Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
5 gegužė


SODYBINIO SKLYPO REIKŠME KOLŪKIEČIUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS ZUNDE   
Lietuvos kolūkiečių uždarbiai yra labai skurdūs. Sakysime, 1958 metais vienas kolūkietis vidutiniškai uždirbo 68.4 rublius ir 452 kg. grūdų.1 Tų grūdų vertė valstybine supirkimo kaina buvo apie 36 rubliai. Taigi jis pelnė 104.40 rublius. Iš tos sumos jis turėjo sumokėti valstybei 18.0 rublių mokesčių už savo sodybinį sklypą. Tuo būdu kolūkiečiui vidutiniškai liko 86.4 rubliai. Minimais 1958 metais kolūkiečiams jau nebereikėjo duoti duoklės valstybei iš savo taip vadinamo pagalbinio ūkio. Anksčiau, kol dar buvo jiems taikomi privalomieji pristatymai, apie kokį nors uždarbį vargu jau galima būtų kalbėti. Sakysime, 1955 metais kolūkiečiai gavo atlyginimo už savo metų darbą bendroje sumoje 12.2 milijonų rublių grynais ir grūdų maždaug 4.4 milijonų rublių vertės, viso maždaug 16.6 milijonų rublių, tuo tarpu mokesčiu jie sumokėjo valstybei 6 milijonus rublių ir dar turėjo pristatyti valstybei produktų, už kuriuos valstybė jiems sumokėjo 21 milijoną rublių mažiau nei jie būtų gavę, jei būtų pardavę tuos produktus turguje. Taigi, tiesioginiais mokesčiais ir privalomųjų pristatymų formoje valstybė iš kolūkiečių pelnė viso 27 milijonų rublių, maždaug 10.4 milijonų rublių daugiau negu buvo bendra kolūkiečiams išmokėta atlyginimo suma. Vadinasi, kolūkiečiai dirbo veltui ir turėjo dar valstybei už tą savo "teisę į darbą" primokėti apie 10.4 milijonus rublių.2
Skaityti daugiau...
 
Eilėraštis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė O.B. AUDRONĖ   
LAUKŲ LELIJOS

Laukų lelijos
linguoja vėjam,
laukų lelijos
tik saulei žydi —

ant tavo stalo
inde kristalo,
kur kvepia rožės,
kur kvepia rūtos,
kur vijoklėlės —
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIU RAŠYTOJU DRAUGIJOS LAUREATU ŽODIS LITERATŪROS ŠVENTĖJE BROOKLYNE PDF Spausdinti El. paštas
PULGIS ANDRIUŠIS — LIETUVIŠKOJO ŽODŽIO KŪRĖJAMS IR MYLĖTOJAMS

Jau antras kartas, kai aš klebenu į Lietuvių Rašytojų konkursų komisijos duris, ir abiem atvejais jos man buvo vaišingai atidarytos. Man, gyvenančiam pasaulio provincijoje, nutolusiam nuo didžiųjų lietuvybės centrų, kartais atrodo, jog tęsti grožinės literatūros kūrybą yra tas pats, ką ir šaukti dykumoje, kur į tavo balsą neitsiliepia joks aidas. Bandai išbėgti kluonienon, bet ten nerandi nei Balioko, nei Narbos, o vietoj kriaušių ir obelų tematai apsilupinėjusius peleninius eukaliptus.

Jūsų premija mane vėl suriša su lietuviškąja kluoniena, dvasiniais saitais sujungia Amerikos ir Australijos lietuvių bendruomenes, pabrėžiant, jog kur begyventų kūrybiškas tautietis, jo darbai bus pastebėti ir įvertinti. Kanados senmiškiuos, Amerikos didmiesčių tyrlaukiuos, Brazilijos džiunglėse, Australijos brūzgynuos laisvai, o priespaudinėje Lietuvoje, reikia manyti, slaptai yra kuriamos vertybės, kurias vieną dieną sunešime į bendrą kluonieną, žydint vyšnioms ir obelims.
Skaityti daugiau...
 
ŽEMAIČIŲ IR LIETUVOS APŽVALGA 1890—1896 m. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. PAULIUKONIS   

(Tęsinys)

Vienoje korespondencijoje iš Ariogalos, kur aprašo, kaip žandarai atminėjo dievocionalijas iš ka-rabelnikų, įdėtas ir toks sakinys: "Eina gandas, būk daugumas matė, kaip negeros dvasios cypdamos ir kaukdamos nešė per Kražius neseniai numirusį carą" (1894 m. 23 nr.). čia turimas mintyje caras Aleksandras III, kurio laikais įvyko Kražių skerdynės. Kai jis mirė, jo nekrologo vietoje buvo įdėtas straipsnis, išskaičiuojąs visus jo padarytus lietuviams suvaržymus (1894 m. 22 nr.). Pašiepė ir sosto įpėdinį, vėliau buvusį carą Mikalojų II. Caraitis, girdi, negalįs susirasti sau žmonos, nes nė viena mergina nenori už jo tekėti, bijodama, kad už įgytą garbę vėliau nereikt savo galva užmokėti (1893 m. 17 nr.).
Skaityti daugiau...
 
1961 M. LITERATŪRINĖS PREMIJOS ISPANIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Birutė Ciplijauskaitė   
Iš ką tik pasirodžiusių naujųjų laureatų Ispanijoje kiek ryškiau išsiskiria dvi figūros: Blas de Otero, gavęs Premio Fastenrath už poezijos rinkinį "Ančia", ir Juan Antonio Payno, kuriam atiteko Premio Eu-genio Nadal už romaną "EI Curso" ("Mokslo Metai").

Blas de Otero jau gerai pažįstamas visiems poezijos mėgėjams, nebe pirmą kartą išleidžiąs poezijos knygą. Jis ir nebe iš pačių jaunųjų: spėjęs persiristi per 45 metus, su pirmąja knyga išėjęs viešumon jau 1942 m. Premijuotasis rinkinys, kurio vardas neišverčiamas (jis susideda iš pirmojo ir paskutinio skiemens dviejų žodžių: "angelas" ir "sąžinė"), taip pat jau keli metai matomas knygynų vitrinose, ši premija patvirtina daugelio skaitytojų bei kritikų nuomonę: kad iš "jaunesnės kartos" poetų Otero yra pats stipriausias. Stipri jo poezija ir turiniu ir forma. Ją skaitant, jaučiamas savo amžiaus problemas giliai išgyvenančio bei galvojančio žmogaus pulsas. Ančia (kuris gal neatsitiktinai skamba beveik taip pat, kaip "ansia": troškimas, nerimas) pripildyta Vienos minties: žmogus, pasimetęs šiame pasaulyje, gyvenimo blaškomas lyg bejėgis žaislelis, šaukiasi Dievo. Dievo, į kurį jis beveik netiki, ir kuris jam nėra aiški sąvoka. Tačiau jis žino, kad be antgamtinės paramos visa jo būtis bus panaši į mirtį, kad niekad neišbris iš tamsumos, kurioj paskendus jo siela. Net ir poemose, kuriose vyrauja meilės tematika, išryškėja, kad tikroji meilė, kurios poetas trokšta, yra meilė Dievui, ir žmogiškoji meilė, priimama tik kaip susiliejimas to pačio skausmo, trykštančio iš dviejų pasimetusių sielų.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai