|
LIETUVIAI STUDENTAI DABARTINĖJ LIETUVOS LITERATŪROJ |
 |
 |
 |
|
Parašė DR. JONAS GRINIUS
|
Natūralus reiškinys rūpintis priaugančia karta ir jos pasiruošimu gyvenimui. Dar suprantamesnis laisvųjų lietuvių dėmesys okupuotos Lietuvos jaunimui, kurį kompartijos "sekretoriai" yra suvarę į savo ideologijos auklėjamąjį bučių. Todėl nevienas paklausia: ar jaunimas Lietuvoj dar tebėra totalistų nesugniuždytas? Ar jis tebemyli laisvę? Ar jis dar nėra labai sukomunistintas ir surusintas?
Neturint statistikų ir anketų, tegaunant iš pavergtos tėvynės tik žinių bei įspūdžių nuotrupas, į paminėtus klausimus nelengva atsakyti. Tačiau juos padeda nušviesti ir Lietuvos sovietiniai rašytojai, kurie vaizduoja lietuvių jaunimo gyvenimą. Tiesa, jie nėra patikimi liudytojai, nes dabartinį gyvenimą Lietuvoj jie lakuoja pagal kompartijos norus. Bet, antra vertus, yra žinomas dėsnis, kad antraeiliai ir trečiaeiliai rašytojai duoda istoriškai tikresnių faktų ir vaizdų iš savo laiko gyvenimo negu pirmaeiliai rašytojai. Tokie antraeiliai ir trečiaeiliai rašytojai okupuoto j Lietuvoj pastaraisiais metais kaip tik nemažai yra rašę apie lietuvių jaunimą, ypač apie lietuvių studentus. Per pastaruosius šešerius metus (1956-1962) šitomis temomis jie yra parašę tris romanus, vieną apysaką, vieną komediją ir vieną poemą. Tiesa, du tų romanų (H. Korsakienės "Laikinoji sostinė" ir J. Avyžiaus "Į stiklo kalną") mėgina pavaizduoti nepriklausomos Lietuvos jaunimą ir jame iškelti komunistines apraiškas. Todėl pažinti tam lietuvių jaunimui, ypač studentams, kurie mokomi ir auklėjami sovietinėse mokyklose, šiuo laiku turime keturis dalykus: Just. Marcinkevičiaus poemą "Dvidešimtąjį pavasarį" (1956 m.) ir apysaką "Pušį, kuri juokėsi" (1961 m.), Kazio Sajos komediją "Silva studentauja" (1957 m.) ir Vyt. Rimkevičiaus romaną "Studentai" (1957 m.).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AMERIKOS LIETUVIŲ ISTORIJA KAIP TAUTINIO AUKLĖJIMO PRIEMONĖ |
|
|
|
|
Parašė PR. PAULIUKONIS
|
PASKAITA II KULTŪROS KONGRESE
(Pabaiga)
II JAV LIETUVIŲ ISTORIJOS PANAUDOJIMAS TAUTINIAM AUKLĖJIMUI
1. Istorinis išeivijos likimas. Išeivijos istorija yra visos tautos istorijos atspindys. Tai riksmas gūdžią naktį, riksmas vienišas ir perdėm skaudulingas, riksmas prieš sąlygas, kurios vertė lietuvį iškilti iš tėvynės. Lietuviai, apleidę savo tėvų ir protėvių krauju apšlakstytą žemę, vyko į užjūrius, pirmiausia 1867-68 metų bado verčiami, toliau vengdami sunkios karo tarnybos caro kariuomenėje ir bėgdami nuo caro valdžios persekiojimų. Skyrėsi su savo tėvų žeme ne iš džiaugsmo ir malonumo, bet ašaras nuo veido braukdami. Jieškodami geresnio gyvenimo ir laisvės, atvykę lietuviai pradžioje naujame krašte sunkiai kūrėsi.
