Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1967 m. 9 lapkritis
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Pranas Pauliukonis — Lietuvos mokytojas amžių sūkuriuose ........................... 369
Kazys Barteška — Eilėraščiai ............................................................................. 381
Stasys Barzdukas — Lietuvio mokytojo vaidmuo .............................................. 382
St. Rūkienė — Švietimas pavergtoj Lietuvoj ..................................................... 388
J. K. ir J. M. — Mokytojų studijų savaitė .......................................................... 392

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Alaušius — Švenčių komercializacija .................................................................. 401
Juozas Girnius — Leidėjas Kapočius .................................................................. 402
B. Ciplijauskaitė — Dail. A. Tamošaitienės menas ........................................... 403
Ignas Malėnas — Pasisekimo paslaptis, mokant skaityti skiemenų metodu  .. 404
Vt. V t. — Bendruomenės taryba ........................................................................ 405
Mūsų buityje ......................................................................................................... 408
 
KNYGOS
J. B. — Lietuvių liaudies pasaulėjauta (J. Balio) ................................................ 410
Julius Botyrius — Angliška studija apie lietuvius vokiečių literatūroj .............. 411
Vaclovas Čiziūnas — Ir vėl naujienos lituanistiniam mokymui .......................... 413
Titas Alga — Pr. Naujokaičio "Žydinčios dienos" ............................................. 414
Alaušius — Iš memuarinių knygų (vysk. P. Būčio atsiminimai) ......................... 415
Skaityti daugiau...
 
LIETUVOS MOKYTOJAS AMŽIŲ SŪKURIUOSE PDF Spausdinti El. paštas


Mokytojo darbo reikšmė tautai yra nenusakoma ir, skaudžiausia, reikiamai neįvertinama. Senovės laikais mokytojo darbas buvo laikomas sunkiausiu darbu, kad romėnai net sakydavo: "Ką dievai norėjo nubausti, tą pedagogu padarė". Ir dabar, nors oficialiai mokytojo darbas liaupsinamas, tačiau jis pats kasdieniniame gyvenime patiria skaudžių valandų: savo mokiniams atidavęs visą sveikatą, mokytojas dažnai pašiepiamas kaip atitrūkęs nuo gyvenimo; dažnai buvę mokiniai nebeprisimena ar net nebepažįsta buvusių savo mokytojų; mokytojas yra tautos švietėjas ar auklėtojas, jo pareigos yra vienos iš atsakingiausių, o ekonominis jo aprūpinimas — vienas iš menkiausių.

Lietuvių tautos gyvenimas ėjo labai vingiuotai, kartais net tragiškais keliais. Drauge su savo tauta tuos pačius vargus išgyveno, tais pačiais džiaugsmais dalijosi ir Lietuvos mokytojas. Jis ir šiandien krašte prievartaujamas ir verčiamas prieš savo šventus įsitikinimus klaidinti lietuvių jaunimą, klastoti tautos istoriją ir auklėti savo tautai priešus. Tai skaudžiausia visoje lietuvių tautos istorijoje Lietuvos mokytojo tragedija.
Mokytojo darbo našumas priklauso nuo ekonominių ir įvairių politinių sąlygų, tinkamo mokytojų parengimo ir gerai organizuotos krašto švietimo administracijos. Todėl, reikia bent trumpai paliesti ir visas tas aplinkybes, kuriose Lietuvos mokytojui teko įvairiais amžiais dirbti.

Senosios Lietuvos valstybės laikai

Lietuvoje pirmosios mokyklos atsirado tik krikščionybei įsigalint krašte. Nesant mokyklų, jaunuomenė reikalingiausių savo gyvenimui žinių praktiniu būdu įgydavo iš savo tėvų: ūkininkai savo vaikus mokė žemę dirbti, gyvulius auginti ir kitų ūkio darbų, bajorai pratino nešioti ginklus ir kovoti su tautos priešais, valdovai — valdyti kraštą. Tuo būdu pirmieji Lietuvoje mokytojai buvo patys tėvai. Jie visais laikais buvo, yra ir bus pirmieji savo vaikų mokytojai.

Po tėvų pirmieji mokytojai atsirado valdovų ir žymesniųjų didikų pilyse. Yra žinoma, kad Kęstučio dvare Trakuose jo sūnų Vytautą mokė vienuolis. Ir anksčiau Gedimino vaikus galėjo mokyti koks nors vienuolis, nes jo dvare buvo raštininkų vienuolių, kurie rašė lotyniškai laiškus popiežiui ir Vakarų Europos miestams.

Iš dokumentų žinoma pirmoji Lietuvos mokykla prie Vilniaus katedros, kurią 1397 mini Vilniaus vyskupas Andrius Vosylius, įsakydamas Vilniaus katedrai mokėti mokyklos mokytojui atlyginimą. Nuo Mindaugo laikų Lietuvoje laisvai veikė vienuoliai pranciškonai ir domininkonai. Nors šaltiniai nieko nesako, bet gal tie vienuoliai savo reikalams turėjo ir mokyklėles: juk pasitaikydavo, kad vienas kitas ir iš lietuvių apsikrikštydavo, o naujakrikštus reikėjo išmokyti bent pagrindinių tikėjimo tiesų.

Viduramžiais   ir   naujaisiais   amžiais   iki Prancūzijos revoliucijos (1789) nė viena valstybė nesirūpino nei mokyklomis, nei krašto švietimu. Vaikų švietimas ir auklėjimas buvo visiškai paliktas tėvų ir dvasininkų iniciatyvai. Tais laikais nė viena valstybė, taigi ir Lietuva, savų mokyklų neturėjo. Visos mokyklos buvo privačios, daugiausia parapijų ir vienuolynų išlaikomos.

1588 m. Lietuvos Statute, kuris sutvarkė daug gyvenimo sričių, švietimas paminėtas tik atsitiktinai. Trečiame skyriuje, išvardijant įvairias bajorų laisves bei privilegijas, pripažįstama teisė vykti į užsienį mokytis rašto, kariškų dalykų ir gydytis, bet tik į tuos kraštus, su kuriais Lietuva nekariauja, be to, su sąlyga, kad nenukentėtų valstybės reikalai, t. y., kad iš studijuojančio dvaro būtų atlikta karo tarnyba. To paties skyriaus penktame punkte, kalbant apie našlių ir mažamečių našlaičių vaikų globėjų pareigas, paminėta, kad septynerių metų berniuką reikia siųsti į mokyklą, bet globėjai neįpareigoti tai daryti (Dr. K. Avižonis, Švietimas Lietuvoje XVII a. pirmoje pusėje, Lietuvos Praeitis, I, 2, 1941, 542-543 p.).

XV a. antroje pusėje, padaugėjus parapijų skaičiui Lietuvoje, be Vilniaus katedros mokyklos, galėjo būti ir daugiau parapinių mokyklų. 1469 Žemaičių vyskupas Motiejus II Varniuose įsteigė mokyklą rengti kandidatams į kunigus ir tos mokyklos mokytoju paskyrė kažkokį kunigą Mykolą. Tai buvo Žemaičių kunigų seminarijos užuomazga. Iš užsilikusių šaltinių žinoma, kad XVI a. pirmame ketvirtyje jau veikė kelios mokyklos: Vilniuje prie Šv. Jono bažnyčios, Žiežmariuose, Eišiškėse, Tauragėje. 1530 Joniškio klebonas Morkus Lančkis įsteigė mokyklą, kurios mokytojui pats mokėjo algą ir jį maitino. Turėjo būti ir daugiau tų mokyklų, nes 1522 Vilniaus vyskupijos kapitula paskyrė vieną iš savo narių mokyklų prižiūrėtoju — scholastikų.
Parapijų mokyklose mokė kunigai ar kas nors iš bažnyčios tarnų (klebonai buvo įpareigojami laikyti lietuviškai mokančius vikarus ir kitus bažnyčios tarnus). Kartais būdavo ir specialus mokytojas, vadinamas bakalauru. Jis mokė skaityti, rašyti, giedoti, mišioms tarnauti, kai kur skaičiavimo, lotynų kalbos ir net gramatikos pradmenų. Daugiausia buvo kreipiama dėmesio į religinį auklėjimą. Dėstomoji kalba (bent iš dalies) buvo lietuvių. Tai matyti iš 1528 Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimo, kuriuo parapijų klebonai įpareigojami steigti mokyklas, kuriose būtų mokoma lietuviškai ir lenkiškai skaityti lekcijas bei evangelijas ir rašto. 1530 įsteigtoje Joniškio mokykloje ūkininkų vaikai buvo mokomi rašyti ir skaityti ir lietuviškai ir lenkiškai (M. Valančius, Žemaičių vyskupystė, II leidimas, 130).

Parapijų mokyklos buvo skiriamos liaudžiai: valstiečių, miestiečių ir neturtingų bajorų vaikams. Bajorų ir didikų vaikai pradinį mokslą įgydavo namuose. Tėvai, kurie neįstengė pasamdyti mokytojo, patys pamokydavo vaikus gudų bei lenkų kalbų ir skaičiavimo pradmenų, kad vėliau galėtų dalyvauti valstybės reikaluose. Pasiturintieji bajorai ir didikai samdė namų mokytojus — prižiūrėtojus (praeceptor). Tai buvo dažniausiai užsieniečiai lenkai ar vokiečiai, baigę vidurines ar net aukštąsias mokyklas. Įgiję namuose pradinį mokslą, didikų vaikai vykdavo į užsienį siekti aukštojo mokslo, su dideliu bajorų palydovų skaičiumi, tad kartais ir mažiau pasiturintiems bajoraičiams buvo proga užsienyje pastudijuoti.

Reformacijai įsigalėjus, ir kalvinai pradėjo steigti mokyklas. Iš jų ypač pagarsėjo 1625 Kėdainiuose įsteigta mokykla. Stačiatikiai ir (po 1596 sudarytos Brastos unijos) unitai laikė prie cerkvių ir vienuolynų mokyklas, kuriose mokė vienuoliai ar cerkvių tarnai.

