|
|
8 spalis
|
Parašė JUOZAS GIRNIUS
|
Karl Jasperso egzistencinės metafizikos pagrindai (II)
1. Egzistencine žmogaus samprata a. Žmogus kaip "egzistencija". — Ne tik kasdieninėje kalboje, bet ir tradicinėje filosofų terminijoje "egzistencijos" žodžiu buvo manomas buvimas. Užtat šis žodis buvo lygiai taikomas visam, kas yra: Absoliutinei Būčiai ir kūrinių pasauliui, žmogui ir kitiems padarams. Tuo tarpu tie šių dienų filosofai, kurie patys vadinasi ar yra vadinami egzistencialistais, egzistencijos terminą išskirtinai taiko tik žmogui. Suprantama, šiuo atveju egzistencijos žodis nebereiškia apskritai buvimo, o tik specialiai žmogiškąjį buvimą. Jau pats šio žodžio aprėžimas nurodo, kad egzistencinė filosofija pačiame savo pagrinde yra tokia žmogaus samprata, kuri radikaliai kelia žmogaus savotiškumą, jo nepaly-ginamumą su kitais padarais. Iš čia egzistencinės filosofijos radikali opozicija tam natūralizmui, kuris ir žmogų norėjo laikyti tik vienu iš daugelio gamtos padarų. Bet lygiai egzistencinė filosofija yra skirtinga ir nuo tos tradicinės filosofijos, kuri žmogaus savotiškumo ieškojo dvasinėje jo prigimtyje. Egzistencialistų pažiūra, žmogus yra savotiškas visų pirma ne vienokia ar kitokia prigimtimi, o greičiau kaip tik tuo, kad jis nėra brutaliai apspręstas savo prigimties, bet yra laisvas būti "savimi pačiu". Ir būtent, laisvės pagrindu žmogus ne tik išsiskiria iš kitų gamtos padarų, bet ir egzistuoja tokiu būdu, jog jis yra daugiau, negu tik visiems žmonėms bendros prigimties atstovas. Užuot buvęs tik beas-meniškas savo giminės atstovas, žmogus yra pašauktas būti "savimi pačiu", t. y. kitų nepakeičiamu ir kitų neatstojamu individu. Atseit, kai tradicinė filosofija akcentavo visų pirma gene-rinį žmogaus skirtingumą nuo kitų padarų, tai egzistencinė filosofija visų pirma ryškina individualinį kiekvieno žmogaus nepa-lyginamumą su kitais žmonėmis. Tai metafizinio individualizmo filosofija. |
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
TAIP TURI BŪT
Nunoko jos.
Dabar jos tamsiai mėlynos. Pro vaismedžių
šlapius lapus jos žiūri į mane, kaip ašaros. O, slyvos!
Kai vėjai siūbtelės,
jos pasipils, kaip ašaros,
taip turi būt, jos pasipils, kaip ašaros,
nes žemėj viskas turi baigtis ašarom,
kaip mano meilė kažkada po vaismedžiais pradėta.
VASAROS NAKTĮ
Išsiskirdamas pasiimsiu nedaug:
vieną-kitą trumpą eilėraštį,
vieną šiltą vasaros naktį ir švelnią muziką,
koplytėlėj girdėtą,
kad nebūtų taip liūdna
ten, po medžiais, vienam gulėti. |
Skaityti daugiau...
|
VOKIEČIŲ MOKSLININKŲ KLYSTKELIAI |
|
|
|
Parašė J. PETRONIS
|
Pastaraisiais dešimtmečiais mes esame turėję įvairių santykių su savo didžiuoju vakarų kaimynu. Devyniolikto amžiaus pabaigoje mūsų pirmasis tautinis laikraštis "Aušra" ir daugybė kitų lietuviškų leidinių buvo spausdinama Prūsuose ir paskui slaptai gabenama į Lietuvą. Vėliau, jau atgavus nepriklausomybę, didelė dalis valstybinių, ekonominių ir kultūrinių reikalų mus dar daugiau siejo su vokiečiais, negu su kitais kaimynais: su lenkais dėl Vilniaus bylos beveik neturėjome jokių santykių; nuo didžiojo rytų kaimyno, rusų, mus skyrė nelemtasis komunizmo barjeras; o latviai, mūsų šiauriniai kaimynai, mums nedaug ką galėjo padėti, nes jie, kaip ir mes, savo valstybę turėjo beveik iš nieko kurti.
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė K. GRIGAITYTĖ
|
Širdin žodžiai įdainuoti
Su lakštingalos giesme.
Tyliai, tyliai supas luotas
Rausvam Nemuno žaisme.
Mielas, kam irklus padėjai —
Per toli srove nuneš.
Sutaršys gegužes vejai,
Sutaršys jie man kasas!
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Juozas Lingis
|
Nepastebimai, be ilgų skilčių bei fotografijų praėjo pro pasaulio, išskyrus gal Skandinavijos, spaudą liūdna žinia, kad jau pernai lapkričio 25 d. mirė Nobelio laureatas danų rašytojas Johannes V. Jensen. Niekas danų, pagaliau, niekas ir pasaulio literatūroje negali dabar tos spragos užpildyti. Didelio būta dainiaus, didelio žodžio menininko ir danų kalbos meisterio. Tai buvo, anot švedų Akademijos nario Har-ry Martinsono, meno liturgas, kuriam gyvenimas buvo ir tikėjimas ir Dievas, o menas — pamaldos.
Nė vienas iš danų rašytojų, tiek dabar, tiek anksčiau, taip stipriai ir tokį ilgą laiką nepaliko tokių gilių pėdsakų danų literatūroje, kaip Johannes V. Jensen. Ištisą 50 metų jis buvo krašto stipriausiu rašytojų talentu. Pradžioje jis atsistojo, kaip tokie su griausmu atūžę talentai kad būna, senųjų ir dominuojančių rašytojų — brolių Brandes, Herman Bang ir kitų — opozicijoje. Paskiau nekartą ir jis pats buvo opozicijos gerokai kedenamas, tačiau vistik nė vienas iš danų rašytojų negalėjo išvengti jo magiškosios plunksnos įtakos.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|