Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
6 Birželis



LAIŠKAS REDAKCIJAI PDF Spausdinti El. paštas
Mirtis, mitas, heroizmas ir realizmas
Nemeluoti, nuoširdūs ir atviri svarstymai pereitojo (gegužės) numerio F. Jucevičiaus ir J. Girniaus straipsniuose paliko neišdildomą įspūdį. Aštrių ir beveik pilnai nusistovėjusių tradicinių įsitikinimų drąsus perkratymas tegali palikti tik pagarbą aniems autoriams. Aplink girdimos gyvos diskusijos jautrios patriotinės visuomenės tarpe tik dar labiau pakelia keliamų minčių vertę.
Skaityti daugiau...
 
ANTANO GUSTAIČIO POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Seniai visų kartojama, kad lietuviai yra liūdnų lyrikų tauta. Tai tiesai įrodyti cituojamos mūsų liaudies dainos, poezijos posmai, prozaikų gamtinės įtarpos, aušrininkų mokslinės teorijos, mūsų politikų nerealūs aiškinimai ir krūva kitokios medžiagos, liudijančios lietuvio lyrišką, graudžią prigimtį.

Tačiau rečiau išgirstame, kad lietuvis juoktis nemoka. Pažvelgti į pasaulį, jo apraiškas ir pačius žmones ne iš graudžiosios, bet linksmosios pusės. Tiesa, pavartę mūsų tautosaką rastume vieną kitą gruboką, pasakytume kaimietišką, sąmojį, vieną kitą pašaipos žodį, vieną kitą nusikvatojimą iš visos širdies, bet jų reta. O jau individualiojoj kūryboj rasime tik vieną kitą bandžiusį šyptelėti, bandžiusį satyrinę plunksną, eiliavusį šposus bei aktualijas. Netgi gerus feljetonistus galėtume lengvai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Lietuviui humoras, atrodo, buvo ir tebėra antros eilės kūryba, neverta nei didesnio dėmesio, nei didesnių pastangų. Jeigu sutiksime, kad šiandien Lietuvoje humoristo amatas labai pavojingas, todėl jų nedaug tėra, tai visai nesuprantama kodėl čia, išeivijoje, kur žodžio laisvė pilna, to žanro rašytojų beveik nėra. Sakau, beveik nėra, nes vieną jų turime. Tai Antanas Gustaitis, ir jis važinėja po visą šiaurės Ameriką kaip tikras keliaujantis sakytojas, skaitydamas savo linksmą žodį. Visos auditorijos jį džiaugsmingai sutinka, juokiasi klausydamos jo eilių, visi tariasi jį puikiausiai suprantą. Net tokie, kurie niekad eilėraščių neskaito, Gustaičio klausosi su pamėgimu.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Šių metų lietuvių knygos derliuje vienas iš pirmųjų pėdų yra Fordhamo universiteto profesoriaus dr. Konstantino Račkausko knyga "Lietuvos konstitucinės teisės klausimais" (New York, 1967, 180 psl.). Knygos turinį sudaro autoriaus paaiškinimas, kad savo veikalu norėjęs "duoti trumpą apžvalgą Lietuvos valstybės nepriklausomybės laiko rašytosiose konstitucijose nustatytų pagrindinių valstybės organų, jų sudarymo tvarkos, jų atitinkamų kompetencijų, veikimo ir tarpusavio santykių" (5 p.); toliau žiupsnelis bendrų pastabų apie Lietuvos valstybinės nepriklausomybės esminius tikslus ir lietuvių tautos valios išraišką, apie Vasario 16 akto konstitucinę reikšmę, apie tautos sąvoką ir laikinųjų konstitucijų nuostatus; dar toliau — apie 1922, 1928 ir 1938 konstitucijas, tautos suverenumą, demokratiją, seimą, vyriausybę, teismą, piliečių pagrindines teises, tautinių mažumų padėtį; baigiamosios pastabos — apie 1922 ir 1938 konstitucijų esmines skirtybes. Per 40 proc. knygos (74 psl. iš 180) užima priedai: Vasario 16-sios akto ir konstitucijų tekstai.

Tokio turinio knyga jau pačiu savo pasirodymu patraukia dėmesį. Pirmiausia todėl, kad mokslinio turinio veikalai apskritai, o teisės mokslo veikalas ypatingai yra nedažnas paukštis laisvųjų lietuvių leidiniuose. Antra todėl, kad prievarta svetur atsidūrę teisininkai priklauso savo profesinį pasiruošimą svetimoj aplinkoj labai sunkiai prisitaikančiųjų "naujakurių" rūšiai ir dažnu atveju yra deklasuotųjų padėty, kurioje mokslinė kūryba sunkiai įsivaizduojama. Autorius priklauso tai mažai daliai nedeklasuotų Lietuvos teisininkų laisvajame pasaulyje, dirbančių savo pasiruošimo srityje. Jau 1946 Paryžiuje jis parašė "USSR et Lithuanie: Aspects juridiques de leur relations", šios jo studijos pagrindu vėliau buvo paruoštas priedas "Juridical Aspects of Soviet Aggression Against Lithuania" vad. didžiajam Vliko memorandumui "On the Restoration of Lithuania's Independence", įteiktam JAV, Britanijos ir Prancūzijos vyriausybėms. 1956 autorius yra Išleidęs "The Internalization of Jerusalem". Teisininkams žinomi Jo siniai straipsniai anglų ir prancūzų kalba periodikoje.

"Lietuvos konstitucinės teisės klausimais" knygą autorius, matyt, bus skyręs lietuviui skaitytojui su intencija ne tik supažindinti su nepriklausomos Lietuvos respublikos konstitucine tikrove, bet ir j| patikinti, kad "XX šimtmetyje Lietuvos valstybės atstatymas bus įvykdytas lietuvių tautos, kaip turinčios valstybės kūrimo galią" (105 pusi.) ir kad "laisvės ir tautų apsisprendimo idėjos yra nesulaikomos nei mūro sienų, nei išartų pasienio žemės juostų, nei kitomis policinėmis priemonėmis" (104 p.). Galima tik linkėti, kad autoriaus intencijos rastų juo platesnį atgarsį ypač tarp jaunesniosios kartos laisvųjų lietuvių intelektualų.

Kadangi pats autorius prisipažįsta,' kad "savo užsibrėžto tikslo pilnai nepasiekiau", kad "daug klausimų liko neatsakytų ir daugelis spragų neužpildyta" (5 p.), tai, kaip sakoma, parpuolusiojo nemušama. Vis dėlto kai kurios knygos "spragos" prašosi pažymimos.

Pirma, jei autorius rado teisingą ir tikslingą Vasario 16-sios akto įjungimą į Lietuvos konstitucinės teisės raidą, tai skaitytojas nuosekliai pasiges atitinkamo įjungimo bei įvertinimo ir Vilniaus kon ferencijos nutarimo, kuriuo pats Vasario 16-sios aktas atremtas, ir 1917.XI.11 akto, ir 1918.VI.4 priimtų konstitucinių nuostatų ryšium su Lietuvos karaliaus Mindaugo II rinkimais. Pastarasis Lietuvos konstitucinės raidos epizodas juoba vertas mokslinio aptarimo, laisvo nuo partinio požiūrio.
Skaityti daugiau...
 
IŠ MEMUARINIŲ KNYGŲ PDF Spausdinti El. paštas
Memuarinė literatūra paprastai niekada nestokoja skaitytojų. Ir tai ne be pagrindo. Grynosios istorinės studijos, pagrįstos faktų analizėmis ir šaltinių dokumentacijomis, yra daug sunkiau prieinamos eiliniam skaitytojui. Kaip kiti moksliniai veikalai, taip ir istorinės studijos negali būti poilsio lektūra. O memuarai, nors taip pat leisdamiesi į praeitį, savaime pagauna skaitytoją autoriaus betarpiškai pergyventos tikrovės įtampa — konfliktais, kovomis, laimėjimais ar pralaimėjimais. Pačia savo žanrine apibrėžtimi memuarai yra asmeniški, atspindi autoriaus nusiteikimus ir nusistatymus. Bet kaip tik dėl to memuarai ir gali pasiekti jiems būdingo gyvumo ir šiltumo. Tai pagauna ir tokius skaitytojus, kuriems mokslinė istorija būtų per sausa ir per šalta. Tačiau savo ruožtu memuarai turi ir istorinės vertės kaip šaltinis istorikui, kuris kritiškai pervertina juose sutelktus liudijimus. Kiek liečiami faktai, žinoma, ir memuarų autoriai turi pareigą kiek galint sąžiningiau patikrinti savo atmintį ir kiek galint teisingiau perduoti dalykus. Bet būtų nesusipratimas memuarų autorius nuvertinti dėl vienokių ar kitokių jų pažiūrų.

Ir pas mus memuarinės knygos turi gal būt daugiau pasisekimo už kitas. Kasmet išeivinėje bibliografijoje jos sudaro palyginti stambią poziciją, galima būtų sakyti, net neproporcingai stambią poziciją. Tai suprantama: kai netikra, kiek dar mums skirta ateities, tai savaime traukia praeitis (ir skaitytojus, ir autorius). Be abejo, norėdami turėti ateitį, privalome su nemažesniu domesiu laukti ir dabartinę mūsų gyvybę liudijančių veikalų ne tik iš rašytojų, bet ir iš mokslo žmonių. Tačiau tikrai nebūtų teisu dėl to nuvertinti memuarus. Džiaugiamės, kad jų pasirodo, kad jie sulaukia skaitytojų ir kad, svarbiausia, jų imasi asmenys, kurie yra reikšmingai dalyvavę visuomeniniame, politiniame ar kultūriniame gyvenime ir todėl turi visus dominančių atsiminimų. Dr. K. Griniaus atsiminimai ypač buvo reikšmingi varpininkų meto nušvietimu. Prof. Stp. Kairio ir K. Bielinio atsiminimai išryškino socialistinę srovę tautiniame atgimime. Adv. R. Skipičio ir pik. K. Žuko atsiminimai vaizdžiai atskleidė, kaip varganai, bet drauge herojiškai buvo kuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė (abu autoriai buvo pirmuosiuose ministrų kabinetuose). O išsamūs gen. St. Raštikio memuarai nušvietė Lietuvos nepriklausomybės sutemų laikmečio tragizmą.

Čia šį kartą peržvelgsime memuarines knygas, pasirodžiusias per pastaruosius pora metų.

1.
Mūsų memuaristų tarpe pirmauja rašytojas kan. Mykolas Vaitkus, llgšiol išleidęs jau šešias atsiminimų knygas. "Mistiniame sode" U957) jis atkūrė žemaičių dvasinės seminarijos Kaune dienas, o knygoje "Keturi ganytojai" (1960) nupiešė mūsų įžymiuosius vyskupus — Matulevičių, Karevičių, Skvirecką ir Bučį. šioms knygoms sulaukus gyvo atgarsio, londoniškė Nidos leidykla ryžosi išleisti pilnus M. Vaitkaus atsiminimus. Jų ligšiol išėjo keturi tomai. Pirmieji du tomai (Su Minija į Baltiją, 1962; Baltijos gražuolė, 1963) apima autoriaus priešseminarinius laikus. Po šių tomų buvo vieta seminarinių atsiminimų knygai "Mistiniame sode". Bet kadangi ši knyga Jau anksčiau atskirai pasirodė, tai Nidos leidžiamoj serijoj teko seminarijos metus prašokti. Tuo būdu trečiuoju ir ketvirtuoju savo atsiminimų tomais, ties kuriais šį kartą stabtelsime, M. Vaitkus žengia į Petrapilio dvasinę akademiją ir vėliau į pirmuosius dešimt kunigavimo metų. Tai "šiaurės žvaigždė" (1965, 302 psl.) ir "Per giedrą ir audrą" (1965, 272 psl.; abiejų tomų kaina ta pati: Nidos Knygų Klubo nariams 2 dol. minkštais ir 3 dol. kietais viršeliais, nenariams — 25 proc. daugiau).

Šiaurės žvaigždė — tai Petrapilis, į kurio dvasinę akademiją M. Vaitkus išvyko po Kauno kunigų seminarijos baigimo (1906). Petrapilio dvasinė akademija buvo įkurta, 1842 perkėlus Rusijon Vilniaus dvasinę akademiją. 1867 likvidavus Varšuvos dvasinę akademiją, ji tapo visoje Rusijoje vienintelė katalikų aukštoji teologijos mokykla. Visą laiką tarp jos profesorių buvo ir lietuvių, o studentuose lietuviai sudarė apie trečdalį. Tuo būdu galima ją iš dalies laikyti sava mokslo įstaiga, ir dėl to yra įdomu iš M. Vaitkaus atsiminimų su Ja susipažinti. Žinoma, lietuvį skalią labiau domina tos akademijos lietuviškasis elementas. Jam daugiausia ir skirta vietos. Iš profesorių autorius gyvai nupiešia akademijos  "visa akademijos tvarka, atrodė, buvo užgulus"), K. Jaunių, Pr. Bučį, Jurgį Matulevičių, muziką č. Sasnauską. Tai vis vardai, kuriuos žinome, ir dėl to smalsu dar daugiau apie tuos asmenis patirti. Bet įdomu susipažinti ir su prel. Ignu Baltrušiu, kurio vardą dauguma skaitytojų gal pirmą kartą išgirsta dėl to, kad šis žemaitis po mokslų baigimo Petrapily liko profesoriauti tenykštėje dvasinėje seminarijoje (rektorius nuo 1909) ir dvasinėje akademijoje; nespėjęs grįžti nepriklausomon Lietuvon, jis mirė tikėjimo kankiniu bolševikų kalėjime 1920. O kiek brangių vardų M. Vaitkus atgaivina iš savų studijų draugų! Tarp jų yra, vėliau įgytais titulais apibūdinant, ir Vilniaus arkiv. M. Reinys, ir ilgametis VDU prorektorius Bl. Česnys, ir profesoriai Pr. Kuraitis ir VI. Jurgutis, ir pedagogas dr. J. Steponavičius, ir Lietuvos kariuomenės vyriausias kapelionas A. Palubinskas, ir teisingumo ministras L. Noreika, ir prelatai J. Grabys, J. Jucis, I. Labanauskas, ir daug kitų mažiau viešumon iškilusiųjų. Visus juos memuarų autorius ryškiai apibrėžia ir tuo būdu įrėžia skaitytojo dėmesin. Susipažįstame su bendra šios akademijos tuometine dvasia ir lietuvių - lenkų įtampa joje, su to meto Petrapilio kultūrine panorama, pagaliau su paties poeto M. Vaitkaus kūrybiniu brendimu. Pabaigoj persikeliame į Austrijos Tirolį — ten metus (1908-1909) M. Vaitkus studijavo Inns-brucko universitete, iš lietuvių turėdamas studijų draugu A. Stulginskį. Šį vėlesnį Lietuvos respublikos prezidentą memuarų autorius apibūdina itin šiltai.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Bronius Kviklys: MŪSŲ LIETUVA. III tomas (Šiaulių aps. ir Sūduva). Išleido Lietuvių Enciklopedijos leidykla Bostone 1986. 719 psl.

Dr. Juozas Dauparas: ŽEMĖS ŪKIO ŠVIETIMAS. Išleido autorius savo lėšomis ($3,894.27) Čikagoj 1966. Tiražas 1000 egz., sukrauta pas autorių: 1520 W. 99 St., Chicago, 111. 60634. 287 psl., kietais viršeliais, kaina 5 dol. Knyga iliustruota.

Vyskupo P. Bučio ATSIMINIMAI. II tomas. Surašė prof. Z. Ivinskis, redagavo J. Vaišnora, MIC. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoj 1966. Aplankas P. Jurkaus. Knyga iliustruota. 283 psl., kaina $3.50. Mecenatas — kun. V. Puidokas.

Vladas Ramojus: KRITUSIEJI Už LAISVĘ. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoj 1967. Aplankas V. O. Virkau. 182 psl., kaina $2.50.

Antanas Vaičiulaitis: GLUOSNIŲ DAINA. Padavimai. Iliustravo T. Valius.  Išleido   J.   Kapočius   Bostone 1966. 127 psl., kaina $2.50.

Pranas Naujokaitis: ŽYDINČIOS DIENOS. "Draugo" premijuotas romanas. Aplankas P. Jurkaus. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoj 1967.    250 psl., kaina $3.50.

Antanas škema: RAŠTAI. I tomas: Nuodėguliai ir kibirkštys, šventoji Inga, Čelesta, Balta drobulė. Redagavo A. Landsbergis, A. Nyka-Niliūnas ir K. Ostrauskas. Išleido A. Škėmos Raštų Leidimo Fondas, Santara - Švie sa, Čikagoj 1967. 502 psl., kaina 6 dol. II tomas numatytas išleisti kitais metais. Viso bus trys tomai. Užsisakius visus tris tomus iš anksto (6349 So. Artesian Ave., Chicago, 111. G0629), jų kaina 13 dol.

Pranys Alšėnas: MARTYNAS JAN KUS. Mažosios Lietuvos patriarchas. Torontas, 1967. Spausdinta Vilties spaustuvėj Clevelande, tiražas 2000 egz. Išleido J. J. Bachunas. 394 psl., kaina 3 dol. Knyga iliustruota.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai