| |
|
|
10 Gruodis
|
 Publijus Vergilijus Maronas: ENĖJIDĖ. Vertė ir pagal originalą heksametrais lietuviškai atkūrė, parašė įvadą ir sudarė žodynėlį dr. Antanas Rukša. Lietuvių Enciklopedijos Leidykla Bostone. Leidėjas Juozas Kapočius. 1965, XXXVI+300 psl.
Romėnų dailiosios literatūros šedevrų vertimai į lietuvių kalbą yra negausūs. Viena Plauto komedija, keletas Vergilijaus, Horatijaus, Propertijaus ir Ovidijaus poezijos fragmentų, šv. Augustino Išpažinimai berods ir bus visas turtas, jei jau nepriskaitysime kito žanro ar menkesnės vertės kūrinių, kaip Gajaus Julijaus Kaisario Komentarų, Nepoto Gyvenimų ar Faidro Pasakėčių. Todėl visos Vergilijaus Ainėjidos pasirodymas lietuviškos knygos rinkoje yra maloni staigmena, už kurią antikinės poezijos ir šiaipjau dailiosios literatūros mėgėjai turi būti dėkingi ir vertėjui dr. A. Rukšai, ir leidėjui J. Kapočiui.
Knyga, be trumpos pratarmės, turi tris dalis: įvadą, vertimą ir vardų bei daiktų žodynėlį. Įvade vertėjas pateikia trumpą Vergilijaus gyvenimo ir kūrybos apybraižą, nurodo jo poezijos įtaką vėlesniems laikams, skiria vieną puslapį Vergilijui Lietuvoje, išaiškina lotyniškojo ir lietuviškojo heksametro teorinius pagrindus, nustato savo vertimo svarbiąsias gaires ir dėsnius, kuriais vadovaudamasis lietuvino antikinius vardus.
Paskutiniu klausimu vertėjas pasisako už dėsnį: kas graikiška — graikiškai, kas lotyniška — lotyniškai (Graeca Graece, Latina Latine). Bet, mano nuomone, turėjo tą dėsnį radikaliau pritaikyti vardų kamienuose. Nežinau, dėl kokių priežasčių prof. A. Rukša yra nutolęs savo vertime nuo klasikinio lotynų kalbos tarimo, jo paties praktikuoto, jei mano atmintis neklysta, Vytauto D. ir Vilniaus universitetuose. Vergilijaus laikais ae ir oe buvo dvibalsiai, c visuomet tariama kaip k, t kaip t ir s — taip kaip mūsų s. Su šiomis taisyklėmis sutinka visi modernieji autoriai, rašę apie lotynų kalbos fonetiką, kaip Kieckers, Leumann, Maniet, Marouzeau, Meillet, Niedermann, Sommer ir Stolz. Jau pačiame veikalo titule pasirodo lytis, kuri nėra nei graikiška, nei lotyniška. Grai-dų "Aineias" ir sulotynintos formos "Aeneas" tiksliausias sulietuvinimas yra Ainėjas (dvibalsis ai, taip dažnas mūsų kalboje, atitinka graikų dvibalsį ir tiksliau perduoda klasikinį lotynų ae negu mūsų e), ir poema apie tą didvyrį vadintis Ainėjida. Galūnė -ė man atrodo mažiau skambi. Enėjidė turi tikrai perdaug ė. Be to, mūsuose yra jau įsipilietinusi Ilijada.
Taip pat siūlytinos kituose tikriniuose varduose formos, stovinčios arčiau originalo, atseit, vietoj An-chizo Anchisas, vietoj Arcecijaus Arketijus, vietoj Cediko Kaidikas, vietoj Cezario Kaisaris ir t.t. Nedaug svorio turi priekaištai, kad yra jau įsisenėjusių formų, kurias vertėjas vadina "liaudinėmis, populiariomis lytimis". Daugumas tų vardų liaudžiai yra visai negirdėtų, o ir dažniau vartojami yra keitęsi. Pavyzdžiui, seniau vartotas Ciesorius pakeistas į Cezarį, Horacijušas (D. Poškos poezijoj) į Horacijų ir t.t. Tai nebūtų sunku liaudies žmonėms išmokti lytis dar artimesnes originaliosioms, kaip Horatijus ar Kaisaris. Iš pastarojo yra išsivystęs vokiečių "Kaiser", kurio sulietuvinta forma "Kaizeris" yra gausiai pažįstama taip Mažosios, kaip ir Didžiosios Lietuvos gyventojams. Be to, lotyniškasis "Caesar", pagal mano liuveniškį mokytoją prof. A. Carnoy (tiesa, senatvėje pasinešusi į perdaug drąsias etimologijas), yra sietinas su mūsų žodžiu "skaistus", kuriame taip pat turime dvibalsį ai.
Abejoju, ar buvo reikalo "Įtaką" ir "Kretą" perversti į jonėnų - atėniečių tarmių lytis "Itakę" ir "Krėtę". Juk kitose graikų tarmėse ir lotynų kalboje pažįstamos formos su galūne -a. Graikų ypsilon, tariamas kaip prancūzų u ar vokiečių ū, galėjo būti trumpas ar ilgas. Varde "Capys" jis yra trumpas, todėl lietuviškai rašytinas "Kapis" (kaip daro Ilijadoje, 20, 239, Ralį pavadavę vertėjai), o ne "Kapys", kaip rašo Rukša (6, 768). "Jupiterio" vardas dažnai sudaro metrinių sunkumų. Kadangi pačioje lotynų kalboje tik vardininke ir šauksmininke vartojama sudurtinė lytis "Iuppiter", o kituose linksniuose šaknis Iov-, tai ir lietuvių kalboje šalia Jupiterio siūlytinas "Jovis" (plg. anglų ar ispanų "Jove"), bet ne su-graikinta lytis "Dzeusas", retkarčiais sutinkama šiame Ainėjidos vertime. Galima būtų padaryti priekaištų ir tikrinių vardų kirčiavimui. Nežinau, dėl ko mūsų kalbininkai taisydami "Veneros" ar "Kereros" slavišką (?) kirtį vardininke (ant priešpaskutinio skiemens), nepasiūlė "Venerą" ir panašius tikrinius vardus kirčiuoti, kaip buvo daroma lotynų kalboje, t. y. su pastoviu kirčiu pirmame skiemenyje, ir kaip lietuvių kalboje kirčiuojama, pavyzdžiui, "nugarą".
Būtų buvę įdomu gauti platesnių žinių apie Vergilijų Lietuvoje. Bet, suprantama, kad vertėjas, gyvendamas Vokietijoj, negalėjo prieiti prie daugelio šaltinių. Ir šių eilučių autorius, įsikūręs dar toliau nuo tėvynės (Kolumbijoj), negali padaryti jokių atidengimų šiame klausime, o tik pridėti šiuos patikslinimus. D. Poškos Ainėjidos vertimas, gal būt, yra dingęs, bet išliko to vertimo keturios eilutės, kaip motto jo garsiajam Mužikui žemaičių ir Lietuvos. Jas skaitome Korsako ir Lebedžio Lietuvių literatūros istorijos chrestomatijoje (Vilnius, 1957, tomas I, rankraščio fotokopija 268 psl., transkripcija 273 psl.). Prisilaikant Poškos vartotos tarmės ir rašybos, šios eilutės skamba taip:
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
 Antanas dažnai padejuodavo. Užeidavo jam ir smarkūs skausmai, ir tada jis riesdavosi į kamuolį, iš burnos jam tekėdavo seilė, ir, rodos, jau žmogui galas, tikras galas, mirtis ateina.
— Visas pamėlynavęs, lyg iš kapų, — dejavo Teklė. — Ką čia dabar daryti, ko čia griebtis? Šauktis daktaro . ..
Su tokia mintim ji pagrįždavo galvą į uošvį. Gasiūnas tylėjo. Jis nežinojo, ką daryti. Jo namuose daktaras dar nebuvo įkėlęs kojos. Suserga žmogus, pasveiksta, ir vėl viskas gerai. Dar anuomet, kai Antanas mažas susirgo ir mažai bepraverdavo akis ir klejojo, tada amžiną atilsį Barbora jau buvo visiškai išsigandusi ir sakė:
— Gal sėsk ir parvežk Gėrą.
Gasiūnas ir tada tylėjo. Jį nustebino tas žmonos išsišokimas: girdi, Gėrą! Kirkiluose buvo felčeris, ir kai kas net parsiveždavo jį. Kiek Gulbinuose buvo daktarų, Gasiūnas nežinojo, bet girdėjęs buvo apie du. Vienas, kažkoks lenkas ar rusas Kačpėdinskis, buvo daktaras kaip daktaras, ir apie jį žmonės neturėjo daug kalbos. Žydas Geras, o, žydas Geras!... Matikų dvarininko duktė visiškai jau mirė, reikėjo, sako, tik akis užspausti, jau, sako, net nebemirksėjo, veidas lyg vaškinis, o atvežė Gėrą, ir ta duktė ir šiandien gyva ir sveika. Kalvio Smėliūkščio sūnų smaugė difteritas, vaikas nebenurydavo seilės, juodai mėlynas, sako, buvo, o Geras ištraukė giltinei iš nagų. Kad šitoks daktaras atvažiuotų ir ką nors namuose gydytų tai Gasiūnas nė nesvajodavo. Tada Antanas pagijo ir be Gėro. O dabar ar išsikrapštys iš lovos?
— Gal tu ką nors už valgei? — klausė jis Antaną — Gal vidurių šiltinė ...
— Šiltine būtų jau miręs. Jau ketvirta savaitė, — sakė Teklė. — Tie lavonai čia ką nors bendra turi. Jau tik ne kitaip. Važiavo, gerai buvo, o staiga lavonus ėmė vežti, ir tuoj pilvas . . .
Gasiūnas vėl tylėjo. Ar ir marti norėtų Gėro? Tik tas Geras nelengvai bus paimamas. Jei dar truputėlį blogiau, tai jis šoktų jau ir Gėro, nes tos savaitės buvo itin sunkios, tie Teklės dejavimai ir verkšlenimai, tas jo paties rūpestis ir graužimasis, kad Antaną anuomet išleido mirčiai. Bet taip jau visiškai bloga nebuvo. Antanas pasitampydavo, pasiseilėdavo ir aprimdavo.
— Ar tie lavonai baisūs buvo? — klausė Gasiūnas, stengdamasis nejučiomis nukreipti šalin daktaro klausimą.
— Baisūs... — ranka braukydamas sau per veidą, Antanas stengėsi nuvyti baisybių vaizdą. — Kruvini, sustingę, išsižioję .. . baisūs . . .
— Gal čia tau priemėtis? . ..
— Priemėtis?
Teklė net šūktelėjo, bet greit susigriebė.
— Jei priemėtis, tai reikėtų švęstom žolelėm parūkyti.
Gasiūnas tylėjo, ir Antanas tylėjo, o Teklė rankiojo iš palubės švęstas žoles. Rūkė prieš pietus, rūkė pavakary, o kitą dieną ji pati bėgo į Gervydus pas Šeberkštį prašyti pupalaiškių ir virė jų arbatą. Bet ligonis negerėjo nė nuo pupalaiškių.
Kai Gasiūnas sulaukė Antano, rodos, buvo trumpam nukritęs visas sunkumas. Serga tai serga, bet namie, čia pat, visų akyse. Bet diena po dienos tas sunkumas iš naujo augo, didėjo, lyg išspausta ir vis dar nenorinti gyti, dar pūlių atsargas vis didinanti didžiulė šunvotė, kurią jausi visur, kur tik beitum ir ką bedarytum, nes ją vis paliesi, nors ir netiesiogiai. Tą rūpesčio šunvotę sekmadienį jis nusinešė ir į Pavandenę. Gatvėj nieko pažįstamo nesutikęs, nužingsniavo tiesiai pas Jurgį Žemonį: jau taboka baigiasi, gal Žemonis dar turės.
— Na, tai jau linksmas ir patenkintas turėtum būti, — kampe kreipšdamasis tarp dėžių šūktelėjo Žemonis. — Imk daugiau tabokos. Iš kur čia gali žinoti, gal nebegausiu.
