| |
|
|
5 Gegužė
|
|
DAILININKUI V. K. JONYNUI 60 METŲ |
 |
 |
 |
 V. K. Jonynas
Nuotr. V. Maželio
Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas yra pasižymėjęs ne tik savo dailės kūrybos įnašu į mūsų tautos aruodus, bet ir subrandinęs nemažai naujos generacijos tapytojų, skulptorių bei grafikų, kurių nemažai jau pasiekė visų įvertinimo. Jo įtaka mūsų dailės gyvenime yra plati.
Vytautas Kazimieras Jonynas gimė 1907 kovo mėn. 16 Ūdrijoj, Alytaus aps. 1923-29 mokėsi Kauno meno mokykloje, vėliau studijavo grafiką, skulptūrą ir vidaus dekoravimą Paryžiuje — 1931-34 Conservatoire Nationale des Arts et Mėtiers, 1932-35 Ecole Boulle. 1935-40 Kauno meno mokykloje dėstė grafiką ir skulptūrą. 1941-44 buvo Kauno taikomosios dailės instituto direktorius ir dėstytojas. Drauge 1936-41 dirbo Kultūros paminklų apsaugos įstaigoj kaip konservatorius ir vėliau jos viršininkas. Vokietijoj Freiburge i. Br. jis suorganizavo Ecole des Arts et Mėtiers ir 1946-50 buvo jos direktorius ir dėstytojas. 1950-51 meno reikalų tarėjas prancūzų zonos Aukštajame komisariate ir svečio teisėmis docentas Mainzo meno ir statybos mokykloje. 1952-57 New Yorke dėstė Catan-Rose dailės institute, nuo 1956 dėsto Fordhamo universitete.
Jau pirmaisiais savo grafikos darbais V. K. Jonynas parodo savo didelį kūrybiškumą. Tačiau visą laiką , vis ieško naujos linijos bei formos savitam charakteriui išreikšti. Pirmieji jo medžio raižiniai, kaip "Mano tėvynė Lietuva", "šv. Pranciškus" ir kt., yra sukurti lietuvių liaudies meno įtakoje su kubistinės struktūros atspalviu. Jie yra giliai išjausti ir kompoziciškai bei formiškai su neabejotinu tikrumu sukurti. Vėlyvesniuose grafikos darbuose Jonyno linija laisvėja ir darosi vis rafinuotesnė. Tarp tonų pradeda skverbtis jautrūs niuansai. Tuo pačiu prisitaiko kompozicija bei forma. Technika įgauna nepaprasto meistriškumo. Tai Donelaičio "Metai", "Zapyškio bažnyčia", "Saulėleidis Nemune", P. Cvirkos "žemė maitintoja", Goethės "Jaunojo Verterlo kančios", P. Merimėe "Lokys". Pastaruosiuose kūriniuose nervingos linijos suvestos į ramesnes pustonių grupes ir, jautriausiai įplaukdamos į tamsiuosius tonus — šešėlius, skambėte skamba, pulsuoja lyg muzikinių harmonijų subtilūs niuansai. Išryškėja tapybinis aspektas, ypač P. Merimėe "Lokio" iliustracijose. Šekspyro "Hamleto", atlikto plunksna, linija pasidaro visiškai laisva, santykis tarp pustonių ir šešėlių daug kontrastin-gesnis, įgauna dekoratyvinį aspektą, įžiūrimas jau ir abstraktinis momentas. Po kiek laiko gimsta ištisa eilė abstraktinių litografijų, kurių daugumoje jau įvesta spalva. Bet ir čia jis nepameta savo "aš" — tai savitas, lengvai atpažįstamas Jonynas.
1954 pavasarį New Yorko Weyhe galerijoje V. K. Jonynas nustebino lankytojus savo akvarelėmis. Tai naujas pasaulis, bet pilnai prinokęs, pergyventas ir kūrybiškai perduotas. Tai savitas gamtos pažinimo pateikimas. Jonyno akvarelės lengvos, spalvingos ir įvairios; kai kur sutelkti intensyvūs, tamsūs plėmai, sudarą kūrinio branduolį, o tarp jų kur-ne-kur prasiskverbia stipriai kontrastingos šviesos, kurias švelnina lyriškai spalvingi pustoniai ir gyvybe dvelkiančios, nervuotai judančios linijos; kai kur medžių šakos grakščiai tiesiasi ritminiu įvairumu ir judėte juda aukltyn lyg prašytų daugiau gyvybės: šilti, šalti, nenuobodūs niuansai jautriai įjungti grafinių linijų virpesį; kai kur gelsvų ir rausvų tonų ansamblis su vykusiai sudėtais šaltų tonų akcentais ir t. t. Jonyno peizažuose jaučiama gamtos gyvybė ir jos mistika.
Ir skulptūroje V. K. Jonynas nesvetimas. Jo skulptūros darbai monumentalūs, formos dinamiškos. Šešėlių, šviesų santykiai puikiai apvaldyti ir originaliai, skoningai perduoti. Kaip Jonyno medžio raižiniai, akvarelės, taip ir skulptūros darbai pasižymi estetiškumu, elegancija, lyriškumu. Didesnes plokštumas jis meistriškai paįvairina grafiškomis gyvomis linijomis, nenustelbdamas skulptūriško monumentalumo.
Vitražuose V. K. Jonynas taip pat nepraranda savito braižo. Jis puikiai sugeba apvaldyti negyvą tvino liniją, kuri pilnai paklūsta kūrėjo dvasiniams polinkiams. Meistriškai įjungdamas savitą, turtingą koloritą bei grafinę liniją, jis suteikia vitražui meniškąją gyvybę ir nenusibostamą žaismingumą. Drauge su savo mokiniu D. Shepherd 1955 atidaręs vitražų studiją New Yorke, Jonynas išugdė ją į Amerikos pirmaujančių studijų eiles.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
ŽMOGUS IR VISUOMENĖ KRIKŠČIONYBĖS IR MARKSIZMO SANKRYŽOJE |
|
|
|
Ne vienminčių, bet skirtingai galvojančių pokalbis šiuo metu atrodo tikras laiko ženklas. Tokios rūšies pokalbio užuomazgų pastebima ir tarp krikščionių bei marksistų. Tam palankias sąlygas sudaro iš vienos pusės stiprėjanti krikščionių vienybės mintis ir visuotinio Bažnyčios susirinkimo sužadintas atvirumas laiko dvasiai, iš kitos pusės — europinių (italų, prancūzų, jugoslavų, lenkų, čekoslovakų) marksistinių sluoksnių nuosaikesnė linija religijos klausimu.
Vienas toks pokalbis neperseniausiai buvo surengtas Zūricho universiteto studentų. Jame dalyvavo Zūricho univ. teologijos fakulteto socialinės etikos instituto vedėjas prof. dr. A. Rieh, šveicarų marksistinės darbo partijos centro komiteto narys dr. K. Farner ir studentų kapelionas kun. dr. E. Wildbolz. Pasinaudodami "Zürcher Student" (nr. 6, 1966. XII) atpasakojimu, pateikiame čia kiek susistemintą svarbesnių minčių santrauką. Manome, jog susipažinti su šiomis mintimis verta ne tik dėl keliamųjų klausimų, bet ir dėl paties būdo, kaip jie keliami.
Pokalbio galimybė ir sąlygos
Ar įmanomas pokalbis tarp krikščionių ir marksistų? Žinome, kad abi pusės viena kitai priešingos, žinome, kad marksistų tvarkomose valstybėse galioja ateistiniai šūkiai ir vedama ateistinė politika. Todėl kai kas ne tik abejoja pokalbio galimybe, bet norėtų aplamai atmesti bet kokius mėginimus toje srityje. Tikrovėje mėginimų nestinga, tik pavieniai pokalbio šalininkai kartais atsiduria izoliacijos pavojuje.
Vakaruose pastaruoju metu pastebėtas gyvesnis katalikų ir marksistų sąlytis, kuriam ypatingo svorio suteikė įsijungimas dialogan tokių asmenybių, kaip žymusis dabarties katalikų teologas Kari Rahner ir pirmaeilis prancūzų komunistų filosofas Roger Garaudy. Pokalbis, vadinasi, galimas, tik iš jo netenka laukti kokio nors galutinio sprendimo. Jis turi pasilikti atviras, neužbaigtas, pasitenkinant tuo, kad abi pusės viena prieš kitą nužymi savo pozicijas.
Patirtis moko, kad pokalbis nelabai vyksta, kai pradedama pačiais didžiausiais priešingumais, kai, pavyzdžiui, prieš ateizmą statomas teizmas arba antiateizmas. Geriau pradėti iš kito galo, būtent, klausimais, kuriuose priešingumai mažiau ryškūs. Tokiu būdu taip pat galima prieiti tašką, kuriame jokia sintezė neįmanoma, ginčytini klausimai pasilieka, bet jie nekliudo kalbėtis.
Taip apibrėžęs pokalbio galimybę, kun. Wildbolz pastebėjo, kad marksizmo pagrinduose glūdi rūpestis pertvarkyti visuomeninius santykius. Marksas tikėjęs, jog pakeistoje visuomenėje žmonija at-gausianti savąjį žmoniškumą. Gi krikščionybės didysis rūpestis — pakeisti žmogų ir jo laikyseną. Pagrindinis klausimas, ką iš tikrųjų abi pusės supranta žmogumi. Išsiaiškinus žmogaus sampratą, galima eiti prie visuomenės ir visuomeninės kritikos.
Marksistinės antropologijos reikšmė krikščioniui
Krikščioniškosios pusės kalbėtojas prof. Rich sutiko, jog pokalbininkai susitinka ne tam, kad ginčytųsi. Bet lygiai bergždžia iš jų laukti, kad jie darniai sutartų. Pokalbis tik tada prasmingas, kai jame atsiskleidžia besikalbančiųjų pusių priešingumas, kuris jokiu būdu neslėptinas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Aną kartą minėta, kad Romoje kovo 4 buvo patvirtintas naujas mišiolo lietuviškas vertimas, atsivežtas vysk. J. Matulaičio - Labuko. Tačiau jame tėra sekmadienių ir kai kurių švenčių mišios. Dar prieš atvykstant į Romą vysk. J. Matulaičiui - Labukui, buvo pateiktas Vatikano Šv. Liturgijos konstitucija vykdančiai komisijai pilnas kasdieninio mišiolo vertimas, paruoštas Čikagos lietuvių jėzuitų, ir vysk. V. Brizgio prašymas jį patvirtinti. Kovo 16 ši komisija pranešė (prot. nr. A 193/67), kad ir šis pilnas mišiolo vertimas patvirtintas ir leidžiamas spausdinti. Nekintamose mišių dalyse privalo būti vartojamas vienodas lietuviškas vertimas ir Lietuvoje, ir už Lietuvos. Patvirtintas ir vad. kanono dalies lietuviškas vertimas, kuris iki šiol buvo kunigo skaitomas tik lotyniškai.
Mirtys. — Toledo kovo 17 mirė mokytoja Jadvyga Jucaitienė, chemijos profesoriaus Pr. Jucaičio žmona.
— Bostone kovo 27 mirė teatro dailininkas Viktoras Andriušis. Buvo gimęs 1908. Baigęs Kauno meno mokyklą 1931, dirbo Kauno valstybiniame teatre ligi 1944 pasitraukimo nuo bolševikų. Buvo sukūręs dekoracijų dramai, operai ir baletui — Marijai Stuart, Šykštuoliui, Pigmalionui, Sužadėtinei, Čičinskui, Traviatai, Sevilijos kirpėjui (Lietuvoj ir Vokietijoj). Bostone sukūrė eilę dekoracijų vietiniams vaidinimams. Be dekoracijų, paliko ir tapybos darbų.
— Baltimorėj balandžio 4 mirė senųjų išeivių rašytojas Jonas šliburis, sulaukęs 84 amžiaus metų. Rašė apysakaičių periodikoj ir atskirai išleido jų trejetą rinkinių (1907-08).
— Beverly Shores, Ind., balandžio 8 mirė pulkininkas Vladas Grudzinskas. Buvo gimęs 1895 Marijampolėj. Nuo 1920 buvo Lietuvos kariuomenės intendantu, išėjęs atsargon — "Maisto" direktoriumi. 1941 laikinojoj vyriausybėj — maitinimo valdytojas. Vietinę Rinktinę likviduojant, 1944 buvo nacių suimtas ir kalintas Stutthofe. Prieš pora metų iš Lietuvos atvyko į JAV.
— Toronte balandžio 9 mirė lituanistė Izabele Matusevičiūte. Buvo gimusi 1906.XII.7 Lankeliškių par., Vilkaviškio aps. 1933 baigusi lituanistikos studijas Vytauto D. universitete, mokytojavo Lazdijų ir Kybartų gimnazijose, o 1937-40 studijas gilino Berlyno univ. 1941 - 44 dirbo Lietuvių kalbos žodyno redakcijoj. Atvykusi Kanadon, pasižymėjo pedagoginiu ir visuomeniniu darbu. 1953-57 vadovavo Toronto aukštiesiems lituanistiniams kursams, 1961-63 dėstė lietuvių kalbą Toronte pedagoginiuose lituanistikos kursuose naujiems lietuvių kalbos mokytojams parengti. 1952-62 buvo Kanados LB krašto taryboj, 1953-60 vadovavo Kanados LB kultūros fondui. Nuo 1957 ligi pereitų metų redagavo "Moterį". Nuo gimnazijos laikų priklausė ateitininkams, universitete buvo "Šatrijos" narė. Būdama "Naujosios vaidilutes" redakcijoj, šio žurnalo vardu 1930 Kaune suorganizavo pirmą moterų literatūros vakarą.
— Rygoj mirė muzikas Antanas Norvaiša, ilgametis muzikos mokytojas Kauno "Aušros" mergaičių gimnazijoj, vėliau dėstęs Vilniaus ir Rygos konservatorijose.
— Lietuvoj kovo 17 mirė Kauno medicinos instituto docentas Arturas Jurgutis (g. 1909), kovo 30 — sovietinis kultūros ministras Juozas Banaitis (g. 1908).
Sukaktys. — 90 metų amžiaus balandžio 5 sulaukė Bostone gyvenąs inž. Vladas Sirutavičius. Jis yra pasižymėjęs iniciatyva lietuviškosios pramonės kūrime ir veikla veikia socialdemokratuose (nuo 1898). Steigiamojo seimo narys socialdemokratų frakcijoj. Vokietijoj priklausė Vliko planavimo komisijai ir vadovavo pramonės ir amatų skyriui. Nuo 1950 gyvena Bostone.
— 75 metų amžiaus kovo 27 sulaukė operos solistas Jonas Būtėnas. 1909-23 jis gyveno JAV, dirbdamas, mokydamasis ir organizuodamas chorus. 1923 iš JAV išvyko Italijon mokytis dainavimo. 1928-44 dainavo Kauno valstybinėj operoj. Nuo 1950 Čikagoj turėjo dainavimo studiją. Šiuo metu yra ligonis.
— To paties 75 metų amžiaus balandžio 12 sulaukė mokytojas Antanas Giedraitis, vaikų rašytojas A. Giedriaus slapyvardžiu. Nepriklausomoj Lietuvoj jis ilgiausiai (1924-38) buvo Raseinių aps. pradžios mokyklų inspektoriumi. Vokietijoj 1952-54 Vasario 16 gimnazijos direktorius. Nuo 1956 gyvena JAV. 1920-24 jis leido ir redagavo vaikams "žiburėlį", 1925-31 — "Saulutę". Išleido per 20 įvairių vaikams skirtų knygų, pasakų, apsakymėlių ir kt. Paskutinieji jo leidiniai: Pasakėčios (1959), Lukšiųjai (1959), pasakų rinkinys Užburti keliai (1961), vaikams apysaka Murklys (1962).
— 60 metų amžiaus sulaukusiam vilniečiui visuomenininkui Valerijonui Šimkui, nuo šių metų "Laisvosios Lietuvos" leidėjui, Čikagoj IV.23 surengtas viešas pagerbimas. Šia proga jis paskyrė 1000 dolerių parašyti romanui iš lietuvių partizanų gyvenimo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
 Henrikas Radauskas: EILĖRAŠČIAI, 1965. Išleido Vytautas Saulius. 238 psl. Kaina $5.00
Henrikas Radauskas nėra vienas tų poetų, kuris skaitytoją stebintų savo kūrybos gausa. Fontaną, savo pirmąjį rinkinį, atspausdinęs prieš trisdešimt metų, dabar jis pasirodė su dviejų šimtų puslapių rinktine, kurion sutelpa ne tik dauguma ankstyvesnių eilėraščių (Fontanas, Strėlė danguje, Žiemos daina), bet taip pat ir naujieji, pirmąkart į vieną rinkinį sutelkti, Žaibų ir vėjų antrašte pavadinti kūriniai. Radauskas tad yra retas svečias. Nuostabiai turtingos vaizduotės, daug matąs ir turįs daug ką pasakyti, jis renkasi sunkų, didelių reikalavimų poetinį stilių ir menui nori atiduoti tik tą eilėraštį, kuris, svarus ir atbaigtas, liks nesugriautas nei laiko, nei kintančio literatūrinio skonio. Literatūroj Radauskas renkasi sverti kokybe, bet ne gausa. Tai jam diktuoja jo pažiūra į pačią poeziją.
Peržvelgus Eilėraščių rinkinį, ryšku, kad per trisdešimtį kūrybos metų Radauskas savo pažiūros į poeziją nėra pakeitęs. Jau pirmajame rinkinyje jis eilėraštį pavadina pasaka — ne tikrovės įtikinančiu aprašymu, ne savų jausmų išliejimu, ne minties įrėminimu, bet pasaka — šią savo mintį skaitytojui ne tik atvirai tardamas ("Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu"), bet taip pat ją savo kūryba iliustruodamas. Iš tikrųjų, Fontano eilėraščiai yra pasakos, nes juose mums pažįstami daiktai ir reiškiniai tampa kitokiais, naujais, magiškais, pasakiškais. Ant cementinės urnos parke gulintis lapas, poeto žvilgsnio paliestas, eilėraštyje plečiasi, auga ir pavirsta dideliu, geltonu rudeniu ("Fontanas"); skubus rytas, lyg atriedantis traukinys, keičiasi į saulę ir ne tik primena ar simbolizuoja gyvybę, bet iš tikrųjų tampa gyvastinga jėga: tamsuma pavirsta dangumi, mišku, peronu ("Rytas geležinkelio stoty"), ši nuostabi galia daiktus keisti juntama taip pat Strėlėj danguje, štai "Patefone" Violetos mirties daina, pradžioje suskambanti paprasta, sentimentalia muzikėle, veržiasi pasprukt iš banalių žmonių — miesčioniškos ponios ir pono — vulgaraus pasaulio ir riedančių žvaigždžių erdvėje suvirpa kančios agonija:
Už lango rieda žvaigždės, rudeninės,
sunkios,
O toji muzika pro plyšį sienoj
sunkias.
Tas balsas draskosi, prie lubų
pasikėlęs, —
Skambi agonija nežemiškų
kančių —
Upelis tragiškas jausmingos
muzikėlės
Pro erdvę liejasi lig tylinčių
žvaigždžių.
Kasdieninio gyvenimo detalės, Radausko užkalbintos, kitaip sušnabžda: plonas kiparisas danguje karščiu įsirėžia ("Karšta diena"), pilnatis upelin peiliu sminga ("Pilnatis"), pilkos vinys sakosi esančios aštriu skausmu:
Sugriuvo pilys, mirė pasakos.
Miestelis rudeniu patvinęs.
O krautuvėje — virvės, pasagos
ir vinys, vinys, vinys, vinys.
(Krautuvėlės pardavėja)
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MACEINOS ŽVILGSNIS Į RYTŲ BAŽNYČIOS KRISTŲ |
|
|
|
Antanas Maceina neseniai išleido naują knygą "Dievo Avinėlis" (Immaculata Press, Putnam, Connecticut, 1966 XV + 267 psl., kaina 3,50 dol.). — Ką reiškia rašyti gerai? Gal būt, pasakyti ką nors svarbaus, ir tai tokiu būdu, kuris pabrėžia tą svarbumą. Jei kam bus priimtina ši "gero rašymo" aptar-tis, tai tas sutiks, kad A. Maceina rašo gerai. Jis turi visuomet ką nors svarbaus pasakyti ir tai pasako aiškiu, nekomplikuotu, kai kada net poetišku žodžiu. Paskutinioji jo knyga, "Dievo Avinėlis", nedaro išimties. Tiesa, šioje knygoje ne tiek jis rašo kažką svarbaus, kiek leidžia Rytų Bažnyčiai pasakyti svarbaus apie Kristų. Nors autorius pabrėžia, kad "dėsto ne tik Rytų Bažnyčios kristologiją, bet kartu ir pratęsia bei paryškina šios kristologijos mintis savais pergyvenimais bei savomis mintimis" (p. XIII), tačiau gaunasi įspūdis, kad savieji pergyvenimai taip pat alsuoja Rytų dvasia. Knygoje aiškiai vyrauja rytietiški pergyvenimai, simboliai ir žodžiai. Kai kada šis rytietiškas pergyvenimas įgauna net dostojevskišką atspalvį, ypač skirsnelis "Meilė Kristui", kurio pabaigoje autorius interpretuoja himno troparioną "Aš nebučiuosiu Tavęs Judo pabučiavimu".
"Dievo Avinėlyje" diskutuojamieji klausimai siejasi su liturgija, filosofija, teologija bei religijos filosofija. Dėl to knygą sunku priskirti kuriai nors paskirai mokslo sričiai. Ji yra labiau Rytų Bažnyčios liturgijos fresko interpretacija, šičia sutinkame ne tiek evangelijų lakoniško žodžio Kristų, kiek poetiškų posmų, gilių sielvartų bei jausmingų maldų Kristų, žiūrint religinės psichologijos žvilgiu, knyga yra įdomi, nors nemanau, kad ji yra teologiškai ar filosofiškai aktuali.
Nevienam skaitytojui bus tikrai įdomu sužinoti, kaip rytų žmogus mąsto perkeistąjį Kristų, kaip jis išgyvena kenčiantįjį Kristų ir kaip jis suvokia viešpataujantįjį Kristų. Kai kam bus įdomios rytietiškojo maldingumo platybės, kurias autorius išryškina kontrastu vakarietiškajam maldingumui. Daugeliui bus nauja persikei tusioj o Kristaus samprata. Kai kam, kaip ir man, liks atviras klausimas, ar bizantinė liturgija išreiškia kristologinę tiesą ar tik rytiečio poetinius polėkius, kai persikeitimą vadina ne tik "prisikėlimo atspindžiu", bet ir "žmogiškosios prigimties sudievinimu"? Man atrodo, kad persikeitimas yra labiau pasekmė, o ne šito sudievinimo priežastis. Be to, ar įsikūnijimas nieko bendro neturi kaip su mūsų, taip ir Kristaus žmogiškosios prigimties sudievinimu? Rytų Bažnyčios persikeitimo liturgija bei jos interpretacija sunkiai taip pat derinasi su atpirkimo teologija, kurią mes randame pas Joną Evangelistą ir Povilą.
Knygoje nagrinėjamieji klausimai bei jų formulavimas lieka tradicinės, t. y. scholastinės bei tomistinės teologijos rėmuose. Autorius visai nesidomi filosofiniais bei teologiniais klausimais, kuriuos stato šių dienų minties pasaulis ir su kuriais mes susiduriame taip pat kristologijoje. O jie yra ne tik gausūs, bet ir svarbūs. Kaip Rytų Bažnyčioje, taip ir Vakarų kristologinės dogmos yra nusakytos iš graikų, ypač Aristotelio, metafizikos pasiskolintais terminais. Kitaip sakant, abiem atvejais mes turime reikalo su suheleninta "linksmąja naujiena". Bet graikiškoji metafizika, scholastiniame ar bizantiniame vertime, dabartiniam žmogui yra sunkiai suprantama. Tei scholastikams buvo pagrindinė ūroblema sutaikyti Aristotelio filosofiją su krikščioniškąja teologija, tai šiandien mes susiduriame su klausimu, kaip suheleninta krikščioniškąją teologiją bei filosofiją išversti į mūsų bendralaikių kalbą. O skirtumas tarp Aristotelio kalbos ir mūsų kalbos yra žymus. Su radikaliais pasikeitimais susiduriame taip pat antropologijoje ir psichologijoje. Vienoje vietoje Maceina sako: "Kristus yra žmogus, tačiau ne asmens, o tik prigimties prasme" (p. 50). šis posakis yra suprantamas, bet tik suto-mistinto aristotelizmo rėmuose. Gi modernioji asmens samprata, su kuria šiandien susiduriame antropologijoje bei psichologijoje, sunkiai pateisina šį teigimą. Ji nedrįsta prigimties atskirti nuo asmens, nes asmuo tėra tik pavieniai išsisakytoji prigimtis. Kitaip sakant, nėra tokios žmogiškosios prigimties, kuri išskirtų asmenį. Beasmeninė žmogiškoji prigimtis nebūtų žmogiškoji prigimtis, bet kažkas visai naujo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