Mokytojams parengti specialios mokyklos nebuvo, kaip tokių mokyklų nė Vakarų Europoje nebuvo. Mokė vienuoliai, kunigai ar pasauliečiai, dvasiškių priežiūroje. Pradinė kunigų seminarija įsteigta 1469 Varniuose, bet ji pradžioje buvo silpna. Daug geriau mokslas buvo pastatytas 1582 Vilniuje įsteigtoje seminarijoje, kur buvo siunčiami ir iš Žemaičių vyskupijos kandidatai į kunigus. Tik XVII a. pradžioje ir Varnių kunigų seminarijoje mokslas buvo pastatytas deramon aukštumon. Nors kunigų seminarijos rengė dvasiškius, tačiau netiesiogiai jos rengė mokytojus, nes parapijų mokyklose mokė arba kunigai, arba bažnyčios tarnai, kunigų prižiūrimi.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
Aušra šešėlius išsklaidė.
Saulės spinduliai įsitempė.
Dienai sunki našta.
Susiliejo prakaitas su
medžio šaknim.
Išrėžtas kalnas žiūrėjo
į miestą.

Miegas nuvarvėjo.
Pieno vežėjas (nuorūką įsikandęs)
aklam arkliui
šnabždėjo.

Tuščias stovi tiltas.
Putotas vanduo nusileido
į jūrą.

Turtuolių namai įsitempė.
Spindulius gaudo.

Bunda miestas.
Bunda garsai.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIO MOKYTOJO VAIDMUO PDF Spausdinti El. paštas
Viešas lietuvio mokytojo pagerbimas yra mūsų gyvenime kažkas nauja ir neįprasta. O tačiau prasminga. Juk mokytojas tautos gyvenime stovi šalia tėvo motinos ir kunigo. Visi jie susiję su naujo žmogaus atėjimu ir dvasiniu susiformavimu. Iš tėvų gautą vaiko gyvybę ir gyvenimo pradžią toliau mokytojas mokykloje ir kunigas bažnyčioje pratęsia, papildo ir atbaigia. Visų jų įtaka stipri. Bet didžiausia, tur būt, mokytojo: jis perduoda žinias, plėsdamas protinį jaunimo akiratį, jis veikia savo pavyzdžiu, diegdamas dorinius nusiteikimus. Su pagrindu teigiama, kad tauta ilgainiui susiformuoja tokia, kokia yra mokykla, rengianti jai visų sričių darbininkus. Mokslininkai kuria tautos pažangą, menininkai atskleidžia estetinį savo tautos savotiškumą, visuomenininkai laiduoja tautos gyvenimo darną, o šventieji savo įtaka atlaiko blogio įsigalėjimą ir plitimą savo tautoje. Visi jie reikalingi, visi jie pereina per mokytojo rankas, visiems jiems, kaip taikliai pastebi mūsų žmonių išmintis, mokykla atidaro akis.

Gerbiame lietuvį mokytoją! Nevienodas jis buvo įvairiais mūsų tautos istorijos laikais. Turėjome laikų be sąmoningos tautinės dvasios žymių, turėjome laikų, kai tautinė mūsų dvasia buvo slopinama, turėjome taip pat laikų, kai pabudusi tautinė sąmnnė galėjo skleistis brandžiais tautinės kūrybos vaisiais. Visais šiais laikais matome dirbantį ir lietuvį mokytoją. Dirbantį namie — savo tėvynėje, dirbantį ir svetur, kur lietuvis buvo nublokštas. Savo švietimo problemas, suprantama, sėkmingai gali spręsti tik nepriklausomu gyvenimu gyvenanti tauta. Mes tokios galimybės kaip ir neturėjome, išskyrus 1918 - 40 laisvės metus. O vis dėlto po mokyklos stogu visada ruseno gyvybės ugnis. Tad pažinkime visų laikų Lietuvos mokytoją.

Senieji laikai
Lietuvių Enciklopedijos duomenimis, pirmasis Lietuvos mokytojas minimas 1397, dirbęs Vilniaus katedros mokykloje. Apskritai, pirmieji mokytojai atsiradę Mindaugo laikais (XIII a. vidury), bet jie buvę ne lietuviai. Tik 1528 Vilniaus kapitula, ragindama steigti prie bažnyčių mokyklas, taip pat įtaigojo laikyti ir lietuviškai mokančius vikarus, kurių pareiga buvusi mokyti šiose mokyklose vaikus. Abejojama, ar tais pirmaisiais mokyklų laikais buvęs pakankamas skaičius lietuvių kunigų ar vienuolių, nors gyvenimo sąlygos ir svetimšalius vertusios pramokti lietuviškai.

Tolimesnėj senosios Lietuvos švietimo raidoj įdomūs dar tokie duomenys. 1569 įsteigta pirmoji kolegija, mūsiškai gimnazija, kurioje lotyniškai dėstė svetimšaliai jėzuitai. 1579 jėzuitai įsteigė ir aukštąją Lietuvos mokyklą — Vilniaus akademiją. Apskritai, jėzuitai paspartino įvairių mokyklų steigimą, bet 1773 popiežiaus Klemenso XIV jie buvo uždaryti. Buvo įsteigta Edukacinė komisija, sudaryta jau iš pasauliečių. Didžiojoj Lietuvos kunigaikštijoj tada veikė 4 mokyklos su 7 metų ir 21 mokykla su 6 metų kursu. Daugiau taip pat susidomėta ir parapijų vykdomu pradžios mokslu. 1775 Vilniuje įsteigta ir mokytojų seminarija, kurioje mokėsi, gaudami visą aprūpinimą, tik 30 mokinių. Toks skaičius mokytojų trūkumo negalėjo pašalinti, tad mokyklose ir toliau pasiliko dirbti daug buvusių jėzuitų. Greta buvo leista veikti ir kai kurioms vienuolynų, daugiausia pijorų, išlaikomoms mokykloms. Tebesilaikė protestantų mokyklos. Edukacinė komisija buvo bendra Lietuvai ir Lenkijai ir pirmoj vietoj kėlė unijinį lenkišką patriotizmą. Iškilesnių lietuviškos dvasios mokytojų į mūsų tautos istoriją iš šių laikų nėra patekusių. Buvo pakeltas švietimo lygis, bet ne tautinė lietuvių dvasia.

Rusų valdymo laikai
Po trečiojo padalijimo 1795 Lietuva atsidūrė Rusų valdžioje. Lietuvos švietimo reikalų tvarkymą ji pavedė 1803 pradėjusiam veikti Vilniaus imperatoriškajam universitetui. Jo rektorius Jonas Sniadeckis tuoj susirūpino mokyklų tinklo plėtimu, ir pagal universiteto statutą kiekvienoje gubernijoje turėjo būti gimnazija, o apskrityje — apskrities mokykla. Pradinės mokyklos ir toliau paliko susietos su parapijomis, ir jų tinklas  priklausė nuo  vyskupų  uolumo švietimo darbui. Vilniaus mokslo apygarda mokyklų ir mokinių skaičiumi netrukus pralenkė kitas Rusijos mokslo apygardas: 1820 joje buvo 430 mokyklų (visoje Rusijoje 1433) su 21,174 mokiniais (Rusijoje 61,918). Tačiau mokslas ne tik universitete, bet ir vidurinėse mokyklose buvo dėstomas lenkų kalba. Lietuvių kalba buvo palikta tik pradinių mokyklų žemesniuose skyriuose, kol vaikai pramokdavo lenkiškai. Net lietuvių kalbos katedros universitete nepavyko įsteigti, nors tokių pastangų buvo. Vyravo unijinio patriotizmo lenkiška dvasia.

Bet pro šitos dvasios lukštą vis dėlto kalėsi ir lietuviškos dvasios daigai: universitetas lietuvių tautai davė tokius vyrus kaip K. Nezabitauskį, S. Stanevičių, S. Daukantą, M. Valančių ir kt., kurie pirmieji, ypačiai S. Daukantas, pasėjo lietuvių tautos savarankiškumo sėklas ir pradėjo tautinio atgimimo laikus.

1831 ir 1863 metų sukilimai prieš rusus tolimesnių įvykių raidą pasuko kita kryptimi. Po pirmojo sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, po antrojo — parapinės ir vienuolynų mokyklos, o valdinėse mokyklose įvesta dėstomoji rusų kalba. Daugumas buvusių mokytojų šioms mokykloms netiko, nes nemokėjo pakankamai rusų kalbos. Nuo šių laikų į Lietuvos mokyklą ėmė skverbtis mokytojai rusai. Iš kitos pusės lietuviams buvo parodyta ir kai kurio dėmesio: 1866 buvo įsteigta lietuviams skiriama mokytojų seminarija Veiveriuose, o Marijampolės ir kai kuriose kitose gimnazijose įvestos neprivalomos lietuvių kalbos pamokos, kurių lankymas susietas su vad. lietuviškomis stipendijomis, Kauno kunigų seminarijoje leista dėstyti lietuvių kalbą ir homiletiką įsakyta dėstyti rusiškai arba lietuviškai. Tai sudarė sąlygas lietuviška dvasia reikštis Kauno kunigų seminarijoje prof. kun. A. Baranauskui, mokytojams P. Kriaučiūnui ir P. Arminui Marijampolės gimnazijoje, mokytojui T. F. Žilinskui Veiveriuose ir kt. Liaudies švietimui didžiai nusipelnė kai kurie kunigai: K. Skrodskis Kuliuose ir Rietave, J. Katelė Panemunėly, A. Tatarė ir M. Sidaravičius Suvalkijoje, S. Gimžauskas Vilniaus krašte. Nenutrūko šis darbas ir po 1863 sukilimo, parapines mokyklas uždarius: vysk. M. Valančiaus skatinami, jį dirbo daraktoriai ir lietuvės motinos, P. Rimšos skulptūros kūriny įamžintos Vargo Mokyklos mokytojos.
Skaityti daugiau...
 
ŠVIETIMAS PAVERGTOJ LIETUVOJ PDF Spausdinti El. paštas
Viduramžiais mokslas buvo prieinamas tik privilegijuotam didikų luomui. Miestelėnams buvo prieinami amatai bei prekyba ir tuo pačiu jau pradinis, o kai kuriose Vakarų Europos šalyse ir vidurinis mokslas. Žemdirbiai buvo laikomi tamsoje — jie visi buvo beraščiai ir bemoksliai.

Ilgainiui pažiūros į masių švietimą labai radikaliai pasikeitė. Dabar kiekvienas okupantas pavergtoms tautoms stengiasi primesti savas mokyklas, o per jas svetimą kalbą ir istoriją, tuo pačiu nustelbdamas prispaustos tautos kalbą ir istoriją. Okupantai gerai žino, kad užimto krašto žmonių gimtoji kalba ir šalies istorija yra pavergtųjų išlikimo šaltinis ir jų gyvybės židinys.

Dabartinis mūsų tėvynės okupantas irgi iš pagrindo pakeitė savo taktiką. Dabar mokykla yra ne tik mokslo žinių skleidėja, bet ir įrankis skleisti jaunojoje kartoje komunistinei ideologijai. Lietuvoje per mokyklas stengiamasi išauklėti naujus žmones — be tautinės ambicijos, be savarankiškumo, be religijos, vienodai galvojančius ir tik komunistų partijai atsidavusius. Jaunuoliams nuolat kalama, kad geriausias ir sotus gyvenimas tik tarybinėse šalyse, o kapitalistiniuose kraštuose klesti didžiausias dirbančiųjų masių skurdas ir išnaudojimas. Ypatingai puolamos Jungtinės Amerikos Valstybės.

Lietuvoje darbas visiems privalomas. Nedirbantieji teisiami ir siunčiami į "pataisos" darbo stovyklas. (Viena iš tokių stovyklų yra Naujosios Akmenės cemento fabrikas). Todėl visi stengiasi įsidarbinti. Dažniausia dirba abu šeimos tėvai, tai dabar Lietuvoje labai svarbią vietą užima priešmokyklinis auklėjimas.

Visi vaikai iš pat mažens stengiamasi auklėti komunistiškai. Dauguma kūdikių iki 3 metų laikomi vaikų lopšeliuose, o 3-7 metų vaikus auklėja vaikų darželiai. Tėvai išeidami į darbą juos ten nuneša ar nuveda ir palieka visai dienai, o grįždami iš darbo parsigabena namo. Už lopšeliuose ir darželiuose laikomus vaikus tėvai moka nustatytą mokestį. Jo dydis nustatomas pagal tėvų uždarbį: daugiau uždirbi, tai daugiau ir moki. Našlaičiams yra vaikų namai ir našlaitynai, kuriuose jau itin laikomasi komunistinės auklėjimo linijos.

Dabar mūsų tėvynėje pakankamas įvairių mokyklų tinklas. Dauguma mokyklų yra lietuviškos, bet ypač daug rusiškų, yra kiek lenkiškų ir žydiškų mokyklų. Tautinių mažumų vaikams mokyklos steigiamos labai noriai — žinoma, pageidaujant tėvams. Jei tik atsiranda apylinkėje reikiamas mokinių skaičius, tai tuojau ir išdygsta svetimkalbė mokykla. Tos mokyklos dažnai pasitarnauja lietuviukams nutautinti, nes į jas patenka ir mažiau tautiškai susipratusių lietuviškų šeimų vaikai.

Dabartinė Lietuvos mokyklų sistema yra visai nepanaši į nepriklausomybės laikų švietimo santvarką. Visos mokyklos perkrikštytos ir pritaikytos prie visos Sovietų Sąjungos švietimo sistemos.

Lietuvoje visos pradinės mokyklos sulieta su gimnazijomis ir pavadinta vidurinėmis mokyklomis, kurios turi 11 metų kursą, arba 11 klasių. Rusijoje visos vidurinės mokyklos tik 10 metų, bet lietuviai, nenorėdami žeminti mokslo lygio, išsikovojo 11 metų vidurines mokyklas.

Mokslas yra privalomas visiems vaikams nuo 7 iki 14 metų amžiaus. Per tą laiką gabesnieji mokiniai baigia 7 klases, o silpnesnieji — 3-4 klases.

Bendrojo lavinimo mokyklų tinklas dabar Lietuvoje taip atrodo: buvusiose pirmo laipsnio pradinėse mokyklose 3-4 klasės, antrojo laipsnio pradinėse mokyklose, kuriose nepriklausomybės laikais veikė 6 skyriai, dabar veikia 7-metės ar pilnos 11 metų vidurinės mokyklos. Kaip taisyklė, visuose rajonų centruose veikia pilnos vidurinės mokyklos. Yra vidurinių mokyklų ir toliau nuo rajonų centrų esančiose vietovėse, kaip Veliuonoje, Ariogaloje, Salake, Švedriškėje ir kitur.

Miesteliuose prie vidurinių mokyklų veikia mokinių internatai. Svarbiausias jų tikslas atitraukti moksleivius nuo šeimų ir sumažinti tėvų įtaką. Lietuviai nenoromis leidžia savo vaikus į internatus, nes jie gerai žino, kad čia jų vaikai atsiduria tiesioginiame komunistinio auklėjimo glėbyje. Tačiau, kam toli eiti į mokyklą, tie apsigyvena internatuose. Mokiniai internatuose turi atsivežti iš namų nustatytą maisto kiekį, kuris visiems paruošiamas bendroje virtuvėje. Komunizmo tikslas — visur bendras katilas.

Atlikus mokyklų reformą, sovietinė valdžia labai gyrėsi, kad daug pristeigė 7-mečių ir vidurinių mokyklų. Pasidairius matosi, kad nepristatyta naujų pastatų, neįdėta nei darbo, nei lėšų.
Skaityti daugiau...
 
MOKYTOJŲ STUDIJŲ SAVAITĖ PDF Spausdinti El. paštas
Įvadinės pastabos
Pirmąją mokytojų studijų savaitę surengė JAV LB švietimo taryba 1967.VII.30 - VIII.6 Dainavos stovykloje. Tai padaryti įgalino finansinė parama, gauta iš Lietuvių fondo, vadovaujamo dr. A. Razmos, ir iš JAV LB Centro valdybos, vadovaujamos J. Jasaičio.

Studijų savaitės reikalas buvo judinamas jau nuo 1964 pavasario, iškėlus jį Čikagos lituanistinių mokyklų mokytojų susirinkime. Mat, mokytojams pasitobulinti vasariniai kursai buvo rengiami Lietuvoje, juos rengia po visą kraštą Amerikos universitetai, juo labiau reikia jų mums, nes išeivijoje ir mūsų darbo sąlygos sunkesnės, ir laiko mokymui turime daug mažiau. Jei negalime tokiems kursams skirti 6-10 savaičių, kaip amerikonai daro, tai bent savaitę, nes mūsų mokytojai išeivijos sąlygose ir vasaros metu įstaigose ar įmonėse dirba. Taigi, mūsų sąlygose ne tik mokymo, bet ir mokytojų pasitobulinimo darbas turi būti itin koncentruotas, kad ir trumpu laiku galėtume kiek galint daugiau padaryti.

Todėl nenuostabu, kad šiai pirmajai studijų savaitei buvo parinkta gana daug temų. Pirmiausia neatidėliotinai reikėjo aptarti vadovėlius ir pratimus, nes jiems rengti ir naujoms laidoms leisti autoriai laukė platesnio mokytojų pasisakymo bei sugestijų. Toliau metodika. Metodinių žinių reikalą jaučia ne tik mokytojai, ką tik pradėję dirbti, bet ir vyresnieji, mokę aukštesniojoj mokykloj, o dabar įsijungę į pradžios mokyklos darbą, arba atvirkščiai. Be to, ir to paties tipo mokyklos mokytojams gera pasikeisti mintimis, naujais bandymais senosioms problemoms spręsti. Pagaliau, verta susipažinti ir su naujais būdais ir priemonėmis kalbos mokyme ir pažiūrėti, ar ir kiek jie dabartinėse mūsų mokyklų sąlygose pritaikomi. Priešmokyklinis lietuviškasis auklėjimas irgi vertas daugiau dėmesio, negu jam ligšiol buvo skirta, jei norime, kad lituanistinių mokyklų klasės netuštėtų. Ogi kokį mokymo klausimą neimsi, vis at-siremsi į mokytoją, kurio parengimas išeivijos sąlygose irgi darosi problema, kurią reikia spręsti, ir juo greičiau, juo geriau.

Buvo paskaitų ir kitais aktualiais klausimais. Mat, kad ši studijų savaitė, kaip pirmas bandymas, iš viso įvyktų, reikėjo duoti daugiau temų, kad daugiau mokytojų rastų sau įdomių temų ir studijų savaitėje dalyvautų.

Dirbta intensyviai. Visų paskaitų tekstai ar jų santraukos buvo multiplikuojamos ir išdalijamos dalyviams prieš ar tuoj po paskaitų, kad ir diskusijos būtų dalykiškos ir kad dalyviai galėtų parsivežti originalią medžiagą ir sau, ir savo mokykloms.

Programą organizavo ir pravedė švietimo tarybos narys J. Kavaliūnas, ūkinius reikalus tvarkė kitas tos tarybos narys J. Tamulis. Vaikų darželio vedėja buvo J. Juknevičienė. Diskusijoms po dieną vadovavo moderatoriai: J. Tamulis (Čikaga), S. Sližys (Detroitas), L. Eimantas (Londonas, Kanada), sesuo M. Viktorija (Toronto), Br. Krokys (Rochesteris), O. Razutienė (Los Angeles). Stovyklos kapelionas — kun. A. Steigvila, MIC (iš Argentinos).

Dalyvavo 69 mokytojai, kurių 17, t. y. 25 proc, buvo jaunosios kartos. Su šeimomis susidarė apie 100 asmenų. Mokytojai atvyko: iš Argentinos — 1, Kanados — 10, Kalifornijos — 2, Connecticut (Putnamo) —    4, Illinois (Čikagos ir apylinkių) — 17, Indianos — 2, Maine — 1, Marylando — 1, Massachusetts — 1, Michigano (dauguma iš Detroito) — 20, New Jersey — 1, New Yorko — 4, Ohio (develando) — 4, Pensilvanijos —1. Vieni mokytojai tegalėjo atvažiuoti tik vienai kitai dienai, o 47 mokytojai pastoviai dalyvavo visos savaitės paskaitose ir diskusijose. Taigi, dalyvių skaičius buvo visai geras, toks pat, kaip ir Amerikos universitetų organizuojamuose panašiuose kursuose.

Studijų savaitė buvo pradėta liepos 30 vakare. Programos vedėjas J. Kavaliūnas pasveikino gausiai susirinkusius mokytojus nuo Pacifiko ligi Atlanto, nuo Kanados ligi Argentinos. Sudarius prezidiumą, oficialiai studijų savaitę atidarė JAV LB švietimo tarybos pirm. J. Ignatonis. Savo ilgesniame žodyje iškėlė Studijų savaitės reikalą ir prasmę. Nuo 1964 rudens ruošiamos rajoninės mokytojų konferencijos turėjo daug reikšmės, bet gyvenimo praktika parodė, kad jų per maža, reikia daugiau laiko. Studijų savaitė turi ir kitą prasmę. Mes, gyvendami dideliuose plotuose, neturėdami ryšio vieni su kitais, dustame. Reikia susitikti su kitais kolegomis, pasidalyti vargais ir laimėjimais, išsikalbėti. Tokie pokalbiai sukelia norą dirbti. Reikia metodus pasvarstyti. Apie juos daug kalbama ir rašoma, bet dažnai nedalykiškai.

Studijų savaitės programoje buvo a. priešmokyklinis auklėjimas su 2 paskaitom ir paroda, b. pradžios mokyklų vadovėlių ir pratimų aptarimas — 10 referatų, c. metodika (pradžios ir aukštesniųjų mokyklų) — 14 paskaitų ir d. bendriniai dalykai — 4 paskaitos. Taip pat buvo skirta laiko dalyvių iškeltiems įvairiems klausimams svarstyti. Vakarais buvo laisvesnio pobūdžio dalykai: vaizdinių priemonių parodos atidarymas, priešmokyklinio auklėjimo filmas, skaidrės, aktualijos, literatūros vakaras, laužas.
Skaityti daugiau...
 
ŠVENČIŲ KOMERCIALIZACIJA PDF Spausdinti El. paštas


Jau įžengėme į vadinamą 'švenčių sezoną", nors dar mėnuo ligi Kalėdų. Plaukia į visas šalis sveikinimai. Perkamos pasikeitimui dovanos.

Gražu prisiminti savo bičiulius, ypač tuos, kurių dideli atstumai kartais neleidžia pamatyti metų metus. Bent Kalėdų ir Naujų Metų proga paliudijama, kad, nepaisant visų nuostolių, jie lieka atsimenami.

Taip pat gražus paprotys tarp artimųjų bičiulių pasikeisti ir dovanomis. Tai konkretus bičiuliškos šilumos ženklas. O šio meto did-miestinėj civilizacijoj visi ilgimės artimųjų šilumos. Niekur vienuma taip skaudžiai nepergyvenama, kaip gyvenant didelėse žmonių masėse ir tačiau jaučiantis lyg dykumoj.

Deja, ir tai, kas savyje gražu, gali būti pertempta ir tuo būdu biauriai iškreipta. Iš visų šonų šiandien girdisi skundai ir dėl šventinių papročių sukomercinimo. Daug yra pagrindo tokiam skundimuisi. Bet naivu šią "komercializaciją" įsivaizduoti lyg kokiu nuo mūsų nepriklausomu likimu. Ne pirklių reklamos sukomercina šventes, o mes patys. Kiekvieno pirklio teisė reklamuoti savo prekę, bet mūsų gi yra galva spręsti, kas kur dera ar nedera.

Aišku, kad dovanomis keitimasis nėra tik komerciniai mainai. Todėl lygiai aišku, kad ir ne visa tinka dovanoms, kaip reklamos įtaigoja. Pats šventinis dovanos pobūdis sunkiai derinasi su rinkimusi, kas po ranka pakliuvo. Dovanų atranka savaime kreipiasi į tuos dalykus, kurie vienaip ar kitaip yra ne šiokiadieniai, o šventiškesni. Dėl to gal dar ir nesisaviname papročio dovanomis versti viską — nuo apatinių ligi šluotos! Nors ir visko reikia ir todėl viskas yra naudinga, vis tiek darome atranką.

Bet ir tų, kurie tai supranta, daugelis (ir labai daugelis) liekasi įsikibę daiktinių gėrybių. Nesiimu čia jų aplamai paneigti, nes ir jos turi savo vertę. Tik noriu kelti klausimą, ar tik jomis ribojimasis neplaukia iš tos pačios "komercializacijos", dėl kurios skundžiamasi.
Skaityti daugiau...
 
LEIDĖJAS KAPOČIUS PDF Spausdinti El. paštas
Juozas Kapočius

Kad dvasinė kūryba yra žmogiškasis savęs išreiškimas, o ne paprastas uždarbiavimas, visi žinome. Tačiau dažnai neįvertiname, kad ir dvasinė kūryba yra reikalinga ūkinės atramos. Nors ir save patį išreikšdamas, kūrėjas kuria ne sau pačiam, o visiems, kuriuos pajėgs pasiekti. Gi tai savo ruožtu ir dvasinius kūrinius paverčia rinkos ieškančiais "produktais". Todėl ir svarbu nestokoti žmonių, kurie sugebėtų tarpininkauti tarp kuriančiųjų ir plačiosios visuomenės. Ypač tai svarbu mūsų atveju: esame aplamai tokie negausūs, o dvasinių vertybių alkio dauguma niekur "imperatyviškai" nejaučia. Dėl dvasinių vertybių "paklausos" pas mus tenka kietai kovoti, betelkiant nepaslankius "vartotojus".

čia leidėjų svarba: nepakanka knygą parašyti, reikia ją ir išleisti (kol literatūros ar mokslo veikalas tėra stalčiuje, tol jo lyg ir nėra). Literatūros, mokslo ar šiaip veikalas yra dvasinis kūrinys, bet knyga drauge yra ir "prekė" (ūkinis gaminys). Dideliuose kraštuose, kur galimi dideli tiražai, knygų leidyba yra nemažiau pelningas biznis, kaip ir kiti verslai. Tai normalu. Tačiau mažuose kraštuose knygų leidyba susieta ir su didesne rizika, ir su mažesniu pelnu. Dėl to ir pas mus, net savo nepriklausomos valstybės metais, ilgą laiką pagrindinės leidyklos buvo kooperacinės: šv. Kazimiero draugija, Spaudos Fondas, Žinija ir kt. Bet ir šias kooperacines leidyklas pančiojo didesnis ar mažesnis "valdinis" biurokratizmas. Kiek daug gali pasiekti privati iniciatyva, akivaizdžiai parodė Antanas Kniukšta savo sukurta Sakalo leidykla. Nesivaikęs per daug pelno, bet nuoširdžiai mylėjęs knygą ir nemažiau nuoširdžiai vertinęs autorius, jis ir išpopuliarino knygą, ir ją išdailino, nekalbant apie tai, kaip savo jautria globa daugeliui jaunų autorių padėjo išeiti viešumon. Nors pats mažai buvo viešumoj matomas ir žinomas, mūsų kultūros istorikai turės atskleisti jo didelius nuopelnus mūsų nepriklausomybės meto kultūriniame gyvenime.

šį kartą sustojame su išeiviniu leidėju Juozu Kapočiumi. Vokietijos stovykliniais metais, kai markė buvo pigi ir knyga buvo grobstoma, daug kas buvo pasišovę į leidėjus. Tačiau kieta tikrovė atrinko labai nedaugelį bent dalinei knygų leidybos tarnybai. Gi Kapočius įstengė ne tik sukurti stiprią leidyklą, bet ir atlikti tokį didelį žygį, kaip Lietuvių Enciklopedijos išleidimą.

Biografiniai J. Kapočiaus duomenys paprasti, darbai — visiems žinomi. Gimė prieš 60 metų spalio 19 Antatilčiuose, Žemaitkiemio vis., Ukmergės aps. Keturias gimnazijos klases baigęs Ukmergėj, jis 1927 emigravo į Uragvajų ir ten baigė spaustuvininkų mokyklą. 1933 grįžo Lietuvon ir ketvertą metų dirbo Ryto ir Vilties spaustuvėse, kol 1937 įsteigė savo Vaizdo cinkografiją, o po poros metų ir spaustuvę. Atvykęs į JAV, ketvertą metų dirbo spaustuvėse, o 1953 pradėjo Lietuvių Enciklopedijos leidimą savo Bostone įsteigtoj spaustuvėj ir leidykloj.
Skaityti daugiau...
 
DAILININKĖS A. TAMOŠAITIENĖS MENAS PDF Spausdinti El. paštas
Veržimasis pirmyn, nesibaigiąs ieškojimas, dinamizmas — tai būdingi dailininkės Anastazijos Tamošaitienės kūrybos bruožai. Pradėjusi nuo tautodailės studijų, pasiekusi meistriško virtuoziškumo tautinių drabužių bei juostų audime ar tradicinių kilimų rišime, ji tuo nebepasitenkina: nori išsilaisvinti nuo visų varžtų, savo menu apjungti dar platesnį savęs išreiškimo galimybių ratą. Jos paskutiniųjų dešimtmečių kūriniai kvėpuoja nerimu, tačiau tai toli gražu ne nūdienio žmogaus noras pabėgti nuo jį slegiančio pasaulio.

Anaiptol, spalvų ir linijų lūžiu spindimą kova byloja apii mus žmogaus, tikinčio surasti dar tobulesnį savęs išreiškimo bud tuo pačiu patį save.

Tautodailėn atremti pradai lygintini su liaudies dainomis, kurios žymų vaidmenį užima šių dienų poezijoje. Tiek liaudies, tiek abstraktus menas ieško pačių gryniausių elementų savo kompozicijai. Remdamiesi esminiais išgyvi nimais ir apsiribodami esmingumu ir tam tikru primityvizmu, jie atsisako išorinių antraeilių puošmenų. Skirtumas gal tik tas, kad abstraktų kūrėjas daugiau apeliuoja į protą, gi liaudies kūryba —  jausmus. Dailininkė Tamošaitienė sugebėjo juos sujungti: priimdama abstraktaus meno formos laisvę, ji neatsisako jausmo; jos darbuose visuomet vyrauja nuotaika, čia ieškotina gal ir jos tautiškumo, nesusiaurinant savo akiračio, išlaikant universalią kalbą: mūsų liaudies kūrybos melancholija, artimas suaugimas su žeme, gilus gamtos bei metų laikų išgyvenimas atrandami kiekviename jos darbe.

Tipinga dailininkei Tamošaitienei Jono Aisčio tiksliai apibūdinta "spalvų puota" ir ją skaldančios juodos linijos, kurios betgi, besistiebdamos viršun, bando susijungti. Noras likti ištikima savo idėjai jai padėjo susikurti savitą, visur atpažįstamą stilių. Tiek aliejaus darbuose, tiek guašuose, tiek gobelenuose už spalvų, už linijų pulsuoja mistika. Kūrinyje tik užmenamas siužetas paliekamas toliau plėtoti žiūrovo vaizduotei. Gobelenuose — vienoj iš jos naujausių ir gal pačioj įdomiausioj apraiškoj — įgytas minkštumas, nauja dimensija, atsispindi ir tapyboje. Preciziškumas atlikime ten būtinas reikalavimas, tad gal ir tai priverčia stebėtis ten išgaunamais tokiais švelniais niuansais, kaip guašuose.
Skaityti daugiau...
 
