| |
|
|
4 Balandis
|
 Malonus Pone Redaktoriau,
Atsiliepdamas į Jūsų laišką, kad Rapolas Skipitis "nebuvo žmogus pilkas" ir kad jo 80 metų amžiaus sukaktį Aidams derėtų atskiru rašiniu atžymėti, norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį štai į ką:
Pirma, kažin ar, minėdami kurio kad ir labai iškilaus tautiečio amžiaus sukaktį, mes kartais nedarome ir pačiam sukaktuvininkui ir tai bendruomenei, kuri sukaktuvininko talentais naudojasi, tam tikros skriaudos ta prasme, kad tuo būdu dar gyvą ir darbingą žmogų savotiškai nekrologuojame. Apie jį kalbame būtuoju laiku, ne esamuoju.
Antra, kažin ar teisingai pavaizduotų reljefingą Rapolo Skipičio asmenybę kad ir kruopštus sužy-mėjimas jo, palyginti, ilgametės visuomeninės ir valstybinės tarnybos atliktų uždavinių, pradedant jo dalyvavimu slaptoje moksleivių kuopelėje Palangos vidurinės mokyklos pirmosiose klasėse (1901 -1904), vėliau Šiaulių gimnazijos vyresniųjų klasių pogrindinėje veikloje prieš rusus, atkreipusiose į Skipitį rusų administracijos akį, susijusioje su kratomis bei areštu (1908), ar vėliau, jau studentaujant Maskvos universitete, dalyvaujant Skipičiui liberalinės Aušrinės žurnalo redakciniame kolektyve, organizuojant moksleivius aušrininkus, pirmininkaujant Maskvos Lietuvių Studentų Draugijai (1911-1915), ar po Rusijos caro nuvertimo drauge su advokatu Petru Leonu, adv. Stasiu Šilingu, inž. Tomu Norum-Naruševičium, rašytoju Jurgiu Baltrušaičiu, ekonomistu Petru šalčium, teisininku Tadu Petkevičium ir kt. steigiant lietuvių tremtinių Rusijoje Demokratinės Tautos Laisvės Santaros partiją ir veikiant jos centro vicepirmininku, dalyvaujant Lietuvių Seime Petrapilyje (1917) ir Vyriausioje Rusijos Lietuvių Taryboje, ar, grįžus į nepriklausomybę paskelbusią, bet jos dar nelaimėjusią, Lietuvą ir dalyvaujant partizanu prieš bermontininkus, einant teisėjo, prokuroro, vidaus reikalų ministro pareigas (1920 - 1922), ar esant Lietuvos parlamento nariu (1923 -1926), ar dalyvaujant Šaulių Sąjungos iniciatoriuose ir jos vadovybėje, ar 1931 steigiant ryšiui tarp Lietuvos ir lietuvių išeivijos palaikyti Draugiją Užsienio Lietuviams Remti ir jai visą laiką vadovaujant (iki 1940 okupacijos), ar 1935 organizuojant Pasaulio Lietuvių Kongresą ir jam vadovaujant, ar lankant išeivijos kolonijas, globojant išeivių ekskursijas Lietuvoje, ar organizuojant Pasaulio Lietuvių Sąjungą ir vadovaujant jos laikinajai valdybai (nuolatinei Pasaulio Lietuvių Sąjungai vyriausybė nepritarė), ar dalyvaujant meno kūrėjų "Vilkolakio" klube ir jo suorganizuotame lietuviškojo humoro ir satyros teatre, ar organizuojant Kauno gyventojų streiką prieš lupikiškas belgų bendrovės elektros kainas, ar organizuojant ir vadovaujant lietuvių namų savininkų organizacijoms, ar sovietinės okupacijos metais vadovaujant Berlyne Lietuvių Draugijai (1940 - 1945) ir dalyvaujant Lietuvos Aktyvistų Fronte prieš sovietinį Lietuvos okupantą bei 1941 sukilimo pastatytos Laikinosios Lietuvos Vyriausybės ministru, ar, pagaliau, nuo 1946 radus prieglaudą Amerikoje ir pirmininkaujant Lietuvių Tremtinių Draugijai Čikagoje ar Lietuvių Teisininkų Draugijai laisvajame pasaulyje. Ar neatrodo, kad visi tie faktai kai kuriam laisvajam lietuviui šiandien bus tolygūs pamaldaus piligrimo rožinio karoliukams pašalinėse rankose, kurioms tas sąlytis neatskleis rožinio savininko dvasinės gelmės, mūsuoju atveju — sukaktuvininko Skipičio lietuviškojo visuomeninio entuziazmo, visuomeninio pašaukimo veikti ir pavojingomis aplinkybėmis, veikti ir tada, kai galima smaguriauti neveikimu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
ŠILUVOS KOPLYČIOS PAŠVENTINIMO IŠKILMIŲ PLOKŠTELĖ |
 |
 |
 |
Baltimorės arkivyskupijos radijo ir televizijos direktorius kun. Kazimieras Pugevičius, suorganizavęs Šiluvos Marijos koplyčios pašventinimo ir religinio kongreso filmavimą ir rekordavimą, jau pasirūpino, kad svarbesnieji muzikiniai momentai būtų išleisti atskira ilgo grojimo plokštele. Reikia tikėtis, kad ir filmas netrukus bus pristatytas lietuviškajai visuomenei. Toksai įvykio užfiksavimas, kaip kad šiuo atveju atliko kun. K. Pugevičius, yra retas reiškinys lietuviškųjų pasireiškimų grandinėje.
Kun. Vladas Budreckas, Vašingtono iškilmių muzikinės dalies organizatorius, plokštelės pasirodymą Darbininke (1967.IL3) sutiko su entuziazmu ir liudija, kad plokštelė "yra gana gerai pavykusi".
Plokštelės aplankas papuoštas Šiluvos koplyčios ir Nekaltojo Prasidėjimo šventovės atvaizdais su lietuviškais ir angliškais įrašais. Antroje pusėje trumpame įvade angliškai paaiškinta apie Šiluvos koplyčią, Naujalio mišias, religinį kongresą ir pačią Šiluvą. Toliau duodama plokštelėje įrekorduotų dalykų informacija, o trim atvejais net ir tekstai. Tik šių pastarųjų atžvilgiu vargu galima įžvelgti kokį nors nuoseklumą: "Pulkim ant kelių" duotas tik angliškas vertimas (1 posmas); "Tušti paliktieji namai" — lietuviškai ir angliškai, o "Nenuženk nuo akmens, o Marija" — tik lietuviškai. Vieno sakinio paaiškinimas angliškai prie nuoseklumo čia neprisideda.
Pavardės ir lietuviškieji tekstai aprūpinti ranka pridėtais lietuviskų raidžių ženklais, bet jie sudėti nevienodai ir, tur būt, labai paskubomis, nes daug kur dar liko neuždėtų. O ir šiaip korektūros klaidų nemažai: Juozas Naujalis aplanke atspausdinta gerai, o ant plokštelės jau parašyta Juosas; Prudencija Bičkienė aplanke atspausdinta Prudecija Bičkiene, o ant plokštelės P. R. Bičkiene; Čiurlionis ant plokštelės pasidarė čirurlionis; Bradūno pavardėj aplanke u rašoma su tašku, o ant plokštelės — trumpoji; Brazdžionis ant plokštelės parašytas Brazdžionis, Štarka — Starką. Žodžiu, klaidų gana daug. Gaila, nes didesnis dėmesys arba paprašyta talka būtų padėjusi ir šioje srityje prisiderinti prie šiaip jau gero plokštelės lygio.
