Lietuvių visuomenėje Vytauto Bacevičiaus vardas lyg ir netekęs buvusio populiarumo. Ir to yra dvi priežastys. Nesulaukęs savųjų tarpe patenkinamo susidomėjimo, V. Bacevičius pasitraukė iš lietuvių kultūrinio akiračio ir reiškėsi ten, kur, jo įsitikinimu, naujoviškosioms muzikos idėjoms dirva buvo prieinamesnė. Ir tai jis darė be nuolaidų, nė trupučio nenukrypdamas nuo savo pasirinktojo kūrybinio kelio. Lygiai taip pat lietuviškoji visuomenė nepasakytu žodžiu lyg nurašė V. Bacevičių iš savųjų tarpo, manydama, kad tai nesudaro jokio nuostolio Amerikos lietuvių kultūriniam gyvenimui. Lietuvių spaudos skiltyse šiandien retai kada paminimas V. Bacevičiaus vardas. Tačiau, nepaisant jo gyvenimo bei kūrybinių polėkių kontraversišku-mo, V. Bacevičius lietuvių muzikai paliks neįkainojamą kūrybinį lobį. Tai pastebės gal tik vėlesnės muzikos menu besidominčios lietuvių kartos. Dabartiniu metu vertybių ir vertinimo matai yra perdaug pasisukę priešinga kryptimi, kad kas ryžtųsi gilintis pamirštojo muziko kūrybiniuose labirintuose.
Vytautas Bacevičius yra išskirtino talento kompozitorius ir pianistas, iš jaunystės pasirinkęs ieškotojo ir tyrinėtojo kelią. Jis liko visą laiką muzikos kūrybos avangarde, ne tik mūsų tautoje, bet ir tarptautiniu mastu imant. Jam nebuvo svetimas atonalinis stilius, naujos individualinės muzikos formos ir idėjos, žadinančios kūrybinį gyvybingumą.
Rusams besistengiant dainomis ir šokiais Vilniuje parodyti, kad pavergta tauta jaučiasi laiminga, laisvajame pasauly tas melas buvo demaskuotas gana reikšmingai. JAV vyriausybė, be kasmetinių pareiškimų Vasario 16 ir Pavergtų Tautų Savaitės proga, birželio mėn. demonstratyviai parodė, kad Baltijos valstybių klausimas dar neišspręstas. Birželio 23 JAV valstybės sekretorius Dean Rusk priėmė bendro Amerikos Baltiečių Komiteto delegaciją, o Atstovų Rūmai birželio 21 vienbalsiai priėmė rezoliuciją, raginančią prezidentą kelti Baltijos valstybių klausimą Jungtinėse Tautose bei kituose tarptautiniuose forumuose. Prieš tai, gegužės 17 d., Atstovų Rūmuose vyko apklausinėjimas apie padėtį Baltijos valstybėse, kuriam vadovavo Europos reikalų pakomisijo pirmininkė atstovė Edna F. Kelly. Birželio 14 Kongrese buvo paskelbta "Baltijos šalių diena" ir per tris dienas apie 30 kongresmanų ir senatorių kalbėjo apie Baltijos kraštų padėtį.
1965 gruodžio 5 Romoj buvo konsekruotas naujasis Lietuvos vyskupas dr. Juozapas Labukas - Matulaitis. Konsekracija buvo pusiau privataus pobūdžio, atseit, ne vieša. Dėl to ji ir vyko ne kurioje nors Romos katedrų, o Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo misionierių (trumpiau — vienuolių oblatų) koplyčioje. Konsekravo kard. Carlo Confalonieri, Konsistorinės kongregacijos sekretorius. Jam asistavo arkiv. Antonio Samorė. Nepaprastųjų Bažnyčios Reikalų kongregacijos sekretorius, ir vysk. S. Laszlo, Eisenstadto vyskupas Austrijoje. Konsekracijoje dalyvavo: vysk. V. Brizgys, vysk. P. Brazys, Rygos vysk. Vaivods, dar vienas austras vyskupas, prel. L. Tulaba ir kiti Romoje gyvenantieji lietuviai prelatai, daug Romoje gyvenančių lietuvių kunigų; iš Lietuvos - kan.P. Bakšys ir kan. č. Krivaitis — vyskupijų valdytojai ir kun. J. Žemaitis; iš Maskvos - kun. M. Tarvydis, iš Kanados - prel. J. Tadarauskas, iš Vokietijos - kun. J. Riaubūnas ir iš JAV - kan. V. Zakarauskas, kun. St. Yla ir kun. dr. I. Urbonas. Pasauliečių dalyvavo V. Lozoraitienė su dviem sūnumis iš Romos ir du žurnalistai (Petrauskas su Jaskelevičium) iš Lietuvos.
Su Kanados lietuvių jaunimo kongresu oficialiai pradėti PLB paskelbtieji Jaunimo metai. Balandžio mėnuo tų metų programoje skirtas jaunimo spaudai. Bet spauda per vieną mėnesį nei sukuriama nei ištobulinama, tad pravartu jau iš anksto žvilgterėti bent į esamus jaunimo žurnalus, kaip jais siekiama formuoti ir kaip juose atsispindi jauno laisvojo lietuvio veidas.
Kalbant apie jaunimą, paprastai įsipainiojama į neaiškumus, nes ir pats "jaunumo" terminas yra daugiaprasmis. Nėra prieita visuotinai priimtos "jaunumo" definicijos ne tik dvasinei, bet ir fiziologinei jaunystės sąvokai aptarti. Su jaunystės pradžia dar šiaip taip, bet pabaigoje visada pasiklystama. Prieš kelioliką metų vienose ilgiau spaudoje prasitęsusiose dviejų matematikų diskusijoje gerokai 60-sius metus peržengęs profesorius savo buv. studentą vadino jaunuoliu, nors ir tas buvo peržengęs 50 m. ribą. Anas "jaunuolis" nuo tokio komplimento gynėsi, bet dabar nekartą prie jaunimo save skiria ir tie, kurie bent teoretiškai, galėtų turėti gerokai ūgtelėjusių anūkų. Bet tai jau reflektuoja ne gyvenimo tikrovę, o "amžinos jaunystės" ilgesį.
Šiandieninėje prancūzų literatūroje François Mauriac užima tokią pat reikšmingą vietą, kokią savo laiku turėjo Paul Valéry arba Andrė Gide. Prancūzų akademijos narys, Nobelio premijos laureatas, baigiąs aštuntąją dešimtį, F. Mauriac tebėra savo populiarumo viršūnėje: jis yra nelyginant koks prancūziškosios république des lettres prezidentas — visų respektuojamas, nors toli gražu ne visi sutinka su jo nuomonėmis. Tiesa, dabartinis "Thérèse Desqueyroux" autoriaus populiarumas bei aktualumas remiasi ne literatūrine kūryba (per pastaruosius 25 metus jis teparašė porą nedidelės apimties romanų ir keletą dramų), bet publicistika — straipsniais aktualiomis dienos temomis, kurių tarpe aiškiai dominuoja politika.
Praktinės politikos klausimais F. Mauriac pradėjo giliau domėtis tarpkario pabaigoje, diktatūrų ir liaudies frontų laikais, tolydžio vis labiau įsitraukdamas į žurnalistiką. Vokiečių okupacijos metais gausiai bendradarbiavo rezistencinio pogrindžio spaudoje. Po išsivadavimo sekusiame dešimtmetyje, kurio vienas būdingiausių bruožų buvo politinis nepastovumas bei partijų hegemonija, jo žodis tapo savotišku Prancūzijos sąžinės balsu. Daug kas aistringai nesutiko su jo idėjomis, bet kone visiems imponavo jo atvirumas bei integralumas. Būdamas katalikas, politiškai artimas M.R.P., Mauriac sugebėjo išlaikyti nuolat klystančio ir nuolat ieškančio tiesos krikščionio nuolankų paprastumą. Pasisakydamas bet kuriuo klausimu, jis dažnai stebino publiką savo užimtos pozicijos nesiderinamumu su jo "image publique". Iš to kilo gausios polemikos, kuriose dažnais atvejais jam teko gintis nuo vad. "savųjų" rūstybės.
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
Lietuvių visuomenėje Vytauto Bacevičiaus vardas lyg ir netekęs buvusio populiarumo. Ir to yra dvi priežastys. Nesulaukęs savųjų tarpe patenkinamo susidomėjimo, V. Bacevičius pasitraukė iš lietuvių kultūrinio akiračio ir reiškėsi ten, kur, jo įsitikinimu, naujoviškosioms muzikos idėjoms dirva buvo prieinamesnė. Ir tai jis darė be nuolaidų, nė trupučio nenukrypdamas nuo savo pasirinktojo kūrybinio kelio. Lygiai taip pat lietuviškoji visuomenė nepasakytu žodžiu lyg nurašė V. Bacevičių iš savųjų tarpo, manydama, kad tai nesudaro jokio nuostolio Amerikos lietuvių kultūriniam gyvenimui. Lietuvių spaudos skiltyse šiandien retai kada paminimas V. Bacevičiaus vardas. Tačiau, nepaisant jo gyvenimo bei kūrybinių polėkių kontraversišku-mo, V. Bacevičius lietuvių muzikai paliks neįkainojamą kūrybinį lobį. Tai pastebės gal tik vėlesnės muzikos menu besidominčios lietuvių kartos. Dabartiniu metu vertybių ir vertinimo matai yra perdaug pasisukę priešinga kryptimi, kad kas ryžtųsi gilintis pamirštojo muziko kūrybiniuose labirintuose.
