Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1 Sausis


DĖDĖ ANZELMAS PDF Spausdinti El. paštas
— Negali būti! — šūktelėjo mama. Jonukas nesuprato kaip, bet iš mamos matėsi, kad tikrai taip galėjo būti. Jonukas nujautė, kad įvyko kažkas svarbaus. Jis nutrenkė meškiuką į kampą ir nudundėjo į salioną.
Tėvas rimtai vilkosi ir kabino paltą.
— Taip, serga. Daktaras Malonius paskambino man į darbą. Kažkas su širdim. Dekompensacija.
— Bet Anzelmas visuomet atrodė toks sveikas, — negalėjo įtikėti mama. — Keliautojas, sportininkas, medžiotojas, kas tik nori. Na, tai dabar!
— Anksti rytą greitoji pagalba nuvežė į ligoninę.Viskas skambėjo taip baisiai ir grėsmingai, ir Jonukas pasislėpė už tėvo palto rankovės.

Pietūs buvo gatavi, ir visi susėdo prie stalo. Jonukas maišė šaukštu sriubą.
— Čia didelis ežeras, — murmėjo jis sau. — O čia plaukia laivas su žmonėmis — ir jis stūmė žirnių prisėdusį šaukštą sriubos paviršiumi. — Bžžž! Bumpt į krantą!
— Nežaisk, valgydamas, — barėsi tėvas. Žiūrėk, išlaistei sriubą! . . .
Jonukas patempė lūpą ir nuleido galvą. Jis žinojo, kad jei taip padarys, daugiau barti nebegaus.
Jis prisiminė vasarą.

Dėdė Anzelmas pamažu irklavo. Spindintys vandens lašai varvėjo nuo irklų ant lygaus ežero paviršiaus. Jonukas vilko rykštę per tamsų vandenį. Tarp ajarų skraidė mėlyni perkūno oželiai. Šiluma virpėjo tarp pušų spyglių.

— Reikėtų užvažiuoti į ligoninę aplankyti,
— tarė tėvas.
— Aš irgi, — pridūrė Jonukas.
— Būtinai reikia. Vienas gyveno, kažin, ar jis iš viso kokių draugų turi be mūsų.
— Brisius jo draugas! — džiaugsmingu balsu šūktelėjo Jonukas.
— Brisius! — šyptelėjo tėvas ir ėmė rimtai aiškinti. — Brisius — šuo, sūneli. Tik žmonės gali būti geri draugai.
Mama nusijuokė:
— Bet ir Jonuko teisybė. Nemačiau geresnių už Anzelmą ir Brisiu. Žiūrėk, nuolat kartu, rudenį medžioja, eina pasivaikščioti. Gal ir gerai viengungiui toks šuo — vis ne vienas.
Brisius didelis ir rudas. Dėdė puft! su šautuvu į ančių būrį, aidas nuskamba per mišką, ir antis pliumpt į vandenį. Brisius nedelsdamas pūkšt į ežerą, ištyška vanduo, ir žiūrėk — jau parplaukia su antimi dantyse.
— Reiktų nuvežti ką nors, — tęsė mama.
— Gal saldainių dėžę.
— Nemanau, —- tarė tėvas, — man rodos, jis ant dietos.
— Ant dietos? Nuvešiu gėlių, reikia nunešti, kaip įprasta, — tarė mama.
Jonukas krūptelėjo. Tur būt dėdė labai serga, jei net saldainių negali valgyti? Jis pakabino šaukštu sriubos:
— Čia ateina didelis milžinas ir niam! niam! visą laivą su žmonėmis ėmė ir prarijo! O čia kitas laivas plaukia per ežerą, — vėl stūmė jis šaukštą per lėkštę.
Skaityti daugiau...
 
JUOZAS MIKĖNAS PDF Spausdinti El. paštas

J. MIKĖNAS
Vaikas su balandžiu (1935)

Kai rudeniniai saulės spinduliai dar kaitino Vilniaus kalveles, tavo šaltą kūną draugai jau nunešė į kapus. Jau daug, daug laiko praėjo, o aš ir nepagalvojau, kada mums buvo lemta paskutinį kartą atsiskirti. Ir aš gal būt jau niekad nematysiu tavo kapo, bet tavo vaizdas yra gyvas mano širdyje.

Skulptorius Juozas Mikėnas mirė 1964 m. spalio 23 d. Vilniuje. Tai jau žengia į kapus "Jaunoji dailininkų karta". Tas vardas buvo duotas dailininkams, kada jie iš tikrųjų dar buvo jauni.

Skaityti daugiau...
 
IŠ PERNYKŠTES LIETUVIŲ VEIKLOS PDF Spausdinti El. paštas

1. Kultūrinė apžvalga
Šešiasdešimt ketvirtieji laisvojo pasaulio lietuvių darbuose buvo našesni, įdomesni ir įvairesni, negu eilė ankstesnių metų. Ne dažnai pasitaiko tokių įvykių, kaip Lietuvių Diena pasaulinėje parodoje, krepšininkų laimėjimai Australijoje ar Kristijono Donelaičio minėjimas. Buvo tai prasiveržimai, kurie pasiliks lietuviškųjų užsimojimų kronikose.

Skaityti daugiau...
 
SVEIKINANT NAUJĄ VYSKUPĄ PDF Spausdinti El. paštas


Gruodžio 28 telegrama iš Romos pranešė džiugią žinią, kad Marijonų kongregacijos vicegenerolas kun. dr. Pranas Brazys nominuotas vyskupu. Paskirtas tituliniu Zellos vyskupu ir pavestas rūpintis už tėvynės ribų Europoje esančiais lietuviais. Konsekracija įvyks vasario 14 Romoje Maria Maggiore bazilikoje.

Pranas Brazys gimė 1918 vasario 18 Balsupių k., Marijampolės vis. ir aps. Mokėsi Marijampolės marijonų gimnazijoje, kurią baigė 1935 m., dar mokslo metais įstojęs pas marijonus (1932.VIII.15). Išsiųstas Romon studijuoti filosofijos Angelicume, 1937 m. įsigijo filosofijos licenciatą. Grįžęs Lietuvon, dėstė eksperimentinę psichologiją ir įvairias filosofines disciplinas Kauno marijonų filosofijos institute. 1939 m. redagavo Marijampolėje marijonų leistą savaitrašti "šaltinį". 1939-40 m. studijavo teologiją Kaune. 1940-41 m. dėstė etiką Varšuvos marijonų seminarijoje. 1942.XII.19 įšventintas kunigu, teologijos studijoms gilinti išvyko į Prahos vokiečių universitetą, kurį baigė 1944 m. Vienerius metus (1944-45) teologiją dar studijavo Wuerzburgo universitete. 1946 ičvyko Romon, kur buvo marijonų tarptautinės kolegijos studijų prefektu (1946) ir marijonų noviciato vedėju (1947-18). Drauge Romoje tęsė studijas Angelicume: 1946 m. įsigijo teologijos doktoratą (disertacija De adoptione divi-na), 1948 m. gavo filosofijos doktoratą (disertacija De ideologia se-cundum modernos et secundum significationem "ideae" apud S. Thomam). 1948 m. išvyko dirbti tarp Argentinos lietuvių Buenos Aires, Avellanedoj. Nuo 1949 m. ten buvo marijonų noviciato vedėjas ir drauge nuo 1952 m. ten pat marijonų viršininkas ir Aušros Vartų parapijos klebonas. Įsteigė ir redagavo Argentinos lietuvių laikraštį "Laiką", kuris iš pradžių ėjo kas mėnesį (nuo 1948.IX.1), o vėliau virto dvisavaitiniu (nuo 1950 pradžios). "Laiką" jis redagavo ligi 1952 vasario mėn., kada gavo kitas aukščiau minėtas vienuolyno viršininko ir parapijos klebono pareigas. Stokojant bendradarbių, jam teko ne tik "Laiką" redaguoti, bet ir daug pačiam įvairių straipsnių prirašyti. Perėmęs naujas pareigas, toliau rūpinosi lietuviškąja spauda ir 1952 m. gale įsteigė modernišką lietuvių marijonų spaustuvę. Vėliau dar trumpą laiką buvo Rosario marijonų viršininku ir šv.Kazimiero parapijos klebonu. 1957 m. buvo išrinktas marijonų vienuolijos vicegenerolu ir persikėlė į Romą. Toms pačioms pareigoms buvo perrinktas 1963 m.

Skaityti daugiau...
 
PROF. STEPONĄ KAIRĮ PALYDINT PDF Spausdinti El. paštas

1964 gruodžio 16 Niujorke mirė prof. Steponas Kairys, Lietuvos nepriklausomybes akto signataras ir Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmasis pirmininkas, Lietuvos socialdemokratų partijos vienas iš pačių pagrindinių vadų.

Gimė 1878 gruodžio 20 (senuoju stiliumi) Užunvėžių k., Kurklių vis., Ukmergės aps. 1894 m. baigė Palangos progimnaziją ir 1898 m. Šiaulių gimnaziją. Inžinerijos studijas ėjo Petrapilio technologijos institute, kurį baigė 1908 m. Nuo 1911 m. rudens apsigyveno Vilniuje, kur iki 1916 m. vasaros dirbo Vilniaus savivaldybės kanalizacijos skyriuje, ruošė projektus ir pirmasis pradėjo kanalizacijos darbus Vilniuje — kanalo statybą Didžiojoje gatvėje. Nepriklausomoje Lietuvoje 1923-38 m. vadovavo Kauno m. savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyriui — sukanalizavo Kauną ir jame įvedė vandentiekį. Be to, jis suprojektavo Šiaulių vandentiekį ir buvo ekspertas ruošiant Marijampolės, Vilkaviškio ir Panevėžio kanalizacijos projektus.
Drauge nuo 1923 m. dėstė kanalizacijos ir vandentiekio kursą Vytauto D. universitete ir išspausdino stambų mokslini veikalą "Miestu kanalizacija" (1939).

Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai