LIETUVOS MEDINES BAŽNYČIOS |
|
|
|
Parašė JURGIS GIMBUTAS
|
MEDŽIAGA LIETUVIŲ ARCHITEKTŪRAI PAŽINTI
XVIII-XIX a. statytos Lietuvos miestelių ir bažnytkaimių medinės bažnyčios daugumoje yra tipingos tam ir senesniems laikotarpiams. Daugumas XIX a. pabaigos ir vėlesnių bažnyčių yra mažiau įdomios architektūriniu požiūriu, nes pamėgdžioja mūrines dažniausiai nebestilin-gas bažnyčias. Tik retais atvejais išliko Lietuvoje XVII a. ir senesnių medinių bažnyčių, daugiau ar mažiau perdirbtų beremontuojant.
Neprieinant prie architektūrinių paminklų vietoje ir jų archyvų, turimomis sąlygomis galima tik trumpai suglausti žinias, atrandamas tuo klausimu šykščioje literatūroje, ribotos apimties iliustracijų rinkinyje (apie 120 bažn.) ir seniau atliktų observacijų užrašuose. "Aidų" 1961 m. 1 nr., pp. 27-33 straipsnyje apie lietuvių varpines buvo suminėti svarbesnieji veikalai, kuriuose yra žinių apie medines Lietuvos bažnyčias. Atskiros knygos ta tema nėra. Medinės bažnyčios skiriamos liaudies architektūrai, nes jos buvo statomos paprastai gabesniųjų vietinių dailidžių, be architekto projekto, derinant tradicinį statybos meną su naujai iškylančiais reikalavimais. Neišvengta istorinių stilių įtakos, nes Lietuvos miestuose ir stambiųjų žemvaldžių rezidencijose nuo pat krikščionybės įvedimo buvo mūrijamos stilingos bažnyčios, pradedant gotika, beigiant klasicizmu ir vėliau pasiduodant eklektizmo bangai. Visų laikų architektūriniai stiliai ir kai kurie eksperimentai šiek tiek įtaigojo liaudies meistrus.
|
Skaityti daugiau...
|
FILATELISTAS (arba: rinkėjas smulkių, gražių daiktelių) |
|
|
|
Parašė ALEKSANDRAS ILJASEV1CIUS
|
Lauke žiema. Tarp žibintų lakioja snaigės. Viengungio kambarys. Krosnelė tyliai dūsauja. Viena kėdė. Palubėj kybo šviesi lemputė. Inde vanduo. Pasieny priremtas stalas.
Išdėlioti sauslapiai. Rankoj drėgnai sušilęs pincetas. Storas, šiurkštaus popierio, senas tomas (ženkliukams lygint ir džiovint).
Ilgai sėdi sulinkęs filatelistas. Ramu. Cigarečių dūmai pripildė palubę. Tylu.
|
Skaityti daugiau...
|
|
DAILININKAS JUSTINAS VIENOŽINSKIS |
|
|
|
Parašė VIKTORAS VIZGIRDA
|
Pernai liepos 31 d. 15 vai. dailininkas Justinas Vienožinskis buvo palydėtas į Antakalnio kapines Vilniuje. Tą vietą jis pats pasirinko savo amžinam poilsiui. Jis mirė 1960 m. liepos 29 d. ir buvo pašarvuotas Lietuvos Dailininkų Sąjungos rūmų salėje, Kosciuškos gt. 28. Likimo ironija lėmė, kad didžiausia pagarba jam būtų atiduota tada, kada jis jau ramiai gulėjo mediniame karste. Salė, kurioje jis buvo pašarvotas, buvo labai gražiai išdekoruota. Gėlių ir vainikų buvo sunešta daugybė — karstas skendo juose. Nedaug teliko jo kartos draugų, bet jie visi susirinko atiduoti jam paskutinės pagarbos, o taip pat ir buvusieji jo mokiniai, kurie jį mylėjo ir kurie dar niekad neturėjo tokios puikios progos tai meilei pareikšti. Prieš išnešant karstą, garbės sargyboje stovėjo dailininkai, o vėliau sekė iškilminga eisena visų, kurie tenai taip puikiai yra išmankštinti rikiuotės žygiams.
Apie J. Vienožinskį negalima kalbėti vien tik kaip apie dailininką. Reikia kalbėti ir apie lietuvių dailę, nes jam mirus liko užverstas vienas jau užbaigtas lietuvių dailės istorijos lapas. Tai Nepriklausomybės laikotarpis, kurio viena iš ryškiausių asmenybių lietuvių dailininkų tarpe ir buvo J. Vienožinskis. Asmenybė griežto, tiesaus žodžio ir vidinės galios.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė NELĖ MAZALAITĖ
|
Pasibeldimas jam pasirodė per ankstybas, ir kai metė akį į laikrodį, pamatė, kad dar pora valandų iki sutarto laiko. Jis nustebo, ir kažkur prie kojų padų pajuto nerimą: baimė lipo lyg perkūnas laidininku, tiktai augštyn, ir pagaliau užgniaužė kvapą — argi jam vistiek nepatiki? Ar mano, kad susvyruos atvežti laiku? Ar nori, kad po jų akimis rašytų raportą? —Jis uždėjo rankas ant popierių: jam pasirodė, kad jie gali staiga pabėgti, su visom brangiom žiniom, ir jis pasijuto labai netvirtas, labiau negu prieš keletą sekundžių manėsi esąs galingas. Krumplių dūžiai pasikartojo — ženklas težinomas tiktai jam ir keliems, kuriems tikrai reikėjo atidaryti — jis pakilo ir atstūmė durų skląstį. Ir sustingo.
Per vieną akimoju jis buvo pavirtęs gruodu, jo ausys buvo trapios, kaip ledo varvekliai, jos stačiai trupėjo nuo to garso, kai jo dantys susidaužė vieni su kitais keletą kartų. Jis norėjo užsimerkti, tačiau blakstienos dūrė, kaip akuotai, jis vos nešaukė — jis negalėjo nieko kito, tiktai žiūrėti, nejudėdamas.
|
Skaityti daugiau...
|
|