PASISEKIMO PASLAPTIS, MOKANT SKAITYTI SKIEMENŲ METODU PDF Spausdinti El. paštas
Man šis klausimas iškyla ne pirmą kartą, ir daugiausia juo domiuosi, nes nėra daugiau elementoriaus specialistų, kurie šia reta sritimi rimtai susidomėtų. Daugelis elementorių laiko nors svarbiu, tačiau nesudėtingu dalyku. Tik L. Tolstojus, kuris savo tėviškėje buvo įsisteigęs neturtingiems vaikams mokyklą, pats j oj e mokė ir pats parašė jai elementorių, yra pripažinęs, kad "parašyti gerą elementorių yra daug sunkiau negu pakenčiamą filosofijos sistemos veikalą", čia jau prabilo ne tik rašytojas, bet ir jo pedagoginė praktika, kurios jis apsčiai savo mokykloje buvo įsigijęs.

Man pačiam praktiškai grynai šiuo skiemenų metodu teko mažai mokyti: savo dukrą 4 metų Ritą (apie ją rašyta Darbininke 1965) ir inž. VI. čyvo 4 vaikus, dažniausia 4 1/2-5 metų, kuriems skirdavau kasdien po 20-30 min. Po poros mėnesių jau visi jie skaitė, šitai pasisekė ne dėl mano gebėjimo mokyti, bet dėl paties mokymo metodo, kuriuo buvo mokomi. Be to, šiuo metodu mokė mokykloje mano žmona, kuri jį rado visiškai tinkamu ir kitus elementorius aiškiai prašokančiu, nes per kelis metus nė vienas vaikas I-me skyriuje neliko antriem metam. O garsų raidžių metodu ta pati mokytoja tokių rezultatų nepasiekdavo.

Dabar pradedu mokyti savo vaikaitę net nesukakusią 2-jų metų ir dar nesuskubusią išmokti laisvai kalbėti. Žinoma, jai turi būti naudojamos kitos priemonės, nes ji dar nerodo skaitymu vaikui charakteringo susidomėjimo, kurį jau gali turėti 3-mečiai ir 4-mečiai. Kad vaikaitei mokytis noras nebūtų pakirstas, aš jai paieškosiu lengvinančių priemonių, kurios ją prie elementoriaus trauktų. Jau dabar ji pažįsta Ė, A, O, MĖ (avytės žodis). Toliau seks Ė MĖ, o paskui duosiu įsidėmėti žodžius MA MA, TĖ TĖ, LI SA — tai šeimos narių vardai, kuriuos ji turės įsidėmėti (surasti prašomą žodį) atrankos keliu (maži vaikai turi tik jiems vieniems teikiamo pasitenkinimo, kai jie gauna iš šeimos narių vardų išskirti savąjį). Dabar jau visa rikiuosis pagal elementorių "Ė": DĖ DĖ, Ė DĖ, RĖ MĖ ir t.t. jau be jokių pakeitimų. Mat, jau vaikas ir pačiam elementoriui darysis priaugęs: jau dabar pažindama skiemenimis tinkančius būti balsius Ė, A, O ir avies žodelį MĖ bei žodį Ė MĖ, parašytus stambiai (iy2 inčo aukščio) redis plunksna, ji darosi dėmesingesnė ir žvalesnė kitų žodelių imlumui, kuriuos jau sems iš elementoriaus, nes jie iš pat pradžių parašyti taip pat stambokai.

Kodėl aš įsikibęs vien į skiemenų metodą? Dėl to, kad nė vienas iš dabartinių metodų nesudaro galimumo išmokti jungti garsus į paprastus (net dviraidžius) skiemenis, be ko patsai skaitymas neįmanomas. Naujasis amerikiečių metodas šito taip pat neišsprendžia. Jis jį tik apeina, palikdamas visiškai nuošaly (žiūr. R. Flesch, Why Jonny can't read?) Dėl to daugelis net kolegiją baigę nepajėgia perskaityti pirmą sykį sutikto naujo žodžio.
Skaityti daugiau...
 
BENDRUOMENĖS TARYBA PDF Spausdinti El. paštas
Penktosios Bendruomenės Tarybos rinkimai
Pagal JAV LB įstatus (34 str.), bendruomenės taryba yra vyriausias bendruomenės organas, trejiems metams renkamas visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu. JAV LB I taryba buvo išrinkta 1955, II — 1958, m — 1961, IV — 1964, V — 1967. I ir II tarybos buvo renkamos visų 18 metų sukakusių JAV lietuvių iš vieno bendro kandidatų sąrašo. III, IV ir V tarybos buvo renkamos apygardomis: Amerika buvo padalyta į 5 rinkimų apygardas, kurių kiekviena statė ir balsavo savo apygardos kandidatus, o vyr. rinkimų komisija, sudėjusi visų apygardų balsus ir juos padalijusi iš nustatyto tarybos narių skaičiaus, nustatė vienam tarybos nariui išrinkti reikalingą balsų skaičių ir pagal jį nustatė kiekvienai apygardai tekusių atstovų skaičių. Pvz. IV tarybos rinkimuose balsavo 7566, ir tarybos nario renkamasis skaičius buvo 244 (7566:31). V tarybos rinkimuose dalyvavo 9124, ir tarybos nario renkamasis skaičius buvo 246 (9124:37). Pagal įstatus, naujos tarybos narių skaičių nustato veikiančioji taryba. IV taryba 1966. IV.30 nustatė V tarybai 37 narius (buvo 31). 1964 į IV Tarybą buvo pastatyti visose 5 rinkimų apygardose 105 kandidatai, šiemet į V tarybą — 118. Pirmoj rinkimų apygardoj (Los Angeles) balsavo 368 lietuviai, ir jai teko 1 atstovas (buvo 3); antroj apygardoj (Čikagos) balsavo 3792, ir gavo 15 atstovų (buvo 13); trečioj apygardoj (Detroito - Clevelando) balsavo 2105 ir pravedė 9 atstovus (turėjo 5); ketvirtojoj (Bostono) balsavo 1166 ir gavo 5 atstovus (turėjo 4); penktojoj (New Yorko) balsavo 1693, ir praėjo 7 atstovai (buvo 6). Pagal profesijas į penktąją LB tarybą pateko 10 med. ir vet. gydytojų, 7 inžinieriai ir architektai, 6 kunigai, 6 mokslininkai, 4 verslininkai, 2 žurnalistai, 1 tarnautojas, 1 ekonomistas.

Palyginę V tarybos rinkimų duomenis su buvusių keturių tarybų rinkimų duomenimis, matome, kad keičiasi ne tik atskirų apylinkių balsuotojų skaičiai, bet ir pačios rinkimų apylinkės!
Kaip matome, V tarybos rinkimuose nebedalyvavo 3 apylinkės, dalyvavę IV tarybos rinkimuose. O iš viso per visų 5 tarybų rinkimus yra nubyrėjusios 19 rinkiminių apylinkių. Tiesa, kiekvienais rinkimais pribuvo naujų apylinkių: 1958 — 5, 1961 — 6, 1964 — 12, 1967 — 3. Jei 19 nebūtų nutrupėjusios, tai V tarybos rinkimuose jau turėtume ne 65, o 84 rinkimines apylinkes.

Tarybai rinkti taisykles nustato valdyba. 1966.XI.11 valdybos priimtos V tarybai rinkti taisyklės nelabai nusisekusios. Kai taryba nustatė rinkimus apygardomis, taisyklės privalo nustatyti kiekvienai apygardai tenkantį atstovų skaičių, kad būtų pagrindas nustatyti, kiek vienas sąrašas gali siūlyti kandidatų ir kiek kandidatų gali vienas balsuotojas balsuoti. Bet taisyklės to nepadarė ir todėl "iš lubų" nustatė, kad vienu sąrašu galima siūlyti ne daugiau kaip 7 kandidatus (kodėl ne 5 ar 9?) ir balsuotojas gali balsuoti už pusę apygardoje pastatytų kandidatų, tik ne daugiau kaip už 37. Kas iš tokių taisyklių praktiškai išeina, rodo patys balsavimai. Pvz. antroji apygarda turėjo 46 kandidatus ir balsavo už 23, o faktiškai atstovų turi 15. Taigi 8 kandidatai buvo balsuojami daugiau negu reikia. Gi pirmojoj apygardoj buvo balsuojama už 10 kandidatų, o apygarda teturi 1 atstovą! Arba, pvz., taisyklės nustatė, kad galima siūlyti ne daugiau kaip 7 kandidatus vienu sąrašu, bet čia pat reikalauja, kad apygardoje turi būti pastatyta ne mažiau kaip 10 kandidatų. Kur logika? Leidžia statyti 7, o minimum nustato 10. Tokios taisyklės labiau primena "abstraktų" piešinį, kuriame tesimato įvairių plėmų, o parašas skelbia, kad tai žuvų daina.

Penktosios tarybos pirmoji sesija
Nors taryba išrinkta gegužės pradžioje, savo pirmos sesijos susirinko tik rugsėjo 23. Toks ilgas interregnumas nepateisinamas, juoba, kai LB įstatai (46 str.) nustato, kad ir "LB Centro Valdyba sudaroma LB Tarybos kadencijos nutui". Tad gegužės mėnesį pasibaigė ne tik LB IV tarybos, bot lr jos sudarytos centro valdybos kadencija. Jei dabartiniai LB įstatnl nenumato, tai jie reikia papildyti nuostatu, kad naujai išrinkta LB taryba pirmos sesijos renkasi M vėliau kaip per 30 dienų rinkimams įsiteisėjus. Per ilgas interregnu-numas kelia įtarimą, kad savo kadenciją baigusi valdyba tyčia kliudo LB organų normalų veikimą.

Buv. centro valdybos žmonės ir jų šalininkai reiškia pasipiktinimą V tarybos dauguma, kam ji nepatenkino valdybos pretenzijos gauti kadencijos pratęsimą, nepaisant, kad 5 mėnesius "valdė" be jokio pratęsimo. Mat, nuo to priklauso valdybos privilegijos.

šiuo klausimu dėmesio verti garbės teismo pasisakymai. Garbės teismo (garbės teisėjai V. Sidzikauskas, J. Jankus ir dr. B. Matulionis) nutarime skaitome:

"Pagal bendrą demokratines sąrangos principą parlamentinė funkcija negali būt suplakama su egzekutyvine funkcija. Jei LB organizacinę sąrangą laikome demokratine ir jei LB Tarybai skiriame parlamentines funkcijos analogiją, o LB Centro Valdybai — egzekutyvinė.s funkcijos analogiją, tai bus visai suprantama, kodėl nei Vliko 1949 priimtuose rekomendaciniuose PLB santvarkos nuostatuose, nei JAV LB Laikinojo Organizacinio Komiteto 1952.III.6 priimtuose Laik. JAV LB įstatuose LB egzekutyviniam organui nebuvo pripažintas balsas LB taryboje. Ir JAV LB Tarybos Įstatų Komisijos peržiūrėtų įstatų projektas, pateiktas JAV LB Tarybai 1960.IX. 23, įstatų 34 str. buvo net įsakmiai pažymėjęs: "Centro Valdybos nariai. . . ir kitų ALB centrinių institucijų pirmininkai ALB Tarybos posėdžiuose dalyvauja patariamuoju balsu". Tik JAV LB Centro Valdybos 1960.VIII.31 pastabose dėl įstatų pakeitimo randame pastabą prie 34 str.: "Pridetinas str. LB Taryboj sprendžiamuoju balsu taip pat dalyvauja LB Centro Valdybos nariai", šioks egzekutyvinio organo brovimasis į parlamentinių funkcijų sritį yra suprantamas ir tiek visuomeniniame, tiek valstybiniame gyvenime plačiai pastebimas reiškinys. Tai animus governandl išdava. Faktas, kad JAV LB Taryba 1960.IX.23-2<1 sesijoje minėtai Centro Valdybos pastabai pritarė ir LB Įstatų 34 itl gavo naują pastraipą: "Taryboje sprendžiamuoju balsu taip pat dalyvauja: LB Centro Valdybos nariai, LB apygardų pirmininkai arba jų atstovai po 1 nuo kiekvienos apygardos, LB Centrinių institucijų pirmininkai". Tai yra sui generis nuostatas, mechaniškai prikergtas prie 34 str., ne organiškai jį papildas, nes 34 str. pirma pastraipa nustato, kad "LB Taryba yra vyriausias LB organas, trejiems metams renkamas visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu". Iš esmės tad 34 str. 3 pastraipa yra sprendžiamąjį balsą taryboje gavusiųjų išimtinis, privilegijinis nuostatas. O tokio pobūdžio nuostatai visad interpretuotini, kai interpretacija reikalinga, ne praplečiamąja, o siaurinamąja prasme. Tatai eina ir iš Garbės Teismo 1961. LK.23 nuomonės".
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
Spalio 21-22 Vašingtone vyko Lietuvos valstybes atstatymo 50-čio sukakties konferencija. Joj dalyvavo diplomatų, Vliko, Laisves komiteto, LB ir Alto atstovai. Pirmą kartą tokion konferencijon pilnateisiais dalyviais buvo pakviesti ir redaktoriai. Priimtas Lietuvos nepriklausomybes atstatymo 50 metų sukakties manifestas. Svarstyta šios sukakties metais numatomų žygių bei darbų programa (referavo Laisves komiteto pirm. V. Sidzikauskas), bendradarbiavimas Lietuvos laisvinimo uždavinius vykdant (referavo Vliko pirm. dr. J. K. Valiūnas), laisvųjų lietuvių bendravimo su pavergtąja tauta problemos (referavo V. Vaitiekūnas).

—    Lituanistikos Instituto istorijos skyrius, prašomas VLIKo ir PLB pasisakyti dėl pirmosios Lietuvos valstybės pradžios datos, rekomendavo 1251 metų liepos 17 dieną laikyti oficialia Lietuvos karalijos įkūrimo diena. Tą dieną pop. Inocentas IV priėmė Lietuvos kunigaikštį Mindaugą Apaštalų Sosto globon, pripažino jam karaliaus vardą ir pavedė Kulmo vyskupui vainikuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi. Datų troškulį galima suprasti, bet sunku patenkinti, nes istorijoj nė datos nereiškia matematinio vienaprasmiškumo. Dėl to, žinoma, ir šis "nutarimas bei patarimas" teturi reliatyvią vertę.

—    JAV LB nauja centro valdyba: pirm. inž. Br. Nainys, vicepirm. kun. J. Borevičius, SJ, ir V. Adamkavi-čius, sekr. St. Džiugas, iždininkas inž. K. Dočkus, Kultūros fondo pirm. Anat. Kairys, Švietimo tarybos pirm. J. Kavaliūnas, P. Petrušaitis (organizaciniai reikalai), agr. A. šantaras (informacija), D. Tallat-Kelpšaitė (jaunimo reikalai), P. Žumbakis (narys specialiems reikalams).

Rašytojuose. — Lietuvių rašytojų draugijos premija paskirta Antanui Gustaičiui už satyrinės poezijos rinkinį "Ir atskrido juodas varnas". Jury komisija: dr. P. Bagdas, P. Jurkus, Pr. Naujokaitis, dr. . Ostrauskas ir L. Žitkevičius. Premijuotąjį rinkinį mūsų žurnalo birželio numery recenzavo H. Nagys. Kovo numery buvo P. Andriušio straipsnis apie A. Gustaitį.

—    V. Mykolaičio - Putino minėjimą New Yorke X.29 surengė LMKF (moterų) klubas. Putino asmenį ir kūrybą aptarė J. Aistis, jo poeziją skaitė H. Kačinskas ir K. Baltrušaitytė.

—    Prof. J. Eretas "Basler Nachrichten" (VIII.25) recenzavo H. Buddensiego vokišką Donelaičio "Metų" vertimą.

—    Dr. E. Tumienė, dėstanti Kalifornijos valstybinėj kolegijoj Fullertone. Pacifiko pakraščio filologų draugijos metiniame suvažiavime XI.24-26 Vancouvery, Kanadoj, skaitė paskaitą apie Donelaitį kaip bukolinio epo tradicijos tęsėją.

—    Baltimorėj X.14 surengtas N. Rastenio, šiemet išleidusio anglišką Donelaičio "Metų" vertimą, pagerbimas. — Los Angeles X.28 surengtas pagerbimas J. Balčiūnui - švaistui, apie kurį kalbėjo Alė Rūta ir Br. Raila.

—    Detroito šaulių kuopa skelbia novelės — apysakos konkursą jaunimui, paminint Lietuvos nepriklausomybės 50 metų. Pageidaujama išryškinti Lietuvos laisvės kovose pasireiškusį patriotizmą ir tautos vieningumą. Rankraščiai (50 ar daugiau mašinėlinių puslapių) atžymimi slapyvardžiais. Gali dalyvauti laisvojo pasaulio lietuviai ne vyresni kaip 30 metų amžiaus. Numatomos 3 premijos: 300, 200 ir 100 dol. Konkursą vykdo Detroito šaulių kuopos spaudos ir kultūros sekcija: pirm. VI. Mingėla, M. Sims, L. Heiningas, M. šnapštys ir Alf. žiedas. Rankraščiams siųsti adresas: VI. Mingėla, 33546 Clifton Dr., Warren, Mich. 48092, vėliausias terminas — 1968.IX.1.

—    Los Angeles sudarytas komitetas B. Brazdžionio poezijos rinktinei leisti. Komitetui pirmininkauja pik. J. Andrius.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŲ LIAUDIES PASAULĖJAUTA PDF Spausdinti El. paštas
Dr. Jonas Balys nepriklausomoje Lietuvoje buvo vienintelis gerai paruoštas specialistas tautosakos klausimams. Savo tyrinėjimuose jis ypačiai laikėsi suomių Kaarle Krohno ir Antti Aarnes geografinio istorinio metodo, siekiančio surinkti tautosakos fakto variantus ir jų lyginimu nustatyti pirminio pasakojimo tipą, jo atsiradimo laiką bei vietą, jo plitimo kelius bei atmainas. Tai reikalauja plataus susipažinimo su visų kraštų tautosakiniais faktais, šią plačią J. Balio orientaciją rodo ir jo veikalas "Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje" (išleido Pedagoginis lituanistikos institutas Čikagoj 1966, 120 psl., kaina 3 dol.).

1. Apie pasaulėjautą, t. y. kaip lietuvių liaudis yra pergyvenusi jos matomą pasaulį, kokiais fantazijos vaizdais ji yra apipynusi atskirus to pasaulio reiškinius, kokiais jausmais juos yra palydėjusi, autorius sprendžia tik iš savo specialybei gerai pažįstamų tautosakinių faktų. Ne iš tų faktų visumos, bet iš specialiai atrinktų būdingų pasakų, dainų, burtų, ši medžiaga ir davė planą visai knygai: žemė, Kalnai ir akmenys, Ugnis, Vanduo, Griaustinis ir žaibai, Dangaus skliautas (saulė, mėnulis, aušrinė, žvaigždynai, kometos, meteorai, pamėnai, vaivorykštė), Miškas ir medžiai, žmogus ir gamta mūsų dainose, Likimas, Mirusieji, Magija, arba burtai, Mitologiniai vardai ir sąvokos. Ir pabaigai: Lietuvių mitologijos sintezė.

Tiems reiškiniams autorius yra surinkęs lietuvių tautosakos faktus ir atitikmenis kitose tautose, čia yra knygos stiprybė.

2. Silpnesnė, arba, sakykim, santūresnė atsargesnė yra knygos sintetinė dalis, kurioje lauki atsakymo į autoriaus teisingai keliamą klausimą: "O kas gi mūsų liaudies kultūroje yra specifiškai lietuviška, kaip reiškiasi joje etninis lietuvių charakteris, mūsų tautos pažiūra į pasaulį, žmones ir dievus?" Ir po visos apžvalgos knygoje aiškūs atsakymai tėra šie:

"Lietuvių kultūros ir mitologijos periodizacija tebėra nenustatyta" (111 p.).

"Iš visų dievų labiausiai gerbiamas buvo Perkūnas". "Suomių-ugrų giminė erza mordvinai griausmo dievą vadina Pirgene arba Purgine. Tai aiškus skolinys iš lietuvių". "Yra pagrindo manyti, kad slavų perun irgi yra lietuviškos kilmės, bet ne atvirkščiai". "Vieno vyriausio dievo greičiausiai nebuvo" (112 p.).

Prie tokių išvadų galėtume pageidauti, kad nagrinėjimas būtų pratęstas. Jei, sakysim, konkrečiu pavyzdžiu buvo parodyta, kad Perkūnas yra lietuviškiausias, tai natūralu būtų ryškinti, kokiais charakterio bruožais jis išsiskiria nuo skandinaviško ar germaniško perkūno. Tie bruožai ir būtų specifiški ženklai ano etninio lietuvių charakterio, kurio ieško autoriaus studija.

