| |
|
|
5 Gegužė
|
|
KALTES SĄVOKA PSICHINIO SUTRIKIMO SAMPRATOJE |
 |
 |
 |
Jei kai kuriose moderniosios psichologijos šakose kaltės termino ir būtų vengiama, tai anormalinės psichologijos, psichopatologijos srityje ši sąvoka niekados nebuvo svetima. Iš tiesų kone kiekvienoje psichopatologijos teorijoje kaltės sąvoka yra viena iš centrinių, jei ne pati centrinė. Peržvelkime kaltės sąvokos vietą bent keliose psichinio sutrikimo sampratose.
Centrinę vietą kaltei psichopatologijos sampratoje skiria ir Freudas. Freudas pastebėjo, kad (su tam tikromis mažomis išimtimis) kiekvienas psichiškai sutrikęs žmogus išgyvena gilų kaltės pajautimą. Kaltės išgyvenimo momentas Freudo psichologijoje yra iš tiesų daug svarbesnis, negu taip plačiai išgarsintas libido, t. y. seksualinės stumties momentas. Libido teorijos šiandien niekas rimtai neima, išskyrus keletą šimtų Freudo praktikos aklų pasekėjų, vadinamų ortodoksinių psichoanalitikų. Bet kaip retas rimtai besilaiko libido teorijos, taip niekas rimtai neabejoja represijos sąvokos naudingumu. O represija kaip tik yra niekas kita, kaip kaltės išsąmoninimas, t. y. neprisipažinimas tų savo jausmų, tendencijų ar tų savo veiksmų, dėl kurių žmogus jaustųsi kaltas, jei prisipažintų, ir dėl kurių jam grėstų vienokia ar kitokia bausmė. Todėl nesunku suprasti, kaip Freudas priėjo išvados, kad psichopatologiniu požiūriu didžiausia blogybė yra kaip tik kaltės jausmas. Jei žmogui nereikėtų baimintis bausmės ir vengti kaltės prikergimo, jis neišsižadėtų tų jausmų, kurių išsižada, neuždarytų geležinių vartų sąmonėn tiems palinkimams, norams, kuriuos iš sąmonės išstumia. Tada jis būtų nesupančiotas, organiškai sveikas, galis pilnai ir laisvai funkcionuoti. Žmogus serga ne dėl to, ką jis padarė, bet dėl to, ko jis nepadarė, t. y. ko jis nori, bet negali, sau neleidžia padaryti. Kodėl neleidžia? Todėl, kad traumatinių išgyvenimų yra pribaugintas, civilizuotojo pasaulio įbaimintas; todėl, kad jam tuo būdu yra prikergtas neatlaidusis cenzorius —superego. Psichinis sutrikimas — tai superego, tos nesąmoningos pseudosąžinės tironija. Ir todėl psichoterapijos paskirtis tą tironiją panaikinti, cenzoriaus varžtus atleisti, kaltės jausmą ir bausmės baimę išdildyti. Psichoanalizės, kaip terapijos, esminė programa yra išsiaiškinti, kas bloga yra man, pacientui, nutikę, ir, šitai supratus, išsivaduoti iš jausmo, kad dėl to, kas nutiko, esu kaltas aš.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
LIETUVYBĖS RŪPESTIS IR KATALIKŲ INSTITUCIJOS |
|
|
|
Antrame mūsų kultūros kongrese spaudos reikalais skelbtose rezoliucijose tarp kitų klausimų buvo paliestas ir objektyvumo reikalas. Objektyvumas turėtų būti suprantamas ir ta prasme, kad spauda šalia mums malonių reiškinių nevengtų paliesti ir tų, apie kuriuos nėra malonu kalbėti, bet apie kuriuos reikia kalbėti dėl to, kad jie yra gyvybiškai svarbūs. Regis, matome, kad šiandieniniam mūsų įsibėgėjimui reikia stabdžių, nes kryptis rodo pakalnėn. Judesiui pakeisti reikia stiprios jėgos. Ji susikaups tada, kai kiekviena lietuviška ranka nepabūgs įsijungti. Jau atėjęs laikas atgimimui. Jei atgimsime, atvirai pažvelgsime į neigiamumus ir juos, kaip pavojingą medžiagą, iš ratų mesime lauk, susilauksime gerų vaisių.
