| |
|
|
4 balandis
|
|
Parašė J. VENCKUS, S. J.
|
I. Psichoanalizes Kūrėjas: Sigmund Freud
Goethe yra pasakęs: "Mūsų filosofine sistema yra dažnai ne kas kita, kaip tik mūsų širdies istorija." Taigi ir mes, norėdami tinkamai ir gerai suprasti psichoanalizę, pasistengsime susipažinti ir su Freudo širdies istorija, t. y. su jo gyvenimu, juo labiau, kad ilgame jo gyvenime atsispindi Žymios mokslinės linkmės, nauji mokslo metodai ir žymūs naujųjų laikų išradimai. Jo gyvenimo laikotarpy daug kas pasikeitė: pasikeitė medicina, pasikeitė biologija, pasikeitė tautų gyvenimas ir pagaliau žymiai pamargėjo, net du kartu, ne tik EuroDos, bet ir viso pasaulio žemėlapis. Visi šitie reiškiniai, daugiau ar mažiau, yra įpinti, kaip pamatysime, į io ilgą gyvenimą. Freudas pats yra pasakęs, kad jis sutrukdęs "pasaulio miegą."1) Jis priklauso prie tų pasaulio žmonių, kurie susidarė daug draugų, bet ir daug priešų, tai reiškia, kad jis iškėlė tokių minčių, apie kurias žmonija turėjo pradėti galvoti ir pagaliau apsispręsti, ar eiti su Freudu, ar atsigręžti prieš. Jisai pradėjo savo psichoanalizę kaipo naują gydymo būdi nuo isterijos, obsesijos, neurastenijos ir skrupulų. Psichoanalizė šiandien išaugo i didelį medį, ir jo šakos pasiekia tokias sritis, kurios atrodo tolimiausios nuo psichoanalizės, kaip, pavyzdžiui, socialiniai mokslai, auklėjimas ir grožinė literatūra. Psichoanalizė turi savo filosofiją, t. y. tokius principus, kurie nori tvarkyti visą žmogaus gyvenimą. Dar daugiau, ji nori būti nauja religija su savo neklaidinga hierarchija, kuri sprendžia, kas yra ortodoksiška ir kas yra eretiška.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė JONAS MEKAS
|
SENAS YRA LIETAUS ŠNIOKŠTIMAS KRŪMŲ ŠAKOMIS
Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume —
senas yra mūsų šis kalbėjimas:
apie geltonus medžių, avižų laukus,
piemenų ugniakurus rudens šlapioj, vėjuotoj vienumoj,
apie bulviakasius, ir apie vasaros tvankas,
baltą žiemų blizgesį, važių dindėjimą begaliniuose keliuos. —
Ir apie sunkius rąstų vežimus, dirvonų akmenis,
apie raudonas molio krosnis, ir laukų klintis;
ir kai prie lempų, vakarais, rudens laukų pilkejime —
apie rytojaus turgaus vežimus,
apie išskendusius, ištrinktus spalio vieškelius,
bulviakasių dienas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė LEONARDAS ŽITKUS
|
SUSTINGUSIOS BANGOS
Be namų vargai vargus tarp svetimų
Ir buvai, žmogau, pavirtęs į šunytį,
šiandien stovi tu laimingas prie namų, —
Bet namai tie, kaip ir laime, pramanyti.
žvelk nuo slenksčio į sustingusias bangas.
Dar meni — tave jos mėtė, kaip šunytį.
Kaip šunytis pralindai siauras angas,
Kad galėtum žmogumi krante trūnyti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
MERKELIS GIEDRAITIS arba LIETUVA DVIEJŲ AMŽIŲ SĄVARTOJE |
 |
 |
 |
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
MOTTO :
"... sklandžiai mokėdamas kalbėti gimtąja žemaičių kalba, (Giedraitis) nuoširdžiau ir našiau galės darbuotis čiabuvių gyventojų tarpe... Jis gi, tartum Dievo Apvaizdos įkvėptas, toks naudingas šiai vyskupijai, bet jis taip nepatinka tiems, kurie nemoka žemaičių kalbos."
(Iš Medininkų kapitulos rašto popiežiui 1575. VII. 23. Vat. Arch., Nunz. Pol. 8, 281 rv).
III. Žymesnieji jo gyvenimo bruožai iki 1575 m.
1. Giedraičiai Lietuvos praeityje. Per penkis šimtmečius (15—20 amž.) Lietuvos politiniame-kariniame, ypač jos bažnytiniame gyvenime, dažnai sutinkame kunigaikščių Giedraičių pavardę. Keturi tų kunigaikščių yra buvę vyskupais, ir vis Žemaičiuose. Du šimtu metų po Merkelio mirties pasirodė Steponas (Juozapas). Jis, tiesa, pirmiau buvo Livonijos, o paskiau Žemaičių vyskupas (1778—1803), sąmoningai pabrėždamas savo pranokėjo darbus (M. Valančius: Žem. Vysk. I 231). Stepono įpėdiniu tapo jo sūnėnas— pavyskupis Juozapas Arnulpas (f 1838), o šio koadjutoriumi — Simanas (Mykolas) Giedraitis (t 1844 m. Alsėdžiuose). |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ALOYZAS BARONAS
|
Jau savaite dirbu varžtų fabrike. Nedidelis fabrikas, bet erdvus ir gerai įrengtas. Kasdien ateinu Į jį mintyse savęs klausdamasis, argi tikrai į čia vaikščiosiu visą gyvenimą. Pasenesiu, nuvarys prie lengvesnio darbo, arba gausiu pensiją. Ir bus visa baigta. Ir taip galvoju diena dienon, klausydamasis kimaus švilpuko, skirstančio dienas į dalis. Dirbu išsiuntimo skyriuje, kuriame kraunam kartonines dėžes su varžtais į vežimėlį ir vežame į vagoną. Vieni krauna viduje, kiti vagone. Darbas padalytas ir nėra sunkus. Bet ir to mes nenorime. Vienas iš krovėjų turi nuvežti į vagoną dėžes ir grąžinti atgal tuščią vežimėlį. Kiti tuo tarpu laukia be darbo. Bet nė vienas nenori važiuoti, ir aš galvodamas, kad pagaliau kas nors turi tai padaryti, vežu kelintą kartą be eilės. Grįždamas atgal su tuščiu, noriu pasakyti, kad nebevešiu, tegu ima kiti, bet neišdrįstu. O kiti tuo laiku, keikdami ir juokdamies, tarp savęs kalbasi, ir aš taip už visus tampaus. Mūsų prižiūrėtojas nieko nesako. Jam visai nesvarbu, kas veža, svarbu, kad nuvežta. Nors man ir nesunku, bet pyktis ėda. Kodėl gi vis aš? Bet aš nemoku reikalauti. Aš esu svetimas ir jaučiu, kad greit neišmoksiu nesiskaityti ir būti griežtas. Nemokėsiu veržtis pirmyn, ir tai reiškia, kad gyvenimas pasibaigs šitoj dirbtuvėj.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
