| |
|
|
7 Rugsėjis
|
 Ji seniai žinojo — ponia Vilija, kad tokia diena ateis, kai ji pasijus bejėgė priešintis ir spirtis sau pačiai. Per tokią metų eilę ji galėjo pavargti ir išsisemti. Pagaliau baigė išsiryškinti visas šios kovos beprasmiškumas. Juk ir ji turėjo teisę siekti atvangos ir pasilengvinimo sau kad ir iš savęs, kad ir savo pačios sau paspęstų ir išsiugdytų etinių ir moralinių reikalavimų. Ji tarėsi esanti medis, pribrandinęs vaisių naštą ant šakų ir nesulaukiąs audringo vėjo, kad kas juos nukrėstų. Ji, kaip briedė, apsunkusi motinystėje, niekur nerandanti priebėgos ir užuovėjos savo gimstantiems vaikams. Sopulio didumo ir įtampos ji neskaičiavo pločiu ir giluma. Jis liejosi ir skleidėsi visais nervų audiniais iki šmaikščiausio adatos smaigalio dūrio. Tačiau ji bijojo uždusti. Ją gąsdino lėta ir siaubi, iš anksto nužymėta mirtis, prasidedanti ir pasibaigianti mažakraujyste, vėžiu ar poetiškąja džioja. Žudantieji ligos perai glūdėjo joje pačioje. Kokių pasėkų ji begalėjo laukti, jeigu nieko nedarys?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
SEPTINTASIS ATEITININKŲ FEDERACIJOS KONGRESAS |
 |
 |
 |
Savo vedamąja idėja ir uždaviniu septintasis Ateitininkų Federacijos kongresas jungėsi bendron Bažnyčios atsinaujinimo dvasion. Plačiau atsiverti laiko tikrovei, ją pamatyti ir ją kurti idealo šviesoje — tai buvo kongreso tikslas, kuri| išreiškė šūkis atvirybė laikui, ištikimybė idealui ir kuris atspindėjo Vatikano antrojo susirinkimo rūpesčius.
Šis kongresas, trečiasis išeivijoj Ir pirmasis Kanadoje (Toronte), Įspūdingas tiek dalyvių gausumu (apie 500-600 dalyvių; oficialių atstovų, rinktų nuo 25 narių, buvo 8), tiek darbinga nuotaika, neoficialiai pradėtas liepos 2 dieną moksleivių ir studentų susipažinimo - pasilinksminimo vakaru. Liepos 3 dieną kongreso darbai pradėti Ateitininkų himnu ir Toronto Prisikėlimo parapijos klebono T.
Placido Bariaus, O.F.M., invokacija ir rengimo komisijos pirmininko dr. J. Sungailos sveikinimo žodžiu. Prezidiumą sudarė J. Matulionis (iš Kanados), V. Kleiza (iš JAV), kun. P. Butkus (iš Australjos ir dr. K. J. Čeginskas (iš Europos), sekretoriatą — A. Abromaitienė, A. Kuolaitė - Skrupskelienė ir A. Bušinskaitė. Toliau sekė AF Tarybos pirmininko dr. A. Damušio kvietimas atsiverti pasauliui, bet ir klausti kokiam pasauliui, skirti smulkmenas nuo svarbiųjų reikalų ir nepamiršti konkretumo darbe; bet taip pat išsivaduoti iš tikrovės kalėjimo ir artėti prie tolimojo, ideologijoj nusakyto horizonto. Federacijos penkerių metų darbų apžvalgą pateikė dr. V. Vygantas ir kun. V. Dabušis. Pirmojo posėdžio centre buvo dr. Antano Sužiedėlio paskaita "žvilgsnis į ateitininką žmogų iš psichologinės pusės". Jai pasibaigus, dalyviai jungėsi Šv. Mišių aukoje, kurią koncelebracijos būdu atnašavo vysk. Pr. Brazys drauge su šešiais kunigais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MARIAUS KATILIŠKIO PENKIOS DEŠIMTYS |
|
|
|
Visiems sukanka svarių darbų metinės ir nulium atžymėto amžiaus jubiliejus, tik ne visi vienodai tai reikšmingai dienai pasigražinę į savo iškilmes ateiname. Tautos vadai dažnai prisisega karių pelnytus medalius, bailiai ir žemės vabalai — paauksintus arų sparnus, sukti politikai atsineša po juodu skriblium gudriai nuslėptą nebepagydomą kvailybę, o pagyrūnai — autobiografiją.