Informacija apie išpildžiusius programą taip pat nėra pilna. Sakysim, pažymėtas tik Naujalio mišių dirigentas P. Armonas, o kitų dalykų dirigentai nepažymėti; nepaminėtas ir solisčių akompaniatorius ir Lietuvos Vyčių choro dirigentas. Tiesa, kai žiūri į aplanką, tai darosi aišku, kad papildomai Informacijai nėra likę vietos. Bet Nikėjo kurį nors tekstą išleisti, o sutalpinti visus programos išpildytojus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
SOVIETŲ ISTORIKAI GRUMIASI SU NORMANISTAIS |
|
|
|
Kas gi pagaliau sukūrė senąją rusų valstybę — normanai (skandinavai) ar rusai patys? šiuo klausimu moslininkai nesutaria jau nuo seno, ir abu ekstremistiniai sparnai — normanistai ir antinormanistai — dažnai apsikapodavo. Teisybė yra greičiausia kur nors viduryje. Griežtai tvirtinti, kad vien tik skandinavai įkūrę rusų valstybę, visai paneigiant bet kokį ir savo krašto žmonių įnašą, vargiai būtų pagrįsta. Abipusio įnašo nuomonės laikėsi nuosaikieji tiek rusų, tiek kiti mokslininkai.
Tačiau sovietų mokslininkai išėjo vėl kautis su švedų, norvegų ir danų istorikais bei kalbininkais, skelbiančiais, kad vikingai su Riuriku priešaky sukūrė senąją rusų valstybę ir kad ateiviai iš Skandi" navijos suvaidino svarbų vaidmenį senoje Rusijos istorijoje. Tuo klausimu užpernai Petrapily pasirodęs Igor šaskolskio darbas "Normanų teorija dabartiniame buržuaziniame moksle" mėgina "nugalėti" visus tuos skandinavų mokslininkus, kurie laikosi vadinamos normanų teorijos. Net ir senelis vienuolis kronikininkas Nestoras, savo laiku (XII a. pradžioje) parašęs visiems žinomą kroniką, nepasigailimas. Kronikos žodžiai, kad slavų gentys "siuntė pasiuntinius per jūras pas variagus, kurie save vadina rus", prašydami ateiti ir valdyti juos, yra grynas prasimanymas pagal paskutiniųjų dienų sovietų istoriją. Net ir pats Nestoras vadinamas "normanistu", "atsidavusiu į rankas anų dienų viešpataujančiai klasei".
šaskolskio veikalas yra "kovinga" polemika, aštriai puolanti tokius pagarbius skandinavų mokslininkus, kaip Ture Arne (švedas, archeologas), Holge Arbman (švedas, Lundo univ. archeologijos profesorius), Knut Olof Falk (slavų ir baltų kalbų prof. Lundo univ., buvęs švedų kalbos lektorium Kauno univ.), Anton Karlgren (švedas slavistas, prof. Kopenhagoje) ir A. Stender - Petersen (vienas iš žinomiausių danų slavistų). Labiausiai puolamas Arne, kurį sovietų istorikas kaltina 100 proc. prasimanymais bei "istorinėmis fantazijomis". Tačiau pats šis sovietų mokslininkas yra smarkiai politinio bei nacionalistinio bimbalo į" geltas, mėgindamas teigti, kad istorija buvo ir tebėra vartojama kaip ginklas antisovietinei propagandai.
Knygoje yra išsamus literatūros sąrašas įvairiomis kalbomis, ir dėl to darbas turi nemažos reikšmės tiems, kurie domisi senąja Rusijos istorija. Kiek tos šaskolskio teorijos yra teisingos, gali spręsti tik žinovai. Tačiau skaitant daug kur jo priešpastatyti argumentai atrodo per daug bendri ir nelabai įtikina.