Dar vienas pageidavimas: jei autorius kreipė dėmesį labiausiai į du veiksnius, formavusius lietuvių pasaulėjautą, į pagonybę ir krikščionybę, ir trumpomis pastabomis rodė, kaip Perkūnas gauna krikščioniškas spalvas, tai būtų prasminga žiūrėti dar į kitą veiksnį — socialinį: ar Perkūno vaizdo nelemia žemdirbio profesija, kuri žmogui įspaudžia sėslumo pamėgimą, nuosaikią realistinę fantaziją. Į žemdirbio profesiją autorius yra atkreipęs dėmesį, kalbėdamas apie mėnulį, kuriam lietuvių tautosaka skirianti daugiau reikšmės nei saulei, nes "lietuviai iš seno yra žemdirbių tauta, o ten kaip tik vyrauja lunarinė mitologija" (60 p.). Priminimas apie žemdirbių profesiją ir lunarinę mitologiją betgi dar neparodo tų konkrečių įvaizdžių ir jausmų, kuriais apipinamas dangaus skliauto reiškinys, o tai ir sudaro pasaulėjautos spalvas, linijas, tonus.
Skaityti daugiau...
 
ANGLIŠKA STUDIJA APIE LIETUVIUS VOKIEČIŲ LITERATŪROJ PDF Spausdinti El. paštas
Pereitais metais pasirodė angliška knyga apie lietuvių kultūros apraiškas vokiečių naujojoje literatūroje: Lithuanian Culture in Modern German Prose Literature. Knygą parašė lietuvis Anatole C. Matulis, išleido Purdue universitetas (Indianoje). Tai grynai mokslinis 166 puslapių veikalas, parašytas specialisto ir skirtas specialistams, suprantama, angliškai kalbančio pasaulio germanistams. Bet įdomiausias dalykas, ir tai čia reikia ypatingai pažymėti, kad nors veikalas yra iš germanistikos srities, jis "savo tikslu pasistatė ne germanistiką, o lituanistiką.

Veikalo turinį autorius suskirstė labai tikslingai. Trumpoje įžangoje anglui skaitytojui duoda kiek žinių apie lietuvių tautą, paskui, pasiremdamas anglų autoritetais, iškelia lietuvių kalbos reikšmę kalbotyrai ir galop pamini tris vokiečių rašytojus vaizdavusius lietuvius, būtent: Hermann Sudermann, Ernst Wiechert ir Agnės Miegel. šiuos tris rašytojus atrinko rūpestingai perkratęs žymiai ilgesnį sąrašą, nes jie būdingiausiai vaizduoja lietuvius ir yra neabejotinai žymūs naujosios vokiečių prozos atstovai.

Tolimesnėje veikalo dalyje, įvade, autorius duoda išsamią apžvalgą viso to, kas vokiečių  (dalimi ir lietuvių) tyrinėtojų padaryta nuo pat XVI a. iki paskutinių laikų, tiriant lietuvių kalbą, dainas ir kitus kultūros reiškinius. Ypač plačiai išnagrinėtas XVIII-XIX a. susidomėjimas dainomis. Labai įdomu sekti, kaip Liudviko Rėzos išverstos vokiečių kalbon trys dainelės gan vingiuotu keliu pasiekė didįjį Goethę. Prie gausios šį kelią tyrinėjančios literatūros galėjo dar būti pridėtas prof. J. Ereto darbas "Rėzos santykiai su Goethe" (Athenaeum, Kaune, 1938). Po Goethės lietuviški motyvai kaskart vis stipriau panaudojami vokiečių poezijos, dramos ir prozos kūriniuose. Tokių kūrinių sąrašas dabar sieks kelias dešimtis vardų.

Vieno dalyko tačiau šiame tikrai turiningame įvade trūksta: tai įsakmaus paaiškinimo, kad tiek parinktieji trys rašytojai, tiek daugumas mokslinių veikalų turi galvoje tik Rytprūsių, t. y. Mažosios Lietuvos lietuvius ir jų kultūrą, o kalbant apie Mažosios Lietuvos lietuvius yra būtina iš anksto žinoti jų skirtingą istorinę ir kultūrinę aplinką. Šių žinių duoti autorius buvo priverstas keliose tolimesnėse veikalo vietose, bet anglui skaitytojui jos praverstų jau pat pradžioje. Tam reikalui labai tiktų Vydūno veikalas "Siebenhundert Jahre  deutsch-litauischer   Beziehungen" (Klaipėdoje, 1932), tik gaila, kad jis nepaminėtas nei išnašose, nei bibliografijoje.

Po įvado eina pats veikalo branduolys. Pirmame skyriuje autorius nagrinėja, kaip Sudermannas, Wie-chertas ir Miegel vaizduoja įvairius lietuvių sluoksnius: ūkininkus, žvejus, žemės ūkio darbininkus, ponų tarnus, tarnaites, aukles ir kitus. Autorius paprastai išvardija atitinkamo rašytojo prozos kūrinius ir iš jų išrenka tuos personažus, kurie paties rašytojo laikomi ar mūsų autoriaus nuomone laikytini lietuviais. Savo nagrinėjimą paryškina gausiomis citatomis ir net ilgokomis ištraukomis (vokiečių kalboje), šitaip vispusiškai nagrinėdamas, autorius palieka gan ryškų paveikslą vokiečių rašytojų vaizduojamo lietuvio ar lietuvės, pačių kūrinių net neskaičius.

Tačiau šio skyriaus pradžioje skaitytojui kils teisėtas klausimas: ar visi autoriaus nurodyti personažai tikrai yra ar bent galima laikyti lietuviais? Dėl Sudermanno personažų abejonių nekyla, bet VViecherto ir Miegel kai kurių personažų lietuviškumą reikia pirma dar įrodyti, nes šiuodu rašytoju savo kūriniuose vengte vengia tiesioginiai pažymėti personažų tautinę priklausomybę. Pavyzdžiui, VViecherto Jūrgen Doskocil, Jonas (romane "Die Majorin"), Jerominai (senelis, tėvas), Miegel Krupatsche ir kai kurie kiti personažai autoriaus ipso facto laikomi lietuviais, tačiau pačiuose kūriniuose jie lietuviais nepavadinti ir nė kokiais kitais žodžiais jų lietuvybė nenurodyta. Prieš skelbiant šiuos personažus esant lietuviais, būtų pravertę atlikti nors trumpą "šaltinių tyrimą", kuris parodytų, kodėl tą ar kitą personažą reikia laikyti lietuviu. Tokio "šaltinių tyrimo" reikalingumą parodo veikalo įvade aprašytasis lietuviškų elementų atradimas Goethės kūryboje. Tiesa, veikalo pabaigoje, išvadose, autorius nurodo kriterijus lietuvių identifikacijai, būtent: personažams parinkti vardai arba tų personažų lietuviškas pasireiškimo būdas, kaip kalbos paprastumas, ne-veidmainingumas, nemėgimas iškalbingai rodyti savo gilių jausmų ir t.t. Tačiau šių principų pritaikymą reikėjo parodyti, kad skaitytojas būtų įtikintas.
 
Iš kitos pusės, autorius ne visus lietuvius iš šių rašytojų prozos kūrinių suminėjo, pavyzdžiui, lietuvių darbininkų būrį trumpame epizode Sudermanno romane "Der Katzensteg", senovės prūsų palikuonį grafą Pernein ir senį žvejį Wiecherto romane "Das einfache Leben" ir kelis kitus.
Skaityti daugiau...
 
IR VĖL NAUJIENOS LITUANISTINIAM MOKYMUI PDF Spausdinti El. paštas
š. m. kovo mėn. "Aiduose" teko aptarti du Pedagoginio lituanistikos instituto 1966 išleistus leidinius: D. Veličkos Konspektinę lietuvių kalbos metodiką (II dalį) ir Lietuvių kalbos pratimų mokyklai ir namams I-jį sąsiuvinį. Šiais metais jau susilaukėme tų pačių D. Veličkos Lietuvių kalbos pratimų II-jo sąsiuvinio. Jame pratimų forma aiškinama lietuvių kalbos morfologija: žodžių daryba ir kaityba (žodžio sudėtis ir rašyba, nosinių raidžių rašymas žodžio šaknyje ir priešdėlyje, priesagų vartojimas ir rašyba), taip pat glaustai formuluojama lietuvių kalbos rašybos sistema.

"Pratimai" skiriami Instituto studentams, neakivaizdiniu būdu siekiantiems išeiti aukštesniosios lituanistinės mokyklos programą, taip pat ir kitų jaunosios kartos lietuvių savišvietai. Kaip P. L. I. pridėtame pranešime sakoma, "Pratimais" gali pasinaudoti ir kitos mokyklos, taip pat tėvai, kurie moko savo vaikus namuose.

Ir šis sąsiuvinis, kaip tos "Pratimų" serijos pirmasis, parengtas ta pačia tvarka, su gramatiniais paaiškinimais. Nesant tuo tarpu mokyklai tinkamiau parengtos gramatikos, čia pateikiami pratimai aprūpinti vadovėliniais paaiškinimais, kurių dėka mokinys gana lengvai gali suprasti ir atlikti pratimus.

Sąsiuvinį sudaro 82 švaraus mašinėlės ir rotatoriaus spausdinto rašto puslapiai (pats pratimų tekstas  pradedamas   6-ju,  baigiamas 80-ju puslapiu). Sąsiuvinio kaina $2.00.

Prie šių "Pratimų" I sąsiuvinio išleistas ir garsinis priedas — fonetinė plokštelė: "Lietuvių kalbos garsai ir priegaidės". Tekstą paruošė Domas Velička, įkalbėjo P. L. I. studentas Romas Sakadolskis, garsų ir priegaidžių tarimą prižiūrėjo dr. Petras Jonikas.
Skaityti daugiau...
 
PRANO NAUJOKAIČIO "ŽYDINČIOS DIENOS PDF Spausdinti El. paštas
Valiulių kaime "nauji laikai", galima sakyti, "prasidėjo su griovio kasimu", sausinant galulaukio pelkes. Jaunam ūkininkaičiui Vincui žibučiui tie laikai buvo reikšmingesni dėl mažiausia dviejų priežasčių: 1) jo "širdyje gimė nerimas" (kasdieninėn kalbon išvertus, tai reikštų, jog įsimylėjo į Duobų samdinę Marytę) ir 2) jis išėjo savanoriu kariuomenėn "kovoti ir kraują lieti už žemę, kuri šventa" (56).

"Vilniaus kalnelius laistė savanorių kraujas. Įsirašė istorijon Radviliškio, Širvintų, Giedraičių vardai" (69) ... O ir iš Duobų ūkio "išėjo jauniausias sūnus ir, padėjęs galvą už tėvynę, negrįžo" (83)...

Vincas Žibutis, savaime suprantama, kovėsi kaip liūtas: "... Visur puola pirmasis, lyg būtų ne mūšis, o žaidimas. Net neatsargiai, prieš taktines karo taisykles. Per kulkas ir ugnį. Eina ir nedega, bėga vandens paviršiumi ir neskęsta. Taip juokiasi draugai iš jo drąsos ir narsumo    Saldu už tėvynę mirti. Ją vieną dabar teturi širdyje. Idealas — dėl kurio verta ir gyventi. Konkreti žemė — jo tėviškės upės, laukai, sodas, lakštingalos, varnėnai, vieversėliai... Pilėnų auka, karžygių žingsniai, praeities atgimimas dabartyje, kelias į šviesias ateities tolumas"  (67).

Laimėti, žinoma, padėjo ir tas faktas, kad priešas, nors ir "atkaklus ir atsargus, frontuose prityręs", vis dėlto neturėjo "idealo, dėl kurio verta mirti jų kariui" (67).

Taigi, Vincui sugrįžus į Valiulius, buvo ir "kuo džiaugtis! Karai laimėti. Kraštas, nors ir apkarpytas pakraščiais, bet laisvas, susikūręs savo valstybę, išsirinkęs valdžią, kuri globoja piliečius, rūpinasi jų reikalais, pagalbos reikalingiems padeda" (100). Tiesa, Marytę jis jau rado ištekėjusią už savo pikčiausio priešininko dvarionio Felikso Urbos, ją suviliojusio bene šaunia policininko uniforma. Tačiau krimstis ir kankintis vienatvėje Vincui ilgai neteko. Duobų Petriuke, kuriai Vincas nuo seno į akį buvo kritęs, iš tikrųjų pasirodė ne ką blogesnė...

"Kada "viskas įstatyta į vėžes ir rieda be didelių rūpesčių" (122), tada Vincui ir ateina, sakytum, "jo metai, jo žydinčios dienos" (125), davusios romanui šį pavadinimą. Gimsta pirmasis sūnus Vytis. "Paskui jį seka Šarūnas, paskui Gintaras ir Kastytis. Vienas po kito... vis berniukai! Vincas nesirūstina, net didžiuojasi: užaugs kareivėliai, tėvynės gynėjai" (146).

"Ramūs slinko metai kaimo buityje. Įprastu ratu vieni gimė, kiti mirė. Vaikai stiebėsi, augo, vyresnieji seno ir pamažu rimo, linko prie žemės ... Pažangos medis Lietuvos kaime augo, šakojosi, spalvingais žiedais pražydo, gerovės vaisiais nusisagstė, šviesumu spindėjo" (150), kol staiga "su rugsėjo pradžia įsiliepsnojo karas" (167). "Lyg lava pasipylė iš ugniakalnio... Radijas skelbia, kad raudonoji armija žygiuoja į Lietuvą. Neribotas skaičius kariuomenės įguloms padidinti. Rieda tankai, ūžia lėktuvai" (168). žinoma, "savo žemėje lietuvis ūkininkas niekam nesilen-kė ir nesilenks" (174), betgi "Galva mūro nepramuši — galvoja Vincas. Reikia nusilenkti jėgai, kuri stipresnė už tave" (182).
Skaityti daugiau...
 
IŠ MEMUARINIŲ KNYGŲ PDF Spausdinti El. paštas
2.
Toliau kreipia dėmesį vysk. P. Bučio Atsiminimai, kurių du tomus (323 ir 283 psl.) išleido Lietuviškas Knygos Klubas Čikagoj 1966 (faktiškai antras tomas tepasirodė šiemet). Abiejų tomų kaina ta pati — $3.50.

Kiek M. Vaitkaus atsiminimai turi ir literatūrinę vertę, aiškiai matyti, pereinant į kitus memuarus. Ypač akivaizdžiai tai matyti iš vysk. P. Bučio atsiminimų, kuriuos per 47 posėdžius (po 2-3 val.) 1950 surašė prof. Z. Ivinskis ir redagavo dr. J. Vaišnora, MIC. Nėra ko stebėtis, kad tokiu būdu parengti atsiminimai ir skaitosi daugiau mažiau lyg protokolas, nors kartais jį ir sugyvina suvalkietiško sąmojo prasiveržimas. Pirmasis skirsnelis su visos Būčių giminės, dėdžių ir tetų, istorija gali skaitytoją tiesiog gundyti ir pačią knygą šalin padėti. Tačiau, prasikasus pro tą supintą giminės istoriją, skaitosi įdomiau. O faktinės medžiagos šie atsiminimai teikia nemaža, čia ir slypi jų vertė.

Vysk. P. Bučio atsiminimų pirmasis tomas apima autoriaus moks linimąsi — "pasiruošimą darbui". Tad savaime lankytosios mokyklos ir sudaro šio atsiminimų tomo ritmą: Marijampolės gimnazija — Seinų seminarija — Petrapilio dvasinė akademija — Šveicarijos Fribourgo universitetas.

Marijampolės gimnazijoje susipažįstame su to meto rusų mokyklos nepedagogiška santvarka, su jos mokytojais rusais, lenkais ir negausiais lietuviais (V. Staniškiu, P. Kriaučiūnu ir J. Jasulaičiu).

Seinų kunigų seminariją P. Būčys lankė 1890 - 95. Tuo metu jau veikė lietuvių klierikų slapta kuopelė, leidusi savo laikraštėlį, bendradarbiavusi "Varpe" (į seminariją pareidavo 44 egzemplioriai) ir platinusi draudžiamąją lietuvių spaudą (ypač įdomūs atsiminimai apie garsųjį Suvalkijos knygnešį kun. M. Sidaravičių). Reikšmingas liudijimas, kaip Maskvos studentų ir Seinų klierikų bendradarbiavimas "Varpe" nutrūko: V. Kudirka griežtai užpuolė Leono XIII laišką Lenkijos vyskupams. P. Būčys parašė atsakymo straipsnį, redakcija padelsusi tą straipsnį įdėjo, bet pareiškė   pritarimą   V.   Kudirkai.

Petrapilio dvasinėj akademijoj P. Būčys studijavo 1895-99. Tuo metu iš per 70 studentų apie 30 buvo lietuviai (tarp jų K. šaulys, J. Jasienskis, J. Kukta, J. Matulevičius, V. Dvaranauskas ir kt.). Sužinome, kad ir čia lietuviai buvo sudarę savo būrelį, kuris rūpinosi talkinti Tėvynės Sargui ir kitais lietuviškaisiais reikalais. Iš tos akademijos profesorių įdomu skaityti atsiminimus apie Maironį (beje, mūsų poeto slapyvardis esąs viduramžių rešytojo pavardė), kalbininką K. Jaunių, hebraísta J. Pranaitį, muziką Č. Sasnauską.

1899 metais P. Būčys išvyko studijų gilinti pas domininkoną A. M. Weissa Fribourgo universitete Šveicarijoje. Tai buvo metas, kai lietuviai kunigai (vėliau gausiai pasekė ir pasauliečiai) buvo ką tik pradėję spiestis šiame universitete. Dėl to didelės vertės turi lr P. Bučio vaizdingas pasakojimas apie pirmuosius Fribourgo lietuvius studentus ir jų 1899 įkurtą draugiją "Rūtą".

Baigęs užsienyje studijas teologijos daktaro laipsniu (1901), autorius pradėjo savo turtingą gyvenimą "darbo baruose", ši pastaroji antraštė ir duota vysk. P. Bučio atsiminimų antrajam tomui. Gaila, kad antrasis tomas yra daug schemiškesnis už pirmąjį. Tenka dėl to kone nusivilti. Iš tiesų, "pasiruošimas darbui" truko iki autoriaus 29 amžiaus metų, o "darbo baruose" jis plušėjo ištisą pusę šimtmečio — 50 metų (1901 - 1951). Gi atsiminimų proporcija yra atvirkščia: atmetus pašalinius įvadinio žodžio, bibliografijos ir pan. puslapius, pirmajame tome autoriaus atsiminimams tenka 304 puslapiai, o antrajame — vos 213. Žinoma, tokioj apimty (50 veiklos metų vos pora šimtų puslapių!) buvo galima tik labai schemiškai užfiksuoti, kas kada buvo autoriaus dirbta. Bet dėl to ir patys atsiminimai virsta daugiau medžiaga autoriaus biografijai, negu teikia medžiagos ir tiems visiems "darbo barams", kuriuose jis veikė. Vis dėlto, kadangi autoriui teko eiti reikšmingų pareigų, jo atsiminimuose galima rasti daug vertingų pastebėjimų, kurie išeina už autobiografijos ribų.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Vincas Maciūnas: PLUOŠTAS DOKUMENTŲ APIE ANTANĄ STRAZDĄ. Atspaudas iš Aidų (1963-64). Išleido J. J. Bačiūnas 1967. 137 psl., kaina 2 dol.

Jonas Budrys: KONTRŽVALGYBA LIETUVOJE. Atsiminimai I. Išleido "Darbininkas" Brooklyne 1967. Aplankas ir iluistracijos P. Jurkaus. 224 psl., kaina $2.50.

P. Žilys: SUOMIŲ-SOVIETŲ KARAS 1939 - 1940. Išleido "Karys" Brooklyne 1967. 172 psl., kaina nepažymėta.

SU DAINA. Gražinos šimukonienės sudarytas dainynėlis. Išleista New Yorke 1967, parėmus M. Antanaitytei - šalinskienei. Duotos 392 įvairios dainos. Kišeninio formato. 351 psl., kaina 2 dol.

Bronius Budriūnas: MIŠIOS (šv. Kazimiero garbei) vienam arba dviem balsam arba mišriam chorui su vargonais. 1967 Čikagoj išleido "Laiškai Lietuviams", kurie šias jaunimui skirtas mišias buvo premijavę. Gaidų 16 psl.

Dr. J. Puzinas: MŪSŲ JAUNIMAS LAISVĖS SUTEMŲ METAIS. 8 psl. atspaudas iš "Dirvos". Išleido J. J. Bachunas 1966.

Albertas Zubras: IŠEIVIJA IR TAUTA. 13 psl. atspaudas iš "Tėviškės Aidų", išleistas Melbourne 1967.
Skaityti daugiau...
 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai