| |
|
|
10 Gruodis
|
 (130 gimimo metų sukakčiai)
Seinų vyskupas
1896 gegužės mėn. turėjo Maskvoje įvykti caro Mikalojaus II vainikavimo iškilmės, į kurias buvo laukiamas ir popiežiaus Leono XIII legatas, Vienos nuncijus Agliardi. Petrapilyje žinota, kad jis kels reikalą paskirti Seinams vyskupą, kurio nuo 1893 m. ši vyskupija neturėjo.
Tuo reikalu dar 1896 sausio 22 vidaus reikalų ministras Goremykinas prašė Varšuvos generalgubernatoriaus šuvalovo nurodyti kandidatus į Seinų vyskupus iš dvasiški jos, esančios Lenkų Karalystėje, kuriai ir Seinų vyskupija priklausė, šuvalovas savo atsakyme (1896.111.31) matė reikalo tuo klausimu iš esmės pasisakyti. Jis išdėstė, kad paskirti vakuojančiai vyskupo vietai Seinuose naują vyskupą rusišku ir valstybiniu požiūriu yra dalykas ne tik nepageidaujamas, bet dargi kenksmingas. Dėl opozicijos, kuria solidariai pasižymi vietos katalikų vyskupai, dar padidinti jų skaičių reikštų vien stiprinti tas sunkenybes, kurios kyla iš jų elgesio. Sunku esą tikėtis, kad naujas vyskupas, kokie bebūtų jo asmeniški privalumai, galėtų atsiriboti nuo kitų vyskupų tais klausimais, kuriais kiti vyskupai yra užėmę nepalankų nusistatymą valdžios atžvilgiu. Jei ir atsirastų kandidatas, savo pažiūromis atitinkąs valdžios siekimus, tai kas užtikrins, kad jis naujoje padėtyje neužims valdžiai priešingos linijos. O padėtis vyskupijos administratoriaus, valdančio civilinės valdžios sutikimu ir jaučiančio nuo valdžios priklausomybę, yra skirtinga nuo vyskupo, kurį, valdžiai sutinkant, skiria popiežius. Dabartiniuose santykiuose tarp lenkų dvasiški jos ir valdžios, esą daug patogiau turėti vyskupijos administratorių, negu tikrą valdytoją — vyskupą. Dėl to generalgubernatorius prašo palikti dabartinę padėtį ir neskirti Seinams vyskupo bent tol, kol kiti vyskupai nepames savo provokacinės laikysenos. Jeigu tačiau Seinams vyskupo paskyrimas yra būtinas, tai šiai vietai kandidato reiktų paieškoti iš hierarchų, esančių imperijos ribose. Iš vietinės dvasiški]os gubernatorius pasiūlo du kandidatu, bet pabrėžia, kad nė vienas jų neturi savybių, kuriomis turėtų pasižymėti katalikų vyskupas, būtent, kad jo veikla būtų naudinga Rusijos valstybei, o jis pats paklusnus valdžios siekimams. Tie kandidatai, apie kuriuos gubernatorius parašė atskirą informaciją, buvo Seinų vyskupijos administratorius Povilas Krajewskis ir kanauninkas Ignas Domagalskis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Laiškas Aidų redaktoriui JUOZUI GIRNIUI |
 |
 |
 |
(50-ties metų amžiaus sukakties - proga)
Mūnster, Kerssenbrockstrasse 12
1965 m. rugsėjo 20 d.
Mielas ir brangus Bičiuli Juozai,
pusšimtis metų žmogui, kalendoriškai žiūrint, yra didelis dalykas: daugeliui, labai daugeliui mūsų jis reiškia du trečdalius nueito žemės kelio. Filosofui tačiau pusšimtis turi visai kitos prasmės. Lankydamas Fribourgo universitete prof. M. de Munnyncko pratybas (1933-34), girdėjau sykį šį patyrų domininkoną sakant, esą specialiųjų mokslų atstovai pradedą savitai kurti po 40-ties metų, o filosofai — tiktai po 50-ties metų. Vadinasi, filosofui pusšimtis metų reiškia ne pabaigą ir net ne vidurį, o dar tik pradžią. Tai data, kada dvasia ne dairosi atgal, mėgindama suvesti savo darbų sąmatą, bet pakyla savitai kelionei priekin. Gal kaip tik todėl nevienas mąstytojas ir kratosi šios sukakties minėjimais viešu būdu. Žinau, kad ir Tau tavasis pusšimtis yra nemalonus, kai jis keliamas spaudoje ar kalbose. Tačiau mes turime tiek maža žmonių, kad kiekvienas ryškesnis reiškimasis mums kelią džiaugsmo ir nepamirštamai traukia į save mūsų dėmesį. Sukaktis minėdami, kaip tik ir norime pareikšti ir pabrėžti ši mūsų džiaugsmą.
Tavasis skardenimasis lietuviškojoje visuomenėje yra girdimas jau seniai. Jau 20 su viršum metų Tu rodaisi mūsų kultūros gyvenime savomis mintimis. Jau 10 su viršum metų Tu įtaigoji mūsų tautiečius Amerikoje tiek savo knygomis, tiek darbu enciklopedijai, tiek galop vadovaudamas ateitininkams. Kaip tad galėtų "Aidai", šis didelis kultūros žurnalas, apeiti Tavo sukaktį — net ir tada, kai jis yra Tavo rankose! Todėl susitaręs su Tėvais Pranciškonais kaip leidėjais ir su savo bičiuliais Vokietijoje, parašiau apie Tave — tavam žurnalui. Žinau ir jaučiu, kad purtysiesi. Tačiau nusileisk šį kartą ir straipsnį priimk! Pergyvenk jį pagal aną psalmės eilutę: "Non nobis, Domine, non nobis, sed nomini Tuo da gloriam".
Straipsnį, Juozai, prašau betgi perskaityki, prieš atiduodamas spaustuvei. Mat, jį rašydamas, neturėjau po ranka dokumentinės medžiagos, todėl gali būti įsivėlę netikslumų Tavo gyvenimo datose bei įvykiuose. Taip pat mudu esame, Tau išvažiavus Amerikon, nesimatę ir neišsišnekėję, kaip tai būdavo Lietuvoje arba stovyklose Vokietijoje. Amerikos gyvenimo irgi gerai nepažįstu. Todėl gal neviena interpretacija Tavo veiklos bei santykių neatitiks tikrovės. Prašau tad Tave visa tai patikslinti. Vieno tačiau Tau išleisti ar taisyti neleidžiu: tai to mano gyriaus, kurį reiškiu Tavai mąstysenai ir Tavai kūrybai. Jis nėra, kaip matysi, jokia tuščia panegirika. Apskritai visas mano straipsnis nėra publicistinis "garbinimas", o greičiau atvirai bičiuliškas apmąstymas tų galimybių, kurios atsiveria ir kurios turėtų išsiskleisti tolimesniuose Tavo gyvenimo dešimtmečiuose.
Nesupyk tad, mielas Juozai, kad be Tavo žinios esi užklumpamas ir net išprievartaujamas šiuo straipsniu! Taip norime mes visi, kuriems Tu dirbi ir aukojiesi.
Giliai bičiuliškai Tave gerbiąs
A. Maceina
|
|
Skaityti daugiau...
|
Rašytojui Vincui Ramonui šių metų pradžioje (I. 14) suėjo 60 metų amžiaus. Kūrybai priklauso 41 metai. Pirmi pasakojimai buvo spausdinti "Lietuvos" dienraštyje, jo priede "Iliustruotoje Lietuvoje", žurnale "židinyje". Pasakojimų pirmas rinkinys "Dailininkas Rauba" (7 novelės) pasirodė 1934. Romanas "Dulkės raudoname saulėleidy" buvo spausdinamas 1943 vokiečių okupacijos metu "Ateities" dienraščio atkarpoje, o antras perredaguotas leidimas išėjo jau Čikagoje 1951. Kitas jo romanas "Kryžiai" pasirodė 1947 Vokietijoje ir gavo BALFo premiją. Tik 1960 išėjęs vėl trumpesnių pasakojimų rinkinys "Miglotas rytas" gavo Vinco Krėvės premiją (Mon-trealyje). 1963 antru kartu buvo išleistas jo pirmasis rinkinys "Dailininkas Rauba". Kūrybos laikotarpis, kaip matyt, ilgas, kūrinių kiekis nedidelis, bet savo kokiu tai svarus indėlis literatūros istorijai ir visuomeniniam gyvenimui.
Lietuvių pasakojimų istorijoje V. Ramonas pratęsė ir praplėtė Igno šeiniaus, Jurgio Savickio impresionistines tradicijas. Praplėtė dviem būdais: žodine išraiška, psichologiniu stebėjimu. Abiem atžvilgiais stipriausiai prabilo savo pirmoje rinkinio novelėje "Linų žieduose". Didelis jautrumas žodžiui, spalviniam, įspūdiniam žvelgimui; rafinuota ir net manieringa kultūra sakiniui organizuoti atsižvelgiant į psichologinę, ne loginę tvarką. Dėmesys erotikos pergyvenimui, ypačiai kaimo žmonių — bernų, mergų, čia yra tikroji Ramono erotikos stichija. Mažiau įdomi miestiečių, intelektualų erotika. "Linų žiedai" buvo išversti į latvių, suomių, švedų kalbas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
šį rudenį suėjo 50 metų Juozui Kėkštui, vienam pačių žymiųjų mūsų vidurinės kartos poetų, žmogui, kurio gyvenimas visuomet priminė revoliucinio žygio vėliavą, nors kruviną ir sudraskytą, bet išdidžiai plevėsuojančią ilgus metus sapnuotos išsivadavimo aušros fone. Savo likimo tragiką ir asmenybės spalvingumu Kėkštas neturi sau lygaus mūsų literatūros istorijoje. Likimas jam niekad nebuvo palankus. Nuo pat ankstyvos jaunystės ištvermingai kovojęs už žmogaus išsilaisvinimo iliuziją, už tai, kad, Borutos žodžiais tariant, pasaulis visiems būtų laisvi namai ir dangaus skliautai — pastogė, pats amžinai paliko žmogum be namų, žmogum be tėvynės. Namai jam buvo Lukiškių kalėjimas, Kartūzų Berezos ir Vietlago koncentracijos stovyklos; dangaus skliautų pastogę, kareivio ir klajūno prieglobstį, jam teikė Monte Cassino padangė ir Argentinos savanų žvaigždės.
Juozas Kėkštas yra bene vienintelis autentiškas revoliucinės lietuvių poezijos atstovas, išsaugojęs savo kūrybinę nepriklausomybę, nepasidavęs jokiai režimo prievartai, jokiai generalinei linijai, neišdavęs kovos draugų, ištikimai pasilikdamas, jo paties žodžiais tariant, vis toje pačioje barikadų pusėje.
Gimęs 1915 Taškente, Juozas Kėkštas mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir Varšuvos Wolna Wszechnica universitete. Buvo susijęs su komunistais ir keliais atvejais sėdėjo kalėjime. Sovietų armijoms užėmus Vilniaus kraštą, dirbo Vileikos liaudies švietimo įstaigoje; neilgai trukus buvo apkaltintas kontrrevoliucine veikla, nuteistas 8 metams priverčiamųjų darbų stovyklos ir išvežtas į Kirovo sritį. 1942 m., kaip Lenkijos pilietis, Kėkštas stojo Į gen. Anderso armiją, su kuria pasiekė Egiptą. Iškeltas Italijoje, dalyvavo Taranto ir Monte Cassino mūšiuose. Po karo gyveno Romoje. Iš čia emigravo į Argentiną, kur dirbo prie kelių statybos. 1957 m., netekęs sveikatos, grįžo į Lenkiją.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Po audringos ir kūrybinių vilčių pilnos jaunystės dailininkui, rašytojui, poetui etc. ateina laikas pažvelgti į save nemeluotomis akimis. Viskas tada atrodo iš kitos perspektyvos, ir atsiskleidžia nauja vertinimo dimensija, kuri jau nėra surišta su kasdienine kova ir momento įspūdžiu, o priklauso istorijai.
Aš čia nemanau leistis istorijon, o tik prieiti prie Vytauto Kašubos skulptūrų su pozityvia šio momento perspektyva, pažvelgdamas į jo paskutinius darbus ir nesiimdamas spręsti apie jo nueitą kelią per penkiasdešimt metų.
Naujas Kašubos technikos ir estetikos kelias prasidėjo tik praeitais metais (gal kiek anksčiau), kalant ant švino religinį tekstą Vatikano paviljonui New Yorko Pasaulinėj parodoj. Tos raidės turėjo simbolizuoti Bažnyčios skelbiamą Kristaus žodį, seną kaip pati Bažnyčia ir aktualų kaip sielos problema. Tam senam aktualumui suderinti Kašubą ir sugalvojo panaudoti seniai vartotą ir beveik užmirštą medžiagą — kaltą šviną, kuris yra ne vien tik stiprus ir atlaikąs kaip varis, bet ir nerūdijąs ir formuojamas lengviau negu kiti metalai ar akmuo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
