| |
|
|
9 lapkritis
|
|
Parašė BENEDIKTAS RUTKŪNAS
|
TIKIU
O, aš tikiu — tvirtai tikiu:
nors palengvėle, pamažu —
artėja tobula diena,
nektaro meilės sklidina,
lyg lino žiedas mėlyna
O, aš tikiu, karštai tikiu —
ji neša vakarą sykiu,
tokių tykių,
gilių akių —
pro lauką aukso avižų
ji iš palengva, pamažu
artėja, žengia mėlyna —
pasaulio tobulo diena!
|
|
|
BŪTIES SKLAIDA ir ANTIKINES FILOSOFIJOS SAMPRATA |
 |
 |
 |
|
Parašė FELIKSAS JUCEVIČIUS
|
Graikų filosofinė mintis gimė bej ieškant atsakymų j klausimus: Kas yra tikrovė? Iš kokios medžiagos padarytas gamtinis pasaulis? Ar jis sudėtas iš daugelio elementų, ar vieno? Vienas iš pirmutinių filosofų, Talės, vandenį laiko pasaulio pagrindine medžiaga. Šitoji substancija, pilna judesio ir gyvybės, padaro pasaulį lyg "pripildytą dievais". Anaksimenas pasisako už orą, nes jis duoda gyvybę mūsų sielai ir visam pasauliui. Heraklitui pagrindinis elementas yra "amžinoji gyvoji ugnis". Savo atsakymu išsiskiria Parmenidas. Jis nurodo būtį, kaip visos gamtinės tikrovės pagrindą. Galvojimas naujas ir įdomus. Ne taip lengva įtikinti, kad oras ir ugnis tebūtų tik vanduo, ar vanduo — oras ir ugnis. Bet nesunku įrodyti, kad visi šitie elementai turi vieną bendrą savybę — jie yra. Būtis yra jų neatskiriamoji dalis. Todėl iš kokio elemento besusidėtų pasaulis, būtis turi būti laikoma jo tikrovės pagrindine bei pirmine substancija.
Parmenido atsakymas turėjo lemiančios reikšmės filosofijos raidai. Jis pakreipė tolimesnes diskusijas nuo physis į meta-physis, t. y. nuo pojūtinio pasaulio į grynosios minties pasaulį. Štai kodėl Parmenidas laikomas pirmosios filosofijos arba metafizikos pradininku.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė FAUSTAS KIRŠA
|
MAŽOJI KARALIJA
Su vabalais, su peteliškėm,
Su bitėm, skruzdėm, žirginais,
Nutolo dirvose jaunystė
Ir moja ūkanų sparnais.
Užmerktos akys mato saules
Riedėjusias rupia žeme.
Kur jaunos dienos sutrupėjo
Vis naujo ryto laukime.
Su vabalais, su peteliškėm,
Su bitėm, skruzdėm, žirginais, —
Nutolo dirvose jaunystė
Ir moja ūkanų sparnais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
LIETUVIAI STUDENTAI DABARTINĖJ LIETUVOS LITERATŪROJ |
|
|
|
|
Parašė DR. JONAS GRINIUS
|
(Pabaiga)
Kad nustalininimo laiku atsiradusi kritika, kurios taip baidosi provincijos komsomolo sekretorius, yra paveikusi ir patį V. Rimkevičių, matyti dar iš tokių karikatūriškų žodžių to sekretoriaus dievuko atžvilgiu:
"Literatūros dėstymą, jei tai būtų Gerdžiūno valia, jis išbrauktų iš mokymo planų. Fizika, chemija — reikalingos darbe. O literatūra? Knygų Gerdžiūnas neskaitydavo. Nieko įdomaus. Argi jis nežino, ką dabar knygose rašo! Buvo blogas — pasitaisė; gere degtinę — negeria; vogė — demaskavo. . . Kas kita, jei paimsi seną nuotykių romaną: plėšikai, pusnuogės moterys, indėnai" (Studentai, 186 p.).
Pakilios lietuvių studentų nuotaikos atsiradimas, leidęs net sovietiniam rašytojui karikatūrinu komsomolo sekretorių, sovietinių reakcinių kumščių buvo greit sutramdytos. Vieši įspėjimai komsomolo susirinkimuose (šalia viešų partijos įspėjimų, kurių V. Rimkevičius nemini), studentų areštai ir bausmės po demonstracijų pastūmėjo jaunimą į pesimizmą, o jautresnius studentus — net į nihilizmą. Tai atskleidžia V. Rimkevičius, apie pogrindininką Liucijų šitaip rašydamas:
"Kam rašyti?! Koks betikslis žmogaus gyvenimas, jo eilėraščiai ir visi kūriniai. . . Mus pasaulis pastatė prieš dilemą: "gyvename, kad įvykdytume Dievo valią ir nueitume į dangų" ir "visi keliai veda į komunizmą". Šalikelėse — durtuvų miškas. Netikėjome ir netikime nei viena, nei antra. . . Kokia laimė būti kuo nors įsitikinusiu ir kovoti! Mes praradom visus įsitikinimus. . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Antanas Tulys
|
Anksti pajutau, kad gražesnės merginos manęs nenori. Kartais buvo nesmagu, kad toks mano likimas, bet giliau širdies negraužė, nes joms retai pasitaikė laiko ir jos buvo man reikalingos tik šiam kartui — žmonos nejieškojau. Vanda, pati pirmoji mano mylima, mirė. Jos mirtis išdraskė, išvartė visą mano vidų, paliko kartų jausmą, kad daugiau jau niekad aš nemylėsiu, daugiau niekad nesidžiaugsiu, nedegsiu tyra, šventa meilės aistra, daugiau jau niekad nemėtysiu į ežerą akmenėlių, atsisėdęs šalia moters. Vanda mirė. Su ja ir aš miriau — aš anas. Paskui gyvenau aš tas kitas. Pasikeitė mano pasaulėžiūra, nubluko idealų ir principų švytėjusios spalvos, atsirado kiti norai, kitas pasiryžimas. Omaro Kajamo take pamačiau spindulį šviesos, atmintinai išmokau jo Rubijatą ir skaičiau minutes. Nuo penktos ryto iki dvyliktos nakties skubinau, skubinau ir skubinau. Kitais nagais lipti į kitą medį įsikabinau ir aprimau. Po kelerių metų įsimylėjo mane Anytė. Ji buvo labai graži, dar pilnai neužaugus. Jos visas kūnas kvepėjo be parfumų. Ir aš ją pamėgau. Pirma mane pasigavo jos figūra, o už valandėlės pamilau ir jos sielą. Bet jos vesti negalvojau. Ne tada.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
