Šių dienų anglų muzikos gyvenimas yra labai intensyvus. Tai yra vienas iš našiausių kompozitorinės kūrybos periodų. Prieš 10 metų Anglija netekusi tokių žvaigždžių, kaip Edwardas Elgaras, Frederikas Delius, Gustavas Holstas, tačiau dabar jų paliktą spragą visai sėkmingai yra užkamšą naujosios kartos muzikai.

Iš naujosios kompozitorių generacijos senųjų meisterių pirmoj eilėj tenka pažymėti Ralfą Vanghaną-Williamsą, savo simfonijomis, ypač 4-ja ir 5-ja, padėjusį moderniajai anglų muzikai kertinį akmenį, ir, kai visai teisingai pastebi moderniajai muzikai kelti skiriamas Melos žurnalo apžvalgininkas K.W. Bartlettas, davusį geriausia, kas iš viso pastarojo dešimtmečio simfoninėj muzikoj buvo sukurta. Nors jų autorius eina jau 71 metus, tačiau jo muzikinė kūryba nerodo dar jokių senumo ar pavargimo žymių. 1936 m. išleido kantatą „Dona nobis Pacem“, vieną iš įspūdingiausių choro veikalų, tikrą taikos maldą.

Ką būtų galima pasakyti apie katalikybės ateitį Indijoje? Ir ką apie tai byloja patys Indijos katalikai? Išsamų šios rūšies klausimus atsakymą mėgina duoti katalikų žurnalo „The Month“ apžvalgininkas H. Roper, kuris nurodo, kad, norint suprasti indus ir katalikybės tame krašte ateitį, ją reikia lyginti su Did. Britanija. Kalbant apie katalikybę Indijoje, visuomet reikia turėti galvoj D. Britanijos katalikus ir ją pačią įsivaizduoti tokdo dydžio, kaip Europą.

Indija iš bendro 400 milijonų gyventojų skaičiaus turi tik 4,5 mil. katalikų ir truputį mažiau į įvairias sektas susiskaldžiusį protestantų. Didžiąją jos gyventojų masę sudaro vad. indusai, kurių yra per 300 mil., ir per 90 milijonų machometonų. Ir tie patys indų katalikai, panašiai, kaip kad Europoje, net pačiuose Indijos pietuose, kur jų yra! daugiausia, nesudaro vienalytės kompaktiškos masės: juos vienus nuo kitų skiria dar skirtingi drabužiai, provincijų papročiai ir net kalba, nors šiaip, palyginti, katalikai su protestantais sudaro vieną iš mokyčiausių ir daugiausia apsišvietusių Indijos gyventojų sluoksnių ir tarpusavy kalba angliškai.