Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
3 kovas



Prie Kryžiaus PDF Spausdinti El. paštas
Parašė T. J. BELECKAS, S. J.   
Žmones labai prasmingai stato kryžius ant kalnų viršūnių. Kryžius — pergales ženklas. Po sunkaus kopimo, Po prakaito ir nuovargio, štai — viršūnė, pergalė!

Tą prasmingumą galim perkelti ir į dvasios sritį.

Kur žmogus gali atsikvėpti, kur gali pailsėti, atgauti jėgas ir viltis, ten priklauso vieta ir kryžiui. Rodos, nuo jo dar geriau suprasti žemę, jos grožybes ir problemas. Nuo kryžiaus, lyg nuo aukštybių sosto, apžvelgi horizontus ir vaizdus suriši į vieną grožybės vainiką.

Gerai suprantam žemę ir saulę, dvasią ir materiją, kai ūžimam tinkamą vietą, — kai atsisėdam šalia kryžiaus. Neveltui jis radosi ant Golgotos kalno. Nuo jo nūdien išsprendžiam daug klausimų, nes Dievo ranka tada būna su mumis, Kristaus išmintis ir dorybės lydi mūsų žingsnius.
Skaityti daugiau...
 
MENO REIKŠME TAUTAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS GRINIUS   
Nevisada žmogus klausia savo darbų prasmės ir reikšmės. Ji neretai jam savaime aiški. Tą patį galime pasakyti ir apie meną: žmonės nuo seniausių laikų kūrė giesmes ir dainas, lipdė arba skaptavo statulas, statė šventoves bei kitus gražius trobesius ir neklausė, kokia tų meno kūrinių prasmė ir reikšmė žmonėms ir tautai. Jų reikšmė atrodė savaime suprantama ir plačių aiškinimų nereikalinga. Meno prasmės ir jo reikšmės asmeniui ir visuomenei klausimas iškyla tada, kada žmonės ima abejoti dėl žmogaus darbų vertės apskritai. Tai esti tada, kai pasaulį ištinka dideli sukrėtimai, kada žmonės su savo kultūra sustoja kryžkelėje.

Šiais laikais kaip tik žmonija tokioj kryžkelėj yra atsidūrusi. Paskutinis pasaulinis sukrėtimas labai skaudžiai yra palietęs ir mūsų tėvynę Lietuvą. Nevienas nuo savo žemės atplėštas lietuvis, svetimame krašte bevargdamas, paklausia: kodėl visa tai? Kas man lietuviškos giesmės ir dainos, kada aš esu alkanas ir nudriskęs? — prasitaria pusiau lūpų nevienas. E! viskas niekai, — savo mintyse priduria kitas. Bet daug yra tokių lietuvių, kurie mieliau sutinka vieną kitą kartą neprivalgyti ar prasčiau apsirengti, kad tik į lietuviškų dainų koncertą galėtų nueiti, kad tik įsigytų lietuviškų raštų juostą, drožinėtą lietuvišką kryželį, gražią lietuvišką knygą. Jiems atrodo, kad be šitų dalykų jų gyvenimas bus skurdesnis, jų siela dar labiau sunykusi. Jiems ir nereikia meno prasmės aiškinti. Jie gerai jaučia, kad ne viena duona žmogus gyvena. Jie žino, kad ir gyvuliai bei paukščiai nevisada tik ėdalu ir guoliu tesirūpina. Juo labiau žmogus negali pasitenkinti kasdieniniais rūpesčiais ir darbais, kurie vargina ne tik kūną, bet ir sielą. Sielai juk taip pat reikia maisto, nors ir kitokio negu kūnui. O siela šito jai reikalingo maisto randa religijoj, geruose darbuose, moksle, mene.
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Šlaitas   
AMŽINIEJI LIUDININKAI

Kai nebebus manęs,
kai laikas mano kaulus
pavers į akmenį arba į šiurkščią žolę,
bent jūs paliudykit, o! akmenys ir žolės,
kaip aš mylėjau
šiuos rudenėjančius laukus,
šį ramų viksvų
rudens šiurenimą;
kaip aš norėjau pasiimt nors vieną viksvą
atminimui.
Skaityti daugiau...
 
Karoliai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Nele Mazalaite - Krūminiene   
Atsitiko dar viena istorija su ta koplytėle, žinote, kuri stovėjo mūsų kaimyno lankoje, ir buvo graudu, kai pirmą kartą girdėjau pasakojant apie aną vargšę mergaitę. Tikrai vargšė, jokio džiaugsmo neregėjusi savo kūdikystėje nei paskui, kada anksti prisiėjo stoti pas svetimus, užsidirbti duoną, ne tik sau, bet ir tėvams padėti išmaitinti jaunesniuosius šeimoje. Daug vėliau ji galvojo, jog tai buvo gerai, kad savo vaikystės dienomis ji matė tik tokius pat nuskurusius vaikus, kurie savo apdaru negalėjo jai parodyti gyvenimo skirtingumo, nei sukelti pavydo. Tačiau, kai ji jau praėjo pusmergės amžių, ji pradėjo stebėti drabužio ir pasipuošimo galią, ir tuomet į jos širdį įsigriaužė pirmasis kartumas, nes ji negalėjo nieko iš savo menko uždarbio skirti sau pasigražinti, kad neatimtų duonos kąsnio broliui ar seseriai.
Skaityti daugiau...
 
KELETAS SAMPROTAVIMŲ APIE LIETUVOS RIBAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KAZYS PAKŠTAS   
16. ŠVEICARAS M. VVEHRLI BANDO KLAIDAS TAISYTI

M. Wehrli, berods, 1938 m. suredagavo "Neu Karte der Voelker und Sprachen Europa's", kurį išleido Kuemmerly und Frey, Berne. Sis šveicaras bandė išvengti daugelio nusistojusių, tradicinių klaidų. Nevisur jam tai pavyko...

Gudai Latvijoj, tikriau Latgalijoj, gavo porą nesamų salų į vakarus nuo Rezeknės.
Lietuvių kalbos riba Vilnijoj eina aštriais vingiais. Lietuvių kalbos zonai čia priklauso Drūkšiai (arti Latvijos), Apsas, Vydžiai, Tverečius, Adutiškis, Šventėnai, Kliukščionys ir Pavoverė; šioje šiaurinėje zonoje lietuviai ribojasi su gudais, ne su lenkais. Tarp Pavoverės, Paberžės, Senųjų Trakų, Rudaminos, Medininkų ir Buivydžių, su Vilnium centre, įsiterpia tarp lietuvių ir gudų netaisyklingas kelių valsčių kvadratas, lenkų daugumos apgyventas. Vilniaus rajone lietuvių kalbai priskiriama Sužonys, Giedraičiai (iki Paberžės), Maišogala, Dūkštas, Vievis, iki pat Trakų, Rūdiškės, Parudamina, Šalčininkėliai, Klevinė, Surviliškis, Dieveniškis, Geranai-nys, Trakeliai, Žirmūnai, Rodūnė, Pelesa, Duby-čiai, Berštai, Pariečė ir Pervalkas prie Nemuno. Nuo Šalčininkų iki Nemuno lietuviai ribojasi su gudais, gi Trakų-Vilniaus apylinkėse yra prasiki-šęs tarp lietuvių ir lenkų siauras ir vingiuotas gudų ruožas. Gervėčių ir Astrauco valsčiuose parodyta stambi lietuvių sala. Vilniaus krašte parodytos aštuonios gan stambios lenkų salos, įterptos į lietuvių ir gudų jūras. Šis žemėlapis labai aiškiai sugestijonuoja Lietuvai rytų sieną per Apsą, Adutiškį, Mykoliškį, Salas, Ašmeną, Graužiškes ir Surviliškį, paliekant šiuos miestelius Lietuvos šone su trupučiu ekonominės erdvės.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai