|
|
Parašė EYVIND JOHNSSON
|
|
Po pietų mes paliekame Gabrielio sodybą ir, kol dar nesutemo, išskubame į jo ežerėlius, pilnus margųjų Lašišų ir į jo trobelę. Jis eina pirma karvių išmintu takeliu. Takelis, kai jis vinguriuoja upės pakraščiu, vietomis yra kietas ir puikus, bet įėjus į liekną, pasidaro duobėtas, o dabar, ištisą savaitę palijus, šlapias ir permirkęs. Ant nugaros jis nešasi seną šikšninį maišą, — tai pats istoriškiausias visame Trondelagene, kaip kad jis sakydavo, — vienoje rankoje laiko ilgą, jau.pilką ir suskilusį bambukinį meškeriakotį ir šniūrą menkėms, — ir šie istoriški, — antroje gi mandoliną, suvyniojęs į iš burinio audeklo pasiūtą maišelį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Nepriklausomos Lietuvos įnašas į tarptautinį ūkį |
 |
 |
 |
|
Parašė DIPL. EKON. P. JUOZAITIS
|
|
Laisvės kovomis, užtrukusiomis iki 1921 m,, atgavusi nepriklausomybę, Lietuva kuone visą kraštą turėjo atstatyti iš karo griuvėsių vien savo jėgomis ir gyventojų energija bei darbu. Paveldėtos rusų pinigų sistemos griuvimas ir paralelinės okupacinės vokiečių markės katastrofiška infliacija nušlavė visas krašto taupmenas. Abu didieji kaimynai, ypač Sovietine Rusija, merdėjo politinėj ir ūkinėj suirutėj. O karo nuostolių atlyginimo Lietuva negavo nė vieno skatiko, nors jų vien žemės ūkis turėjo per 2 milijardus litų. Užsienis į atsikuriantį mažą kraštą žiūrėjo su dideliais rezervais, materialiai efektyviai jo neparėmė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
|
Turinys: Įvadas. — 1. Kultūrinis totalizmas. — 2. Kultūros vadavimasis iš politikos. — 3. Kultūrinės demokratijos esmė. — 4. Kultūrinės demokratijos pasiūlymai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Kunigaikščio Vittorio (Antras „Stella Maris“ veiksmas) palociuose menkas kambarys, kuriame, lyg kalėjime, uždarytas Adalbertas. Baldų tematyti kušetė, stalas, pora kėdžių ir uždanga atitverti pastovai paveikslui tapyti. Naktis.
ADALBERTAS uždangai pakilus, vaikšto neramus po kambarį, protarpiais įsiklausydamas į muziką, kurios aidai silpnesnėmis ir stipresnėmis bangomis atsklinda iš viršaus, o kartais arčiau pasigirsta išdykęs juokas).
VITTORIO (įeina lydimas tarno; kai šis, padėjęs ant stalo vazą su vynu ir taure, išeina, jis kreipiasi į Adalbertą). Tai nemiegi?
ADALBERTAS. Jūs patys matote, šviesybe. Taip linksma, kad net šokti noris.
VITTORIO (nusijuokęs ir padėjęs ant stalo trikoję žvakidę). Malonu, kad nors mano muzika tave gerai nuteikia. Bet aš čia pas tave — dėl to eilėraščio. Ar pats ateisi puoton, ar reikės jį duoti kam nors kitam skaityti?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŲ KALBA IR JŲ SENOVINĖ KULTŪRA |
|
|
|
|
Žmogaus kalba yra ne tik geriausia jo sielos bei dvasios išraiška, bet tuo pat metu ir žymiausia jo gyvenimo bei praeities liudininkė. Analizuodami atskirus kalbos duomenis, mes galime patirti, kaip kuri tauta senovėje yra gyvenusi, su kuo bendravusi, kokia yra buvusi jos kultūra ir t.t. Tad kalba sumaningam tyrinėtojui yra neišsemiamas praeities archyvas, iš kurio jis gali gana daug ką sužinoti. Jis gali net tokių paslapčių atskleisti, kurios kitų šaltinių yra visai nepasiekiamos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