Tiktai kūrėjai, kaip mūsuos ne-nauįiena, į savo sukaktį ataslenka tarytum atbuli, nedrąsūs ir dairydamiesi, minios alkūnėmis apstumdyti, dar vakar kurio nors beraščio boso aprėkti ir iškilmei suglaistytam švarke pelių išgraužta kišene, kuri kadais gal buvo numatyta honorarui.
Toksai į savo jubiliejų šiandien r.tžengia ir Marius Katiliškis, kuriam jau irgi rimtos penkios dešimtys. Deja, be pečentim patvirtintų kadais turėtų aukštų pareigų ar nuovadoj išduoto pažymėjimo. Jis tik su knygų pundeliu kietam tarytum grendymas suplūktame delne, tiktai su karčia šypsena pro pagenėtą ūsą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
PRANAS DOMŠAITIS — 85 METŲ SUKAKTUVININKAS |
|
|
|
Dailininkas Pranas Domšaitis, šiuo metu gyvenąs Pietų Afrikoje, rugsėjo 15 švenčia 85 metų sukaktį. Jis nėra plačiau pažįstamas lietuviškajai visuomenei, nes visą laiką praleido už gimtinės ribų. Kai mūsų dailininkai pasisklaidę po pasaulį ne vienu atveju yra atidavę savo kūrybinę duoklę svetimiesiems, tai Pranas Domšaitis yra brangus radinys Lietuvai. Tai mūsų dailininkas, nors ir nėra turėjęs progos tiesiog dalyvauti mūsų dailės gyvenime.
Pranas Domšaitis gimė 1880 metais Kropinuose, Kuršių kopose, Klaipėdos krašte, ūkininko šeimoje. Jau septynių amžiaus metų pirmieji būsimo dailininko darbeliai, lipdant iš molio gyvulių figūrėles, parodė jo talentą. Jo motina (gim. Putinaitė) buvo už sūnaus leidimą mokytis meno. Tačiau tėvas norėjo matyti sūnų namuose ūkininkaujant. Laimingai garsusis vokiečių dailininkas Max Liebermann apsprendė jaunojo Domšaičio likimą: jis parašė tėvui savo įsitikinimą Prano gabumais ir prašė išsaugoti jo neabejotiną talentą. Jau suaugęs, pradėjo meno studijas Karaliaučiuje, studijavo Berlyne pas L. Corinth, o vėliau Paryžiuje ir Florencijoje. Daug keliavo po Europą studijų tikslais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LAIŠKAS DĖL KATALIKŲ UŽ KATALIKŲ . . |
|
|
|
Keltas klausimas apie katalikus už katalikiškųjų organizacijų ribų (Ateitininkų Federacijos vado prieškongresiniame žodyje, žr. Aidų gegužės nr., 228 psl.) domina ne tik ateitininkus, bet ir visus tikinčiuosius katalikus.
Savo pasisakymą noriu pradėti nuo kai kurių autobiografinių bruožų. Esu vienas tų, kuriems likimas lėmė visą puskapį metų išbūti nepraktikuojančiu kataliku, taigi kaip ir už Bažnyčios ribų. Gimiau religingoje šeimoje, kurioje tėvas davė visą "toną" dvasiniam šeimos narių gyvenimui. Kovojęs su lenkininku klebonu už lietuvių kalbos teises bažnyčioje (Gelvonų par.) ir su rusų valdininkų (valsčiaus raštininkų ir "zemskių") savivale, tėvas daug sau įkvėpimo gavo iš nuo pat pirmųjų metų prenumeruoto "Lietuvos ūkininko" ir iš pažinties su lietuvybės gynėjais kun. J. Ambraziejumi (Vilniuje) ir kun. St. Stakele. Dėl to paties "Lietuvos ūkininko" prenumeravimo susiginčijęs su jau lietuviu klebonu, tėvas jau niekuomet vėliau nerado bendros kalbos su juo. Man, bene trylikos metų berniokui, prieinant išpažinties Sekminių šventės dieną, kai klausykla klebonui buvo pastatyta po žydinčiais šventoriaus medžiais, kur aplink spietėsi ir bažnyčion netilpę maldininkai, teko išgirsti garsų ir rūstų klebono "pavarymą": "Koks tėvas, toks ir jo sūnus!" Nuėjau į šalį ir ... daugiau nebegrįžau prie klausyklos iki 1943 m. Palengva ir kitokia religinė praktika liko tik paviršutiniška, "neprivaloma". Tačiau ateistu netapau.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
