| |
|
|
9 Lapkritis
|
Žmogaus gyvenimas yra įspraustas į sudėtingos ir komplikuotos papročių visumos rėmą. Jis palengva kinta laikui bėgant, o istoriniai įvykiai gali jį iš pagrindų supurtinti. Tas rėmas kiekvienoje tautoje yra daugiau ar mažiau skirtingas, savitas. Ir žmogus tik tame rėme gyvendamas tvirtą žemę po kojomis tejaučia.
Viena maža to rėmo dalelė yra laidotuvių papročiai. Ir jie yra skirtingi iš vietos į vietą einant, keičiasi laikui bėgant. Nevienodi jie buvo net įvairiose tos pačios Lietuvos vietose. Ypač Klaipėdos krašto laidotuvių papročiai nuo kitų Lietuvos vietų skyrėsi. Svetimuose kraštuose dar didesnį skirtumą radome. O kaip laidodavosi lietuviai savo senojo tikėjimo laikais? Ir pirmaisiais lietuviškos krikščionybės laikais? Apie tai nedaug žinome.
šio rašinio tikslas yra iškirpti iš laiko tėkmės vieno trumpo laikotarpio laidotuvių papročius, kokie jie tada buvo viename mažyčiame žemės paviršiaus sklypelyje — XX amžiaus pirmosios pusės Plungės apylinkėse.
Plungės bažnyčioje tame laikotarpyje kartais giedodavo iškilmingą giesmę "šventas Dieve", vadinamą "suplikacijomis". Susidėjo ji iš visos eilės prašymų. Prašoma buvo, kad Dievas saugotų žmogų nuo karo, bado, epidemijų ir nuo kitų nelaimių. Buvo ir toks prašymas: "Nuo staigios ir netikėtos mirties saugok mus, Viešpatie". Taigi — staigi ir netikėta mirtis buvo laikoma nelaime, nenormaliu dalyku. Tik tokia mirtis buvo normali, kada žmogus mirdavo trumpiau ar ilgiau pasirgęs ir kada prieš mirtį prie ligonio parveždavo kunigą. Todėl kunigo parvežimu šis rašinys ir pradedamas.
1. Parveža kunigą
Kai ligonis imdavo eiti silpnyn, kai jau matydavosi, kad netrukus jis mirs, važiuodavo parvežti kunigo. Važiuodavo poriniu vežimu. Ne tuo kasdieniniu, darbams naudojamu, bet geresniu, išeiginiu, su kuriuo sekmadieniais į bažnyčią važiuodavo. Jeigu ligonis būdavo mažiau turtingas, smulkesnis ūkininkas, kuris tokio vežimo ir geresnių arklių neturėjo, paprašydavo turtingesnį kaimyną, kad jis kunigą parvežtų. Tokiame reikale niekas niekuomet padėti neatsisakydavo. Net būdavo pasakojama, kad kunigą prie ligonio vežę arkliai bus geresni, tai yra — sveikesni, stipresni, riebesni, gražiau atrodą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
LIETUVIŲ KATALIKŲ RELIGINIS KONGRESAS |
 |
 |
 |
Kongreso ir koplyčios reikšmė
Rugsėjo 3-5 d. d. Vašingtone įvykęs lietuvių katalikų religinis kongresas yra vienas iš smarkiausių susijudinimų mūsų emigraciniame gyvenime. Jis išskirtinas dviem atžvilgiais — dalyvių gausa ir paminkliniu palikimu, arba Šiluvos koplyčia Amerikos katalikų žymiausioje šventovėje.
Sutelkti per 6000 lietuvių į vieną krūvą iš pokario metais retėjančios mūsų visuomenės tikrai jau nebėra eilinis įvykis. Tiesa, jų sutelkiama net daugiau į dainų šventes Čikagoje. Bet tai jau skirtingas sutelkimas — su aiškiu pramoginiu antspalviu. Į Vašingtoną pasisekė sukviesti didžiulę minią rimčiai bei maldai. Tai pagrindinis užmojis, kuriam buvo palenkti visi kiti pasirodymai kongreso dienomis.
Paminklinis palikimas — Šiluvos Marijos koplyčia, be abejo, yra dar didesnės reikšmės įvykis už patį kongresą, jeigu tik jį teisingai vertinsime. Pats kongresas savo trijų dienų rėmuose — tai iškilminga religinė manifestacija. Jos metu ir mes patys, ir kitataučiai galėjo aiškiai pastebėti, jog Amerikos lietuviai katalikai sudaro tvirtą tautinį vienetą, kuris suglaustom jėgom gali atlikti žymius darbus. Bet manifestacijos, kokiu švytėjimu jos besipuoštų, visados pri-ges sekančių įvykių šviesose. Panašiai bus ir su mūsų religiniu kongresu. Jisai lietuvių katalikų veikimui Amerikoje ypatingos vidinės įtakos, atrodo, neturės. Kongresas liks maldinga ir iškilni manifestacija savo dalyvių atminimuose.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NUOSTATAI DĖL KAI KURIŲ LITURGINIŲ NAUJOVIŲ |
|
|
|
Po Vatikano Susirinkimo įsteigta taryba įgyvendinti Susirinkimo Konstituciją apie Liturgiją. Jai vadovauja Bolonijos arkivyskupas kardinolas Lercaro. Taryba, stebėdama, kaip vyksta liturginė reforma, budi ir koreguoja kai kuriuos nukrypimus nuo susirinkimo nustatytų principų.
Šie metų sausio 25 tarybos pirmininkas kard. Lercaro išsiuntinėjo visų kraštų vyskupų konferencijų pirmininkams raštą dėl iškilusių kai kurių problemų liturginiame gyvenime. Kai kurias svarbesnes to rašto mintis čia perduodame.
Ryšys tarp vyskupu ir įvairių liturginių centrų
Paskelbus liturgijos reformą, daugelyje kraštų susikūrė įvairūs liturginiai centrai, imta leisti knygos ir žurnalai, kuriuose pavieniai liturgistai dėsto savo nuomones bei naujus pasiūlymus, nurodinėja, kaip reikia reformuoti liturgiją. Iš to kilo chaosas: nežinia kam tikėti, ko laikytis. Todėl kard. Lercaro rašte primena pop. Povilo VI kalbą, pasakytą 1965.XI.10 Liturginių tekstų vertimo į liaudies kalbą kongreso dalyviams. Popiežius, priminęs Konstitucijos apie Liturgiją 22 punktą, kad "Šventos Liturgijos tvarkymas priklauso išimtinai Bažnyčios autoritetui, t. y. Šventajam Sostui ir pagal teisės normas vyskupui", toliau kalbėjo: "Iš to seka, kad atskiri asmenys, grupės, pagrindiniai krašto organai, užsiima liturginiais klausimais ir tam reikalui skirti leidiniai kiekviename krašte turi pilnai priklausyti vyskupų. Atitinkamas Bažnyčios autoritetas turi nustatyti, kaip turi būti išlaikytas vienodumas, ir padaryti tuo reikalu atitinkamus patvarkymus. Reikia dėti visas pastangas, kad šiuo klausimu būtų išlaikyta visų valios ir veiklos vieningumas, nes vienas yra tikslas, kurio visi turime siekti".
šioms popiežiaus direktyvoms įgyvendinti visų kraštų liturginių komisijų pirmininkai gavo šiuos paaiškinimus:
a) (Popiežiaus kalboje) turima mintyje tie centrai, kurie užsiima liturginio ir pastoralinio apaštalavimo veikla — organizuoja viešus pasirodymus, kaip liturginės savaitės, liturgijos mokyklos ir institutai.
b) Turima mintyje pastoralinio pobūdžio leidiniai, o ne tie, kurie užsiima grynai mokslinėmis studijomis. Tačiau bažnytiniam autoritetui priklauso spręsti apie to ar kito leidinio ar žurnalo pobūdį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
BIOLOGINĖ ŽMONIŲ GIMINĖS ATEITIS |
|
|
|
Žmonių giminės išsivystymo kelias sudaro maždaug milijoną metų. Šitas išsivystymo procesas žmonėse atnešė daug fizinių ir dvasinių pasikeitimų. Fizinis ir dvasinis žmogaus tobulėjimas yra mutacijų (paveldėjimo genų kitimo) ir selekcijos veikimo išdava. Mutaciniai pasikeitimai yra be krypties: jie vyksta atsitiktinumo principu. Natūrali selekcija gyvą gamtą veda tobulėjimo keliu. Nuolatinis aplinkos veikimas yra natūralios selekcijos priežastis. Biocheminiai tyrimai atidengė šitų procesų chemizmą — šituo būdu išsivystė molekulinė genetika. Paveldėjimo procesai, mutacijos ir kt. šiuo laiku yra biocheminės problemos. Genai, arba paveldėjimo vienetai, lokalizuoti celės chromozomuose, yra nukleino rūgštys. Cheminė nukleino rūgščių struktūra ir medžiagų apykaita principiškai yra išaiškinta: šiuo laiku turima daug eksperimentinės medžiagos apie genų funkcijas ir veikimo būdą.
Naujas evoliucijos aspektas dabar šitaip atrodo: nukleino rūgščių potencialas nuolatiniame evoliucijos procese mutacijomis keitė žmonių giminę: gamta, siekdama tikslingumo, naujiems požymiams uždeda kontrolę, ir tuo būdų vyksta netinkamų individų eliminavimas, šitų procesų nuolatinumas į-galina žmonių giminę geriau prisitaikyti prie aplinkos, ir tuo būdu yra pasiektas biologinis žmonių giminės kilimas (anagenezė). Bet šitą žmonių giminės kilimą dabar įvairūs veiksniai stabdo. Biologinis žmonių giminės tobulėjimas dabar yra trukdomas tam tikrų technikos ir socialinių poveikių:
a. Tam tikros paveldimos ligos, kurios senesniais laikais žmogų vesdavo prie mirties arba bent vaisingumo apribojimo, mūsų laikais taip pat nėra išgydomos, bet tik substituojamos: ligos savininkas prieš sveikus žmones neturi selekcinių trūkumų — vaikai vėl turės tą pačią ligą. Naujų paveldimų defektų pasirodymas spontaninių mutacijų dėka ir ateity neįeis į biologinių reguliavimų sritį. Žmonių masė su defektingais genais ateityje rodys didelę tendenciją daugėti. Vis daugiau atsiras žmonių su defektingu paveldėjimu, žmonių giminė gali pasidaryti defektingu genų "protezinė visuomenė". Paveldimų ligų plėtimas ir palaikymas humanistinėmis gydymo priemonėmis gali žmonių giminę privesti prie genetinės katastrofos.
b. Žmonių giminės paveldėjimą apsunkina mutacijos, kurių priežastys yra tariamai nekenksmingos miego ir "nervų raminimo" tabletės, dirbtinės medžiagos, cheminės augalų apsaugos ir maisto konservavimo priemonės, dažai ir įvairios aromatinės medžiagos. Didelis nepilnai ištirtų chemikalų naudojimas žmogaus kūne gali turėti mutageninį veikimą. Miego ir kitokių tablečių mutageninio veikimo išdavos pasireikš kitose žmonių kartose. Technikos pažanga, biochemija, medicina ir socialinė higiena šiais laikais prisideda prie genetinio žmonių giminės blogėjimo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
GEOGRAFINIS - ISTORINIS LIETUVOS VARDYNAS |
|
|
|
 Paruošė Bronius Kviklys: MŪSŲ LIETUVA. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. Liet. Enciklopedijos Leidykla Bostone. Leidėjas Juozas Kapočius. I tomas, 1964 m., 752 psl. II tomas, 1965 m., 750 psl. Knygos kietai įrištos, 26 x 18 cm formato, gausiai iliustruotos.
Turėjo prabėgti 60 metų nuo lenkiškojo "Slownik geograficzny" 16-kos tomų geografinės - istorinės enciklopedijos, kuri davė ir Lietuvos vietoves, kol sulaukėme jau lietuviško panašaus leidinio apie Lietuvą ir lietuvių gyventas žemes. Ko nespėjo atlikti nepriklausomoji Lietuva, padarė didelio užsimojimo ir geležinės ištvermės vyras emigracijoje. Broniaus Kviklio "Mūsų Lietuvos" jau turime du solidžius tomus; ruošiami dar du. Šį didelės reikšmės veikalą pavertė knygomis ir gana plačiai paskleidė J. Kapočius, jau su "Lietuvių Enciklopedija" užsirekomendavęs kaip įžvalgus fiinansų ir žmonių organizatorius nebūtinai praktiškam reikalui. Apie pora šimtų bendradarbių padėjo B. Kvikliui sutelkti faktinės ir iliustracinės medžiagos, ypač iš pastarųjų laikų, ko negalima rasti raštuose. Didžiąją medžiagos dalį surinko pats autorius Kviklys, jis galutinai parašė visus tekstus, išskyrus kelis trumpus įtarpus, kurių autoriai nurodyti paraštėse.
Vienam asmeniui neįmanoma pagrindinai recenzuoti pusantro tūkstančio puslapių veikalą, apimantį istoriją, geografiją, etnografiją, ekonomiką, architektūrą, šiek tiek tautosakos, ir, žinoma, statistiką, šiuo atveju mėginama užregistruoti patsai "Mūsų Lietuvos" pasirodymo faktas, supažindinant žurnalo skaitytoją su knygų turiniu ir pavidalu. Atitaisomi keli netikslumai. Nesiimama tikrinti visi istoriniai ir kitokie faktai; tai jau iš šalies atliko ar atliks savo sričių specialistai. Žurnalistas Br. Kviklys yra žinomas savo "Genocide" angliška knyga (1949) ir visa eile jo redaguotų žurnalų bei knygų. Savo patirtimi jis yra kvalifikuotas sistemingam kraštotyros veikalui paruošti, tai jau matyti iš pusės atlikto darbo. I tomo į-žangoje autorius pristato "Mūsų Lietuvą" šiais kukliais žodžiais:
"Didžiulė mūsų išeivių meilė savo ar savo tėvų gimtajai žemei, Lietuvai, paskatino mane paruošti knygą, kurioje kiekvienas rastų pasiskaityti apie vietovę, iš kurios jis ar jo tėvai kilę... Stengiausi laikytis mokslinių reikalavimų, mokslinės tiesos. Tačiau veikalą rašiau ne mokslo žmonėms, o eiliniam Lietuvos mylėtojui-ai. Taigi nevengiau dėti ir tokių dalykų, kurie ... dažnai laikomi pasakojimais, padavimais. Neapkroviau skaitytojo ir smulkia dokumentacija. Kam tai bus įdomu, panaudotus šaltinius ras ... duodamoje bibliografijoje. Pagal išgales panaudojau man prieinamą kai kurią archyvinę medžiagą, miestelių monografijas, spaudos korespondencijas, savųjų ir svetimtaučių autorių raštus apie Lietuvą".
Svarbesnieji talkininkai, suteikę žinių apie atskiras vietoves žodžiu, laiškais, rašiniais, nuotraukomis buvo: prof. S. Kolupaila, prof. Z. Ivinskis, R. Krasauskas, prel. M. Krupavičius, prof. Ig. Končius, Pr. Čepėnas, J. Dainauskas, Al. Ružancovas, A. Mažiulis, dr. Al. Račkus, J. Lingis, VI. Žilėnas, B. Pupalai-gis ir daug kitų. I tomo kalbą taisė Petras Žilionis, II tomo — Feliksas Kudirka. Fotografijomis iš kitų leidinių daugiausia aprūpino D. čibas, o II tomui dar ir Vyt. Rei vytis. Albinas Kernius braižė žemėlapius ir kelias iliustracijas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