Vargo spaudžiami ir negaudami pagalbos iš šalies, lietuviai pradėjo burtis į pašalpines organizacijas, kad sunkioje valandoje atsidūrusius savo brolius galėtų paremti. Atsirado vienas kitas lietuvis kunigas, kuris pradėjo organizuoti lietuvių parapijas, vėliau prie parapijų mokyklas. Pirmo pasaulio karo metu lietuviai jau buvo tiek susiorganizavę ir ekonomiškai pajėgūs, kad savo politine veikla ir dolerine auka daug prisidėjo prie atsikuriančios Lietuvos valstybės atstatymo. Jie šaukė seimus, reikalavo Lietuvai nepriklausomybės, siuntė į Europą delegatus, kurie tyrė vokiečių okupuotos Lietuvos vargingą padėtį, rūpinosi Vatikane Lietuvių Dienos paskyrimu, dalyvavo Šveicarijoje lietuvių konferencijose, rinko aukas ir išlaikė Šveicarijoje Informacijos Biurą, šelpė karo belaisvius lietuvius Vokietijoje ir badaujančius brolius Lietuvoje. Laisvės paskolos bonai, milijonas surinktų parašų Lietuvos valstybės de jure pripažinti ir kiti atlikti darbai yra didelis įnašas į jaunos nepriklausomos valstybės gyvenimą. O kiek privačiai pasiųsta dolerių tėvams, broliams, giminėms paremti, naujakuriams įsikurti!
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Pr. Naujokaitis
|
Naujoje R. Spalio knygoje, kurią šiais metais išleido Nida, randame penkiolika novelių. Pavadinimo pirmasis vardas "angelai" slepia autoriaus ironiją. Iš tikrųjų jo vaizduojamieji žmonės net nemėgina rodytis angelais. O kalbant apie nuodėmes, taip pat maža terastume pasakojimų, kur veikėjai jaustųsi nusideda, nes jų veiksmuose pasireiškiąs blogio pradas turi dažnai gilesnes niekšybės šaknis negu eilinė žmogaus nuodėmė (Makbetas). Nihilistinis veikėjų santykis su gyvenimu bene ryškiausiai bus išreikštas skulptoriaus Morkūno lūpomis (Atlyginimas): "Atviromis akimis stebėjau gyvenimą ir ignoruoju visą eneminj priedą: mokytojus, kunigus, valdančiuosius ir spausdintą, pamokomąjį ar moralizuojamąjį žodį". O veržlumo ir veiklos jėga tesiremia tik kovos už būvį dėsniu: "Dangstydamiesi skambiais kultūros ir civilizacijos žodžiais, visi slepiam savo veržlumo jėgą — kovą už būvį. Mes draskomės dėl moters, dėl didesnio kąsnio, veržiamės į garbės viršūnes, nes ten pasirinktinai galim gauti viską, kas geriausia, tuo tarpu kitiems lieka tik išrankos"...
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŲ TAUTOSAKOS APYBRAIŽA |
|
|
|
|
Parašė Dr. Jonas Balys
|
Neseniai Lietuvoje buvo išleista stamboka knyga "Lietuvių tautosakos apybraiža", taikoma daugiausia augštesniosioms mokykloms bei vidurinių mokyklų dėstytojams. Tai kolektyvinis darbas, kurį atliko visa eilė senų ir naujų šios srities darbuotojų: Amb. Jonynas, A. Mockus, L. Sauka, Z. Slaviūnas ir kiti, prižiūrimi vyriausio redaktoriaus K. Korsako, "kuris esmingai papildė atskiras teksto vietas". Knygos įvade aptariami esminiai teoretinio pobūdžio klausimai apie tautosakos mokslą, toliau duodama lietuvių folkloristikos istorinė apžvalga ir aptariamos bei charakterizuojamos atskiros tautosakos rūšys: dainuojamoji, pasakojamoji ir smulkioji tautosaka. Visa mūsų tautosaka skirstoma į du periodu: ikitarybinė ir pagaliau tarybinė, kuriai paskirtas paskutinis skyrius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
