| |
|
|
10 gruodis
|
|
Parašė Č. GRINCEVIČIUS
|
Tai buvo taip seniai, kad nežinome, kaip tą laiką nusakyti, nes atsitiko anksčiau, negu atsirado mūsų amžiai, metai ir dienos. Tai buvo tada, kai pasaulis dar nebuvo baigtas tverti.
Danguje vyko dideli planavimai. Patys išmintingiausieji angelai buvo sukviesti į sumanymų bei įvykdymo komitetą ir stropiai dirbo. Tie, kurie ir tenai buvo vadinami astronomais, matematikais didžiuliuose sidabro lakštuose auksiniais skriestuvais braižė kelius, kuriais turėjo netrukus riedėti iš dangaus krosnies išleidžiamoji saulė. Reikėjo taip apskaičiuoti, kad jos keliai per amžių amžius nesusidurtų su kitais dangaus ugniniais kūnais, kurie iš labai toli paprastai žvaigždėmis vadinami. Dar kita angelų išminčių grupė braižė kelius keletui mažesnių kūnų, kurie turėsią būti saulės kaimynystėje ir naudotis jos šilta apsauga nuo begalinių erdvių speigų.
Kai visa tai buvo padaryta, dangaus Valdovas, susipažinęs su planais, davė savo sutikimą, tardamas: "Fiat!". |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė VYSK. P. BUČYS
|
|
1. Pirmieji metai Seinų seminarijoje
Klierikai, prieš prasidedant mokslui, turėjo atlikti trijų dienų rekolekcijas. Apie jas jau buvau girdėjęs, kad tai baisus dalykas. Bet pasirodė ne taip labai! Tiesa, reikėjo tylėti ištisą laiką, nuolat būti koplyčioje. Apmąstymus vedė kun. Juozas Antanavičius, žinoma, lenkiškai. Pats svarbiausias dalykas—reikėjo atlikti išpažintį iš viso gyvenimo. Tai buvo pats baisiausias uždavinys. Kai prisiminiau viską ir pasiruošiau atlikti, tai įsitikinau, kad mane turės išvaryti susyk. Baigdamas tą išpažint, pasakiau nuodėmklausiui kun. Navickui: "Matau, jog į kunigus netinku, ir gailiuosi išleidęs tėvą, nes dabar sunku bus išvažiuoti". Nuodėmklausis pasakė, kad nereikia taip skubintis, kad reikia pabandyti. Bloguosius įpročius, žinoma, reikia pašalinti ir rūpinties, sutvarkius būdą, sąžiningai mokytis ir įsigyti kunigui reikalingų gerų įpročių. Taip ir likau. Po rekolekcijų leista mums, pirmamečiams, iš vakaro apsirengti su sutanomis ir ryto metu per mišias su visais klierikais priimti komuniją.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė O. OBCARSKAS
|
Į rudens pilkąsias lygumas įsižiūrėjęs,
begalinį liūdesį sieloje pajuntu.
Taip krūtinę slegia nykuma bekraštė,
sėdama manyje sielvarto jausmus.
Neaprėpiamuose toliuos medžiai skundžiasi palinkę,
nukankinti skausmo, vėjų ir audros.
Nykūs vieškeliai, tartum pageltę rankos,
jų lapus man neša ant širdies tuščios.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė HENRIKAS NAGYS
|
Tamsioj žemėj ilsisi šventasai svetimšalis.
Nuo jo švelnios burnos pasiėmė Dievas jo skundą.
Kai jis pačiam žydėjime žemėn sukniubo.
Mėlyna gėlė —
Jo giesme — tebegyva tamsiuos skausmų namuos
Georg Traki, Novaliui
Jo žodžiai, skirti anksčiau už jį mirusiam, tinka ir jo likimui, ir jo giesmei. Ir jis buvo — ir tebėra — šiam pasauly svetimšalis: "Niekas jo nemylėjo. Jo galvą sudegino melas ir aistra temstančiuos kambariuos. Moters rūbo mėlynas šlamesys jį sustingdė į akmenio stulpą, ir durų angoj stovėjo tamsus motinos siluetas . Virš jo galvos pasikėlė pikto ženklai. O, jūs naktys ir žvaigždės." (Traum und Umnachtung). Jo vardas ir jo eilės nedaugeliui pažįstami, bet tie, kurie pasiryžo įžengti į jo tamsų pasaulį, žino, kokia neapsakoma gelmė ir galia jame glūdi. Jis stovi visai vienas ir su niekuo nepalyginamas vokiečių naujoje lyrikoje. Tarytum jo laikas nebūtų dar atėjęs, tarytum jo žodžiai būtų dar per sunkūs ir per tikri šiam atbukusiam ir susmulkė-jusiam šimtmečiui, — praeina pro jį literatūros iitorikai, paminėdami jo keistumą, nesuprantamumą ir bauginantį susibroliavimą su mirtimi: "Traki war der verliebteste Liebhaber des To-des". (Josef Nadler). Rainer Maria Rilke rašė 1915 metais (praslinkus pusmečiui po Traklio mirties) — savo begaliniu pajautimu ir dabar mus tebestebinančius žodžius — vienam laiške ap;e Georg Traklio kūrybą: "Šiuo metu gavau "Sebast joną sapne" ("Sebastian im Traum" — G. T. antroji ir paskutinė lyrikos knyga) ir ilgai ją skaičiau: sujaudintas, nustebintas, nujausdamas ir bejėgis; nes labai greitai supratau, kad šito skambesio, kuris prisikelia ir užgęsta, versmė panaši į aplinkybes, iš kurių gema sapnas. Aš manau, ir tasai, kuris gerai šią kūrybą pažįsta, vis dar, tarytumei pro stiklą, mato jos regėjimus ir vaizdus. Jis lieka visuomet nuo jų atskirtas: nes Traklio išgyvenimas atsiskleidžia lyg veidrodžio atsispindėjimas ir užpildo visą erdvę jais, erdvę, kurios mūsų kojos negali palytėti, panašiai kaip veidrodžio erdvės. (Kas jis galėtų būti?)". Į pastarąjį Rilkės klausimą turi būti pasirengęs kiekvienas sau atsakyti, skaitydamas Georg Traklio poeziją. Šie keli žodžiai nori supažindinti mūsų skaitytojus su juo — mūsų literatūriniam gyvenime beveik nepažįstamu poetu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė GEORG TRAKL
|
NUSKAIDRINTAS RUDUO
Galingai baigias metų taip laikai:
Auksinis vynas liejas, vaisiai puola.
Aplinkui tyli nuostabūs miškai,
Vienatvės pasiilgusiojo broliai.
Ir taria žemdirbys: Gerai.
Jūs, vakaro varpai, skambėkit tykiai
Mums džiugesį, ligi naktis pareis.
Sudievu išskrendantys paukščiai klykia.
Tai meiles metas nuostabus.
Valty, per srovę mėlyną irkluojant,
Matai prabėgančius vaizdų vaizdus —
Ir skęstančius bekraštėj tylumoje. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
