| |
|
|
7 Rugsėjis
|
|
BALČIKONIS PASISAKO UŽ SIRVYDĄ |
 |
 |
 |
1962 m. "Aiduose", rašydamas apie K. Sirvydo biografines datas, pabrėžiau, kad jo pavardę reikia rašyti Sirvydas, o ne Sirvydas. Tokį rašymo būdą nuosekliai vartojo jau Vc. Biržiška "Senųjų lietuviškų knygų istorijoje" (1953) ir vėliau "Aleksandryne" (I t., 1960), nors buvo įsitikinęs, kad pats Sirvydas savo pavardę rašęs Szyrwid ir kad panašiai rašę beveik visi kiti (išskyrus Alegambę ir 1599 m. Rygos jėzuitų katalogą), kurie kada ir kur nors minėjo jo pavardę. Tuokart "Aiduose" ir tais pačiais metais išėjusiame Lietuvos Enciklopedijos XXVII tome galėjau nurodyti į iki mūsų laikų išlikusį paties Sirvydo parašą: Constanti-nus Synvid manu propria ir į bendralaikių vartotą įvairiopą jo pavardės rašybą, kur skiemuo Sir-, Syr-, Ser- pasitaiko žymiai dažniau kaip skiemuo Szyr-, Szir-, Szer-. Pagaliau atkreipiau dėmesį į lietuviškus vietovardžius, kurių didžiulė dauguma turi kamieną Sir-ir tik vienas vietovardis rašomas Sirvydai.
Tuo pačiu reikalu neseniai pasisakė Lietuvoje įžymusis mūsų kalbininkas J. Balčikonis. Leidinyje: "Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Kalbotyra", 11 (1965), 145-146, pamini, kad 1964 birželio 22, K. Pakalkai ginant kandidato disertaciją "Pirmasis lietuvių kalbos žodynas", tarp tarybos narių buvo kilęs ginčas, kaip vadinti pirmąjį mūsų leksikografą — Sirvydas ar Sirvydas. Tuoj pat Balčikonis išskaičiuoja devynius argumentus, kuriais rėmėsi tarybos nariai, stovėjusieji už Sirvydą. Juos čia trumpai suminėsime. 1) Jau K. Būga darbe "Apie lietuvių asmens vardus" (1911) duoda pirmąjį pavardės kamieną sir-, o ne šir-. 2) Lietuvių kalbos ir literatūros institute esančiuose pavardžių sąrašuose per 100 šeimų rašo savo pavardę su sir- (Sirvydas, Sirvydis) ir tik 5 šeimos užrašytos su šir- (Sirvydas, Sirvydis). 3) Turime daugelį kitų dvikamienių asmens vardų ir pavardžių, sudarytų su sir-, o ne su šir- (Sirbutas, Sirdaugas, Sirgaila ir t.t.) 4) Yra ir vienkamienių gyvų pavardžių, susidariusių iš sir- (Siraitis, Sireika, Sireikis, Sirenis, Sirius, Sirutis). 5) Iš tos pavardės yra kilę keletas Lietuvos vietovardžių, kurie visuomet (net ir sulenkėjusiose vietovėse) sudaromi su kamienu sir-Vienas, taip pat Vc. Biržiškos ir mano paminėtas vietovardis, Sirvydai (Gulbiniškio apyl., Kapsuko, buv. Marijampolės rajone) nėra senas; jis duotas Žemės reformos valdybos apie 1922 metus. 6) P. Alegambė knygoje "Bibliotheca scrip-torum Soc. lesu" (1643) rašo: Constantinus Synvid. 7) XVI a. dokumentuose minimas Jonas Sirvydas, kurio pavardė lenkiškai ir rusiškai rašytuose tekstuose visuomet minima su sir- (Jan Syrwid, Janu Janoviču Sirvidu; plg. Akty, izdavaemije Vilenskoju Komissieju dlja razbora drevnich aktov, XXXII, 1907). K. Jablonskis manąs, kad tas Jan Synvid iš Dabužių apylinkės, netoli Anykščių, galįs būti mūsų leksikografo tėvas ar senelis. 8) Neseniai Vilniuje buvo užtiktas Sirvydo portretas, išlikęs pas jo kažkokias giminaites, kurių giminės tradicija jį vadinus Synvid, o ne Szynvid. 