| |
|
|
7 rugsėjis
|
|
ŽINOJIMO PRIEVARTA IR TIKĖJIMO LAISVĖ |
 |
 |
 |
|
Parašė JUOZAS GIRNIUS
|
KARL JASPERSO EGZISTENCINES METAFIZIKOS PAGRINDAI (I)
Pratartim pastaba
Egzistencializmas nėra nei vienintele, nei gausiausiai atstovaujama dabarties filosofinio mąstymo linkme. Tačiau, be abejo, egzistencinė filosofija yra vienintelė, susilaukusi tokio intereso plačiuose sluogsniuose. Galima šį interesą aiškinti mados psichologija: kiekvienas stengiasi būti au courant to, kas teikiama paskutiniu "laiko žodžiu". Iš tiesų, kadaise teko atsitiktinai užtikti vieną straipsnį apie egzistencializmą ir madų žurnale. Bet, jeigu madas ir ironiškai vertinti, tenka sutikti, kad ir per madas kalba laiko rūpesčiai. O kuris gi rūpestis aktualesnis mūsų laikui, kaip išsaugoti laisvę? Jei dar prieš penkiasdešimt metų laisvė buvo laikoma šventu žodžiu, tai mūsų šimtmetis vėl matė iškylančias naujas tiranijas. Bet gresia laisvei ne tik tiranijos. Ir pačiuose demokratiniuose kraštuose laisvei gresia tasai bemintiji-mas, kuris vadinamas "viešosios opinijos" vardu. Apie kokią gi laisvę galima kalbėti tame žmoguje, kuris patiki savų pažiūrų formavimą kitiems? Nebuvo užtat nieko nuostabaus, kad buvome liudininkai, kaip mūsų šimtmetyje diktatūros kilo nebe iš viršaus, o iš apačios. Pačios masės talkininkavo tironams demokratiniu, teisingiau, parlamentariniu keliu užkopti į sostus. Bet drauge buvome liudininkai, kaip visais amžiais tiranijos lieka tos pačios. Ta dvejopa patirtis ir kelia mums klausimą, kaip išsaugoti žmoguje laisvės vertės sąmonę. Negali būti laisvė užtikrinta tiems, kurie patys jos nevertina. Nepakako tik technikinio demokratinių institucijų aparato, kad demokratija būtų laiduota. Paaiškėjo, kad politinė laisvė turi būti atremta ir į kiekvieno žmogaus vidinę laisvę. Iš čia ir mūsų laiko interesas egzistencializmui, kuris reiškia pretenziją būti laisvo žmogaus filosofija. Ieško naujo kelio egzistencialistai tiems žmonėms, kurie jaučiasi nebegalį grįžti į krikščioniškąją tradiciją, bet kurie lygiai baiminasi žmogaus pavergimo kolekty-vistiniams stabams.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė S. Prapuolenytė
|
Kalbėki man
Apie gražiausius daiktus žemėje;
Kalbėki valandas, dienas, metus,
Kad nuo tų žodžių
Mano siela skambėtų.
Lyg sidabrinis šydas
Tavo žodžiai mano širdį gaubia,
Ir pro tą šydą visa žemė blizga,
Kaip šarmoti medžiai tėviškės sode
Kalėdų rytą.
Kalbėki man, kalbėki
Valandas, dienas metus,
Kad nuo tų žodžių
Mano siela spindėtų,
Kaip sniegas laukuose.
|
|
MERKELIS GIEDRAITIS arba LIETUVA DVIEJŲ AMŽIŲ SĄVARTOJE |
|
|
|
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
12. Radvilų įsikišimas ir nuncijaus nusistatymo keitimasis. Vienas iš žymių veiksnių, kuris Romoje veikliai prisidėjo M. Giedraičio naudai, buvo jėzuitai. Ne tik nominato raštas gen. Eb. Merkurijanui (Ep. Germ. 136, II, 357r), bet ir pačių, kustošą Vilniuje pažinusių, jėzuitų (Pr. Sunyer, St. Varševickis) šiltos rekomendacijos į savo centrą nepaliko Romos Kurijoje be pėdsakų. O pop. Grigalius XIII, kaip L. Pastorius (Geschichte d. Paepste, IX, 1928) daugybe ryškių faktų pavaizduoja, anais tikrosios katalikybės restauracijos laikais, žinoma, labai stipriai rėmėsi jėzuitais.
Jėzuitų ordino generalicija iš ano tolimo pasviečio buvo gavusi žinių apie katalikybės liūdną padėtį Lietuvoje. Prie to dar buvo palankus piršimas vilniškiams jėzuitams gerai pažįstamo kandidato. Tad Romos jėzuitai negalėjo neveiklūs sėdėti tuo reikalu. Kard. Gaili spalių 22 d. (1575) rašė į Laureo (Nunz. Pol. t. 172, 228) apie tai, kad popiežius nemaloniai "nugirdo" (="ha inteso") apie du nominatus į Žemaičių vyskupus. Esame linkę tarti, jog Grigalius XIII su tokia pakibusia Medininkų vyskupijos padėtimi buvo supažindintas jėzuitų centro vadovybės Romoje. Kaip visa tai buvo atlikta, gal atskleis vėliau nauja medžiaga.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
KAN. A. SABALIAUSKAS — ŽALIA RŪTA |
|
|
|
|
Parašė A. Mažiulis
|
Iš pavergtosios tėvynes pasiekė mus žinia, kad mirė kan. Adolfas Sabaliauskas, daugeliui žinomas žalios Rūtos slapyvardžiu, didelis gimtosios žemės mylėtojas ir lietuviškosios kultūros puoselėtojas.
Šiandieną, plačiau ką nors rašyti apie šį veiklų mūsų krašto kultūrininką yra tiesiog neįmanoma: trūks-tame ne tik jo raštų, bet ir paprasčiausių jo gyvenimo kelio duomenų.
Adolfas Sabaliauskas gimė 1873 m. rugpiūčio mėn. 23 d. (greičiausia — rugsėjo mėn. 4 d.), Krikščiuose, Papilio par., Biržų vl. Pradžioje mokėsi Šiauliuose, o 1890 m. rudenį įstojo į Kauno Kunigų Seminariją. Kunigu jis buvo įšventintas 1896 m. vasario mėn. 25 d. (III. 8) ir pirmąsias mišias atlaikė per šv. Kazimierą (sen. kai.). Šią šventę savo pirmosioms mišioms pasirinkęs sąmoningai, nes jautėsi esąs tikru lietuviu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vincas Ramonas: DULKĖS RAUDONAM SAULĖLEIDY. |
|
|
|
|
Parašė Aug. Raginis
|
 
Vincas Ramonas: DULKĖS RAUDONAM SAULĖLEIDY. Romanas. Išleido LKSD Liet. Knygos Klubas. Chicago, 1951 m. 396 p.
Vincas Ramonas apie dvidešimt penkeri metai dirba lietuvių beletristikoje. Jisai į spaudą išėjo anais laikais, kada pradėjo reikštis naujausioji karta po pirmojo karo. Sykiu su juo periodikoje žymėjos Juozas Grušas, J. Paukštelis, Salomėja Nėris ir dar eilė kitų. Vieni jų ilgainiui nubiro pakelėje ir išnyko, sukurstę vilčių, bet vėliau neištesėję. Kiti išsimušė tarp pirmųjų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
