| |
|
|
2 vasaris
|
|
PRANCIŠKONŲ ORDINAS 750 METŲ JUBILIEJAUS ŽENKLE (1210-1960) |
 |
 |
 |
|
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS O.F.M.
|
Užpernai pavasarį, balandžio 16 d., suėjo 750 m. nuo tos dienos, kai šv. Pranciškus Asyžietis susilaukė pirmojo sekėjo, brolio Bernardo iš Quintavallės, o pernai — tiek pat metų suėjo nuo oficialaus vienuolijos patvirtinimo. Ši sukaktis užpernai iškilmingai buvo paminėta Romoje Laterano bazilikoje, dalyvaujant pačiam popiežiui, o pernai ji minėta specialiose akademijose ir spaudoje. Kadangi šv. Pranciškaus ordinas krikščioniškajam gyvenimui davė naują impulsą, kurio įtaka reiškėsi ir tebesireiškia ne tik asketikoj, pastoracijoj ir artimo meilės darbuose, bet ir mokslo bei meno srityse, dėl to jo įsikūrimas laikomas pasaulinio masto įvykiu. Savo duoklę jis atidavė ir mūsų tautai, nes su jos žmonėmis jo nariai yra surišę savo gyvenimą ir likimą nuo Lietuvos istorijos pradžios iki šių tremties dienų. Štai kodėl šio jubiliejaus proga pravartu yra bent šiek tiek susipažinti su jo įsikūrimu, išsiplatinimu, santvarka, dvasia, gyvenimu ir veikla.
1. Mažesniųjų Brolių ordino įsikūrimas
Mažesniųjų Brolių ordiną įkūrė Asyžiaus audinių pirklio sūnus Pranciškus, savo jaunystėje mėgęs linksmą gyvenimą ir siekęs riterio garbės. Sapnų ir regėjimų įspėtas, jog einąs klaidingu keliu, kai jo laukia dideli darbai ir Bažnyčios atnaujinimas, pakeitė savo gyvenimą ir, nugalėjęs visas kliūtis, suprato, kad jis turi gyventi apaštalų neturte ir sakyti pamokslus.
Šio gyvenimo ir pamokslų dėka Pranciškus greitai susilaukė 11 sekėjų, kurie su juo sudarė dvylikos apaštalų skaičių. Tada bendram gyvenimui tvarkyti jau reikėjo taisyklių, regulos, kurią Pranciškus parašė, remdamasis evangelijos patarimais ir paskui 1210 m. su broliais nuvyko Romon ir iš Inocento III gavo žodinį vienuolijos patvirtinimą. Atleisdamas juos, popiežius pažadėjo savo globą, suteikė tonzūras, atseit, įtraukė į dvasininkų luomą, ir leido sakyti pamokslus. Taip buvo įkurtas vienuolinis ordinas, kurį vėliau Pranciškus iš nusižeminimo pavadino Mažesniųjų Brolių, dėl to ir dabar jis oficialiai vadinasi Ordo Fratrum Minorum.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė FRANCESCO COLOANE
|
Žmogus, vilkįs pilku lieptalčiu, išėjo iš molio būdelės ir, prisiartindamas, man tarė:
— Gal tamsta norėtum dirbti Na varine?
— Navarine? — jį perklausiau, stengdamasis prisiminti.
— Taip, Navarine! -— pakartojo. Tai didelė sala, gulinti į pietus nuo Beaglio kanalo. Ten reikalingas vyras, galįs atlikti beveik visus darbus.
Pasiūlymas mane užklupo vieną iš tų dienų, kada žmogus negali niekur išplaukti, ir kaip tik tuo metu, kai slampinėjau krantinėmis, tarsi atitrūkęs pats nuo savęs, kaip po audros debesies gabalai, palieką plaukioti viršum žemės ir dingsta su pirmu vėju.
Kažkas panašu į audrą buvo atsitikę su manim: audra, kuriai praūžus, dar tebebuvo užsilikęs mano sąmonėje vienos moters paveikslas, o mano širdyje šešėlio lašas, kuris laikas nuo laiko pasklisdavo po mano kraują.
Tačiau, pasirašęs sutartį, nejaučiau kaip seniau džiaugsmo, kada savo gyvenimą suriš-davau su kuo nors. Dabar laisvas ir bedarbis, gal kai ką prarasiu, apleisdamas tą tinginių rojų ir, dar nevisiškai atitokęs, žengdamas į tą tamsų reikalą, pastūmėjusį mane priimti pasiūlymą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Z. BALVOČIENĖ
|
Į SAVO VIEŠPATĮ
Jei Tu nori — esu tik mažas,
Pilkas kurmis žemėj:
Tylus ir užsikasęs.
Esu darbštus, sotus ir sveikas,
Ir mano kailinėlis šiltas ...
Ko dar bereikia? —
Visi juk kurmiai taip gyvena.
Jei nori . ..
Tik vakaropi, sunkius darbus pabaigęs,
Nuo visko atitrūkęs,
Pro kietą prasikasęs, grumstotąjį kupstą,
Išeinu apsižvalgyti . . .
