| |
|
|
2 vasaris
|
|
VALSTIEČIU ATLYGINIMAS OKUPUOTOJE LIETUVOJE |
 |
 |
 |
|
Parašė PRANAS ZUNDE
|
Iki maždaug 1955 metų sovietai neskelbė statistinių duomenų, iš kurių būtų galima susidaryti pilną ir objektyvų vaizdą apie kurią nors ūkio šaką, ekonominę darbininkų ar valstiečių padėtį ir panašiai. Kiek daugiau ir, svarbiausia, vertingesnės statistinės medžiagos pasirodė sovietų leidiniuose tik pastaruoju metu. Pasitaiko, kad tie skaičiai kalba visai ką kita, nei sovietinė propaganda. Ryškus tokios faktų ir sovietinės propagandos priešybės pavyzdys yra valstiečių būklė okupuotoje Lietuvoje.
Kaip žinia, sovietai teigia ir įtikinėja, kad valstiečių padėtis Lietuvoje jų režimo laikotarpyje labai pagerėjusi, kad valstiečiai dabar pelną daug daugiau, nei kad jie pelnydavo nepriklausomybės laikais. Žodžiu, anot sovietų, jie gyveną kuone pertekliuje. Sovietai grindžia tuos savo teigimus arba bendrybėmis arba pavyzdžiais pirmaujančių kolūkių, nurodydami valstiečių uždarbius, kurie jokiu būdu nėra būdingi vidutiniokams. Tuo tarpu yra žinių, kad tikrumoje valstiečių būklė Lietuvoje yra labai prasta. Apie tai mes ne kartą girdėjome pasakojant žmones, kurie patys kolūkiuose gyveno, juose dirbo, o vėliau vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis atsidūrė vakaruose. Mūsų spauda tuo klausimu gana daug rašė, bet taip pat bendrybėmis arba tik paskirų kolūkių pavyzdžiais. Kai kam tat galėjo kilti abejonė, gal ir mūsų teigimai nebūdingi visai valstiečių masei, gal mes vaikomės kito kraštutinumo ir parenkame pavyzdžius vien tik sovietinės santvarkos "juodinimui", kaip to režimo propagandistai tvirtina? Tat šio rašinio tikslas yra panagrinėti tą klausimą kiek giliau, remiantis išimtinai pačių sovietų skelbtais duomenimis. Kalba bus tik apie kolūkiuose dirbančius valstiečius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
DETERMINIZMAS IR ATSITIKTINUMAS |
|
|
|
|
Parašė DR. Č. MASAITIS
|
"Ir ji ėmė iš jo vaisių ir suvalgė, ir davė savo vyrui, ir jis valgė. Ir juodviejų akys atsidarė."
Dabar jie stovėjo atvertomis akimis prieš būtį ir nebuvimą, kurių prasmės klausimas visu savo degančiu painumu užgulė jų protus ir širdį, jų individualumą ir savęs pajautimą, užgulė ir išdegino jų sielose nenumaldomą prarastojo rojaus ilgesį ir nepaliaujamą paklydusios širdies j ieškojimą. Kai akmeninis slenkstis primityviais įrankiais buvo tašomas pirmajai žemėje šventyklai, joje žiežirbos liepsnojo šiuo neatspėjamu būties klausimu; ir atominėse bombose nesurandama būties prasmė žėrės, milio-nais laipsnių degdama.
Besivydami prabėgančio kasdienos rūpesčio šešėlį, dažnai mes tariamės palikę visą būties problemą susiraukusioms filosofų kaktoms, kurios priraizgo miglotų sąvokų bei skambiųjų aforizmų labirintus ir pačios tarpe jų beviltiškai paklysta. Mes pasilaikom sau tik grynąjį buvimą — kasdieninį ir tikrą, kaip kunkuliuojančio gyvenimo saldumą. Įsitvėrę abiem rankom buvimo taurę, mes godžiai geriam jos nektarą, pamiršę jos prasmės j ieškojimą. Tačiau dažnai, tartum pavargusį skubėjimą arba sudužusią svajonę, tylus nostalgijos vėjas įpučia gyveniman nekasdieninių dienų, kurių rytai pabunda, būties prasmės j ieškodami, ir paskutinė vakaro žara užgęsta klausdama: kodėl toks nebūties nykus tuštumas?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė NELĖ MAZALAITĖ
|
Kunigas klausė išpažinties.
Jo ausis buvo priglausta prie pat kalbančiojo lūpų, nors kunigo klausa buvo aiški, ir jis nesėdėjo klausykloje, ir nestebėjo eilė laukiančiųjų, o bažnyčia nebuvo perpildyta žmonėmis.
Buvo valanda po vidurnakčio, kada į kunigo langą pasibeldė — skambėjo stiklas, kaip gąsdinantis pavojaus varpas, ir pažadino labai greitai, nes miegas dabar buvo retas, kaip kretilas, ir slesnas, tačiau atsikelti nebuvo lengva — jo kaulai visi smelkė ir kas naktį darėsi sunkesni, tarsi akmenėjo minutėmis.
Stiklas vis skambėjo; kas stovėjo už lango, buvo nekantrus ar baimingas, bet kunigas priėjo ten ramiai; tie, kurie dabar įsilaužinėja, įeina pro duris. Be to, jo bijojimo laikas buvo seniai pasibaigęs.
Jis atidarė langą ir pažino žmogų:
— Kodėl ateini tokiu nelaiku, Kazimierai, tarė kunigas, — ar susirgo pati?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
ŠV. JURGIS LIETUVOS D. KUNIGAIKŠTIJOS PATRONAS |
|
|
|
|
Parašė J. JAKŠTAS
|
Prel. M. Krupavičius straipsniu "O vis tik Jurgis tebešventas" (Draugas, 1961 m. gruodžio 22 d.) gražiai susumavo paskutiniais mėnesiaiskilusias kalbas apie šv. Jurgį. Kalbos ir rašiniai laikraščiuose šiek tiek primena anas dienas, kada mes bruzdėjome dėl mūsų pasiuntinybės deformavimo Vatikane. Žinoma, šis paskutinis dalykas, būdamas daugiau praktiško bei apčiuopiamo pobūdžio, kur kas garsiau skambėjo mūsų čionyktėj išeivijoj nei dabartinė jurgine problema. Abu sambrūzdžiai dar ir dėl to gretintini, kad jie turi bendras šaknis Vatikane, kur padaryti tam tikri sprendimai juos pažadino.
Pretekstas šv. Jurgio sąjūdžiui kilti buvo išbraukimas iš šventųjų tarpo šv. Filomenos, nes ji pripažinta mitologine būtybe. Atrodo, ši žinia asociacijos keliu paveikė kiek nusivokiančius Bažnyčios istorijoj ir jiems įteigė mintį: "Jei Filomena, tai turėtų būti ir Jurgis". Išvadą mielai pasigriebė publicistai, kuriems pirmiausia rūpi pamaitinti visuomenę staigmenomis. Gerbiamas prelatas gražiais vaizdeliais iš patirties parodė, kaip mūsų žurnalistai be niekur nieko sugretino Jurgį su Filomena ir tarė jį esant Vatikano išbrauktą iš šventųjų tarpo. Kad čia žurnalistų klysta, parodė prelatas pagal Actą Apost. Sedis, No.-10 (1960), kur apeigų kongregacijos paskelbta nauja rubrikų kodi-fikacija. Kodifikacijos pakeistame kalendoriuj šv. Jurgiui palikta bal. 23 d. ir ji laikoma ko-memoratyvine švente. Vadinasi, Jurgis paliko šventasis, kaip ir buvo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŽVILGSNIS JIEŠKANČION ŽMOGAUS ŠIRDIN |
|
|
|
|
Parašė Vald. Cukuras
|
(Dr. Pr. Gaidamavičius: DIDYSIS NERIMAS. Išleido Immacula-ta, Putnam, Conn. 1961 m. 297 p. Kaina $2.50).
Žmogaus dvasios gelmes, lyg tos psalmėse apdainuotos bedugnes, paslaptingai šaukia, akina, traukia ir pririša dabarties rašytoją, kviesdamos vis giliau josna nusileisti, prie šių prieblandoje laukiančių verdenių susimąstyti. Kai mes metame žvilgsnį į pastarųjų dešimtmečių raštiją, nesunkiai pastebime, kad žmogaus dvasios gelmių problematika dominuoja ne vien tik grožinę literatūrą, bet taip pat ir filosofiją, psichologiją, griežtuosius mokslus. Baime, ilgesys, nerimas — tai žodžiai, tapę kasdieninio pasikalbėjimo dalyviais, bet sykiu liudiją, kad plačiosios mases yra pajutusios kažką, kas anksčiau buvo prieinama tik meninei intuicijai, žmogus pajuto, kad jis, šv. Augustino žodžiais, yra tapęs pats sau didžiuoju klausimu (Factus sum mih'imetipsi ąuestio magna).
1961 m. gale pasirodė dr. Pr. Gaidamavičiaus įdomi studija "Didysis Nerimas", skiriama tam pačiose žmogiškosios būties šaknyse slypinčiam nerimui nušviesti. Šiuo savo, jau iš eilės trečiuoju, moksliniu veikalu Pr. Gaidamavičius drąsiu, įgudusio autoriaus mostu atskleidžia mums žmogaus dvasios nerimo fenomenologiją, ontologiją ir teologiją. Autorius šioje knygoje pratęsia ir žymiai prašoka ankstybesniuosius savo krikščioniškosios antropologijos bandymus, kurie buvo jo "Milžinas-Did-vyris-šventasis" studijos pagrinduose. "Didysis Nerimas" yra pirmoji lietuvių kalba paskelbta studija, kurioje ryžtamasi pratęsti, sujungti ir pagilinti tas etines, istoriosofines žmogiškosios būties sklaidas, kurias anksčiau savo gabia plunksna mums buvo pateikęs prof. Ant. Maceina savo "Didžiuoju Inkvizitorium", "Jobo Drama", "Saulės Giesme" ir ypač vokiečių k. paskelbtame "Das Geheim-nis der Boesheit".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