Lituanistinis švietimas, be abejo, yra pats svarbiausias mūsų rūpestis. Ir, deja, sunkiai vykdomas. Juo sergame jau keliolika metų, vos prasidėjus pokarinei emigracijai į JAV. Pirmomis dienomis atrodė, kad žinome, kaip jį spręsti, tik nebuvome tikri, ar pastangų užteks. Šiandien jau net nesuprantame, iš kurios pusės prie jo eiti. Diena dienon padėtis darosi sunkesnė, nors LB, pavienės organizacijos ir dauguma tėvų svarsto ir rūpinasi, kaip išlaikyti tautiškai gyvus vaikus bei jaunuolius. Todėl nenuostabu, kad klausimas ne tik rimtas, bet ir jautrus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TYLA NEIŠSPRENDŽIA KLAUSIMŲ |
|
|
|
Tyla neišsprendžia klausimų, nes niekas savaime neišsisprendžia. Tik ko nors sunykimas savaime vyksta. Palikti kurį nors klausimą tyloj reiškia nebeturėti jokios vilties ir rankas nuleisti.
Šiame numeryje dedame V. Volerto straipsnį, kuris kitur nerado vietos. Iš tiesų, straipsnis liečia gyvybiškai skaudų, o tuo pačiu ir tikrai jautrų klausimą. Bet autorius (JAV Lietuvių Bendruomenės tarybos pirmininkas ir drauge katalikiškosios akcijos organizacijų veikėjas) savo keliamą rūpestį dėsto atsakingai ir objektyviai, ramiai ir taktiškai, be poleminio įkarščio ir be nervingo patoso. Jei vis dėlto šio straipsnio pasibaiminta, tai, matyti, dėl to, jog buvo spręsta, kad nebėra ko šiuo klausimu rūointis, nes vis vien padėties nepataisysi. Mes nesame taip defetisti5kai nusiteikę, nes manome, kad niekur nėra padėties be išeities, kur geros valios nestokoja. O šiuo atveju tikrai būtų neteisu kurią nors šalį įtarinėti geros valios stoka. Yra nesusipratimų, tai ir reikia juos sklaidyti, o ne leisti jiems tyloje vis nelemčiau įsikeroti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vatikano II visuotinis Bažnyčios susirinkimas vyksta popiežiaus Jono XXIII šūkiu — prisitaikyti prie mūsų laiko žmogaus. Tikėjimo turinys lieka tas pats, bet tikėjimo aiškinimo ir prie žmogaus priėjimo būdai keičiasi pagal gyvenimo iššūkius. Susirinkimo Tėvai, pramatydami dialoge (pokalbiuose) su krikščioniškų Bažnyčių atstovais iškilsiančias kliūtis ir sunkumus, stengiasi nubalsuotų schemų išleistose konstitucijose taip išreikšti tikėjimo tiesas, kad jos būtų priimtinos ir kitų Bažnyčių krikščionims. Teologiniame žodyne vieton konkrečių terminų naudojamasi daugiau platesnio pobūdžio sąvokomis, kuriose telpa ir anksčiau naudoti terminai, ir platesnio požiūrio tikėjimo tiesos. Pav. žodis "sakramentas" jau reiškia ne tik įprastus sakramentinius veiksmus, bet taip pat ir Išganytoją — Dievą pasislėpusį žmogaus pavidale. Arba sakramentu vadinama ir Kristaus įsteigtoji Bažnyčia, kurioje po regimais pavidalais glūdi paslėpta išganymo malonė. Panašiai praplėsta yra ir "liturgijos" sąvoka. Ji nebereiškia vien religinių veiksmų visumos — ceremonialo, bet apskritai išreiškia žmogaus susitikimą su Dievu ir apima tiek žmogaus tikėjimą, tiek moralę, tiek tikėjimo išraišką religiniais veiksmais — ceremonijomis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠIŲ DIENŲ TEATRAS ISPANIJOJE |
|
|
|
Iš trijų ispanų gautų Nobelio literatūros premijų dvi buvo paskirtos dramaturgams. Ispanų "aukso amžiaus" — XVI ir XVII a. — kūryboje drama taip pat laikoma vienu iš jų didžiausių atsiekimų: Lope de Vega, Tirso de Molina, Calderón. Tačiau šiandien daugelis kritikų susirūpinę, kad ispanų teatras vos, vos rusena. Jau paskaičius pirmąjį Nobelio laureatą — José Echegaray (1904 m. gavusį premiją per pusę su prancūzu Frėdėric Mistral), toks jo išskyrimas atrodo gan paradoksišku. Jo retoriškas, neoromantiškas, melodramatiškas teatras šiandien (ir net jo paties laiku) jau visai atgyvenęs. Daugiau pateisinama antroji premija, 1922 m. tekusi Jacinto Benavente, vadinamam ispanų "moderniojo" teatro kūrėju. Per ilgą savo gyvenimą (1866 1954) jis parašė apie 180 veikalų ir išbandė daugelį stilių bei temų, įnešdamas ispanų scenon atgarsių iš visos Europos. Daugiausia pasisekimo susilaukė jo lengvi socialinės kritikos veikaliukai ir tragedijos iš kaimo gyvenimo, šiandien ir jis atrodo jau labai "pasenęs".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
