| |
|
|
8 Spalis
|
 III JAV ir Kanados lietuvių Dainų Šventės 1966 m. paruošiamieji darbai vyko žymiai sklandžiau, negu antrosios. 1960 m. vasarą, antrąją dainų šventę rengiant, daugiausia iniciatyvos rodė J. Kreivėnas, kurio vieninteliai padėjėjai pradžioje buvo tik J. Zdanius ir VI. Jakubėnas. Pirmuosius būsimojo repertuaro metmenis paruošus, toliau darbas pasklandėjo. Prelato I. Albavičiaus vadovaujamas komitetas išsiplėtė, apimdamas visas reikalingas sritis. II Dainų Šventė gerai pasisekė ir nustebino klausytojus pakilusiu mūsų chorų lygiu. Dėmesio centre tada atsistojo nelengvas, su didelėmis kliūtimis išmoktas stambesnis VI. Jakubėno kūrinys "Tremtinių ir išvežtųjų giesmė" (B. Brazdžionio žodžiais "Mylėsi Lietuvą iš tolo"). Br. Budriūno diriguojamas, šis kūrinys praėjo su dideliu pakilimu, ir šiaip visoje šventėje jautėsi tautinės iškilmės nuotaika. II Dainų Šventė buvo suruošta Lietuvių Bendruomenės; ši organizacija tada buvo tik pradėjusi plačiai įsitvirtinti, ir prieš LB vadovavimą buvo pasireiškusi opozicija iš "senųjų ateivių" pusės; tačiau LB jau tada pasirodė turinti tiek autoriteto, kad nesunkiai išėjo laimėtoja.
II Dainų Šventei praėjus ir III-ją beplanuojant, chorų vadovų tarpe pasireiškė nepasitenkinimo dėl gautojo pelno paskirstymo: buvo prikišama, kad per maža dalis skiriama muzikos reikalams. Chorvedžiai ir chorų valdybos jautėsi kaip tikrieji dainų švenčių vykdytojai; buvo kilusi idėja sudaryti chorų sąjungą, kuri pati perimtų dainų švenčių ruošimą. Žymesniems chorams tarp savęs nesusitarus, šis planas atkrito. Tačiau pats faktas gali būti priminimu, kad, dainų švenčių pelną beskirstant, lietuviškos dainos ir lietuviškos muzikos reikalams turi priklausyti neginčytina pirmenybė.
III Dainų Šventės paruošiamieji darbai ir tolimesnis ruošimas buvo tvirtose LB rankose. Žymus senųjų ateivių veikėjas dr. S. Biežis apsiėmė būti šventės komiteto pirmininku, suteikdamas komitetui autoriteto ir kartu parodydamas didelio pareigingumo ir takto. Repertuaro
komisijos branduolį sudarė J. Zdanius, P. Armonas ir J. Kreivėnas (šis pastarasis suteikė kone visą literatūrą ir gaidų medžiagą). Pasitarimams buvo kooptuojami Čikagos muzikai, laiškais susisiekiama su kitų miestų chorvedžiais. Suprojektuotas repertuaras buvo paskelbtas spaudoje papildomoms nuomonėms surinkti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
LIETUVOS KRIKŠTO PROBLEMA |
 |
 |
 |
Kada lietuvių tauta buvo pakrikštyta?
5. 1387 metų Lietuvos krikšto charakteris
Iš Livonijos kryžiuočių pagalba 1250 (1251) m. Lietuvoje neofito valdovo pradėtojo krikšto nieko nebebuvo likę, ne vien kiek tai lietė bažnytinio gyvenimo organizaciją, bet ir pačią tautos masę. Gal ne dėl to, kad tą krikštą buvo nešęs vis dar iš lietuvių tautos gyvo kūno kraują tebelašinąs kryžiuočių ordinas, pirmoji Mindaugo iniciatyva niekur neužsimenama nė viename Jogailos ir Vytauto dokumente, susietame su Lietuvos krikštu.
Bažnytinės organizacijos kūrimą Lietuvoje ir pačios lietuvių tautos krikštijimą reikėjo pradėti visai iš naujo. Kaip ir pas pačius lenkus ar rusus, vengrus, danus, norvegus ir kitas Europos tautas, krikštas buvo pradėtas kaimyno pagalba. Ta pagalba atsirado svarbia politine proga, kurią paaiškina Kriavo aktas.
Lietuvos christianizacija prasidėjo nuo asmeniško krikšto jos valdovo Jogailos Algirdaičio, apie kurį dar iki šiol vis dar pas mus laikosi eilė istoriškai nepagrįstų teigimų, tendencingai formuluotų nuo tautinio atgimimo laikų. Istoriškai žinoma, kad, 1386. II. 14 nuvykęs Krokuvon, jau rytojaus dieną Jogaila buvo Gniezno arkivyskupo Bodzantos (Bodzętos) pakrikštytas Vladislovo vardu. Rašoma, jog ir Vytautas, tada gaudamas Aleksandro vardą, viešai prisijungęs prie lotyniškai krikštytųjų pusbrolių, nes jis 1383 m. kryžiuočių jau buvo buvęs krikštytas. Čia neanalizuosime komplikuoto klausimo, kurie iš Jogailos brolių tada Krokuvoje buvo pakrikštyti lotyniškai. Įvairūs šaltiniai (Dlugošas, Krokuvos kalendorius, Miechovos kronika ir kt.) čia nesutaria.
Aptvarkęs skubiuosius politinius reikalus Lenkijoje, Jogaila tuojau ėmė vykdyti vieną iš reikšmingiausių Kriavo pažadų — 1386 m. gale jis jau vyko Lietuvos krikštyti. Kaip prieš metus Krokuvoje buvo įvykdytas Lietuvos valdovo ir kitų jos kunigaikščių krikštas, taip Gedimino sostinėje pirmiausia turėjo būti krikštijami bajorai.
Viešas atsisakymas nuo pagonybės ir pasukimas į Vakarų krikščionybę lietuvių tautos gyvenime ir kultūriniu atžvilgiu reiškė nepaprastą posūkį, kai nuo seno didelė dalis valstybės gyventojų buvo skirtingo tikėjimo ir kultūros. Tačiau lenkai tam Lietuvos krikštui 1387 m., kuris klaidingai yra buvęs pavadintas "Aukštaičių krikštu", neteikė didelės svarbos. Kaip patvirtina ir pačios Jogailos Vilniuje duotosios privilegijos, neofitas — naujasis Lenkijos karalius Lietuvos sostinėn atvyko su mažu kunigų būreliu, kuriame nebuvo nei Gniezno arkivyskupo Bodzantos, nei Krokuvoje lietuvių kunigaikščius krikštijusio vietos vyskupo J. Radlicos, nei veiklaus Poznanės vysk. Dobrogosto.
|
|
Skaityti daugiau...
|
NEIŠSIPILDĘ
Keliai, keliai ir
žingsniai,
lepūs ir netikri,
kuria, kuria — kryptim?!
Už horizontų saulė
(ar išsekusių akių duobė?)
užuomina kažkam,
nebeįmanoma paslėpti ko,
nei išsakyti
tik nepamiršti nieko.
O veriasi ir vėl kryžiuojas
keliai, aiman, grėsmėj ir vėl
to nebeatšaukiamo fatum?
keliai, keliai
Už horizonto saulė
ji —
spinduliuos žadėjo patekėt
dar, rodos, vos tik vakar!
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
 Nors F. W. Fooersteriui ir nebuvo lemta pasiekti tikro pasaulinio poveikio, tačiau lietuviuose jo įtaka buvo iš tikro didelė. Pirma, M. Pečkauskaitė ir kt. buvo išvertę nemaža jo raštų. Antra, didžiai jį vertino ir mūsų pedagogai, visų pirma prof. St. Šalkauskis, kuris naudojosi Foersteriu savo pedagogikos kurso atitinkamose dalyse ir gausiai jį citavo savo raštuose. Todėl ir pagerbiame šį neseniai mirusį pedagogą atskiru straipsniu, kurį pakiliai parašė Ottawos universiteto Lyginamosios pedagogikos centro direktorius prof. dr. A. Ramūnas.
Red.
Š. m. sausio 9 mirė didžiadvasis Foersteris, sulaukęs kone 100 metų (1869-1966).
Friedrichas Wilhelmas Foersteris yra tarsi mitiškas Atlantas, ant savo pečių laikantis XX amžiaus pedagoginės minties pasaulį.
Nuo to laiko, kada pasirodė Jean Jacques Rousseau pedagoginis romanas Emile (1762), joks antras pedagoginis rašytojas savo žodžiu ir raštu nėra taip sukrėtęs, paveikęs, žavėjęs Europą ir pasaulį. Ir Lietuvos mokyklinės minties pasauliui jis buvo viena iš šviesiausių lydimųjų kelio žvaigždžių.
Foersteris turėjo laimę ir nelaimę išgyventi ne tik Vokietijos, bet ir Europos ir pasaulio istoriją, ką jisai ir yra vaizdžiai aprašęs savo memuaruose.1 Kaip kad ir kitam įžymiam naujųjų laikų pedagogui, būtent J. A. Komenskiui-Komenijui (1592-1670), taip ir Foersteriui teko didesnę savo gyvenimo dalį praleisti ir mirti tremtyje! Bet dvasios milžinus gyvenimo sunkenybės dar labiau užgrūdina, o šiaudadvašius visiškai sužlugdo!
Lietuvoje Foersteris buvo pats populiariausias pedagogas, nors tiesioginiai į pačią lietuvišką auditoriją jis yra prabilęs (pasikalbėjime su rašančiuoju) tiktai 1956 metais,2 vadinasi, sulaukęs arti 90 metų. O vienok Foersterį iš vienos pusės ir Lietuvą, ypač istorinę Lietuvą, iš antros pusės sieja kai kurie labai įdomūs ryšiai. Tiesa, kad Lietuva tikrai daug yra pasimokiusi iš XX amžiaus pedagoginės minties Nestoriaus. Kilniaširdė Marija Pečkauskaitė, Foersterio mokinė, į lietuvių kalbą išvertė ir išpopuliarino savo mokytojo veikalus: Jaunuomenės auklėjimas (1926), Auklėjimas ir auklėjimasis (1928), Mokėk gyventi (1934), Seksualinė etika ir seksualinė pedagogija (1923), Kristus ir žmogaus gyvenimas (1931), (be to, Br. Stočkus išvertė Amžinoji šviesa ir žmonių tamsybės 1937. — Red.). Bet yra ir atvirkščia santykio pusė. Čia Foersteris buvo ne davėjas, o gavėjas. Ir žodžiu ir raštu Foersteris nekartą yra pabrėžęs, jog jo politinės minties susiformavimui lemiančios reikšmės turėjęs Constantin Frantz (1817-1891). Pastarasis, pasirodo, yra buvęs Adomo Mickevičiaus, profesoriavusio College de France, Paryžiuje, mokinys; gilindamasis į savo mokytojo drąsias vizijas,3 pamilo — kaip kad savo metu Johann Gottlieb Herder (1744-1803) — Pabaltijo kraštus, Centro Europą ir Rytų pasaulį. Constantin Frantz — Jungtinės Europos idėjos ir idealo vėliavnešys! Pažymėtina yra tai, jog su Frantzo mokslu Foersterį bus supažindinęs Lietuvoje gimęs, bet profesoriavęs Vakarų Europoje jo intymus sielos bičiulis — Robert Saitschick. Per pastarąjį Foersteris suėjo į labai įdomų kontaktą su Leninu.'1 Ten pat, būtent Zūriche, buvo dar viena reta įžymybė, būtent prie Kauno Aleksote gimęs Hermann Minkowski (1864-1909), reliatyvybės5 mokslo pradininkas ir mokytojas Alberto Einšteino, su kuriuo Foersteris buvo susibičiuliavęs.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
GEN. ST. RAŠTIKĮ PRISIMENANT |
|
|
|
Rugsėjo 13 sulaukė 70 metų amžiaus divizijos generolas Stasys Raštikis. Nors šios eilutės rašomos jau beveik mėnesiui praslinkus po šios datos, ligšiol šią sukaktį mūsų spaudoje prisiminė tik Darbininkas. Nuo 1955 dėstydamas JAV kariuomenės kalbų mokykloje Monterey, Kalifornijoje, gen. St. Raštikis gyvena nuošaliai nuo lietuviškosios bendruomenės centrų. Be to, ir pačios dabar turimosios pareigos neleistų jam plačiau visuomeniškai reikštis lietuviškojoj visuomenėj. Tačiau nieku būdu jis dėl to nėra nugrimzdęs užmarštin ir nebeatsimenamas. Net ir norint būtų sunku gen. St. Raštikį užmiršti: tiek jis susijęs su Lietuvos nepriklausomo gyvenimo paskutiniuoju penkmečiu, kad savaime jo vardas visada iškyla, kai vienaip ar antraip liečiamas tas istorinis laikotarpis.
Kaip Darbininko apžvalgininkas teisingai pastebėjo, gen. St. Raštikis istorinėje perspektyvoje rodosi labiau nei bet kas sutapęs su Lietuvos keturiais laikotarpiais: "Lyg Raštikio šeimos likime būtų simboliškai susitelkusi atsikuriančios Lietuvos heroj ika, kuriančios Lietuvos demokratinio principo konfliktas su autoritetiniu, pavergtos Lietuvos skausmas, tremties klajonės" (Darbininkas, 1966IX.16).
I pas. karo metu tarnaudamas rusų kariuomenėje, jis baigė Tifliso karo mokyklą 1917 ir liko Kaukazo fronte ligi karo pabaigos. Grįžęs Lietuvon, 1919 pradžioje stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kovose prieš lenkus ir bolševikus ir buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Kovose su bolševikais buvo du kartus sužeistas. Antrą kartą sunkiai sužeistas, pateko į nelaisvę, iš kurios grįžo tik 1921 pavasarį per kalinių pasikeitimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
