| |
|
|
10 Gruodis
|
|
EKUMENINIS POŽIŪRIS Į M. LIUTERĮ |
 |
 |
 |
Šimtmečiais kartojimas tų pačių dalykų sudaro rutiną, kurią nekritiškai perimame kaip istorinę pilnutinę tiesą. Tik didieji gyvenimo iššūkiai sukrečia tą rutiną ir atskleidžia naujų tradicinės tiesos aspektų. Tokiu didžiuoju iššūkiu dabar yra ir ekumenizmo, arba krikščioniškųjų Bažnyčių susijungimo, rūpestis.
Kaip įžangą į šios problemos sprendimą popiežius Povilas VI pateikė encikliką "Ecclesiam suam", kurioje ragina Dievo tautą susimąstyti, giliau save pažinti ir savo misiją atpažinti. Bažnyčios misijoje pirmiausia svarbus yra pokalbis (dialogas) su krikščioniškomis Bažnyčiomis. Dialogo sėkmingumui popiežius pataria kalbėtis atvira širdimi ir broliška pagarba: "Dialogas turi atgaivinti tikrąjį pagarbą, meilę ir gerumą, kuris atitinka Kristaus mokslą, nieko iš anksto nesmerkiant, nieko polemikoj neužgaunant, vengiant tuščių ir nevaisingų ginčų. Prieš kalbant, reikia išmokti klausyti ne tik žmonių žodžių, bet ir jų širdies kalbos ir, kiek galima, pritarti". Tai bendrieji visiems galioja ekumeninės dvasios dėsniai. Jų turime laikytis, žvelgdami į kitas krikščionių religijas. Kaip popiežius pataria, bendraujant su kitatikiais krikščionimis, reikia pabrėžti tuos veiksnius, kurie sieja, o ne skiria, būtent: šventraštį, Tradiciją, Dievo garbinimą. Dievas ir antrasis švenčiausios Trejybės asmuo Jėzus Kristus su jo įkurtąja Bažnyčia yra tas bendrasis pagrindas, kuriuo galime kalbėtis ir vieni prie kitų artėti. Ekumenizmo dvasios pavyzdį davė pats popiežius, susitikdamas Jeruzalėje su Konstantinopolio patriarchu Atenagoru 1963 m. ir vykdamas į Indiją 1964 m. Eucharistinio kongreso proga.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
LAPKRIČIO 13 MANIFESTACIJA |
|
|
|
Žygis i Jungtines Tautas, 1961 m. sausio 14 pradėtas Kalifornijoje, kita gaivalinga srove buvo sustiprintas New Yorke lapkričio 13-tos manifestacija.
Po sėkmingų jaunimo demonstracijų gegužės 15 Vašingtone, tarsi po generalinės repeticijos, jų organizatoriai pajuto tikrąjį patriotinės lietuvių visuomenės pulsą, skatinantį dar didesniems žygiams. Ir taip Lietuvos laisvės labui skirtam žygiui buvo ryžtasi: į Madison Square Garden New Yorke sutelkti bent 12.000 žmonių, "The New York Times" dienraštyje įtakingų amerikiečių vardu paskelbti viso puslapio atsišaukimą, pasibelsti tiesiog į Jungtinių Tautų vartus (jų sąžinę) ir visam tam projektui finansuoti sutelkti apie 30.000 dolerių. Specialiai šiam reikalui suorganizuoto Komiteto Lietuvos Nepriklausomybei Atstatyti vadovaujantį branduolį sudarė Antanas Mažeika (pirm.), dr. Algirdas Budreckis, Romas Kezys, Juozas Miklovas ir Antanas Sniečkus. Oficialiu komiteto globėju garbės pirmininko titulu pakviestas prelatas Jonas Balkūnas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Lietuvių Studentų Sąjungos XV suvažiavimas įvyko develando She-raton viešbutyje lapkričio 25-27. Suvažiavimas buvo skirtas Lietuvai ir išeivijai 25 metų perspektyvoje, klausiant "ir kas toliau?", šia tema pirmąją dieną pagrindinę paskaitą skaitė dr. V. Vygantas. Jis pabrėžė du išeivijos uždavinius: lietuvybės išlaikymą ir kovą su komunizmu. Nors dabar nebesame nei tremtiniai, nei pabėgėliai, o išeiviai, vis tiek turime tęsti kovą už Lietuvos išlaisvinimą. Tik turime ieškoti skirtingų priemonių ir išeiti į platesnį pasaulį. Antrą dieną dr. H. Nagys kalbėjo tema "Kodėl ir kaip netylėti", ragindamas reikšti savo nuomones ir angažuotis, kad nekalbėtų už mus kiti, kurie mažiau supranta, ši paskaita buvo lyg įvadas į diskusinius būrelius. Jų