| |
|
|
4 Balandis
|
|
PULGIUI ANDRIUŠIUI 60 METŲ |
 |
 |
 |
 Pulgio Andriušio vardą pirmą kartą išgirdau iš savo vyresniųjų brolių, gyvenusių ir besimokiusių Kaune. Pirmas mano literatūrinis kontaktas su juo buvo "Mūsų Rytojaus" laikais tame pačiame "Mūsų Rytojuje", o gal ir kuriame kitame laikraštyje skaitytas lyrinis jo reportažas iš Aukštaičių kaimo, pavadintas Padūmavy parukavy visi pakraštėliai. Gi patį Pulgį Andriušį pirmą kartą pamačiau Berlyne. Tai buvo 1944-45 metų žiemą, viename netoli Friedrichstrasse stoties esančiame (tikriausia jo nė žymės neliko) viešbutyje. Jis ten stovėjo savo šeimos rate, tarp gausybės lagaminų ir kitokios mantos, matyt, neseniai išlipęs iš traukinio. Supažindintas, jis tik padavė ranką ir tęsė momentui sutrukdytą pokalbį, nė mažiausio dėmesio į mane nebekreipdamas.
Vėliau teko su juo iš arčiau susipažinti, bendradarbiauti, o kartais net ir linksmintis kartu. Bet mano sąmonės Pulgio Andriušio portretų galerijoje ypač išsiskiria vienas, užfiksuotas 1945 ar 1946 m. Tuebingene įvykusio literatūros vakaro metu. Į sceną išėjo jaunyvas, bet jau žilstančiais paausiais, vidutinio ūgio žmogus rugiagėlių spalvos paltu. Vos tik jam pasirodžius, publika ėmė griausmingai ploti ir laidyti įvairias familiaraus pobūdžio pastabas (šaukti vardu etc). Kontaktui sudaryti užteko vienos akimirkos. Nuo pat pasirodymo momento tarp jo ir publikos neliko jokios skiriančios ribos, tarytum jie būtų buvę man vienam nežinomos paslapties surišti. Pasiekęs scenos vidurį, jis žemai nusilenkė ir po to, profiliu į publiką, pradėjo nusirenginėti paltą. Publika godžiai sekė šią nusirengimo ceremoniją, kiekvieną jo judesį palydėdama nesibaigiančiomis ovacijomis. Pasinaudodamas visuotiniu triukšmu, aš galėjau laisvai stebėti jo fizionomiją. Man ypač krito į akį jo pusiau (iš vidaus, iš anapus kaukės) besišypsantis profilis, kankinančiai neužmirštamas, verčiantis noromis nenoromis paliesti savo paties veidą — kažkas tarp riešutų spaustuko, Fridricho Didžiojo ir Švabijos daržų gnomo.
Skaitė jis kažkokį feljetoną, vanojantį savo paties klausytojus: pirmose eilėse sėdinčius komitetų pirmininkus bei šalpos įstaigų pareigūnus ir paskutinėse eilėse sėdinčius spekuliantus, arba vaizbūnus. Nežiūrint to, publikos entuziazmui ir plojimams nebuvo galo. Pats feljetonas buvo paprasta aktualija ir neturėjo žymesnės literatūrinės vertės. Bet klausytojams tatai buvo absoliučiai antraeilis dalykas. Pats Pulgis Andriušis jiems buvo viskas.
Pulgis Andriušis yra viena tų retų asmenybių, kurios pačioje savo viešojo gyvenimo bei veiklos pradžioje tampa legenda, kurios atspėja nerealizuoto minios romantinio polėkio idėją, savo jokių varžtų nepripažįstančia bravūra užkrečia jos vaizduotę ir išsiskiria tuo, kuo ji (minia) savo slapčiausiose svajonėse norėtų pasižymėti ir ko jai neleidžia miesčioniškas orumas.