Ir nustebęs sustoju:
Bepamatau užgesusią jau saulę . . .
Na, ką gi, jei Tu nori . . .
Nuliūdęs ir nusiminęs,
Vėl kūprinu atgal taku senuoju . . .
Į tamsą.
|
|
|
GOTIŠKOJO PERKŪNO NAMO KAUNE KILMES KLAUSIMAS |
|
|
|
|
Parašė DR. POVILAS RĖKLAITIS
|
Senieji keliautojai ir geografai, aprašydami miestą, paminėdavo kurį vieną pastatą kaip architektūrinę miesto įžymybę, pirmoje vietoje dėl jo nuostabumo. XVI a. Vilniaus aprašymai iškeldavo Bernardinų bažnyčią, kaip nepaprastai gražią. Baroko epochos rašytojai laikė Šv. Kazimiero koplyčią dėl jos sensacingo turtingumo ir blizgesio pačiu brangiausiu Vilniaus paminklu. Romantikos laikotarpis, svajojęs apie viduramžius, pradėjo žavėtis Šv. Onos bažnyčios gotiškąja fasado dekoracija. Greit pasklido žinia, kad kaimyninio Kauno senamiestyje yra panaši architektūra: augštas, raguotais pinak-liais padabintas pinjonas ant seno mūrinio namo, tada vadinamo "Perkūno Šventykla". Visi XIX a. Kauno aprašymai jį mini. Žurnalai lenkų, rusų ir net vokiečių kalbomis yra paskyrę šiam pastatui atskirų straipsnių, kas patvirtina buvus nemažo susidomėjimo šiuo paminklu. Miesto lankytojus stebino keistos šio nedidelio namo pinjono formos, o ypatingai jo vardas: "Perkūno Šventykla". Bet kaip tik šis vardas greit sukėlė abejojimų. Jau 1846 m. Balinskis aiškiai pasisakė, kad mūsų senas ir gotiškai dekoruotas namas Kaune negalėjo būti šventykla ir šitoks jo vadinimas yra klaidinantis1. Be-linskiu pasekė kiti autoriai. 1854 m. Poznanėje išleistų "Kauno prisiminimų" autorius pastebėjo: "Jokiame sename Kauno aprašyme nerandame įrodymų, kad gotiškasis pastatas prie gatvės, vedančios į Nemuną ir ten tebestovįs, būtų Perkūno šventykla"2. Ir vėliau daug autorių jautė reikalą daryti panašių paaiškinimų.
Nušviesti gyvenamųjų miesto namų istoriją yra sunkiau kaip bažnytinių ar viešųjų civilinių pastatų, nes dokumentai, liečia jų kilmę, daugiausia laikyti privatinėse rankose, greičiau pražuvo. Kronistams privatinė statyba atrodė nereikšminga ir neverta kronikinio paminėjimo. Vakarų Europos senųjų miestų istorijografija, žinanti daug detalių net iš pavienių gatvių ir namų praeities iš XVI-XVIII amžių, kalbant apie XV ir XIV amžius, taip pat dažnai negali duoti aiškaus atsakymo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MODERNIOJI ISPANIŠKOSIOS AMERIKOS NOVELĖ |
|
|
|
|
Parašė P. Gaučys
|
Beskaitydami Ispaniškosios Amerikos naujųjų laikų noveles, pastebime dvi žymiausias kryptis. Viena jų eina realistine vaga ir j pasakojimą įlieja socialinį gyvenimą, amerikinę aplinką, į literatūrą įveda gam tą, papročius, įvairiausių regiom) kaimiečių tarmes. Tą kryptį, plačia prasme imant, būtų galima pavadinti "kreoline". Antrąją gi reikėtų atžymėti kaip subjektyvinę ar psichologinę. Skirdamies nuo pirmosios, šitos krypties rašytojai nesidomi fizinių, politinių ar socialinių aplinkybių aprašymu, bet stengiasi vaizduoti individualinius, žmogiškus konfliktus, nesigilindami į aplinką.
Ispaniškosios Amerikos novelė pasiekia subrendimo urugvajiečio Horacio Quiroga (1878-1937) kūryboj. Jo novelės atskleidžia dramatinę egzistencijos viziją ir nepaprastą vaizduotę. Nepalyginamomis priemonėmis, įsisavintomis iš E. Poe, Mau-passanto ir Kiplingo, šis rašytojas gvildena paslaptingas, fantastines ar liūdnas temas, kartu taikliai vaizduodamas Pietų Amerikos girią.
Kai kurių Quirogos novelių niekad negalima užmiršti. Pvz., "Anakon-da", kurioje girios burtininkas parodomas įkūnytas paslaptingų impulsų gyvatėse. Arba "Papjauta višta", vaizduojanti šeimą su keturiais vaikais, visais idiotais. Penktoji atžala, atnešanti jai laimę ir viltį, yra normali, sveika ir graži mergaitė. Tėvams išėjus, namie palieka penki vaikai. Idiotai buvo matę tarnaitę pjaunant vištą. Sugrįžę tėvai randa kraujo klane kūnelį mergaitės, brolių papjautos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