buvo aštuoni. Temos buvo įvairios, nevisos vykusios. Dalyvių skaičius atskiruose būreliuose — nuo 5 ligi 50. Būrely, kur buvo kalbama apie ideologines organizacijas, Santaros atstovas (pats LSS pirmininkas) skelbė, kad ideologinės organizacijos esančios nereikalingos, nes visos besikartojančios, tuo pačiu užsiimančios. Dauguma dalyvių su Santaros atstovu nesutiko. Nebuvo iš jo aišku, ar Santara jau savęs nebelaiko ideologine organizacija (o gal tik nebesijaučia jaunimo organizacija, nes pranešimas buvo apie Santaros filisterių, o ne studentų veiklą). Trečią dieną po eilės pranešimų vyko simposiumas, kurį sudarė dr. H. Nagys (moderatorius), dr. K. Ostrauskas, G. Procuta ir dr. R. Šilbajoris. Per simpoziumą buvo nušviesta kūrybos sąlygos Lietuvoje ir čia, išeivijoje. Vakare vyko literatūros vakaras, kuriame vėl dalyvavo Nagys, Šilbajoris ir Ostrauskas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Mirtys. — Spalio 27 Vilniuje mirė Feliksas Bugailiškis, teisininkas ir kraštotyrininkas. Buvo gimęs 1883 gruodžio 30 Juodžiūnų k., Šimonių vis., Panevėžio aps. Baigęs teisę Petrapilio univ. 1909, advokatavo Šiauliuose, nepriklausomybės metais buvo Šiaulių apygardos teismo teisė jas ir pirmininkas. Vienas iš laisva maniškos Kultūros Draugijos jų ir "Kultūros" žurnalo atsakinga sis redaktorius 1923-33. Šiauliuose 1927 suorganizavo kraštotyros draugiją ir įsteigė "Aušros" muziejų. Redagavo kraštotyrinius leidinius: šiaulių Metraštį 1930-33 ir Gimtąjį Kraštą 1934-40.
— Spalio 28 Vilniuje mirė žurnalistas ir rašytojas Jonas Šimkus (g. 1906). Išsilavinimo gavo suaugusių gimn. Kaune. 1934-40 dirbo "Lietuvos žinių" redakcijoj, 1940-41 sovietines "Darbo Lietuvos", vėliau "Tarybų Lietuvos" redaktorius, po karo buvo pirmasis "Literatūros ir Meno" redaktorius, o 1954-58 "Pergales" atsakingasis redaktorius. Pirmininkavo sovietinei Lietuvos rašytojų draugijai 1948-54. Jo palikimą sudaro: poezijos rinkiniai "Užu durų" (1927) ir "Pasakos iš cemento" (1929), prozos knygos "Kova del Dievo" (1937), "Apsakymai" (1953) ir "Rytoj bus gražu" (1962). Literatūrine verte — maža. Liūdnai pasižymėjo uolia okupantui tarnyba, 1941 birželio mėn. pats talkino rankioti tremiamuosius lietuvius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PREMIJUOTAS ROMANAS " KARKLUPĖNAI" |
|
|
|
 Vienas būdingiausių pastarojo dešimtmečio emigracijoje gyvenančių lietuvių rašytojų veiklos apraiškų buvo organizacinių reikalų iškėlimas į pirmąjį planą ir kone visiškas nesidomėjimas grynai literatūriniais klausimais. Organizacinės problemos dominavo literatūrinėse polemikose, suvažiavimuose etc. Kitaip sakant, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas normalaus gyvenimo iliuzijos atkūrimui. Visi norėjo jaustis, lyg nieko nebūtų atsitikę, lyg laikas būtų sustojęs 1940 metų vasarą arba 1944 metų rudenį, lyg niekas nebūtų pasikeitę, nesuvokdami, kad istorijoje visi pasikeitimai yra tam tikra prasme amžini ir tuo pačiu fatališki. Psichologiškai, be abejo, tatai buvo pateisinama, bet kiekvienu atveju nerealu. Į paviršių išplaukė rašytojo-organizatoriaus tipas; kartu išbujojo mintis, jog rašyti gali kiekvienas. Organizacinio momento persvaros reiškiniu laikytina premijų gausa, išugdžiusi konkursinį rašytoją, kurio pagrindinis tikslas — premija. Konkurso laimėjimas, kaip žinoma, reikalauja tam tikros strategijos, mokėjimo įtikti "iš rašytojų, visuomenės ir premiją teikiančios institucijos atstovų" sudarytai jury komisijai, bet maža ką bendro teturi su literatūrine kūryba.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