— Sakai, daugiau? — nesiryžo Gasiūnas. — Gal dar bus, kai daugiau markių turėsim. — Jis išsitraukė piniginę ir pakėlęs galvą svarstė. — Duok tada dešimt pokelių, bet suvyniok, netilps į kišenes, aš paskui užeisiu. — Jis mokėjo pinigus, dar paėmė vieną pokelį viršaus ir tą čia pat praplėšė ir pradėjo suktis rūkyti ir tik tada nudejavo ir atsakė į Žemonio šūktelėjimą: — Linksmybės tai, žinai, nėra. Grįžo, tiesa, gyvas, bet iš ratų kaip išlipo, pasiekė tik lovą, tai nuo to laiko ir tebeguli. Serga, blogai.
Gasiūnas smulkiau švietė Žemonį, kaip ta Antano liga reiškiasi, kaip jau buvęs jis susvyravęs, ar nepamėginti pasikviesti Gėrą.
— Gėrą? — Žemonis pertraukė jį. — Girdėjau, kad Geras geras daktaras, bet pakalbėk apie Antaną su mūsų naujuoju klebonu.
— Ar, galvoji, dėl Gėro vežimo, kad tas žydas?
— Ne. Pasakyk jam, kad Antanas serga, ir, žiūrėk, jis pagydys.
— Klebonas?
— Taigi.
— Klebonas pagydys?
— Taigi. Paklausyk tik, kaip buvo su mano, va, Marytėle. — Žemonis džiaugėsi visas. — Mergaitė, matai, jau laksto, o sakiau, kad nebesulauks ryto, taip kragavo, taip nusilpusi buvo, visa suimta karščio. Net galvos nebepajėgė bepasukti ir burnos sučiaupti, jau akių nebesumer-kė, jau, sakėm, mirs. O sužinojo kun. Sargelis, užbėgo, paklausinėjo, pažiūrėjo, davė vaistų, ir mergaitė į trečią dieną išlipo ši lovos. Tai pasakyk jam apie Antaną.
Gasiūnas klausėsi, galvojo ir tylėjo. Žemonis vis tebežiūrėjo į jį.
— Užeik ir pasikalbėk, — dar pasiūlė Žemonis.
— Žiūrėsiu. Gal reikės užeiti. Vienu žodžiu, žiūrėsim.
Balsas jo buvo lyg mieguistas, pavargęs. Pasakęs dar porą nereikšmingų žodžių, jis atsi stojo. Jis norėjo, kad Antanas pagytų, bet šaldė jį ta nedėkinga mintis, jog reikia eiti pas kun. Sargelį. Būtų dar kun. Dudutis, tai Gasiūnas jau trepsėtų prie klebonijos durų.
— Na, žiūrėsim, — dar tarė jis ir nujudė-jo į duris. Pats matė, kad Žemonis nustebusiom akim lydi jį, ir jautė, kad yra ko stebėtis: tokia naujiena, kad klebonas gydo, galėjo tik džiuginti ir abejingumui, rodos, nebūtų vietos, o Gasiūnas svyravo, svarstė ir abejojo. Smulkmena, bet jam vis dar gyva. Kad būtų Dudutis!
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MARKSO "KAPITALAS" IR BOLŠEVIKŲ REVOLIUCIJA |
 |
 |
 |
Šiemet sukako 100 metų nuo K. Markso "Kapitalo" (I tomo) pasirodymo (1867) ir 50 metų nuo bolševikų Rusijoj įsigalėjimo (1917). šiedvi sukaktys yra susietos, nes Marksu remiasi ir bolševizmas.
Vienoj savo tezių Marksas skelbė: filosofai tik skirtingai pasaulį aiškino, o reikia jį pakeisti. Lygiai po 50 metų Markso mintis jei ne visą pasaulį, tai bent Rusiją pakeitė Sovietų Sąjunga. Tačiau stovime prieš dialektinį klausimą: kiek bolševizmas įkūnijo Markso svajones ir kiek jas išdavė?
Kai Marksas nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos, iškėlusios demokratinę laisvę, apeliavo į proletarinę revoliuciją įgyvendinti komunizmui, jis svajojo baigti žmogaus žmogų išnaudojimą ir tuščią laisvę padaryti realia.
Deja, Raymond Aron žodžiais, "revoliucija gimsta iš laisvės troškimo, ir teroras gimsta iš revoliucijos".
Šią tiesą paliudijo ir bolševikų revoliucija. Senas carinis despotizmas buvo ne nugalėtas, o tik pakeistas nauju bolševikiniu. Beatodairinis masių išnaudojimas įgalino Sovietų Sąjungą išaugti pasauline galybe. Deja, tai žmogui daug nereiškia: ir po 50 metų sovietų piliečiui vis tenka vytis Vakarų darbininko "kapitalistinį" gyvenimo lygį, o ir po visų "liberalizacijų" sovietuose laisvės yra mažiau, negu šio šimtmečio pradžios cariniame režime. Bolševikai perėmė ne tik seną carinį despotizmą bei biurokratizmą, bet ir seną Maskvos imperializmą. Darbo žmonių tarptautinis solidarumas sovietinėj praktikoj virto pavergtųjų tautų "brolišku" lydimu į rusus.
Ne tai Marksas svajojo! Atsikėlus jam iš karsto, tektų didžiai nustebti radus valstybinį kapitalizmą, kurį jis pranašavo paskutine kapitalizmo faze, įgyvendintą jo vardu Sovietų Sąjungoje. Bolševikinis komunizmas nėra tikras marksizmas.
Kurie pergyvenome bolševikinę tikrovę, nesame reikalingi jokios propagandos (nei už, nei prieš bolševikus). Tačiau esame reikalingi gilesnio ir autentiškesnio susipažinimo su marksizmu. Aktualu tai, okupantui Lietuvoje diegiant savo "marksizmą".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
 Rašant apie to paties Lietuvos kampo žmogų, būtų sunku pirmiausia nepabrėžti etninės giminystės. Kun. dr. J. Prunskis ir šias eilutes rašantysis esame to paties valsčiaus (nors ir ne tos pačios parapijos) žmonės. Taigi, rytų aukštaičiai.
Tačiau su aukštaičiais ne taip jau paprasta: ne tik aplamai aukštaičiai, bet ir rytų aukštaičiai nesame lengvai vienu pagrindiniu bruožu išsemiami. Greičiau, užuot vieningo rytų aukštaičio "paveikslo", tenka ryškinti rytų aukštaičio "sieloje" dialektinę įtampą. Vienam poliui atstovauja Vaižgantas, K. Pakštas, A. Miškinis ar P. Andriušis, antram — vysk. A. Baranauskas, arkiv. M. Reinys, prel. A. Dambrauskas-Jakštas, A. Nyka-Niliūnas. Aptartume pirmuosius entuziastišku viskam atvirumu, į viską veržimusi, "dūšios" platumu, lyriniu jautrumu bei visokeriopu jausmingumu. Priešingai, antraisiais pavyzdžiais kalba nebe entuziastiškas jausmingumas, o racionalus aistringumas, nebe viskam atvirumas, o tiesumas ir kietumas, principingumas ir kovingumas. Daugelio gi rytų aukštaičių sielose susitinka abu šie poliai.
Kun. dr. Juozas Prunskis aiškiai yra daugiau vaižgantinės, negu jakštinės sielos rytų aukštaitis. Kaip Vaižgantą, taip ir Prunskį daugiau apibūdina neturėjimas priešų, negu jakštinis "fronto laikymas". Kun. dr. J. Prunskis visur vaižgantiškai ieško "deimančiukų". Gi kur jų nieku būdu negali rasti, ten jis tenkinasi santūriu apgailestavimu, nei karštai piktindamasis, nei leisdamasis kovon. Tai būdinga kun. dr. J. Prunskiui, lygiai siejančiam savo asmeny ir kunigo, ir žurnalisto pašaukimus.
Gimęs 1907 gruodžio 22 Žvilbu-čių k., Daugailių vis., Utenos aps., vidurinį mokslą ėjo Utenoj ir Rokišky. Kunigu įšventintas 1932, pora metų vikaravo ir kapelionavo Kupišky, o vėliau perėjo į žurnalistinę sielovadą. Iš pradžių dirbo "Mūsų laikraščio" redakcijoj kaip religinio - ideologinio skyriaus redaktorius. Jauniesiems katalikų intelektualams 1936 įkūrus "XX amžiaus" dienraštį, tapo jo vyr. redaktoriumi. Užėjusių bolševikų gaudomas (buvo su A. Sušinsku išvertęs J. Douillet knygą "Maskva be kaukės"), pasitraukė iš Lietuvos ir tuoj išvyko į JAV. Čia Vašingtono katalikų universitete 1945 įsigijo bažnytinių teisių daktaro laipsnį (dicertacija: Comparative Law, Ecclesiastical and Civil in Lithuania). 1948 įsijungė į "Draugo" redakciją ir joj ligi šiolei tebedirba. Paskutiniais metais drauge jis ant savo pečių neša ir marijonų mėnesinio žurnalo "The Marian" naštą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ASTURIAS—1967 METŲ NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS |
|
|
|
 Seniai praėjo tie laikai, kuomet Nobelio premijomis būdavo atžymimi išimtinai dideli nuopelnai literatūros srityje, ir jas gaudavo tik neabejojamai stambūs rašytojai. Po antrojo karo, švedų akademijai pasukus "politinio realizmo" kryptimi, bent pusė laureatų, lyginant juos su prieškariniais, buvo aiškiai žemiau vidutinio lygio. Pačios premijos kadaise aukštas prestižas gerokai smuko, ir šiandien jos paskyrimas jokiu būdu nebegali pretenduoti į žymiausio metų įvykio literatūros pasaulyje titulą.
Šių metų premijos paskyrimas gvatemaliečiui Miguel Ángel Asturias niekam nebuvo staigmena. Jau kuris laikas jo vardas kone kasmet buvo minimas pirmaujančių kandidatų tarpe. Tatai greičiau tik dar kartą akivaizdžiai parodė, jog politinis - ideologinis momentas ir toliau palieka vienas svarbiausių švedų akademijos kriterijų.
Asturias, be abejo, geras rašytojas, bet jokiu būdu ne didelis rašytojas, ypač vertinant pasauliniu mastu. Tiek forma, tiek problematika jis yra grynai lokalinės reikšmės fenomenas. Iki šiol Asturias buvo plačiau pažįstamas bei skaitomas tik Lotynų Amerikos kraštuose ir Prancūzijoje. Anglosaksuose jo raštai neturėjo didesnio pasisekimo. Tai liudija negausūs vertimai: priešpremijiniais laikais vos vienas romanas (El señor presidente) buvo išverstas į anglų kalbą. Premiją gauti jam padėjo socialinis pažangumas, antiamerikietiška laikysena ir ypač prancūzų viešoji opinija, turinti nemažos įtakos Švedų akademijos sluoksniuose.
Gimęs Guatemaloje (1899), Asturias mokėsi vietinėse mokyklose ir Paryžiaus Sorbonoje. Ilgą laiką dirbo Gvatemalos diplomatinėje tarnyboje (atache kultūros reikalams Meksikoje, ambasados patarėjas Argentinoje, ambasadorius Salvadore etc.). Pirmas žymus Asturias veikalas buvo Leyendas de Guatemala (Gvatemalos legendos, 1930), parašytas naudojantis sakytine liaudies tradicija. Jų stiliuje bei temų traktavime pastebima stipri surrealizmo įtaka, šios legendos kai kurių kritikų ir šiandien tebelaikomos vienu geriausių Asturias kūrinių. Platesnes skaitytojų mases Asturias pasiekė romanu El senor présidente (Ponas prezidentas, 1946), vaizduojančiu tipingą anoniminės Lotynų Amerikos "bananų respublikos" diktatorių. Iš tiesų tai tik šiek tiek retušuotas tos pačios Gvatemalos prezidento Manuel Estrada Cabrera portretas romane. Didžiausia šio romano literatūrinė dorybė yra tai, kad autorius jame beveik niekur nepasiduoda pavojingai tokios tematikos veikaluose pagundai — nusileisti į politinio - ideologinio pamfleto lygį. Kovodamas prieš diktatorių, jis visuomet lieka objektyvus žmogui. Bet taip pat tenka pabrėžti, kad, nežiūrint daugelio gerų savybių, romanas neprašoka lokalinės reikšmės lygio, nes viskas jame perdaug specifiškai susieta su vietos ir laiko sąlygomis. 1952 prancūziškas šio romano vertimas buvo atžymėtas geriausio verstinio romano premija (Prix du meilleur roman étranger).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
