Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
6 Birželis



EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
TAMSA ĮŽENGIA
Tamsa įžengia pro duris, girgždinamas vėjo:
Liūdesys jau ganėtinai praaušęs paragauti.
Eglės šaka už lango net sudreba iš pasigailėjimo,
Tačiau jau gal neilgai liko nė laukti.

Tas juodas debesis yra mano vieno nuosavybė:
Moku už jį valdybai mokesčius ir nokinu juodai dienai.

Pro kaminus nužengia ant žemės amžinybė,
Pusbalsiu pranašauja pavargęs laikrodis ant sienos.

Volungės apleido sodą, žiogeliai žolėse paklydo —
Vanduo tiek metų atilsėti negavęs!
Nemirksėdamas žiūri į gatvę ukrainietis dailidė,
Sulankstomu jardu ganėtinai eglinės lentos
atmatavęs.
Skaityti daugiau...
 
SKANSENO POVEIKIS PDF Spausdinti El. paštas
Skansenas. šiaurinės Švedijos XVII a. klėtis

Kaip spauda (Elta) praneša, Lietuvoje organizuojamas oro, arba tėviškės, muziejus, ten vad. respublikiniu liaudies buities muziejumi. Oro muziejus yra parkas, kur gamtoje saugomi iš kitur atvežti ir iš naujo sustatyti būdingi senovės pastatai bei įrengimai su jų inventoriumi. Lietuvos oro muziejus bus prie Kauno jėgainės užtvankos. Švedų Skanseno pavyzdžiu, čia bus suvežta virš šimto senųjų kaimo trobesių iš visų Lietuvos etnografinių sričių.

Kas tasai Skansenas? Tai Stockholmo priemiesčio oro muziejus, kuriam neseniai suėjo 75 metai, ir jis yra pasiekęs pasaulinio garso ir stipraus poveikio panašiems muziejams kitur įrengti. Skansenas yra didžiojo švedų etnografinio Šiaurės muziejaus skyrius, atidarytas publikai 1891. Jo steigėjas mokytojas Arturas Hazelijus jau nuo 1872 sistemingai rinko etnografinius dalykus ir pirma pats privačiai įkūrė nedidelį etnografinį parką. Jo rinkiniai greit išaugo, apimdami visų visuomenės sluoksnių buitį nuo ankstyvųjų viduramžių iki 19-tojo amžiaus pabaigos. Tuo laiku išbujojęs patriotizmas ir provincinis romantizmas sudarė palankias sąlygas 1873 suorganizuoti Šiaurės muziejų ir vėliau Skanseną jau valdžios globoje, visuomenei remiant. Skansenas švedų kalboje reiškia kariškus apkasus su pylimais, arba "šancus", buvusius dabartinio etnografinio parko vietoje. Skanseno muziejaus pastatai buvo perkelti iš įvairių Švedijos vietų ir natūraliai išdėstyti kalvoto tereno 29 hektarų Djurgardeno parke. Skanseną aplanko per 2 milijonai žmonių kasmet, nors pačiame Stockholme nėra nė milijono. Turistai neišvažiuos, jo neaplankę, o ir patys stockholmiečiai čia dažnai atsilanko švenčių ir koncertų bei iškilmių progomis. Tačiau Skansenas nėra seniausias oro muziejus pasaulyje: Norvegijoje prie Oslo miesto jau 1874 buvo įkurtas oro muziejus, išaugęs iki 105 eksponatų — pastatų, bet Skansenas nustelbė jį savo reikšme ir garsu. Jame gyvai atkuriamos senosios švedų tradicijos "senovės dienomis", dainų, šokių ir žaidynių festivaliais, amatų demonstravimu, paskaitomis. Visuomeninės organizacijos čia rengia savo šventiškus susirinkimus, o šeimos ateina parodyti vaikams ne tik praėjusių amžių gyvenimo, bet ir Švedijos gyvūnijos, kurios čia surinkta kaip zoologijos sode.

Dabar Skansene yra apie 190 kaimo ir miesto pastatų su pilnu inventoriumi. Dalis jų sugrupuota į šešias ūkiškas sodybas taip, kaip jos atrodė senojoje krašto vietoje. Yra pačios šiaurės lapių stovykla. Tasai 16-tąjį amžių siekiąs trobesių rinkinys yra svarbus šaltinis etnografijai, namotyrai, kultūros ir liaudies meno istorijai, nes Švedijos provincijose tokių pastatų nebeliko, išskyrus dar apie 20 mažesnių oro muziejų. Skanseno kaimiškieji pastatai yra mediniai, suręsti iš gulsčių sienojų, panašūs į lietuviškuosius. Lietuviui visada bus įdomu palyginti švediškąsias klėtis ir pirtis su savosiomis, kokių Lietuvoje buvo gausu iki šių laikų. Kita Skanseno ekspozicijos dalis yra amatininkų trobesiai — dirbtuvės, kurių čia yra keliolika. Akmenskaldžio, girnakalio, dervininko, auksakalio ir kitokios dirbtuvės, vaistinė, spaustuvė, krautuvė ir ištisa miestelio turgavietė vaizdžiai liudija seną švedų civilizaciją. Miesčioniškoji ir dvariškoji kultūra parodoma vieno dvarelio pastatais su visais juose sukauptais meno turtais ir keliais miestiškais trobesiais. Jų tarpe yra išsaugotas steigėjo A. Hazelijaus namas. Dvi 18-tojo amžiaus medinės varpinės ir viena 1730 metų ręstinė bažnytėlė negausiai atstovauja šiaip jau turtingai Švedijos religinei architektūrai. Skanseno bažnytėlėje tebelaikomos pamaldos ir atliekama daug jungtuvių.
Skaityti daugiau...
 
HUMANIZMAS LIETUVOJE XIX A. PDF Spausdinti El. paštas
Humanizmo apraiškos Lietuvoje (III)

Grodekas

Kaip žymiausias lotyniškas Lietuvos poetas buvo Sarbievijus, taip žymiausias neohumanizmo atstovas Lietuvoje buvo 1804-25 metų Vilniaus universiteto profesorius graikistas dancigietis, iš su vokietėj usių lenkų kilęs Gotf ridas Ernestas Groddeck (1762-1825). Grodekas išėjo Vokietijoje mokslus, kada ten jau buvo įsigalėjęs senovės graikų darniai išplėtotos asmenybės idealo siekęs naujasis humanizmas ir mokyklose bei universitetuose buvo sustiprintai ir pagilintai einamos senovės kalbos. Tada kaip tik su Fr. A. Wolfu (1759-1824) buvo prasidėjęs Vokietijoje ligi U. Wilamowitzo (1848-1931) trukęs klasikinės filologijos žydėjimas, ir vokiečiai buvo jau pradėję vadovauti klasikinės filologijos mokslui. Išėjęs puikią filologinę mokyklą Vokietijoje, Grodekas Lietuvoje pasireiškė ne tik savo specialybės mokslo darbais, bet ir vaidino vadovaujamą vaidmenį kaip universiteto, taip ir visame kultūriniame Lietuvos gyvenime. Klasikinę filologiją Lietuvoje ir visoje Vilniaus universiteto tvarkomoje Vilniaus mokslo apygardoje su Gudija ir Ukraina Grodekas pakėlė iki tokio lygio, kurio ji nei prieš jį, nei po jo nebuvo pasiekusi.

Vilniaus universitete Grodekas dirbo 1804 -1825, nuo pradžios dėstydamas graikų kalbą ir literatūrą, nuo 1808 ir lotynų kalbą bei literatūrą. 1810 jis įsteigė savo garsųjį filologijos seminarą, pratinusį studentus savarankiškai dirbti mokslinį darbą. Šis seminaras padėjo paruošti įvairių specialybių akademikus, kaip istorikus, literatus, bibliotekininkus, bet ypač stiprius klasikinius filologus, gerus mokytojus, sugebėjusius parengti ir tinkamus mokykloms vadovėlius.

Pats Grodekas paskelbė šias studijas: De scena in theatro Graecorum 1805, Historiae Graecorum litterariae elementą 1811, Antiquitatum Romanorum doctrina 1811, Graecorum de Zamolxide fabulae 1820-21. Norėdamas sudominti Lietuvos visuomenę klasikine filologija, jisai nuo 1806 leido žurnalą Gazeta Literacka Wilenska ir bendradarbiavo Vilniaus dienraštyje Dziennik Wilehski.

Kadangi tuo metu aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas telankė beveik išimtinai bajorų vaikai, kurie jau buvo gerokai sulenkėję, ir Lietuvos (kaip ir Gudijos ir Ukrainos) aukštesniosiose mokyklose lenkų dėstomoji kalba jau buvo visur išstūmusi lotyniškąją, tai Grodeko paruoštiems mokytojams teko parūpinti lotynų ir graikų kalbai mokyti lenkiškų vadovėlių ir versti senovės autorius į lenkų kalbą. Štai keletas tos Grodeko mokinių veiklos pavyzdžių. Simonas Žukauskas (Žukowski) parašė graikų kalbos vadovėlį "Początki języka greckiego" 1806 ir pritaikė Lietuvos mokykloms Fridricho Jacobso graikų chrestomatiją su žodynu 1807 (antras leidimas 1817). Geriausiu Grodeko mokiniu laikytas Jonas S. Hrynevičius, nuo 1826 dėstęs klasikines kalbas Vilniaus universitete, ligi 1842 Medicinos chirurgijos akademijoje, išvertė iš lotynų kalbos Grodeko sutrumpintą Butmano graikų kalbos gramatiką 1823. Liudvikas Sobolevskis, nuo 1826 metų Vilniaus universiteto bibliotekos prefektas, išspausdino Eutropijaus raštus 1817, išvertė Terencijaus komediją "Andria" 1820, parašė "Wypisy lacihskie" 1826, Wypisy lacihskie, zawierające w sobie glowne rysy historji starožytnej 1829. Išlaikęs Vilniaus universitete specialius mokytojo egzaminus, Stanislovas Čerskis, Grodeko pakviestas, buvo klasikiniams mokykliniams vadovėliams ruošti komisijos nariu. Paruošęs išspausdino "Slownik lacihsko-polski" 1822-25. 1810 išleido "Baiki Fedrą", antras leidimas 1815 (naudodamasis šiuo vertimu, 1824 lietuviškai išvertė ir 1846 išspausdino Simanas Daukantas Pasakas Phaedraus). Dar paskelbė Deržavino odės "Bog" lotynišką vertimą. Nebeišspausdino mokykloms paruoštų Horacijaus lotyniškų tekstų su savo lenkišku vertimu ir graikų kalbos etimologijos.

Nemaža paties Grodeko ar jo mokyklos paruoštų auklėtinių, pasireiškusių raštais, profesoriavo ir kituose Ukrainos, Rusijos, Lenkijos universitetuose. Jie ten pateko daugiausia arba ištremti už dalyvavimą slaptose politinėse organizacijose, arba uždarius Vilniaus universitetą. Grodeko mokinys J. Ježovskis 1821-24 Vilniuje išleido Horacijaus "Ody celniejsze" 2 tt. ir 500 puslapių priedą, 1824 į Rusiją ištremtas filomatas, 1826-27 Maskvos gimnazijos graikų kalbos mokytojas, vėliau Kazanės universiteto graikų literatūros profesorius. Ten išspausdino "Homeri Odysseae rhapsodiae sex ... in usum scholarum cum notis" 1828, "O postępie badan filologicznych we wzegledzie pism Platoną" 1829 ir kita. Grodeko mokinys M. Jakubavičius buvo 1817-32 Kremenčiaus liciejaus senovės kalbų mokytojas, 1834-39 Kijevo universiteto klasikinių senovės literatūrų, 1839-42 Maskvos universiteto lotynų literatūros profesorius. Jis paskelbė: De virtute Romanorum antiqua 1841, De pulchro Platonico (universitetą atidarant 1834.VII.15 27 sakyta kalba), Gramatyka języka lacinskiego, 4 tt., 1825-1826. Hrynevičiaus mokinys — A. Valickis, 1833 Tartu universitete gavęs doktoratą, 1833 - 1835 studijavęs dar Berlyne, 1835 - 1858 Charkovo universiteto graikų literatūros profesorius. Išspausdino "De cyclo epico" 1839, išvertė į lenkų kalbą Sofoklio Edipą 1845, Ksenofonto Kiropediją 1848. Rankraščiu paliko graikų literatūros kursą lenkų ir rusų kalba.

Nemaža buvusių Grodeko mokinių, ypač jo padėjėjo bibliotekininko K. Kantrimo iniciatyva išrūpintomis stipendijomis, studijavo kitur orientalistiką ir buvo pasižymėję kituose universitetuose profesoriai orientalistai. Tarp šių ypač minėtini, kurie buvo pasireiškę ir filologiniais darbais. J. Kovalevskis, 1824 baustas filomatų byloje ir ištremtas į Kazanę, ten studijavo rytų kalbas, 1833 Kazanės universiteto profesorius, 1855-60 rektorius, 1862 persikėlė dėstyti į Varšuvos aukštąją mokyklą. Vilniuje 1823 jis išleido tariamojo Longino garsųjį veikalą "Peri Hypsus", "O görnosci" ir Ovidijaus Metamorfozių 100 psl. su lenkiškais paaiškinimais 300 psl., be to, buvo paruošęs spaudai Herodoto, Plutarcho ir Dionizo Halikarnasiečio vertimus, kurių rankraščiai žuvo. J. Viernikovskis, dėl dalyvavimo filaretų organizacijoje ištremtas, vėliau buvo Kazanės universiteto rytų kalbų profesorium, po to Charkovo gimnazijos direktorium. 1824 mokykloms išleido "Niektore celniejsze ody Pindara".
Skaityti daugiau...
 