Ankstyvoje jaunystėje tapęs legenda, Pulgis Andriušis nejučiomis atsižadėjo paprasto piliečio tapatybės, užsidėjo prašmatnų legendinio personažo apsiaustą ir pasidarė spektaklių ištroškusios egoistiškos minios nuosavybe. Tai buvo pirmoji pakopa. Naudodamasis savo tam tikra prasme privilegijuota pozicija ir vis labiau įsijausdamas į savo vaidmenį, Pulgis Andriušis, kaip savo metu Juozas Tumas - Vaižgantas, tapo pusiau oficialia figūra, antrojo bei trečiojo nepriklausomybės dešimtmečių vėjarodžiu. Pulgis Andriušis nuo Vaižganto skyrėsi tik tuo, kad jis buvo ne visuomenės veikėjas, ne praktinės veiklos žmogus, einąs ten, kur šaukiamas, kiekvienu momentu pasirengęs realistiškai spręsti situacijos iškeltas problemas, bet komentatorius ir savotiškas moralistas. Pulgio veikla buvo grynai žodinė. Savo juokdaryba jisai, metaforiškai išsireiškiant, atliko karaliaus juokdario vaidmenį: žadinti miegančią karaliaus (šiuo atveju minios) sąžinę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PAGUODA
Kai einu pro tavo sodą,
gundo mane obuoliai,
ir raudoni, ir geltoni,
tartum saulės spinduliai.
Imčiau, va, ištiesčiau ranką —
skinčiau vieną, skinčiau du.
Nuo jų kvapo, nuo jų sulčių
man krūtinėje saldu.
Tik saldžiau už medų būtų,
jei nuskintum tu pati. —
Sužydėtų žvaigždės — gėlės
mano nykioje buity.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
HUMANIZMO SKLEIDIMASIS XVI A. LIETUVOJE |
|
|
|
Humanizmo apreiškos Lietuvoje (I)
Jeigu ąžuolas savo šaknis leidžia giliai į žemę, ant kurios jis auga, tai jis tatai daro ne dėl to, kad jis nori augti atgal į žemę, bet kad jis iš to [žemio semiasi jėgos, įgalinančios jį kilti į dangų ir peraugti tik iš paviršiaus gyvybės jėgą tegaunančius krūmus ir žoles. Antika turi būti ne norma, bet gaivinanti šių dienų kultūros jėga.
T. Zielinskis, Senovės pasaulis ir mes
Pratarmės vietoje
Rašinyje "Klasicizmo reikšmė mūsų kultūrai" (Jaunoji Lietuva, 1929) gvildenau antikinės kultūros poveikio šių dienų Europai klausimą, o šioje studijėlėje bandau aiškinti tą poveikį tik Lietuvai. Jau Lietuvos kultūros istorija taip nustelbta politinės, jog su nevienu čia užsimenamu istorijos klausimu tebus apsipažinę specialistai istorikai, o daugumui lietuviškos šviesuomenės ši sritis bus terra incognita. Juo svetimesnis gal daugeliui bus čia mano keliamas aikštėn specifinis Lietuvos kultūros aspektas — jos sąsaja su Europos kultūros pradininku antikine kultūra.
Kai kam atrodo, kad antikinis pasaulis ir humanistinė kultūra Lietuvai svetimi dalykai, juoba, kad Lietuva nesanti kaimynė nei graikų, nei romėnų. Toks galvojimas bus skatinęs ir labiau įsigalėti antikinių vardų lietuvinimui ne tiesiog iš originalių tų vardų formų (tokios transkripcijos laikėsi Vydūnas, Būga, antikinių autorių vertėjai), bet tarpiškai iš slavų iškreiptųjų (plg. mano Enėjidės vertimo įvadą). Tačiau kai net nuo Europos atitrukusioje šiaurės Amerikoje apstu antikinio pasaulio poveikį liudijančių pėdsakų (plg. J. Urzidil, Amerika und die Antike, 1964, Artemis Verlag, Zūrich - Stuttgart), juo labiau tenka laukti, kad tas pasaulis bus paveikęs ir Europos šalį Lietuvą.
Žvilgsnis į antikinę kultūrą ir humanizmą
Nedidelė šalis Graikija yra Europos civilizacijos lopšys. Senovės graikai istorijos vyksmą labiau nulėmė, negu bet kuri kita tauta. Per patį 50 metų žydėjimo, vadinamąjį klasikinį, arba Periklio, laikotarpį vien Atėnai davė pasauliui daugiau įžymybių, negu visas pasaulis drauge per bet kurį istorijos tūkstantmetį. Graikai sukūrė filosofiją ir spėjo išeiti visus filosofinio galvojimo kelius, sukūrė beveik visus šiandien žinomus mokslus, beveik visas literatūros rūšis, išugdė meną iki nuostabaus grožio ir padarė jį nepriklausomą.
Kita antikinę kultūrą kūrusi žymiausioji tauta buvo romėnai, pasižymėję daugiausia valstybiniu ir teisiniu gyvenimu. Būdami praktiški, romėnai sugebėjo perimti ir pritaikyti sau graikų sukurtąsias kultūros vertybes, susintetino antikinio pasaulio kultūros laimėjimus ir perteikė juos naujoms vakarų Europos tautoms.
Net ir vis naujos Italiją užplūstančios barbarų bangos ir pačios Italijos subarbarėjimas, ypač žlugus Romos imperijai, nesunaikino visų senovės pasaulio sukurtų kultūrinių vertybių. Mokyklose daug kur išliko antikinės kultūros tradicijos, vienuolynai saugojo ir uoliai perrašinėjo antikinių rašytojų veikalus. XII a. pabaigoje Italijoje ir Prancūzijoje atsiradę universitetai savo gausingiausių ir reikšmingiausių fakultetų studijų programą grindė dar antikinės senovės išugdytais vadinamaisiais septyniais laisvaisiais menais. Entuziastingu susižavėjimu klasikine senove ir karštligišku lotyniškų ir graikiškų rankraščių medžiojimu buvo užsidegę XIV amžiuje Italijoje prasidėjusio ir vėliau po visą Europą pasklidusio humanizmu vadinamo sąjūdžio atstovai. Humanizmo pradžia betgi ne-sietina su šiuo XIV-XVI amžiaus renesansu vadinamu naujuosius Europos istorijos laikus pradėjusiu laikmečiu. Jau visokeriopa pirmųjų amžių krikščionių kūryba, kaip teologinė, filosofinė, mokslinė bei literatūrinė, būtų buvusi neįmanoma be Europos kultūros pagrindus davusios klasikinės senovės, kurioje atsirado ir pati vėliau įvairiopą pavidalą įgijusi humanizmo sąvoka ir iš kurios tektų kildinti ir patį vardą. Humanitas, "žmoniškumas, žmogiškumas", jau Ciceronui reiškė darnų žmogui įgimtų dvasios ir proto jėgų ugdymą. Kadangi kilnesnį lavinimą senovės Romoje tegalima buvo įgyti tik skaitant didžiuosius graikų rašytojus, tai ciceroniškoji "humanitas" jau senovėje įgijo antrinę literatūrinio - estetinio, taigi formalaus lavinimo reikšmę. Tad humanizmas pirmiausia yra auklėjimo ir švietimo forma, pagrindu laikanti klasikinės graikų ir romėnų senovės raštus. Gavęs jau klasikinėje senovėje pagrindus, humanizmo sąjūdis pasireiškė beveik visais Europos dvasinės istorijos laikotarpiais ir yra vienas pagrindinių vakarų Europos kultūros bruožų. Būdama kryžkelėje, kur kertasi kultūrinės Rytų ir Vakarų įtakos, Lietuva negalėjo būti neliesta humanizmo, juoba, kad priėmusi krikščionybę iš Vakarų, ji glaudžiau sutapo su Vakarais. Humanizmas paveikė Lietuvą iš dalies tarpiškai per Lenkiją, su kuria Lietuva vis labiau artėjo politiškai ir kurios kultūrinė įtaka su laiku didėjo Lietuvos bajorams, iš dalies, net gal dar stipriau, betarpiškai iš Vakarų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
TAUTIŠKUMO KLAUSIMAS SOVIETINĖJE TEORIJOJE |
|
|
|
Tautiškumo klausimas sovietinėje teorijoje ir praktikoje (I)
Įžanga: Propagandos šūkiai.
Komunistai bando laisvąjį pasaulį įtikinti, kad jie iš vienos pusės siekia visas pavergtas tautas išlaisvinti iš svetimos vergijos, o iš antros — kad jie sudaro sąlygas įvairioms tautoms komunistinėje valstybėje naudotis laisve, lygybe ir gyventi darnioje santaikoje.
"Mūsų krašto tautos — kalbėjo Berija XIX kompartijos suvažiavime — parodė visam pasauliui savo tvirtą ir nenugalimą jėgą, kurią joms teikia daugiatautė sovietų socialistinė valstybė, pagrįsta Stalino mokslu apie tautų draugystę" (Pravda, 1952.X.9).
O Chruščiovas XX kompartijos suvažiavime dėstė: "Tautybių politikoje partija seka, kaip ir seniau, didžiojo Lenino mokslu, kad 'tik labai rūpestingas įvairių tautų interesų paisymas pašalina konfliktus ir savitarpinį nepasitikėjimą" (Lenin, Sämtliche Weke, XXXII, 349). "Mūsų partijai pavyko pašalinti tarp caristinės Rusijos tautų įsivyravusį nepasitikėjimą, suvienyti visas tautas broliškos draugystės ryšiais, ir tai dėl to, kad partija šių tautų interesams, jų tautinėms savybėms ir siekimams rodė didžiausio dėmesio, o kartu visų tautybių veikėjus išauklėjo socialistinės bendruomenės dvasioje, bendrosios valstybės interesų paisymo dvasioje" (ten pat).
Komunistinėje terminologijoje "tautybių politika" turi daugeriopą prasmę. Tačiau, nežiūrint to, toji tautybių politika remiasi visa eile pagrindinių dėsnių, kurie visų laikų, visų kraštų visoms komunistų partijoms privalomi. Tie pagrindiniai dėsniai kartais nevienodai interpretuojami ir taikomi. Reikia tad pasekti istorišką jų interpretacijos eigą, kad galėtume suprasti, kokia yra iš tikrųjų komunizmo "tautybių politika".
1. Šeši komunistinės tautiškumo sampratos principai
Tautybių klausimo teorija komunistų paprastai remiama tam tikrais pagrindiniais principais. Pažvelkime į šiuos principus.
1. Lenino mokslas apie tautybių politiką.
Komunistai, kalbėdami apie tautybių politiką, prideda, kad tai yra Lenino nustatyta tautybių politika. Stalino laikais dar pridėdavo, kad tai Lenino - Stalino mokslas.
Ką tai reiškia, paaiškino pats Stalinas: "Atskirų tautų teisių klausimas nėra izoliuotas, savyje uždaras klausimas, o tik dalis bendrojo proletariato revoliucijos klausimo; todėl jis turi būti palenktas visumai ir iš visumos atžvilgio sprendžiamas" (Stalin, Werke, VI, 125). O toji "visuma" yra niekas kita, kaip "darbo klasės" kova už valdžią. Komunistai nepripažįsta absoliutinės tautų teisės; ji turi išimtinai tarnauti partijos siekimams, būti jos siekimų įrankis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Sutelkusi kūrybines pajėgas studentuose ateitininkuose, meno draugija Šatrija reiškėsi ne tik universiteto sienose, bet siekė ir plačiąją visuomenę, ypač per spaudą. Todėl ir verta bent trumpai ją prisiminti, neseniai sukakus 40 metų nuo jos įsisteigimo.
Ano meto Lietuvoje jaunimas buvo apsėstas tikro darbo ir noro padaryti visa, kas tik buvo reikalinga. O šitai kilo iš to, kad visi buvo atrinkti I pasaulinio karo ir Lietuvos atsikūrimo nepriteklių, kada kiekvienam jų teko klampoti per juodžiausią vargą ir negalimą padaryti galimu. Tačiau ir tada lietuviškas jaunimas buvo jaunatviškai nusiteikęs, svarbiausia, po kojomis jautė savąją žemę. Visas kraštas kėlėsi savam naujam gyvenimui. Jutome, kad jis čia pat, ir mes jį turime naujai pradėti: visa jau priruošta, o dabar jau turime būti galutinai pasirengę, nes už dienos kitos ir mes turėsime užimti pavargusiųjų eiles.
1926 rudenį Lietuvos universiteto teologijos - filosofijos fakulteto studentai ateitininkai ypatingai subruzdo, ypač gebantieji valdytl plunksną. Mat, jau geroka jų dalis, kaip redaktoriai ir žurnalistai, pripildydavo laikraščius ir žurnalus. Kiti neapsieidavo be literatūros vakarų ir reikšdavosi kaip programų užpildytoj ai. Buvusio ateitininkų literatų būrelio valdyba (J. Paukštelis su I. Petrušaičiu) nutarė būrelį praplėsti ir sutelkti visus, kuo nors aktyviai besireiškiančius meno srityje.
Buvau pakalbintas ir aš. Šitai atliko Ig. Petrušaitis ir Jonas Grinius. Tuo metu ateitininku dar nebuvau, tik jiems simpatizavau. Man nelabai patiko jų kepurės forma. Taip pat nemėgau studentų ateitininkų blaivininkų, nes jie buvo davatkiškai nusiteikę — pusiau viešai kaltino draugus, kad geria vyną. Degtinės ir aš vengiau, nes nemėgau. Mano artimi draugai, kaip tas pats J. Grinius, J. Grušas, J. Ambrazevičius, J. Paukštelis, S. Nėris, E. Vilčinskaitė, su kuriais buvau ypatingai artimas ir mamos padaryto vyno paragaudavau, tam rateliui jaui priklausė. Nutariau prie jų prisijungti ir aš. Ypač, kad valdyba pažadėjo vengti "davatkiškumo", net sutiko su mano reikalavimu biretiškos formos kepurės (kurią vėliau pradėjo vartoti ir kiti). Apskritai reikia pasakyti, kad jokių tuščių formalumų Šatrijoj nevartota ir jų vengta. Tai pabrėžta, atsisakant ir korporacijos vardo — vadintasi studentų ateitininkų meno draugija Šatrija.
Pirmąją Šatrijos valdybą sudarė Ig. Petrušaitis, A. Petrauskaitė (Skrupskelienė) ir globėju pasirinktas prof. V. Mykolaitis - Putinas. Jis globojo Šatrijos draugiją iki 1932, kada globėjo pareigas perėmė prof. J. Eretas, kuris ir anksčiau visą laiką buvo su šatrijiečiais. šūkiu pasirinkta prof. St. Šalkauskio ideologinė formulė: menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui. Minėtieji profesoriai buvo ir Šatrijos garbės nariai. Be jų, vėliau garbės nariais buvo išrinkti prel. A. Jakštas - Dambrauskas, kun. M. Vaitkus, L. Gira, kun. Ig. česaitis, J. Grinius, A. Salys, J. Ambrazevičius, B. Brazdžionis, St. Yla, solistės V. Jonuškaitė ir J. Augaitytė, solistas A. Kučingis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