Anot šaskolskio, marksistinis mokslas neneigia, kad Rusija nuo IX ligi XI a., kaip patikimi šaltiniai liudija, dažnai buvo aplankoma tiek skandinavų karių, tarnavusių rusų kunigaikščiams, tiek skandinavų pirklių, plaukusių Rytų Europos vandenimis. Tačiau, žvelgiant marksistiniu požiūriu, klasinis visuomenės susidarymas, senoji rusų valstybė su rusų tautybe, su jos dvasine ir medžiagine kultūra esą gilių ir ilgai trukusių procesų rezultatas, neturėjęs išorinės, t. y. normanų, įtakos. Autorius teigia, kad normanų teorija yra normanų vaidmens senosios Rusijos gyvenime pervertinimas, kilęs "klaidingai aiškinant šaltinius" arba panaudojant "vien tik apribotus ir savo nuožiūra parinktus įrodymus". Anot šaskolskio, rusų mokslininkų prieš normanų teoriją kritika yra paremta faktu, kad toji teorija "prieštarauja objektyviems faktams bei klaidingai nušviečia istorinę raidą mūsų krašte tuo laiku, kai klasinė bendruomenė ir valstybė ėmė kurtis rytų slavų srityse". Autorius taip pat tvirtina, kad normanų teorijoje slypi ir politinės tendencijos, "prileidžiančios, kad rusų tauta buvo atsilikusi ir nesugebėjo savarankiškai sukurti savo valstybės bei kultūros". Toji teorija buvusi dažnai panaudojama politinėje kovoje prieš jo kraštą tarp kitų ir vokiečių propagandos, norinčios "pateisinti kriminalinį įsiveržimą į Sov. Sąjungą". Koks kreivas yra to sovietų istoriko supra" timas apie tą propagandą rodo jau ir tai, jog jis kaltina ir kai kuriuos švedų žurnalus bei laikraščius, įdėjusius Arnes, Falko, Mar-ten Stenbergo (švedas, archeologijos prof. Upsalos univ.) bei Stender-Peterseno straipsnius "ne tam, kad moksliškai spręstų problemą, bet kad panaudotų juos politinei propagandai prieš Sovietų Sąjungą".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vatikano Liturginei konstitucijai įgyvendinti popiežiškoji komisija kovo 4, Lietuvos globėjo šv. Kazimiero dieną, patvirtino naują mišiolo lietuvišką vertimą, kurį pateikė Lietuvos Liturgines komisijos pirmininkas prel. Č. Krivaitis. Naujo vertimo paruošimui vadovavo kunigai Jonas Paliukas ir Vaclovas Aliulis. Šis vertimas galioja visiems lietuviams, gyvenantiems Lietuvoje ar laisvajame pasaulyje.
Popiežius Povilas VI kovo 8 privačioj audiencijoj priėmė atvykusius iš Lietuvos Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkąjį administratorių vysk. J. Labuką, Vilniaus arkivyskupijos valdytoją prel.
C. Krivaitį ir Vilkaviškio vyskupijos kurijos kanclerį dr. R. Krikščiūną.
Drauge audiencijoj buvo priimti Rygos arkivyskupijos ir Liepojos vyskupijos apaštališkasis administratorius vysk. J. Vaivods ir Rygos dekanas J. Ušerovskis.
Treji Varti — šiuo vardu latviai pradėjo leisti dvimėnesinį žurnalą, skirtą latvių, lietuvių ir estų literatūrai, menui, kultūrai. Pirmasis sausio mėn. numeris jau mus pasiekė: 64 žurnalinio formato puslapių, iliustruotas, erdviai sulaužytas. Lietuvių literatūrai šiame numeryje atstovauja J. Zarinio išversta A. Landsbergio "Penkių stulpų" pradžia. Be to, plačiai aptariama A. Stempužienės, D. Lapinsko plokštelė. Plačiau šiame numeryje paminimas pernai miręs latvių dailininkas N. Strünke, žurnalo vyr. redaktorius Alberts Birnbaums; redakcinę kolegiją sudaro Zarinu Janis (lietuvių skyriaus red.), dr. A. Karps, O. Jėgens (techniškasis red.), E. Andersone ir E. Avots. Redakcijos adresas: A. Birnbaums, P. O. Box 61, Three Rivers, Mich. 49093, administracijos — Treji Varti, P. O. Box 27-A, Detroit, Mich. 48232. Metams prenumerata 7 dol. Džiaugiamės šia gražia latvių iniciatyva ir linkime žurnalui geros sėkmės, ugdant Baltijos tautų bičiulystę.
Mirtys. — Lietuvoj šių metų pradžioj mirė kun. Mykolas Gylys. Buvo gimęs 1895. Kurį laiką "Mūsų laikraščio" redaktorius. IV seimo narys. Nuo 1932 ligi mirties klebonavo Siesikuose.
— Taip pat Lietuvoj mirė Kazys Radusis, nepriklausomybės metais ilgametis žemės Banko valdytojas (su trumpa pertrauka nuo 1925 ligi 1940). Buvo grįžęs iš Sibiro tremties.
— Vilniuje vasario 18 mirė kun. Vincentas Taškūnas. Gimęs 1880, kunigu įšventintas 1903, Petrapilio dvasinėj akademijoj 1914 įsigijo teologijos magistro laipsnį. Po I pas. ka-fo apsigyvenęs Vilniuje, kapelionavo Vytauto D. gimnazijoj ir nuo 1933 dėstė lietuvių kalbą Vilniaus kunigų seminarijoj, 1920 - 39 redagavo Vilniaus Aušrą, 1933-38 pirmininkavo šv. Kazimiero draugijai.
— New Yorke vasario 24 mirė žurnalistas Otonas Tolišius (Otto Tolishus). Gimęs 1890 Klaipėdos krašte, 1907 atvyko į JAV ir čia 1916 baigė žurnalistiką Columbia universitete. Nuo 1933 žurnalistinį darbą dirbo "New York Times" dienraštyje, nuo II pas. karo ligi 1964 būdamas šio dienraščio redakcijos štabe. Vasario 16 kasmet vedamuoju paminėdavo Lietuvos nepriklausomybės sukaktį.
— Vasario 26 mirė ilgametis (nuo 1912) Pittstono lietuvių parapijos klebonas kun. Jonas Kasakaitis. Ejo 88-tuosius amžiaus metus. Dėl lietuviškos veiklos turėjęs po trijų metų palikti Seinų seminariją, atvyko į JAV ir 1905 buvo kunigu įšventintas Baltimorėj. Daug reiškėsi lietuviška veikla, vadovavo Kunigų Vienybei, buvo ALRKS dvasios vadu. Bendradarbiavo spaudoj, spausdino eilėraščių, rašė scenos veikalėlių.
— Bostone kovo 5 mirė dr. Juozas Petronis (Petrušauskas). Buvo gimęs 1899 balandžio 2. Stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę 1919 sausio 15 ir baigė karo mokyklą. Kovoms dėl nepriklausomybes pasibaigus, 1922 iš kariuomenes pasitraukė. Agronomijos studijas baigė 1926 Vokietijoj, Halles univ.; 1948 Giesseno univ. įsigijo daktaro laipsnį. Buvo ilgametis Lietuvos žemės ūkio statistikos vedėjas (1928-39); 1930 jis vadovavo pirmajam Lietuvos žemės ūkio surašymui. II pas. karo metu nepilnus metus buvo žemės ūkio tarėju, o vėliau dirbo Sodyboje. JAV gyveno Bostone. Buvo atsidėjęs visuomeninei veiklai. Veikė ateitininkuose nuo 1913. Krikščioniškajai demokratijai dirbo Ūkininkų Sąjungoje, buvo jos vadovybėje nuo 1928, kurį laiką jai pirmininkavo ir atstovavo Vlike. Daug rašė spaudoj ūkiniais klausimais (Ūkininke, Mūsų Laikraštyje, žemės Ūkyje ir kt.) ir skaitė paskaitų per radiją. Nors sveikata kelis pastaruosius metus nebeleido imtis visuomeninių pareigų, bet visą laiką buvo sutinkamas įvairiuose susirinkimuose bei parengimuose.
— Čikagoj kovo 6 mirė rašytojas Albinas Valentinas. Buvo gimęs 1908. Reiškėsi spaudoj nuo 1924, daugiausia humoristiniais reportažais. Pats redagavo humoristinius žurnalus: Aitvarą (1928), Dievo Paukštelį (1946-47), Pelėdą (1951 -54). Bendradarbiavo daugely įvairių laikraščių. Dabartinėj Lietuvių rašytojų draugijos valdyboj ėjb sekretoriaus pareigas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NELĖS MAZALAITĖS MIESTELIS |
|
|
|
 Kas bent kiek domisi lietuvių literatūra, tas lengvai prisimena, kad Nelė Mazalaitė yra išleidusi keletą romanų ir išspausdinusi daug novelių bei legendų. Nors ji rašyti yra pradėjusi nuo 1929, tačiau jos vaisingiausias laikotarpis buvo 1948 - 1956, kada išleido septynias knygas ir laimėjo Lietuvių Rašytojų Draugijos metinę premiją už "Gintarinius vartus" (1952). Taigi, "Miestelis, kuris buvo mano" (išleido "Darbininkas" Brooklyne 1966, 184 psl.), apdovanotas 1965 "Aidų" žurnalo premija, pasirodė devyneriems metams praslinkus po "Piūties meto" romano, išspausdinto 1956. Todėl įdomu, kuo naujoji N. Mazalaitės knyga skiriasi nuo ankstyvesniųjų jos kūrinių?
Nors trumpai atsakyti į tai nėra lengva, tačiau viena aišku, kad "Miestelis, kuris buvo mano", nėra romanas. Tai greičiau atsiminimų kūrinys apie gimtąjį miestelį, bet taip papasakotų atsiminimų, kad juose kasdieninės tikrovės keli faktai atrodo paskendę tarp tokių spalvingų drabužių, jog tie epizodai dažnai sudaro pavienius legendinius pasakojimus. Kad jie neatrodytų palaidi, N. Mazalaitė juos pasakoja, pabrėždama savo pačios ir savo klausovo - palydovo asmenis. Ji mums vaizduoja su juo (sužadėtiniu ar jaunikiu) grįžtanti į savo gimtąjį miestelį, kuris yra prie geležinkelio stoties, netoli Kretingos ir Palangos. Išlipus iš traukinio (kuris gali būti ir laiko tėkmės simboliu), rašytoja pradeda savo palydovą informuoti apie gimines ir tėviškę, iš kurios į netolimą geležinkelio stotį turėjo atvažiuoti vežimas parsivežti svečių. Bet dėl nežinomų priežasčių jis laiku neatvyko. Todėl, šiek tiek palaukusi, rašytoja savo palydovui pasiūlo pamažu eiti pėstiems, tikintis, kad iš tėviškės siunčiami arkliai juodu sutiks kely. Per šitą kelionę N. Mazalaitė ir papasakoja devynius epizodus, susietus su jos gimtojo miestelio arba jo apylinkių gyventojais, kurie savo ruožtu pasakotojos atminty yra susiję su kokiu nors trobesiu, paminklu ar daiktu.
Antai, einant per Sertupio tiltą, rašytoja parodo savo palydovui akmeninį kryžių, vadinama krikšte-liu. Tai duoda progos pavaizduoti vienos moteriškės šiurpią tragediją, glaudžiai susietą su pavainikio kūdikio nužudymu. Toliau, nesutikdama laukiamo vežimo, rašytoja pamano, kad pasivėlinimo priežastis yra gal pačiame miestely dėl Joskaudų Pasogos. Tai vėl žadina klausimą, kas tas Joskauda ir kas ta jo pasoga. Atsakydama į tai, rašytoja papasakoja apie išlepusį ir dykaduoniaujantį viengungį ūkininką Joskaudą, kuris buvo įsimylėjęs jauną laumę, ją apgaudinėjo, turejO ryšių su senomis jos tetomis, nors norėjo vesti jauną ūkininkaitę Elenutę. Bet, patyrusios klas , laumės atkeršijo J6-skaudai, kuris iš gėdos turėjo bėgti į Ameriką. Arba vėl: miestelio pakrašty matomi vieno namo beveik griuvėsiai duoda progos rašytojai papasakoti apie baisų šykštuolį, dailidę Vaivorą, kurį pagaliau nuspiria į kaktą velnio arklys dėl žmogaus šykštumo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