9) Galų gale pamini Romoje surastą paties Sirvydo parašą: "Galop, prie to reikia pridėti, kaip teko sužinoti, kad prieš dvejetą metų Ryme jėzuitų arkyve rastas jo paties rašytas dokumentas su parašu Constantinus Synvid manu propria" (nerašo, kas surado ir kur paskelbė!) ir padaro išvadą: "Jei jis pats taip rašosi (Sirvydas), tai ar begali būti koks klausimas dėl jo vadinimo?" Išvada, po kuria nė kiek nedvejodami gali ir po tokios argumentacijos, atrodo, turi pasirašyti visi lietuviai kalbininkai. Tai, kad Sirvydo išleistų raštų tituliniame puslapyje randame parašytą Szynvid, Balčikonis aiškina anų laikų lenkų rašybos svyravimu; senesniuose lenkų raštuose galima rasti nemaža pavyzdžių, kur vietoj šių dienų s rašoma sz. Prie Balčikonio duotųjų pavyzdžių galiu pridėti ir savo nuolatinę patirtį, vartant senosios Lietuvos jėzuitų provincijos katalogus. Pvz., 1626 rudenį rašytame kataloge, kur apie Vilniaus akademijoje dirbantį Sirvydą pažymėta: P. Constantinus Sirwidt, Pater spi-ritualis et monitor, tuomet toje pačioje akademijoje pradėję studijuoti teologiją jėzuitai vadinami: Hiacynthus Osczewski ir Andreas Sczepkowski; sekančių metų kataloge abu šie jau antrųjų metų teologijos studentai rašomi: Hyacin-thus Oszczewski ir Andreas Szczep-kovvski, kai tuo tarpu įrašas apie Sirvydą 1627 m. kataloge liko nepakitęs: P. Constantinus Sinvidt, Pater spiritualis, monitor. Arba tų pačių 1626 m. kataloge Kražių kolegijoje randame tarp kitų pažymėtą P. Iacobus Paskiewicz, pro missionibus; sekančių metų kataloge jis taip pat Kražiuose, bet rašomas P. Iacobus Paszkiewicz, mis-sionarius. Panašių rašybos svyravimų būtų galima iš pačių katalogų pririnkti šimtais. Esant tokiam nepastovumui, žinoma, kai kur užtinkamas vartojimas kamieno sir-, o ne šir-, net ir to paties asmens paraše, nebūtų galutinai įtikinąs įrodymas. Tačiau Sirvydo atveju prieiname prie nedviprasmiškos iš-vados,ne vien remdamiesi jėzuitų kataloguose aptiktu rašybos svyravimu (nors ir ten svarstyklių lėkštė ryškiai pasvyra į Sirvydo, o ne Sirvydo pusę), bet verčiami viso argumentacijos komplekso, kuriame pagrindinį svorį sudaro tos pačios ir jai giminingų pavardžių ir iš jų kilusių vietovardžių tarimas bei rašyba lietuvių kalboje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
GYVENIMO PRAILGINIMAS IR BIOLOGINIS "NEMIRTINGUMAS" |
|
|
|
Ligos nėra neišvengiamas žmonių likimas. Prieš jas dideliais žingsniais vystosi biochemija. Bet biochemijos artėjimas prie ligų nugalėjimo dar tik prasideda. 2000 nepagydomų ligų laukia biochemijos išsivystymo.
Žmonių ligos pagal stambią schemą skirstomos į tris grupes. Pirma grupė apima pagydomas ligas. Tai parazitinės ir tam tikros infekcinės ligos. Be to, ligos, kurios yra vitaminų stokos išdava, pvz., skorbutas ir rachitas. Šitų ligų skaičius nėra didelis. Biochemija ir kauzalinė terapija prisideda prie jų pagydymo.
Antra ligų grupė dar yra be tikro išgydymo, nes nėra pašalinamos tikros ligų priežastys. Medicina pasiekė tik suardytos medžiagų apykaitos normalizavimo. Perniciozinė anemija gydoma vitaminu B 12, diabetas insulinu (substitucinė terapija).
Trečia grupė, didžiausia žmonių nelaimė, apima ligas, kur yra galima tik simptominė terapija. Vėžys, arterijų sklerozė, piktybinė hipertonija, reumatizmas ir psichinės ligos yra šitos grupės centrinės figūros. Tam tikru laiku gali būti nustatomi šitų ligų tik simptomai.
Biochemija paskutiniame dešimtmetyje didelę dalį trečios grupės ligų nustūmė į antrą ir net pirmą grupę. Kai biochemijos išsivystymas nugalės trečios grupės ligas, liks tik pirma grupė (tikras išgydymas yra galimas). Kauzalinė terapija žmonių giminę ves prie gyvenimo prailginimo. Patologai sako, kad tik ligos yra žmogaus mirties priežastis. Mirties, arba gyvybės užgesimo, be ligos tarpininkavimo nėra. Kauzalinė terapija, pašalindama ligas, žmonių giminei sudarys potencinio "nemirtingumo" galimybes, šitas tvirtinimas stovi prieš priekaištą, kad natūralūs ir neišvengiami senėjimo procesai, nepriklausydami nuo ligų, žmogui atneša mirtį. Bet šių dienų biochemija apie senėjimą kitaip sako, celių senėjime rasdama daug naujų duomenų. Senėjimas yra žmogaus kūno celės branduolio veiklos silpnėjimas, prisirinki mas medžiagų apykaitos nuosėdų protoplazmoje, cheminis jungiamųjų audinių pasikeitimas, endokrininių liaukų veikimo sumažėjimas ir daugybė kitų apykaitos pasikeitimų. Senėjimas turi daug priežasčių, kurias biochemija nori išaiškinti ir išjungti atskiras senėjimo priežastis, kad tuo būdu būtų galima pasiekti žmogaus gyvenimo prailginimo. Senėjimo sustabdymas principiškai yra reali galimybė. Gyvybės konservavimas ilgiems laikams yra netolimos ateities uždavinys.
|
|
Skaityti daugiau...
|
— JAV prezidento skelbiama Pavergtųjų Tautų Savaitė šiemet vyko liepos 16-22. Tautų laisvės klausimu JAV kongrese kalbėjo 83 kongresmanai ir 5 senatoriai. Atitinkamas proklamacijas paskelbė 13 gubernatorių (Alabamos, Colorado, Connecticut, Indianos, Iowos, Kentucky, Marylando, Michigano, N. Carolinos, Ohio, New Yorko, Pensilvanijos ir Texas) ir 21 majoras (tarp jų Baltimorės, Buffalo, Čikagos, Madisono, Minneapolio, New Yorko, Filadelfijos, St. Louis, Salt Lake City ir kt.).
— Baltų bendradarbiavimo reikalą kelia latvių veikėjas ir "Treji Varti" žurnalo redakcinės komisijos narys dr. Ansis Karps savo laiške eilei lietuvių spaudos žmonių. Jis ragina sušaukti trijų baltų tautų, ypač jaunimo, kongresą ir siūlo imtis iniciatyvos lietuviams tokiam kongresui sušaukti Čikagoje kitais metais. Gal būt, jau permaža laiko tokiam kongresui surengti. Tačiau iš tikro būtų pravartu, kad šiemet mūsų šaukiamame kultūros kongrese būtų rasta vietos ir baltų bendradarbiavimo problemoms, pasikvietus kongresan latvių ir estų atstovus. Politiniai veiksniai, berods, palaiko ryšius. Tačiau tarp baltų kultūrininkų iš tiesų yra permaža kontakto. O jis svarbus. Todėl ir siūlome PLB Kultūros Tarybai keliamąjį klausimą pozityviai išspręsti. Taip pat kreipiame ir LSS (studentų) dėmesį šiam svarbiam reikalui
Suvažiavimai. — Kaip paprastai, taip ir ši vasara buvo naudota įvairiems platesniems suvažiavimams.
— Gegužės 27-28 New Yorke vyko Lietuviu Fronto Bičiulių rytų apygardos suvažiavimas. Išklausyti dr. A. Damušio, V. Galvydžio ir R. Kezio pranešimai. Lietuvos ateities klausimu kalbėjo dr. J. Kazickas.
— Birželio 3-4 Čikagoj vyko Amerikos Lietuvių Tautinės Sąjungos
dešimtasis seimas. Pagrindines paskaitas skaitė V. Abraitis ir dr. A. Budreckis. Akcentuota tautinę mintį plėsti, o ne siaurinti į partijos rėmus. Nauju sąjungos pirmininku išrinktas T. Blinstrubas.
— Birželio 24 Filadelfijoj vyko LB pietryčių apygardos suvažiavimas. Apygardos valdybos pirmininku išrinktas B. Raugas.
— Birželio 24-25 Čikagoj vyko Lietuvių Krikščionių Demokratų Sąjungos konferencija. Sąjungos trejų metų darbą, ypač daug kreipiant dėmesio į tarptautinius kontaktus, apžvelgė pirm. A. J. Kasulaitis. Pabrėžtas nusistatymas prieš bet kokį su Lietuva bendravimą, išskyrus santykių palaikymą "per likusius gimines ar kitus atskirus asmenis šalpos srityje ar kitokioje grynai asmeninėje plotmėje". Į naują centro komitetą išrinkti: pirm. A. J. Kasulaitis, P. Balčiūnas, H. Idzelis, P. Kliorys, P. Razgaitis ir A. Tamulionis.
— Birželio 24-25 Pattawatamie vasarvietėj, Michigane, vyko antrasis varpininkų suvažiavimas. Paskaitas skaitė dr. V. Sruogienė, Z. Dailidka ir agr. J. Daugėla. Paminint B. Sruogos mirties 10 metų sukaktį, jo kūrybą aptarė A. Augustinavičienė.
— Birželio 24-25 Čikagoj vyko Evangelikų Reformatų Bažnyčios
tremtyje dvidešimtasis sinodas. Ekumeninio sąjūdžio klausimu sinodas nutarė laikytis vad. Amsterdamo platformos (1948), bet savotiškai interpretavo, kad "esamose sąlygose bet koks bendradarbiavimas tarp lietuvių evangelikų ir katalikų Bažnyčių nėra įmanomas" (V. K. "Naujienose").
— Liepos 1-4 Pattawamie vasarvietėj vyko Akademinio Skautų Sąjūdžio suvažiavimas, skirtas vadovų klausimui. Pranešimus darė V. Statkus, A. Saulaitis, E. Vilkas (sąjūdžio pirmininkas). Kun. J. Kubilius, SJ, moderavo ryšių su kraštu klausimo simpoziumą. Literatūros vakare pasirodė jaunosios pajėgos: R. Griškelis, R. Vėžys, R. Domarkaitė, R. Bulgarytė, R. Kviklytė ir M. Jurgita Saulaitytė.
— Liepos 30 - rugpiūčio 6 Dainavoje vyko mokytojų studijų savaitė. Su šioje studijų savaitėje svarstytais klausimais supažindinsime lapkričio numeryje.
— Rugpiūčio 3-6 Daytone vyko Lietuvos Vyčių metinis seimas, sutraukęs apie 160 atstovų. Atskiras posėdis buvo skirtas lietuvybės kultūriniams reikalams (kalbėjo dr. J. Stukas, F. Strolia, J. Janulaitis, Diana Beletsky, kun. J. Jutkevičius ir J. Adams, kuris teikė penkmečio planą Lietuvos laisvinimo veiklai). Centro pirmininku perrinktas A. Vasiliauskas.
— Rugpiūčio 6-13 Dainavoj stovyklavo ateitininkai sendraugiai (apie 100 sendraugių, be to, per 50 šeimos narių). Diskutuoti jaunimo klausimai (kun. St. Yla ir kun. K. Pugevičius), lietuviškųjų parapijų reikalas (kun. P. Patlaba), krikščionybės gyvendinimas gyvenime (A. Barzdukas) ir kt. Savaitė baigta Ateitininkų Sendraugių Sąjungos suvažiavimu (VII.11-13). Jubiliejinę paskaitą, minint 40 metų nuo Palangos reorganizacinės konferencijos skaitė kun. St. Yla (spausdinama šiame numeryje). Sendraugio ir studento santykį simpoziume diskutavo St. Rudys, dr. K. Keblys ir D. Staniškis (moderavo J. Polikaitis). Centro valdybos pranešimą padarė pirmininkas J. Baužys. Religinės char-tos klausimą referavo P. Narutis. Moksleivių klausimu kalbėjo MAS pirmininkas R. Laniauskas. Sekmadienio mišias laikė prel. A. Bačkis.
— Rugpiūčio 14-21 Dainavoj vyko LFB lietuvių studijų savaitė. Lietuvos laisvės kovos ir valstybingumo klausimus svarstė dr. S. A. Bačkis, A. Kasulaitis, dr. J. Kazickas, J. Kojelis, V. Sidzikauskas, L. Valiukas. Jaunimo simpoziumas ryškino jaunųjų pažiūras Lietuvos ateities klausimu. Nepriklausomos Lietuvos literatūrą analizavo prof. J. Brazaitis. Partizanų minėjimo vakare programa atliko solistas A. Grigas ir aktoriai S. Kielaitė (A. Barono novelė) ir J. Kelečius (M. Vilties partizaninė poezija).
— Rugpiūčio 23-24 New Yorke vyko Kunigų Vienybės 32-sis seimas. Lietuvių į savo parapijas jungimosi klausimui referuoti buvo pakviestas V. čižiūnas. Labai sveikintina iniciatyva išgirsti ir pasauliečių balsą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
ALĖS RŪTOS "ŽEMĖS ŠAUKSMAS" |
|
|
|
 Neornamentuotos generacijos rūstūs vyrai ir linksmos merginos mėgsta garsiai sušukti apie lietuvių literatūros atsilikimą, šią mintį dar mieliau pakartoja tie smaguriaujantieji miesčionys, kurie lietuvių literatūros nepažįsta ir dabar pasirodančių lietuviškų knygų neskaito. Jiems atrodo visai nesvarbu, kad per 20 pastarųjų metų tėvynėj ir išeivijoj lietuvių romanas tiek išaugo ir išsivystė, kad iš buvusio silpniausio mūsuose žanro jis tapo stipriausiu. Tai primenant, drauge reikia pasidžiaugti, kad lietuviai rašytojai tremty ir išeivijoj yra sukūrę tokių amžiaus dvasią atitinkančių kūrinių, kurie įeis į lietuvių literatūros istoriją kaip pirmaeiliai kūriniai, nors kelią į Lietuvą jiems dabar būtų užkirtusi sovietinė okupantų cenzūra.
Kurie ir kuo tie kūriniai atitinka laiko dvasią, būtų atskira ir platesnė kalba. Bet čia dar reikia pažymėti, kad tremty bei išeivijoj lietuvių literatūrai nemažai pasidarbavo asmens, kurie laisvojoj Lietuvoj buvo negirdėti ar menkai težinomi. Nemėgindamas čia jų visų išvardinti, kad kurio nors nepamirščiau, tepaminėsiu tik Alę Rūtą, ties kurios apysaka "žemės šauksmu" čia ketinu sustoti specialiau, ši tik tremty garsiau tepradėjusi reikštis rašytoja per dvidešimtį metų yra parašiusi ir išleidusi 13 knygų, tarp kurių du premijuotus ("Draugo" ir "Dirvos" laikraščių) romanus. Tai reikšmingi faktai, kurie įpareigoja dvipusiškai. Viena, jie primena recenzentams rimtai pažiūrėti į Alės Rūtos naujai pasirodančius kūrinius; antra, jie įpareigoja rašytoją nemažiau rimtai skaitytis su kritikais bei skaitytojais. Todėl po šių įžangos žodžių pamėginkime šitų įpareigojimų šviesoje pažiūrėti į "žemės šauksmą" (1966 išleido Knygos Mylėtojų Draugija Kanadoj A. Luko lėšomis).
Pirmiausia, kokias temas bei problemas Alė Rūta iškelia savo apysakoj ir kiek tos problemos atsiliepia mūsų laiko rūpesčiuose? Atsakant į tai, reikia pastebėti, kad mūsų rašytoja savo apysaka apvilia tuos liberalus ir snobus, kurie reikalauja iš lietuvių autorių didmiestiško sadizmo, sekso, nihilizmo. Tokių piliulių miesčionims pasismaguriauti Alė Rūta "žemės šauksme" neduoda, nors jos apysakoj plačiai atskleidžiamas tas didysis piktas, kuris gimdo rasinę ir luominę diskriminaciją, moterų prievartavimus ir kitokį kriminalinį sadizmą. Alė Rūta parodo, kad šitokius piktybės darbus vykdo ne kokio nors demokratinio ar pseudodemokratinio krašto policija Pietų Amerikoj, bet "pažangiausia pasauly" socialistinė valstybė — Sovietų Sąjunga, kuriai slaptai meldžiasi daugelis Vakarų liberalų, neišskiriant nė kai kurių mūsiškių. Ta blogio konkreti forma — mažųjų tautų pavergimas ir jų organizuotas naikinimas, kaip jį vykdo Sovietų Sąjunga, masiškai deportuodama šeimas į neapgyventas Sibiro sritis, ši genocidinė blogio forma ir sudaro "žemės šauksmo" probleminį branduolį.
Apysakoj jis atsiskleidžia pavaizduojant, kaip Sibiro taigoj žūsta Lietuvos kūrėjo - savanorio Rudėno šeima, kurios apsukrus ir drąsus vaikas Linas ilgiausiai išsilaiko. Minėtąjį viešąjį piktą Alė Rūta "žemės šauksme" yra įpynusi į fabulą, kuri užsimezga Lietuvoj didžiųjų sovietinių deportacijų išvakarėse (1941 birželio 13) ir baigiasi penkeriais šešeriais metais vėliau Sibiro taigoj Lino Raudėno mirtimi ant jo motinos kapo. Tarpą tarp šitų kraštutinių įvykių rašytoja užpildo, pavaizduodama lietuvių trėmimų pradžią, tremiamųjų kančias uždaruose vagonuose pakeliui į Sibirą, ištremtųjų šeimų baisias darbo sąlygas ir palaipsnį žuvimą taigoje, išlikusio 14-15 metų Lino slaptą kelionę į Lietuvą po II pasaulinio karo, to paauglio vaiko negalėjimą įsikabinti savo tėviškėj, kurioj gyvena atkraustyta rusų šeima, ir pagaliau jo grįžimą atgal į Sibirą. Iš šios fabulos schemos matyti, kad "žemės šauksmo" tema — komunistų genocidinės deportacijos su jų pasėkomis, — deportacijos, palietusios daug tautų, milijonus žmonių, nuaidėjusių ir tebeatsiliepiančių dar gausesniuose milijonuose asmenų, kuriuos jau "išlaisvino" ar graso "išlaisvinti" Sovietų Sąjunga. Taigi "žemės šauksmo" apysakai rašytoja yra pasirinkusi aktualią, skaudžią, plačią ir svarbią temą, nors ji beveik ištisai nuspalvinta lietuviškais dažais (skirta paminėti 25 metų sukakčiai nuo pirmųjų sovietinių lietuvių deportacijų į Sibirą). Tai dar kartą liudija, kad Alė Rūta moka pasirinkti savo prozos kūriniams reikšmingus objektus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VL RAMOJAUS "KRITUSIEJI UŽ LAISVĘ" |
|
|
|
Įvairių minėjimų metu susikaupiame tylos minutei, norėdami pagerbti žuvusiuosius už laisvę. Tačiau ši minutė tėra tik labai reliatyvus prisiminimas, nes mūsų pareiga yra jei ne visada, tai bent retkarčiais suruošti rėksmo minutes, šaukti yra dėl ko, ir todėl gerai, kad nors dabar išėjo leidinys apie Lietuvos partizanų kovas prieš bolševikus pavergėjus. Tai Vlado Ramojaus "Kritusieji už laisvę".
Kai kas teigia, kad istorijai reikia laiko perspektyvos. Tačiau Arthur Schlesinger, knygos apie Ken-nedy "A Thousand Days" autorius, sako, kad tikroji istorija yra dabarties istorija. Jis teigia, kad viskas, kas užrašyta, laiko tėkmėj apsineš dulkėmis. Todėl svarbus kiekvienas užrašas, liudijąs dabarties istoriją. Tenka sutikti su Schlesingeriu, kad juo daugiau į praeitį, juo daugiau istorija tampa spekuliatyvine, mes švelniau pasakytume — prielaidine.
Per dvidešimt metų ne tik žuvo tų, kurie kovojo, bet dar daugiau mirė tų, kurie buvo tos kovos liudininkai. Ir kas liko neužrašyta, vis kaskart bus sunkiau beužrašyti. Tiesa, bolševikai skelbia savo duomenis, tačiau tai vienpusiški liudijimai, nors tam tikra prasme ir jie mums yra svarbūs, kadangi juose galima rasti tiesos bent tiek, kiek tai liečia žuvusiųjų pavardes. VI. Ramojus savo knygoje sumini apie pora šimtų mūsų kovotojų pavardžių ir su tais vardais susijusių vietovardžių, ir tai jau yra labai brangios paslapties šydo bent nedidelis prasiskleidimas.
"Kritusieji už laisvę" knyga vaizduoja partizaninę kovą konkrečiais vardais ir žygiais: aprašoma partizaninė kova ir kritusieji. Knygoje minimos tik pavardės, labai mažai minimos aplinkybės, kuriose ta ar kita kova vyko. Tačiau žodis "partizaninė kova" reiškia viską. Normaliame, jei iš viso karas gali būti normalus, net ir pralaimėjimo atveju, yra daugiau galimumų, gi partizaninė kova beveik išimtinai yra ligi mirties. Autorius knygoje mini daugiausia nuogus faktus, nors kiekvienas toje knygoje minimas yra pergyvenęs dvasinių ir fizinių kovų, kurios taip pat vertos knygos puslapių. Kiek knygoje vardų, tiek maždaug turėtų būti knygų tomų, nes tai nebuvo darbą, duoną ir poilsį pasirinkusių, bet apsisprendusių už laisvę gyvenimas, beveik šimtu procentų žinančių, koks bus rezultatas. Gerai, kad autorius gale pridėtame vardyne sužymi ir kritusiųjų žuvimo datas. Be abejo, skaitytojas norėtų ir daugiau, pageidautų kovotojų nors ir grubesnių biografijų. Tačiau jau dabar ateities istorikui bus lengviau, kai bus žinoma bent tas, kas užrašyta dabarties istoriją rašančių. Tiesa, yra knygoje ir tokių vardų, apie kuriuos tepasakoma, kad jie žuvo, bet svarbu ir pats žuvimo faktas, nes ir jis galėtų būti nežinomas. Iš antros pusės, autorius galėjo kai kur ir diametraliai suklysti, nes vienas kitas galėjo žūti išduodamas arba priešui talkininkaudamas. Tokių nekonkrečių atvejų knygoje tėra vienas kitas, bet geriau, kad tie vardai yra, negu, kad jų nebūtų. Mes apie tai čia kalbame, tik spėdami reliatyvios klaidos galimumus.
Autorius knygą suskristė į tris dalis: Aukštaitiją, Žemaitiją ir Dzūkiją su Suvalkija. Skaitytojui, be abejo, įdomu ne tik kokie vyrai kovojo, bet ir kur ta kova vyko. Skaitytojas ras paminėtus daugiausia kaimus ir miestelius, nors yra žinoma, kad kovos veiksmų yra buvę ir didesniuose miestuose, kaip Kaune. Dar daug mums reikia atskleisti, kad ateities istorija mūsų nekaltintų, nes laikas viską neša užmarštin.
Ši VI. Ramojaus knyga yra pati pirmoji tokio turinio. Tiesa, buvo Daumanto "Partizanai", Sūduvio "Vienų vieni" lietuviškai ir vokiškai, Vardžio "Lithuania under the Soviets", Tauro "Guerilla Warfare on the Amber Coast". Bet tai kitokio pobūdžio knygos, kurios liudija apie tautos ryžtą, bet ne tiek daug kalba konkrečiai, įvykiais ir vardais. Gi Ramojaus knyga atskleidžia daug daugiau tikrinių vardų. O tai būtina, kad kuo mažiau iš tos trisdešimt tūkstančių gyvybes atidavusių vyrų sąrašo nueitų užmarštin ir liktų tik apibendrintų sąvokų ribose. Bet ir Ramojus dar ne vienu atveju vartoja inicialus ir slapyvardžius, čia ir susiduriama su dabarties istorijos sunkumais, kad ne viską galima atsklaisti. O gal tada, kai bus galima atskleisti, nebebus atskleidė jų. Inicialų, vietovardžių ir slapyvardžių panašumai ar vienodumai gali visa tai apsunkinti. Kur autorius remiasi bolševikiniais šaltiniais tai bent tiek, kiek liečia vardus, jie gali būti tikri. Tačiau geriausia, kur autorius jau naudojasi šioje arba net ir anoje geležinės uždangos pusėje esančiais ne komunistiniais liudininkais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
