|
|
ČERVENĖJ SUŠAUDYTŲJŲ SIELOS STOVI PRIEŠ VIEŠPATĮ DIEVĄ |
 |
 |
 |
|
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS
|
1.
Viešpatie Dieve, Tėve geriausias,
Prieglobstys mūsų, žodis, viltis!
Iš Tėvo gimę, grįžom į Tėvą —
Išgirsti balso, regėti veidą,
Numesti našta, išvysti tiesą,
Išmelsti žemei ramų rytojų
Ir pasiguosti, kad daug kentėjom,
Nuolankūs Tavo vaikai.
Prieš Tavo veidą, tylų ir skaistų,
Prieš Tavo Sostą lenkiasi sielos,
Kruvinos, liūdnos — silpnos žaltvykslės,
O mūsų kūnai pūva prie kelio.
Grįžom paklausti, kam mus išblaškė
Vejai atšiaurūs,
Kam mus išžudė rūsčioj vilkstinėj,
Kam Tu tylėjai, kai mes maldavom
Tavo malones.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė J. Našlaitis
|
Įžangos vietoj
Pasaulinių jėgų žaidimo mastuose regimai pradingusi, negirdėtos visuotinio vyksmo dinamikos užtrenkta, tyli, bet kruvina mūsų tautos kova dar neseniai atrodė neturinti vietos nė istorijos paraštėj. Nežinojime ir iliuzijose paskendę laisvojo pasaulio humanistai nenorėjo apie ją girdėti. Be principų ir be širdies politikos realistai ją smerkė kaip neatsakingą saujelės fantastų bei desperatų avantiūrą, kuri drumstė jų užbrėžtą pokarinės taikos stabilizavimą.
Tų "realistų" garbė buvo trumpa, kaip ir jų vyzdis. Nuvainikuoti jie nūn skęsta užmarštin, palikdami pragaištingą palikimą. Besibaigiančioj žmonijos istorijos epochoj prasidėjusi, mūsų tautos kova įžengia į naują gadynę, kaip vienas iš esmingųjų jos reiškinių, formuojančių jos veidą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
žiemos Iliuzijos (keturi eilėraščiai |
|
|
|
|
Parašė Juozas Kruminas
|
MEDIS
Lig debesies rankas iškėlęs
Tu neišverksi žalumos.
Tik snigs tave, ir laužys vejas
Nuo sutemos lig sutemos.
Ir vėtrų ūžiančių pavojuj
Kas vienišą paguos tave?
Ne apie medj aš galvojau —
Apie save, apie save. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Juozas Kralikauskas
|
Motina pasilenkia darže. Su balta skarele. Rudu, anąžiem pačios rankom išsiaustu sijonu. Basa. Ji galėtų būti šiuo metu prigulus pokaičio. Bet ją traukte traukia daržas. Kiekvienas diegelis čia jos pasodintas. Aguonos žydi aukštos ir iš lėto linguoja. Darže dar net maloniau ir ramiau nekaip sodely: čia didesnė jautiesi. Viskas čia šiųmečiai, šviežia, neseniai iš po rankų. Tyliai ir sparčiai auga iš žemės. Žemė — neišsenkama versmė augintoja. Anąkart teisybę Jeronimas iš knygos skaitė, kad žemė yra visų motina, motinų motina.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Veikalas apie legendų Živilę |
|
|
|
|
Parašė Coppelius
|
1950 m. gruodžio 10—11 dienomis Jurgis Blekaitis Čikagos scenoje įkūnijo Antano Škėmos veikalą "Živilę". Abu spektakliai buvo įdomūs, sutraukė gausius žiūrovus ir praėjo pakilioje nuotaikoje. Veikalas yra labai sceniškas ir naujas lietuviškoje dramaturgijoje; besikeičiantys personažų variantai ir pasakoriaus momento įvedimas yra labai dėkinga medžiaga režisieriui ir aktoriams. Iš kitos pusės tačiau norisi pastebėti, kad veikalas paliko savotiškai liguistą ir nihilistinę nuotaiką, nes jo vedamoji idėja yra labai tuščia ir nepavykusi. Niekas iš mūsų. manau, nora didelis didaktinės kūrybos šalininkas, tačiau tai dar nereiškia, kad idėjiškai silpnas veikalas mums būtų itin prasmingas, ypač prisimenant, kad Svajūno monologai lyg ir stengiasi perduoti mums kažkokią paslėptą idėją. Dėl to ir norėčiau paanalizuoti šį veikalą iš kelių perspektyvinių taškų.
Formalinė veikalo struktūra
Klasinės dramos uždavinys buvo sukelti tikro gyvenimo iliuziją scenoje. Pasikelianti uždanga buvo tarsi langas, atsiveriąs į savotišką vyksmą, einantį kitoje erdvėje ir kitame laike, žiūrovas tebuvo pasyvus stebėtojas. Autorius veikale kalbėdavo tik per savo personažus; kaip asmuo jis veiksme nedalyvaudavo. Scenos rampa buvo neperžengiamas barjeras tarp dviejų tikrovių: gyvenimiškos ir meniškosios.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