PO LB RINKIMŲ PDF Spausdinti El. paštas


Gegužės 6-7 buvo renkama penktoji  JAV Lietuvių Bendruomenės taryba. Rinkimuose dalyvavo 9133 rinkikai (iš jų 52 balsai liko neužskaityti   dėl  įvairių  trūkumų). Buvo balsuojama apygardomis. I-joj (Pacifiko pakraščio) apygardoj balsavo   367,   II-joj   (Čikagos) — 3773, III-joj (develando - Detroito) — 2105, IV-joj (Naujosios Anglijos) — 1160,, V-joj (New Yorko ir pietinio Atlanto pakraščio)  — 1676. Pagal tai, kiek kurioj apygardoj buvo balsuotojų, tiek ji pravedė ir savo atstovų. Buvo renkami 37 atstovai. Išrinkti šie atstovai: iš I-mos apygardos — B. Brazdžionis, iš II-ros apygardos — dr. P. Kisielius, dr. K. Bobelis, J. Jasaitis, D. Tallat-Kelpšaitė, dr. L. Kriaučeliūnas, dr. A. Razma, dr. S. Biežis, Br. Nainys, dr. K. Ambrozaitis, dr. J. Anysas, kun. J. Borevi-čius, T. Blinstrubas, V. Kasniūnas, kun. V. Zakarauskas ir kun. K. Trimakas (iš viso 15), iš III-čios apygardos — J. Gailiušytė, V. Kamantas, dr. A. Klimas, J. Smetona, dr. A. Butkus, A. Zaparackas, dr. V. Ramanauskas, dr. V. Majauskas ir dr. K. Keblys (iš viso 9), iš IV-tos apygardos — dr. P. Vileišis, dr. B. Matulionis, kun. J. Jutkevičius, J. Kapočius ir V. Bražėnas (iš viso 5), iš V-tos apygardos — dr. A. Budreckis, kun. L. Jankus, A. Mažeika, A. Barzdukas, R. Kezys, K. Miklas ir kun. V. Da-buMs (iš viso 7).

Šie rinkimai pirmiausia parodė, kad LB, nors ir ne be vargo, vis stiprėja kaip pagrindinė JAV lietuvių išeivių teikėja. Pirmosios tarybos rinkimuose 1955 dalyvavo 6916 rinkikų. 1961 tas skaičius buvo nukritęs ligi 4649, bet 1964 vėl paaugo ligi 7566. šį kartą perkopta per 9000. Kai kuriose vietovėse, kaip Detroite ar Pitsburge, balsavusiųjų skaičius žymiai pašoko, bet užtat kone gėdingai nusmuko Kalifornijoj. Gana apatiškai savo pareigą atliko ir daugelis Atlanto pakraščio kolonijų (Bostonas ir kt.). Yra ko džiaugtis, bet tik labai santūriai.
Skaityti daugiau...
 
ĮVYKIAI AMERIKOS KATALIKŲ UNIVERSITETE PDF Spausdinti El. paštas
Balandžio mėnesio gale plačiai per visą Ameriką spaudoje ir televizijoje nuaidėjo Amerikos Katalikų Universiteto Vašingtone "boikotas" — iš tiesų neeilinis įvykis, nes Amerikos akademiniame pasaulyje gal pirmas kartas, kad kone vienbalsiai profesorių ir studentų nutarimu universitetas staiga ir visiškai nustotų veikęs. Lietuvių netgi katalikiškoje spaudoje įvykis praeitas maždaug tylomis, viena kita kronikine žinute be įvertinimo ir komentarų. Garsiai pasireiškė tik dvi Vašingtono amerikietės lietuvaitės, kurios kelias dienas universiteto šaligatviais nešiojo raudonais rėmais išpuoštą plakatą, skelbiantį, kad kardinolas Spellman tai katalikas, o kardinolai Sheehan ir Cushing tai neaiškių kėslų perėto j ai, komunistų išnaudojami raudoni ožiai...

Universiteto boikoto eventuali reikšmė ir pasekmės Amerikos katalikų gyvenime gali būti labai didelės, ne vien tiesioginiu būdu katalikiškųjų aukštojo mokslo įstaigų raidoje, bet daug platesne prasme Amerikos hierarchijos, kunigų ir pasauliečių santykiuose. Toji reikšmė ir pasekmės geriau bus galima įvertinti metų kitų perspektyvoje; šiuo kartu čia nesiryžtame plačiau jų nagrinėti. Pravartu betgi bent trumpai pasiaiškinti siauresniu ir artimesniu žvilgsniu: kokios buvo aplinkybės ir faktai, suvedę įvykių tėkmę į tokią boikoto staigmeną?

Katalikų Universitetas Vašingtone skiriasi nuo visų kitų katalikiškųjų aukštojo mokslo institucijų Amerikoje dviem savybėmis. Pirma, tai vienintelis universitetas, įkurtas (1889) ir išlaikomas Amerikos episkopato, o ne kurios vienuolijos (iš kitų didesniųjų katalikiškų universitetų: Fordham, Marquette, Loyola, St. Louis, Detroit, Georgetown, Boston College išlaikomi jėzuitų; Notre Dame — šv. Kryžiaus tėvų; St. John — vincen-tiečių). Universiteto patikėtiniai (trustees) yra ex officio visi 26 Amerikos arkivyskupai ir jų pririnkti keletas vyskupų bei pasauliečių. Rektorius oficialiai skiriamas paties popiežiaus ir turi būti nevienuolis kunigas.

Antra, Katalikų Universitetas Vašingtone nuo pat įkūrimo yra pagrinde "graduate" studijų institucija, kurios didelė dauguma studentų jau yra baigę kolegijas ir siekia aukštesniųjų (daktaro, magistro) laipsnių. Tuo tarpu kitos katalikiškos institucijos įkurtos kaip keturmetės kolegijos ir daugiau ar mažiau koncentruojasi ties bakalaurinėmis ar profesinėmis (medicinos, teisių, inžinerijos) programomis. Nuo pat Amerikos Universitetų Sąjungos įsteigimo Katalikų Universitetas yra buvęs pilnateisis tos sąjungos narys, ir tai vienintelė katalikiškoji institucija taip pripažinta.

Šitomis dviem savybėmis — episkopato kontrole ir "graduate" pobūdžiu — Katalikų Universitetas ir yra ypatingas. Todėl nenuostabu, kad, Bažnyčiai ruošiantis Vatikano II susirinkimui ir taip pat jam vykstant, Katalikų Universitete ryškiau negu kur kitur Amerikoje vyko ir Bažnyčios autoritetų bei katalikiškosios minties susiramsty-mas. Pirma ryški to susiramstymo apraiška buvo "keturių kalbėtojų" incidentas dar prieš ketvertą metų, vos pasibaigus pirmajai Susirinkimo sesijai. Domėdamiesi Susirinkimo klausimais, studentai suplanavo rengti seriją viešų paskaitų, kurioms norėjo kviesti eilę Susirinkime iškilusių teologų. Planams vykstant, universiteto vadovybė studentams pranešė, kad keturi iš kalbėtojų nekviestini ir jų paskaitos nebus universitete leidžiamos, nes jie esą perdaug kontraversiški; jų keliamais klausimais Susirinkimui dar nepasisakius (liturgijos, sąžinės laisvės ir t.t.), tų klausimų nagrinėjimas viešame forume esąs "netikslus", žinoma, veikiai kilo studentų nepasitenkinimas, ir pradėta kalbėti apie "keturis užgintuosius" (plačiau žinomi iš jų — Hans Kueng ir amerikietis Courtney Murray) ir akademinę laisvę. Universiteto Graduate School profesūra vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kreipdamasi į rektorių (prel. William McDonald) kalbėtojų nevaržyti. Rektorius neatsiliepė. Nepasitenkinimas dargi padidėjo kai savo paskaitas kai kurie iš kalbėtojų atskaitė tame pačiame Vašingtone, jėzuitų George-towno universitete, Vašingtono arkivyskupui jiems nedarant jokių varžymų. (Tuo tarpu Los Angeles kardinolas Kuengo savo teritori-jon neįsileido). Studentai ir profesūra aiškiai pajuto esą cenzūruojami ir varžomi ne dėl to, kad diskutuoti kai kuriais klausimais būtų "netikslu", bet varžomi kaip tik su tikslu — Katalikų Universitetą įrikiuoti tradicininkų, "konservatorių" linijon.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai