Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
5 Gegužė



BERNARDAS BRAZDŽIONIS PDF Spausdinti El. paštas
Ar bereikia priminti, kad Bernardas Brazdžionis yra vienas žymiausių lietuvių poetų, kuris savo kūryba yra glaudžiai susijęs su tėvynės likimu? Todėl, tur būt, Vakarų pasauly mažai tėra lietuvių, kurie nenušvistų palankia mintim, išgirdę, kad šiemet B. Brazdžioniui sukako 60 metų. Šia proga jam gerus linkėjimus, be abejo, siunčia visi tie, kurie yra skaitę eilę jo poezijos rinkinių, pradėtų 1927 m. "Baltosiomis dienomis", arba kurie jį pažino kaip mažųjų "Meškiuko Rudnosiuko" ir kt. autorių, Vytę Nemunėlį. Kadangi mūsų poetas didiesiems ir mažiesiems yra išleidęs apie 30 rinkinių poezijos, todėl gal nėra (bent Vakaruose) tokio skaityti mokančio lietuvio, kuris nepaminėtų sukaktuvininko geru žodžiu. Tai turėtų jam būti malonu.

Tačiau, antra vertus, ši sukaktis tikriausiai verčia B. Brazdžionį susimąstyti dėl nevienos problemos. Tarp jų yra ir lietuvių lyrikos stovis, — lyrikos, kuriai jis ištikimai tarnauja jau 40 metų. Man atrodo, kad jį susimąstyti ir gal kartais nuliūsti verčia faktas, kad lyrinės poezijos svoris mūsų laikų visuomenėj yra labai sumažėjęs, palyginus su ta reikšme, kokią ji yra turėjusi prieš 40 metų, kada pasirodė pirmasis B. Brazdžionio — gimnazisto rinkinys. Tiesa, kad ir tada (1924), kai man teko "Pavasario" žurnale išspausdinti pirmuosius jo eilėraščius, jau buvo prasidėjęs lyrikos reikšmės menkėjimas, nes ir anais metais Vakaruose technika buvo tiek išbujojusi, kad ji regimai keitė esminius elementus, kuriais poezija buvo gyvenusi per šimtmečius.

Technikos poveikis tada jau buvo jaučiamas ir Lietuvoj, nes "Keturių vėjų" siūlymas poezijoj atsisakyti emocijų, vaizdus kurti mechaniškai ir racionaliai, nebepaisyti eilėrašty muzikinių pradų (pėdų ritmo, rimo, taisyklingų strofų) buvo įkvėptas ne ko kito, kaip iš Vakarų einančios technikinės civilizacijos. Tiesa, kad "Keturi vėjai" didelio pasisekimo neturėjo, nes anais 1922-26 metais, kada B. Brazdžionis tik buvo pradėjęs rašyti eilėraščius, mūsų tėvynės miestai tebebuvo maži, o juose pasireiškianti technika tebebuvo tokia elementari, kad su ja konkuruoti arba iš jos semtis įkvėpimo poetams atrodė juokinga. Net 1930 metais, kai J. Keliuo-tis "Granite" rašė apie pašėlusius greičius, nevienam pasirodydavo šypsnis lūpose. Todėl ir anais technikos įkvepiamais "Keturių vėjų" pasiūlymais niekas ištisai nepasinaudojo. B. Brazdžionis, jo kolega J. Aistis ir kiti jų kartos lyrikai tepriėmė tik ano sąjūdžio sugestijas, nukreiptas prieš eilėraščių klasikinį muzikalumą. Šitomis tariamomis lengvatomis B. Brazdžionis neilgai tesinaudojo, nes jis pamažu grįžo beveik prie klasikinės eilėdaros. Taigi, atrodo, kad technikinės civilizacijos įtaka B. Brazdžionio jaunystės poezijoj tebuvo minimali, lyg tam tikras bravūravimas, kaip tokiu bravūravimu jo poezijoj buvo reti žodžiai, paimti iš liturgijos arba iš senų religinių knygų.

Visai kitoks negu B. Brazdžionio jaunystėj lyrinės poezijos stovis Vakaruose šiandien, kai sumechanintos pramogos bei menai nebepalieka žmonėms laiko paskaityti ir susitelkti. O be tylaus susikaupimo rimtoji lyrika nebepasiekia asmens proto bei širdies ir dėl to nustoja visuomeninės reikšmės. Rėksmingų disonansų užrėkiamai bei kapotų džazinių ritmų užtrenkiamai subtiliai lyrikai nebelieka ramaus kampelio mūsų nejaukiame pasauly. Nenorėdami su tuo sutikti, mūsų dienų kai kurie poetai tikisi būsią skaitytojų išgirsti, jeigu jie taip pat madingai šūkaus ir triukšmaus kaip sumechanintos muzikos aparatai. Dėl to (greta šarlatanizmo) mūsų dienų lyrikoj tiek daug yra visokiausio maivymosi, kuris vienur nebeleidžia poezijos skirti nuo prozos gabaliukų, o kitur filosofijos — nuo šaradinio tuščiažodžiavimo.

Tiesa, pamaivų liga šiandien serga ne viena lyrika, bet ir kiti menai. Serga ne tiek dėl milžiniško technikos svorio, kuris dusina dvasią, bet taip pat dėl daugelio menininkų bei poetų tuštumo. Daugumas jų, palaidoję krikščionių Dievą, bet bijodami dialektinio materializmo pančių, nebeturi žiūrovams ir skaitytojams pasakyti nieko svarbaus bei esmiško. Nebeturėdami ko teigti, jie dažniausiai tik neigia, nes tai pigiausia. Todėl nevienas jų skelbia gyvenimo absurdą, kur sekso prieskonis vaizduojasi vienintele beprasme vertybe. Šitoks mūsų dienų poezijos pasukimas į nihilizmą bei triukšmingą pamaiviškumą negali džiuginti B. Brazdžionio, kuriam lyrika yra ne tik prasminga savęs išraiška bei meditacija apie žmogiško gyvenimo mįsles, bet taip pat kilni tarnyba savajai tautai. Tarp kitko tai liudija jo paskiausias poezijos rinkinys "Vidudienio sodai", kur daug klasiško skambesio, giedrios pusiausvyros, prasmingos rimties, nudažytos liūdnom spalvom, nuaidinčios rudeniniais tonais arba sudundančios dramatiniais kontrastais. Be abejo, tai nereiškia, kad B. Brazdžionis nebūtų gundomas šiolaikinio ateizmo ir savęs praradimo nebūty, tokių galingų ir grėsmingų mūsų technikinėj civilizacijoj. Kad šitos neigiamybės neįveikia mūsų kovojančio poeto, "Vidudienio sodai" tai paliudija. Ten jo išreiškiamų temų pozityvumas tampa dar ryškesnis, kai gretimai prisimename A. Mackaus "Neornamentuotos kalbos generaciją", parašytą ir išleistą (1962) beveik tuo pačiu laiku kaip "Vidudienio sodai" (1961).
Skaityti daugiau...
 
ATSIMINIMAI APIE MILAŠIŲ PDF Spausdinti El. paštas
1914-1919 m. aš turėjau išsikraustyti iš Marijampolės ir gyvenau Elce, Suchiniči, Nalčike, Goriačevodske, Kislovodske. 1919 m. iš Kislovodsko per Novorosijską, Istambulą, Marselį, Lorgue (départ. Var) atkeliavau į Paryžių, čia Lietuvos Legacijoj, vadovaujamoj inž. Tado Naruševičiaus - Noraus, aš buvau pakviestas dirbti tos Legacijos repatriacijos komisijoj.

Tuo metu (1919 V-XI mėn.) Legacijoj dirbo: sekretorium P. Klimas, prof. kun. d-ras P. Bielskus, kun. Jonas žilinskis, inž. E. Galvanauskas, kun. Dabužinskas-Dabužis, kun. A. Vilimas, Jansenas (vaistininkas), Kučinskas, prie Naruševičiaus dirbo kaipo jo sekretorės panelė Kižytė, p-lė Rodzevičiūtė (dabar žadeikienė) ir bene 4 paryžietės - prancūzės. Oskaras Milašius buvo įstaigos raštų redaktorius - stilistas. Dar buvo iš USA komandiruotas į Legaciją Balutis, be to, dar dirbo Jadvyga Chodakauskaitė, paskiau Tūbelienė. Legacijoj, be išvardintųjų asmenų, dar dirbo M. Yčas ir Juozas Pajaujis. Tik ką atvažiavęs buvau radęs dar dr. J. Šliūpą ir inž. E. Galvanauską, bet juodu tuoj buvo išvykę į Kauną.

Milašiaus prancūzų pasas

Apie pusę metų man tekdavo beveik kasdien susitikti su Oskaru Milašium - Liubičium. Legacijos būstinėje (Rue Bayard, paskiau Rue Marceau?). Dirbdavom ten po 7 valandas per dieną (9-12, 14-18). Prancūzijoj tuomet buvo apie 1000 lietuvių belaisvių iš rusų kariuomenės; jie buvo rasti ir perimti prancūzų armijos okupuotose Vokietijos srityse, kur tie lietuviai dirbo kasyklose ir fabrikuose. Atsiųsto iš Lietuvos artilerijos pulkininko Gedgaudo buvo suorganizuotas iš tų lietuvių belaisvių apie 300 vyrų Lietuvos kariuomenės būrys. Be vado, pulkininko Gedgaudo, tame būry (détachement) tarnavo bene 3 karininkai, jų tarpe ir mano vyresnysis sūnus jaun. leitenantas Kazys Grinius. Didžiausias susitelkimas lietuvių belaisvių buvo tvirtovėj Verdun, bet palaidų arba paimtų prancūzų karo administracijos žinion buvo daugely Prancūzijos vietų. Mano reikalas buvo surasti, suregistruoti juos ir, išrūpinus leidimą iš prancūzų vyriausybės, persiųsti Lietuvon tuos lietuvius. Repatriacijos komisijoj aš buvau vedėju, o kun. A. Vilimas ir Jansenas buvo mano antrininkais. Milašius tik pataisydavo iš mūsų komisijos išeinančius prancūziškus raštus.
O. Milafius gimęs Čerėjoj Mohilevo gubernijoj, istorinėj Lietuvoj ir išaugintas lenkiškoj terpėj. Lietuviškai jisai suprasdavo, bet nekalbėdavo. Aš kalbėdavausi su juo lenkiškai.
Man atvažiavus iš Lorgue (départ. Var) į Paryžių, Milašius buvo neseniai aplankęs Lietuvą ir grįžęs pilnas entuziazmo. Jisai buvo sukvietęs lietuvių ir prancūzų "conférence", kur padarė apie savo kelionę pranešimą, kurį atspausdino atskira brošiūra. Lietuvą, lietuvius jisai buvo giliai pamilęs ir visur vadindavo save lietuviu.

Kartais po darbo išeidavome kartu iš Legacijos ir gatvėj pasikalbėdavome. Apie politiką retai kalbėdavome. Girdėjau jo nuomonę apie Lietuvos ateitį. Jisai buvo skaitęs prof. St. Šalkauskio didelę knygą "Sur les confins de deux Mondes" ir sutikdavo su jo prognoze, kad lietuvių tauta, būdama tarp 3 daug galingesnių kaimynų ir tarp 2 kultūrų, gali atlikti neutralizatoriaus rolę. Manyti galima, anot Milašiaus, kad tie trys galiūnai (rusai, lenkai ir vokiečiai) niekad nesusitars dėl Lietuvos pasidalinimo ir dėl to Lietuva galės išlaviruoti savo nepriklausomybę ilgiems laikams. Bet jei ir įvyktų anų valstybių susitarimas dėl Lietuvos užgrobimo, tai lietuvių tauta, įėjusi į renesanso gadynę, savo kultūrą atlaikys, kaip ji atlaikė ją jau bent per du tūkstančiu metų.

Bekalbėdamas apie Milašiaus 1919 m. "conférence", užsiminiau, ar negalėtų po keleto mėnesių jisai padaryt antrą konferenciją; jisai atsakė, kad pirmojoj konferencijoj esąs išsėmęs tuos įspūdžius, kurių buvo Lietuvoj prisirinkęs, dabar galėtų naują konferenciją atlikti tik iš naujo pabuvojęs Lietuvoj.

1914 m. su šeima (pirmoji žmona, 3 vaikai ir aš) besitraukdamas iš Marijampolės į rytus, buvau išsivežęs nemaža daiktų. Jų tarpe buvo ir mano žmonos surinkta iš Pilviškių - Marijampolės apylinkių senoviškų rankų darbo lietuviškų prijuosčių (žiurstų) kolekcija. Joj buvo netoli 100 egzempliorių. Aš ją aplinkiniais keliais atgabenau į Paryžių ir parodžiau Milašiui. Jisai buvo lietuviškais žiurstų raštais sužavėtas ir sumanė padaryt Paryžiuj lietuviškų kaimiečių audinių raštų parodą: Legacijos viename kambary aš buvau iškabinėjęs tas prijuostes. Milašius buvo at-sikvietęs prancūzų dailininkus pasitarti dėl parodos. Minėjo jis buvusią Serbijos karalienę Nataliją, kad mėgstanti liaudies meną ir gal po jos sparnu galėtų tą parodą atidaryti. Bet dailininkai prancūzai į tai gana šaltai pažiūrėjo ir pasakė, kad tokia kolekcija Paryžiuje yra per maža ir pasisekimo neturės nei publikoj, nei spaudoj. O mums lietuviams tuomet svarbu buvo pagarsinti Lietuvos gerą vardą. Už kelių mėnesių aš išvažiavau iš Paryžiaus Lietuvon ir norėjau išsivežti tą kolekciją, bet Milašius ją pasiliko, žadėdamas parodą įvykdyti. Apie po metų jis man sugrąžino prijuostes, nieko nepadaręs. Nepasisekė.
Skaityti daugiau...
 
HUMANIZMAS LIETUVOJE XVII - XVIII A. PDF Spausdinti El. paštas
Humanizmo apraiškos Lietuvoje (II)

Lotyniškoji Lietuvos mokykla

Prieš atvykstant jėzuitams į Vilnių 1569 Lietuvoje tebuvo pradžios mokyklų. Išimtį čia tesudaro 1539-42 teveikusi Kulviečio įsteigta klasikinė aukštesnioji Vilniaus mokykla ir 1563-71 Vilniaus katedros mokykla, kai joje Šv. Jono bažnyčios archipresbiteris mokytas teisininkas P. Roizijus dėstė romėnų teisę, Lietuvos Statutą ir, šalia dėstytos lotynų ir vokiečių kalbos, įvedė dar ir graikų kalbą.32 Tačiau reikalas steigti aukštesniąsias mokyklas, net ir aukštąją buvo visai pribrendęs, nes Lietuva, ypač jos sostinė Vilnius, apie XVI amžiaus vidurį buvo ekonomiškai ir kultūriškai gan aukštai pakilusi, daug aukštesniųjų sluoksnių jaunimo mokėsi aukštosiose užsienio mokyklose,33 bet neturėjo progos Lietuvoje net tinkamai tam mokslui pasiruošti. Paskiri asmenys, kaip Mykolas Lietuvis, Rotundas, net 1568 metų Gardino seimas reikalavo aukštesnių mokyklų, ypač lotyniškų. Ryšium su kontrreformaciniu sąjūdžiu, kaip kitur Europoje,34 taip ir Lietuvoje 1569 atkviestieji jėzuitai kovai su Lietuvoje įsigalėjusia reformacija pristeigė aukštesniųjų mokyklų ir vieną jų, būtent, Vilniaus kolegiją pavertė akademija (1579). Nuo jėzuitų atvykimo Lietuvon iki jų ordino uždarymo 1773 Lietuvoje vyravo katalikiškos mokyklos, o tarp katalikiškųjų — jėzuitinės. Jos buvo grynai lotyniškos, tačiau ne dėl to, kad Lietuvos visuomenė pageidavo lotyniškų mokyklų, bet dėl to, kad tais laikais mokyklos, aukštesniosios ir aukštosios, visoje Europoje buvo lotyniškos.

Jėzuitų mokyklų studijų tvarka buvo nustatyta jų ordino sudarytu nuostatų rinkiniu, vadinamuoju Ratio Studiorum.35 Visos studijos dalijamos į aukštesniąsias ir žemesniąsias studijas. Žemesniosios studijos, paprastai einamos gimnazijoje, buvo šiaip suskirstytos pagal klases: Grammatica infima, grammatica media, grammatica suprema (syntaxis), humanitas (poesis), rhetorica. Lietuvos jėzuitų provincijos papročiu šias klases vadino: classis tertia grammatices, secunda grammatices, prima grammatices, humanitatis, rhetoricae. Šis kursas, dar antikinėje senovėje septynių laisvųjų menų,30 t. y. kiekvienam laisvam žmogui būtinų dalykų vardu sudarytas, išsilaikė, kad ir kiek modifikuotas, per viduramžius ir pasiekė naujuosius laikus. Jis sudarė pagrindą ne tik aukštesniosioms mokykloms, bet ir gausingiausiems vadinamųjų laisvųjų menų universitetų fakultetams. Aukštesniosios studijos buvo trejų metų filosofinės ir ketverių teologinės. Filosofijos studijų metai buvo vadinami pagal tais metais einamą dalyką: logica, physica, metaphysica. Kursą dėstė remdamiesi tokio pat vardo Aristotelio veikalais ir jų komentarais, papildydami žiniomis iš matematikos ir fizikos. Filosofijos fakultetas turėjo 5 katedras: logikos, fizikos, metafizikos, etikos, matematikos, istorijos ir parengiamąjį, kiek aukštesnį už gimnazistinį kursą litterae humaniores (senovės kalbų, gramatikos, retorikos ir poetikos ir vakarų Europos, vokiečių, prancūzų, gal ir kitų kalbų mokslo) kursą. Teologijos fakultetas turėjo septynias katedras: moralinės teologijos, dogmatinės teologijos, Šv. Rašto, homiletikos (rhetorica sacra), kanonų teisės, Bažnyčios istorijos ir hebrajų kalbos. 1641.X.1 Vladislovas Vaza suteikė akademijai privilegiją steigti dar teisių ir medicinos fakultetą. 1644 metais Lietuvos kancleris Kazimieras Leonas Sapiega suteikė lėšų teisių fakultetui steigti. Į įsteigtąjį fakultetą buvo perkelta ir kanonų teisė, tačiau Sapiegai mirus, ypač po 1655 metų rusų invazijos profesoriams iš Vilniaus išsibėgiojus, civilinę teisę tik tiek tedėstė, kiek ją teliesdavo kanonų teisės profesoriai. Medicinos fakultetas jėzuitų akademijoje nebuvo įsteigtas.

Kaip jėzuitų gimnazijos, taip ir Vilniaus akademija buvo perdėm lotyniška mokykla. Ne tik visi dalykai buvo dėstomi lotyniškai, bet lotynų kalbą vartojo ir mokinių, ypač studentų ir profesorių tarptautinė bendruomenė. Pirmas akademijos rektorius Skarga, be graikų ir lotynų kalbos, jokių kitų kalbų mokslo reikalams nepripažino: "Dar niekur nebuvo ir nebus tokios akademijos ar kolegijos, kurioje teologija, filosofija ir kiti laisvieji mokslai būtų mokomi ir suprantami kuria kita kalba".37 Per 200 Vilniaus akademijos gyvavimo metų tik vienas jos profesorių ispanas de Soxo tebuvo susidomėjęs lenkų kalba, išleisdamas 1636 "Praecepta gram-maticae linguae polonicae". Tad nenuostabu, kad kai kurie lenkų istorikai kaltina jėzuitus trukdžius plisti Lietuvoje lenkų kultūrai.

Iš Vilniaus akademijos bibliotekos žymus daugumas knygų buvo lotyniškos. Kaip išlikęs paskutinės akademijos turto inventarizacijos sąrašas 1773-74 rodo, iš vienuolikos tūkstančių bibliotekos tomų 90 proc. buvo lotyniškos knygos, 250 lenkiškos, 7 lietuviškos. Iš to kai kas38 daro išvadą, kad jėzuitai visai nepaisė žmonių kalbos. Iš šio vieno fakto negalima daryti toli siekiančių išvadų, kai daugelis kitų rodo priešingai. Akademinėje Šv. Jono bažnyčioje, šalia lenkiško, buvo ir vienas lietuviškas nuolatinis pamokslininkas. Kaip matyti iš išlikusio 1710-23 jėzuitų akademijos dienoraščio,'"' per penkias didžiąsias metines katalikų šventes akademinėje bažnyčioje tebesakydavo dar ir XVIII amžiuje daugiau lietuviškų, negu lenkiškų pamokslų, kai apie kitų to meto Vilniaus bažnyčių lietuviškus pamokslus labai retai ką beišgirstame. Jėzuitai uoliai palaikė tariamojo Lietuvos valstybės kūrėjo Palemono ir Gedimino tradicijas: jų profesoriai per jėzuitų mėgiamas procesijas ir iškilmes, kreipdamiesi į jaunimą, vadindavo jį "iu-ventus Palaemonia", kartais ir "iuventus Gediminia". Savo mokykliniuose vaidinimuose jėzuitai nevengė ir Lietuvos istorijos temų: 1683 vaidino Vilna sedes ducum metropolis Lithuaniae, 1688 Paeis feodera hospitali super mensa ducali sanguine Volstinci Magni Ducis Lithuaniae, 1751 Witenes ir kt. Taip pat ir vaidinimų intermedijose kartais vartodavo ir lietuvių kalbą. Apie 1620 metus akademijoje buvo įvestos lietuvių, latvių ir estų kalbų katedros. M. Biržiškos apskaičiavimu,40 akademinė jėzuitų spaustuvė išleisdavo vidutiniškai po lietuvišką knygą kas keleri metai. Jėzuitai buvo ir tokie žymūs lietuvių rašytojai, kaip penkių laidų susilaukusio akademiniam jaunimui skirto lenkų, lotynų, lietuvių kalbos žodyno (iš viso pirmo lietuviško) autorius K. Sirvydas, Jaknavičius ir kiti. Jei Lietuva ir buvo lenkinama per Bažnyčią, tai jau ko mažiausiai per jėzuitus. Jų negalima šiuo atžvilgiu lyginti su XVIII amžiuje su jais varžytis bandžiusiais pijorais, kurie ir savo mokyklose buvo bepradedą vartoti lenkų kalbą.
Skaityti daugiau...
 
Nauja pažiūra į buvusius Lietuvos-Lenkijos santykius (P. Lossowskio knyga) PDF Spausdinti El. paštas
P. Lossowskio "Stosunki polsko-litewskie w latach 1918-1920"

1966 vasarą Varšuvoje Ksiąžka i Wiedza leidykla išleido jauno lenkų istoriko dr. Piotr Lossowskio aukščiau minėtu vardu 409 psl. dydžio studiją, skirtą ano meto (1918-20) lietuvių - lenkų politiniams-diplomatiniams santykiams. Tie santykiai pasižymėjo didele įtampa ir nemažesniu veiksmingumu. Jie buvo mums tragiškai nelaimingi ir pasibaigė lenkų agresijos iššauktais karo veiksmais. Tuometiniai lietuvių-lenkų teritoriniai ginčai turėjo lemiamos reikšmės abiejų kraštų ateičiai ir į save kreipė Europos politikų dėmesį. Tas konfliktas su Lenkija atsikuriančią nepriklausomąją Lietuvą iš karto padarė pasaulio arenoje žinoma valstybe. Jos vardas beveik nuolatos figūravo Antantės (Vokietiją nugalėjusių sąjungininkų) ir Tautų Sąjungos tarybos posėdžiuose, kur šauniai diplomatiniais gabumais pasižymėjo A. Voldemaras.

Šis P. Lossowskio veikalas vertas dėmesio ne tik :dėl to, kad gana plačiai ir giliai klausimą verčia, kad pateikia daug naujos dokumentinės medžiagos, bet ypačiai todėl, kad tai yra nauja, šių dienų Lenkijos mokslininko, ligi šiol iš lenkų negirdėta pažiūra. Svarbiausia — tai autoriaus nuoširdžios pastangos išlikti objektyviu. Tiesa, ne visuomet tai jam pasiseka, kai kur gal netyčia nuslysta į šališkumą. Tūriu galvoje tas knygos vietas, kur jis, sakysim, neseniai aplenkėjusius mūsų miestelėnus laiko tikrais lenkais. Juk jis turėtų žinoti, kad tie "lenkai" nepriklausomybės metais greitai ir lengvai atlietuvėjo.

Lygiai akivaizdus yra ir autoriaus noras savo teigimus įrodyti archyvuose jo aptikta dokumentine medžiaga. Skaitytoją stebina jo nepaprastas darbštumas, sugebėjimas panaudoti daugelyje archyvų esančius šaltinius. Tačiau ir čia pasitaiko silpnų vietų, nes kai kur pasikliaunama abejotinos vertės vieno asmens pranešimais. Tačiau autoriaus darbo planas ir metodas aiškiai rodo jo tiesų kelią į ieškomą tiesą. Tuo keliu eidamas, jis nesivaržo, remdamasis dokumentais, iškelti švieson Pilsudskio vadovautos Lenkijos darytas Lietuvai skriaudas. Šiuo nešališkumu autorius įrodo savo mokslinį rimtumą ir užsipelno tinkamos pagarbos. Iš šaltinių nuorodų ir ilgo bibliografinio sąrašo matome autortų panaudojus ir lietuviškuosius archyvus bei literatūrą — knygas, žurnalus, laikraščius.

Darant šios ne eilinės knygos apžvalgą, tenka stabtelėti tik ties mums įdomesnėmis vietomis ir teiginiais, kurie reikalingi korektūros ar patikslinimo.

Knygos pradžioje (15-40 psl.) nurodoma į lietuvių-lenkų politinio ginčo kilmę. Viena svarbiausių jos priežasčių, anot autoriaus, buvęs lietuvių užmojis atstatyti didelę valstybę su apie 6 mil. gyv., nors pačių lietuvių nebuvę nė 2 mil. Į tai tenka atsakyti, kad jau XX a. pradžioje lietuvių būta 2 mil. su kaupu, o įskaitant aplenkintus, apgudintus ir apvokietintus būtų susidarę per 3 mil. Pagaliau, kuria teise atkuriamos Lietuvos valstybininkai būtų galėję atsisakyti nuo tų Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijų plotų, kuriuose dar buvo išsilaikęs žmonėse gyvas tradicinis priklausomumas Lietuvai; kur gyventojų didelė dauguma, išskyrus žydus ir ateivius - kolonistus lenkus, save laikė lietuviais, nors ta jų lietuvybė buvo daugiau valstybinė, nekaip kalbinė. Juk autorius, pats būdamas istorikas, gerai žino, kad tos sritys prieš carinės Rusijos okupaciją buvo Lietuvos, atseit, Lithuania Propria, integralinė dalis. Niekas neginčija, kad dėl galingos lenkų kultūrinės invazijos, stiprios socialinės įtakos (lenkų kalba buvo ponų k., o lietuviškoji mužikų) ir labai aktyvios polonizacijos per bažnyčią, naujoji karta daugelyje vietų jau nekalbėjo lietuviškai, bet vis tiek save ne lenkais vadindavo, o "tuteišiais", atseit, čiabuviais. Gaila, kad autorius, atrodo, neskaitė kan. K. Prapuolenio 1913 m. išleistos knygos "Polskie apostolstvro w Litwie" (jos nėra bibl. sąraše), kur dokumentais ir pačių lenkų šaltiniais parodyta, kaip katalikų bažnyčios hierarchija Vilniaus krašte lietuvius lenkino dar prieš I pasaulinį karą. Painią kalbinę ano meto Lietuvos rytų-pietų dalyje padėtį pripažįsta ir autorius, cituodamas 1919 m. E. Maliszewskio išleistą knygą "Polacy i polkose na Litwie i Rusi", kurioj sakoma, kad dažnai Vilnijoj tėvai dar kalbėdavo lietuviškai, vaikai — gudiškai, o vaikaičiai — jau lenkiškai. Šį reiškinį aš pats pastebėjau ten keliaudamas 1931 m. Tad ar galima tas sritis laikyti lenkiškomis? Jeigu po I pasaulinio karo ten būtų buvusi lietuviškoji valdžia, tai jie būtų užsirašę lietuviais, jeigu gudiškoji — gudais, bet lenkiškoj okupacijoj jie pasisakė esą lenkais, nes buvo jiems patogiausia ir saugiausia.

Mums šiandien gali atrodyti nereikalingu lietuvių kariuomenės 1920 m. žygis į Augustavo miškų sritį, kur jau nuo seniau gyvena beveik ištisai mozūrai, betgi ta teritorija 1919 birželio 18 Antantės buvo priskirta Lietuvai. Lenkai gali džiaugtis, kad jų karo atašė Paryžiuje gen. Rozwadowskiui pasisekė įtikinti maršalą Fošą, jog čia esąs ne politinis, bet karinis konfliktas, ir kad reikia demarkacinę liniją, išvestą pro Augustavą išilgai buvusią Lietuvos - Lenkijos sieną, nukelti į šiaurę nuo Seinų ir Vižainio. Lenkams buvo nesunku, panaudojant savo militarinę jėgą ir palankius santykius Paryžiuje, tą laikiną karinio pobūdžio demarkacinę liniją paversti pastovia administracine linija. Lietuviai, siekdami visomis išgalėmis taikos ir draugiško susitarimo su lenkais, Suvalkų sutartimi ją priėmė. Pagaliau pats autorius, norėdamas likti ištikimas tiesai, pripažįsta Seinų krašto lietuviškumą. Dėl to reikia stebėtis, kad jis pateisina tą demarkacinę liniją. Anot jo, tai esąs buvęs pats geriausias sprendimas: nors Lenkijos pusėje pasiliko Seinų - Punsko apylinkių lietuviai, bet užtat Lietuvai atiteko daugiau lenkų, gyvenančių Sūduvos miesteliuose ... Apie tų "lenkų" lenkiškumą jau anksčiau minėjau Autorius, lyg pasiteisindamas, rašo, kad buvę ne tik sulenkė j imų, bet ir perėjimų iš lenkų pusės į lietuvius. Antai Mykolas Roemeris, buvęs lenkų legionierius ir Pilsudskiui artimas žmogus, želi-gowskiui okupavus Vilnių, perėjo lietuvių pusėn. Į tai tenka atsakyti, kad Roemeriui nereikėjo jokių perėjimų atlikti, nes jis buvo gimęs ir užaugęs Lietuvoje, visą laiką buvo lojalus savo tėvynei ir daug nuveikęs lietuvių tautai tiek savo jau 1908 m. išleistu svarbiu informaciniu veikalu "Litwa", tiek teisiniais darbais, tiek kaip ilgametis Lietuvos universiteto rektorius. Jeigu jis ir laikė save lenku, tai dėl Lenkijos vyriausybės smurto ir apgaulės prieš Lietuvą, kuri pačiu žemiausiu būdu buvo įvykdyta Želigowskio suvaidinta avantiūra, jis, kaip teisės primato prieš fizinę jėgą skelbėjas, neturėjo kito pasirinkimo. Autorius prie Roemerio gretina dar rašytoją Milašių ir grafą Alf. Tiškevičių.
Skaityti daugiau...
 
JAV-SOVIETŲ SĄJUNGOS KONSULARINĖ SUTARTIS PDF Spausdinti El. paštas


JAV senatas 1967 kovo 16, dviejų trečdalių dauguma, 66 balsais prieš 28, patvirtino tą sutartį. Už ją balsavo 44 demokratai ir 22 respublikonai, o prieš — 15 demokratų ir 13 respublikonų senatorių. JAV prezidentas 1967 kovo 31 tą sutartį ratifikavo. Ji įgys galios 30 dienų praėjus po to, kai Vašingtone bus pasikeista sutarties ratifikacijos dokumentais. Kada tas pasikeitimas įvyks — tuo tarpu nežinoma, nes Sovietų Sąjungoj ta sutartis dar nepatvirtinta ir neratifikuota.

Kadangi labai buvo daug balsų prieš tą sutartį ir už ją, susipažinkime arčiau su ja. Pažiūrėkime, kokius paaiškinimus JAV valstybės departamentas jos reikalu suteikė senatui bei atskiriems senatoriams tiek aplamai, tiek ryšium su JAV laikysena Baltijos valstybių atžvilgiu.

Š. m. kovo 6 d. Congress. Record, Nr. 35, psl. 3155-56, buvo atspausdinti JAV - Sov. Sąjungos konsularinės sutarties reikalu klausimai ir atsakymai, JAV valstybės departamento paruošti 1967. II.2 data. Juos atspausdinti Congress. Record paprašė senato užsienio santykių komiteto pirmininkas senatorius Fulbright. Jis norėjo, kad visi senatoriai turėtų daugiau informacijų, svarstydami tos sutarties patvirtinimo reikalą.

Peržiūrėjus vykusias senate labai gyvas tos sutarties diskusijas ir valstybės departamento suteiktus klausimus bei atsakymus, aiškėja, kad po 1955 viršūnių konferencijos Ženevoje amerikiečių kelionės į Sov. Sąjungą pagausėjo. Kilo reikalas geriau apginti JAV piliečių, keliaujančių į Sov. Sąjungą, interesus. Susirūpinta pradėti derybas su Sov. Sąjunga konsularinės sutarties klausimu. Valstybės sekretorius Christian Herter 1959 Camp David pasiūlė tokią sutartį sudaryti Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrui Gromyko. Projektais buvo pasikeista 1960 pradžioj. Bet santykiams kiek pašlijus, tik 1963 rugsėjo mėnesį derybos prasidėjo Maskvoje. Po aštuonių mėnesių derybų konsularinė sutartis buvo pasirašyta 1964.VI.1 Maskvoje. JAV prezidentas ją pateikė senatui 1964. VI.12 patvirtinti. Senato užsienio santykių komitetas 1965.VII.12 turėjo posėdį - apklausinėjimą su valstybės departamento juriskonsultu ir einančiu valstybės sekretoriaus padėjėjo pareigas — pavaduotoju Europos reikalams.

1965.VII.30 įvyko viešas to senato komiteto posėdis, kur liudininku dalyvavo valstybės sekretorius. Tų pačių metų rugpiūčio 3 šis komitetas nutarė konsularinę sutartį pateikti senatui patvirtinti ir savo raporto priedu prijungė valstybės departamento juriskonsulto bei valstybės sekretoriaus pareiškimus. Savo raporto išvadose komitetas pažymėjo: "Sekretorius Rusk taip pat patikino Komitetą, kad tos sutarties ratifikavimas jokiu būdu nepakeis mūsų politikos, nepripažįstančios prievartinio Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą". Po kelių dienų, rugpiūčio 10, to paties komiteto mažuma (senatoriai F. J. Lausche, Bourke B. Hickenlooper, J. Williams ir Kari E. Mundt) pasisakė prieš tos sutarties patvirtinimą. Senatorius Thomas J. Dodd pareiškė atskirą nuomonę, kodėl tos sutarties nereikia patvirtinti.

Tokioj padėty tos sutarties svarstymas ssnate buvo atidėtas. Jis teiškilo 1967.1.23, kada įvyko viešas senato užsienio santykių komiteto posėdis, kur liudininkais buvo valstybės sekretorius Dean Rusk ir kiti aukštieji valstybės departamento pareigūnai. Vėliau sekė dar keli komiteto posėdžiai, kurių paskutinis buvo 1967.11.17, kada ALTo pirm. inž. A. J. Rudis pateikė įspūdingai paruoštą memorandumą komitetui, senatoriams, spaudai ir žodžiu pareiškė samprotavimus, kodėl ta sutartis netvirtintina. 1967.III.6 senato užsienio santykių komitetas perdavė savo raportą, su visų turėtų posėdžių tekstais, siūlydamas senatoriams konsularinę sutartį patvirtinti. Tokia tad sutarties patvirtinimo eigos chronologija.

Sutarties turinio bei tikslų reikalu JAV valstybės departamento paaiškinimai buvo tokie. Sutartis reikalinga užtikrinti amerikiečių teisėms ir interesams Sov. Sąjungoje, kurių dabar jie neturi. Pagal sovietų įstatymus, tiek jų pačių piliečiai, tiek svetimšaliai gali būti kalinami incommunicado devynis ar daugiau mėnesių, kol tardymas eina. Pagal sutartį — sovietai turės amerikiečių įstaigas informuoti apie suimtuosius amerikiečius 1-3 dienų laikotarpyje. JAV pareigūnai galės suimtuosius lankyti 2-4 dienų laikotarpyje po suėmimo ir vėliau. Tų teisių laidavimas dėl to reikalingas, kad amerikiečių turistų skaičius nuo 1962 ligi 1966 m. pašoko 50 proc, ligi 18000 per metus. Sovietų piliečių į JAV teatvyksta kasmet maždaug 900. Nuo 1964 ligi dabar Sov. Sąjungoje buvo areštuota 20 amerikiečių. Jiems nebuvo laiku suteikta parama bei globa, nes sutartis negaliojo. Tokiose aplinkybėse įvyko ir New-comb Mott mirtis ... JAV padėtis yra skirtinga, nes čia, pagal konstituciją, sovietų turistai gali savo teises apginti.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai