Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1955 m. 1 Sausis
Turinys PDF Spausdinti El. paštas
Jonas Aistis — Kelios pastabos dėl Lietuvos atstatymo ....................................... 1
Jonas Balys — Dainų kraitis iš tėvynės ................................................................. 6
Antanas Maceina — šv. Pijaus X pasiuntinybė ..................................................... 16
Kazys Bradūnas — Rytas, Vasara, Gentis, Relikvija, Pjūvis, Vakaras (eil.) ...... 25
Jurgis Jankus — Duobės ......................................................................................... 26
Zenonas Ivinskis — Atbundančios tautos žygiai ir veikėjai .................................. 29

KŪRYBOS   PASAULYJE

LITERATŪRA
A. Tyruolis — Prof. J. Nadleris ir jo naujausioji literatūros istorija .................... 39
Aug. Raginis: Algirdas Landsbergis — Kelionė ................................................... 40

KNYGOS IR ŽURNALAI
Antanas Musteikis: Jeronimas Cicėnas — Vilnius tarp audrų ............................ 41
J. Rečionis: Jonas K. Karys — Nepriklausomos Lietuvos pinigai ...................... 42

MOKSLAS
J. Jakštas — Amerikos viduramžių akademija ..................................................... 43

VISUOMENINIS  GYVENIMAS
K. Mockus — Į artimąją praeitį žiūrint ................................................................. 45
Įvykiai ...................................................................................................................... 47
Skaityti daugiau...
 
KELIOS PASTABOS DĖL LIETUVOS ATSTATYMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS AISTIS   


Atidžiau sekdami svarstymus ir diskusijas dėl išlaisvintos Lietuvos atstatymo, galime pastebėti gana keistą reiškinį, ir būtent, kad sprendžiami beveik išimtinai vien medžiaginiai tautos reikalai — žemė, vandenys, miškai, nuosavybė ir su ja susietos taikytinos teisinės normos, o žmogus lietuvis paliekamas už svarstymų ir diskusijų ribos. Padarytoji ir tebedaroma tautai medžiaginė skriauda yra labai didelė, kuri, jei net pats išsilaisvinimo procesas vyktų be tolesnio griovimo ir vertybių naikinimo, bus sunki problema, dėl to mes jos nemanome nuvertinti. Tačiau ta skriauda negali lygintis su padaryta moraline žaizda, kurios gydymas pareikalaus daugiau laiko negu medžiaginių vertybių atstatymas.

Kita vertus, kai kalbama apie medžiagines vertybes, daugiau apsistojamą ties žemės ūkio ir nuosavybės klausimais, o visai išleidžiami kiti medžiaginiai tautos gyvenimo pasikeitimai, kurie iš pagrindų keičia žmonių buitį ir galvoseną. Tie dalykai, ir daug rimčiau bei sudėtingiau nei žemės ūkis, visu aštrumu atsistos prieš išlaisvintos Lietuvos akis. Vienus jų reikės spręsti metais, bet bus ir tokių, kurie bus spręstini jau pirmą dieną.

Sakysime, dabar Lietuva sparčiai pramoninama. Tuo gal reikėtų džiaugtis, nes vis dėlto plečiamos senos ir statomos naujos įmonės, kurios — mūsų galva ir noru — liks nesunaikintos. Bet tuo perdaug džiaugtis nereikėtų jau vien dėl to, kad tos įmonės statomos lietuvių kaštu ir triūsu ne sau, o rusams. Visa pramonė kreipiama ta linkme, kad Lietuva, net ir pasikeitus tvarkai pačioje Rusijoje, visą laiką priklausytų nuo rusų žaliavų ir rusų rinkų. Jei žaliavų klausimas būtų galima lengviau išspręsti, tai jau rinkų klausimas bus daug painesnis, nes gaminami tokie dalykai, kurių nebus galima kitur iškišti.

Dirbtinai kylant pramonei, prasideda ne pagal krašto išgales gyventojų judėjimas, tai yra, kėlimasis į pramonės centrus. Jau taip yra, kad žmonės lengviau juda iš kaimų į miestus, o ne iš miestų į kaimą, dėl to tasai pradėtas krašto supramoninimo procesas reikės palaikyti bent turimoje augštumoje, o nieku būdu ne lėtinant ir ne grąžinant į seną padėtį.

Ir žemės ūkyje per staigi mechanizacija padarys tai, kad ir čia mes turėsime surištas rankas. Šiandien mechanizacijos pasėkos yra tos, kad milžiniškas ūkio kraštas nepajėgia pasigaminti savo reikalams pakankamai žemės ūkio produktų. Jei tai vieną dieną pereis į privačią iniciatyvą, tai žemės ūkio gaminių hiperprodukcija bus neišvengiama, bet ir žemės ūkyje, atrodo, kelio atgal nebus.

Krašto ekonomika yra tada sveika, kai didesnė gaminių dalis sunaudojama vietoje, o tik būtinoji skiriama eksportui. Dėl to laisvoje Lietuvoje pramonė reikės taikyti vidaus reikalams, aišku, nemažinant jos apimties, o tai bus sunkiau atlikti negu pertvarkyti žemės ūkį.

Išleisdami iš akių šiuos mūsų buities pasikeitimus, mes daugiau dėmesio kreipiame į tai, kas buvo, negu j tai, kas bus, — į tai, ką palikome, o ne į tai, ką rasime. Tie dalykai niekad nebus tinkamai suprasti ir įvertinti, o tuo pačiu jie negalės būti tinkamai sprendžiami, jei mes nesigilinsime į tautos dvasioje vykstančius pasikeitimus, nes čia kaip tik ir susibėgs visos mūsų ateities problemos.

Apgraibomis mums kiekvienam aišku, ko Lietuvoje siekia okupantas. Jo pirmas tikslas ir siekis yra žmogaus perauklėjimas. Jis vykdomas dviem būdais: smurtu ir pačių auklėjamųjų iniciatyva. Smurtas daugiausia reiškiasi vadinamojoje kovoje prieš buržuazinius prietarus: tautybę, religiją, pasaulėžiūrą . . . Bet neigti ir griauti nepakanka, reikia auklėti nauja komunistinė bendruomenė, reikia kurti naujos gyvenimo formos ir nauji žmonės. Čia sudaromos sąlygos savai iniciatyvai pasireikšti. Ir ta teisė duodama ne tik atskiram individui ar žmonių grupei, bet ir dideliems kolektyvams, siekiatiems visą tautą. Indvidui pakanka ir kolūkio ar dirbtuvės saviveiklos ratelio, o tautai jau reikia platesnių akiračių — meninių dekadų ir Augščiausios Tarybos sesijų Maskvoje.
Skaityti daugiau...
 
DAINŲ KRAITIS IŠ TĖVYNĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Balys   
Čia dedamas pluoštas būdingų mūsų liaudies dainų, kurios yra paimtos iš stambaus rankraščio, "Lietuvių Dainos Amerikoje", jau keli metai paruošto spaudai ir tebelaukiančio leidėjo. Visos tos dainos buvo užrašytos fonografu 1949-1950 m. Dr. J. Balys, remiamas amerikiečių mokslo jstaigų, Indianos Universiteto ir kitų, per dvi vasari važinėjo po visas stambesnes lietuvių kolonijas JAV, padare apie 3,000 mylių kelionę ir užraše per 1,000 atrinktinių dainų. Iš to skaičiaus vėl buvo atrinkti 425 būdingiausi ir jdomiausi variantai, kaip literatūriniu, taip ir folkloristiniu atžvilgiu jžymios dainos, nurašytos iš kaspinų j popierių, suklasifikuotos ir paruoštos spaudai. Daugelio jų gaidas irgi nurašė j popierių komp. V. Jakubënas. Ta nedidele atranka, spausdinama "Aiduose", jau vaizdžiai parode, koks didelis kultūrinis lobis slepiasi mūsų dainose, kurias reikia ir mums patiems pažinti, ir kitataučiams parodyti.

Numeriai dainų antraščių gale (kampuotuose skliauteliuose) rodo dainos tipą pagal klasifikaciją, duotą rinkėjo knygoje "Lithuanian Narrative Folksongs" (1954). Ten atitinkamoje vietoje galima bus rasti nurodytus kitus tos dainos variantus, pastabas apie dainos kilmę ir istoriją, giminystę su kitų tautų dainomis ir kt.

RED.

 
1. TAVE ŠIRDELĖJ TURĖJAU [A3]

l.    Vai dariau dariau lyseles,
Vai sėjau sėjau rūteles.
Įsakiau savo jaunam berneliui
Rudenužio palaukti.

2.    Dar nei rūtelės nedygo,
Nei lelijėlės nežydo,
Pamačiau savo jauną bernelį
Vieškelėliu atjojant.

3.    — Vai bernužėli tu mano,
Vai dobilėli tu mano,
Vai kodėl dėl ko, jaunas berneli,
Rudenužio nelaukei?

4.    Ar tau patiko lyselės,
Ar tau patiko rūtelės?
Ar aš patikau jauna mergelė,
Mano ranku darbeliai.

5.    — Patikai, jauna mergele,
Ir tavo rankų darbeliai;
Tik nepatikai, jauna mergele,
Kad su kitais kalbėjai.

6.    — Kad ir su kitais kalbėjau,
Tave širdelėj turėjau:
Žydi bernelis mano širdelėj,
Kaip darže bijūnėlis.
Skaityti daugiau...
 
ŠV. PIJAUS X PASIUNTINYBĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
Gali šventasis žemiškajame savo gyvenime būti ir labai pasinėręs vienuolyno tyloje, kaip Kūdikėlio Jėzaus Teresė; gali jis būti atsiskyręs nuo bendruomenės, kaip Nikalojus iš Flūes, kanonizacijos aktas išima jį iš privatinio buvimo plotmės ir pastato priešais tikinčiojo pasaulio akis kaip malonės išgrynintą asmenybę, kuria ne tik mes stebimės bei sekame, bet kuri ir pati ką nors mums sako. Kiekvienas šventasis turi savo pasiuntinybę. Kiekvienas šventasis yra pašauktas atlikti tam tikrą uždavinį ne tik žemiškajame savo kelyje, bet ir dangaus garbėje. Dar daugiau: šis uždavinys nesykį visu ryškumu suspindi tiktai po šventojo mirties. Tai matyti beveik visų vadinamųjų "nežymių" šventųjų gyvenime. Buvę pamiršti žemėje, jie staiga (o kartais tik po keleto šimtmečių) sušvinta danguje.

Be abejo, mums nėra lengva atspėti, kam kuris šventasis yra pasiųstas ar siunčiamas, nes nevisados ši jų pasiuntinybė yra visuotinė ir amžina. Esama šventųjų, kurie veikia tik tam tikroje žemės erdvėje: šv. Kilianas yra labai brangus frankams, tačiau jis lieka be įtakos lietuviams. Esama taip pat šventųjų, kurių uždavinys yra pasibaigęs tam tikrame laike: šv. Pachomi-jus atliko nepaprastą vaidmenį 4-jame šimtmetyje, duodamas pradžią vienuoliniam gyvenimui; šiandien jo veiklos neregėti. Šventieji yra tarsi žvaigždės: vieni jų šviečia tik tam tikroje aplinkoje, kiti dar tik kyla, treti jau yra "užgesę", ketvirti žėri visoje padangėje. Tai yra dieviškosios malonės veikimo paslaptis. "Kiekvienam duodama Dvasios apreiškimas, kad būtų iš to naudos" (L kor 12,7); tačiau ši nauda gali būti labai įvairi. Viena tik aišku, jog nėra šventojo tik sau vienam. Kiekvienas šventasis yra miestas, "pastatytas ant kalno" ir todėl negalįs būti paslėptas (Mat 5.14). Savo šviesa jis pasauliui šį tą rodo ir šį tą reiškia.

Tai ypač reikia pasakyti apie šv. Pijų X. Gyvenęs didžio sukrėtimo metais ir sėdėjęs popiežių soste, šis šventasis yra dar mažiau privatinis, negu kuris nors kitas. Visas jo gyvenimas nuo pat kunigystės šventimų buvo skirtas žmonėms. Apie save šv. Pijus kuo mažiausia galvojo ir save kuo mažiausia vertino. Tačiau dieviškoji Apvaizda jį vedė vis augštyn ir augštyn: nuo paprasto vaikelio per kunigo šventimus, per vyskupo sostą, per patriarcho titulą, per popiežiaus pareigas į altoriaus garbę. Jau tiktai šis nuolatinis ir gana greitas kilimas be jokių asmeninių pastangų (priešingai, šio kilimo vengiant ir nuo jo bėgant!) rodo, kad su šv. Pijumi siejasi kažkokia gili pasiuntinybė; kad Viešpats nori per jį kažką pasauliui pasakyti ir parodyti; kad šis šventasis iš tikro yra mūsų amžiaus šventasis. Stabtelkime tad valandėlę ties šia nauja šventumo žvaigžde!

1.. Popiežius šventasis

Pijus X yra ne paprastas šventasis, bet popiežius šventasis. Ar tai nuostabu? Ar popiežiaus nevadiname "šventuoju tėvu"? Ar vietą, kurią vienintelę Bažnyčioje Šventoji Dvasia saugo nuo klaidos, neturėtų Ji saugoti ir nuo nuodėmės, kad ją užėmęs žmogus jau savaime būtų apdovanojamas malonėmis? Taip atrodo. Tačiau žvilgis į istoriją atskleidžia mums skaudžią popiežiaus sosto dramą. Penketą pirmųjų krikščioniškosios istorijos šimtmečių popiežiai beveik be išimties buvo šventieji. Bet jau nuo šeštojo šimtmečio prasideda lėtas, tačiau nuolatinis popiežiaus sosto pasaulėjimas. Ligi devintojo šimtmečio vidurio popiežių-šventųjų dar yra 40%. Paskui šventieji iš popiežių eilės beveik visiškai išnyksta. Nuo devintojo amžiaus vidurio ligi šešioliktojo vidurio, vadinasi, per ištisus 700 metų randame tik 5 popiežius šventuosius; nuo šešioliktojo šimtmečio vidurio ligi dvidešimtojo pradžios — tik vieną vienintelį: šv. Pijų V (popiežiavęs 1566-72). Bet štai, 20 amžiaus pradžioje Bažnyčios priekyje vėl stovi šventasis: Pijus X. Popiežiaus pareigų objektyvinis šventumas jame vėl sutampa su subjektyvinių asmenybės šventumu. Tai didis įvykis krikščioniškojoje istorijoje, ir džiaugsmas, išsiveržęs šv. Petro aikštėje Pijaus X kanonizacijos dieną, buvo daugiau, negu tik paprastas pietietiškos širdies suliepsnojimas.

Ką reiškia, jei popiežiaus sostan sėda šventasis? Prisiminkime, kas yra popiežiaus sostas. Popiežius yra Kristaus vietininkas žemėje'. Jam yra duota mokomosios, valdomosios ir pašvenčiamosios galios pilnybė. Tai Uola, ant kurios Kristus pastatė savo Bažnyčią ir kurios "pragaro vartai nenugalės" (Mat 16,18), nes ją ypatingu būdu saugo pats Išganytojas, pasilikdamas su ja per savo atsiųstą Dvasią-Ramintoją "ligi pasaulio pabaigos" (Mat 28,20). Popiežiaus neklaidingumas, kalbant jam ex cathedra tikėjimo bei dorovės klausimais, yra regimas šio pasilikimo ženklas.

1. Nesykį yra sakoma, kad popiežius yra šv. Petro įpėdinis, šis tačiau posakis yra teisingas tik istorine prasme. Religiškai popiežius atstovauja Bažnyčioje ne šv. Petrui, bet pačiam Kristui, nes savo galią jis gauna ne iš šv. Petro, bet iš paties Kristaus.

Iš kitos tačiau pusės, popiežiaus sostas yra nepaprastai atviras Dievo priešininko puolimui. Tai yra anoji kalno viršūnė, ant kurios susitiko Kristus su gundytoju (plg. Mat, 4,9). Tiesa, Išganytojas pavarė gundytoją, bet evangelistas Lukas pastebi, kad "velnias atstojo nuo Jo iki laikui" (Luk 4,13). Kitaip tariant, gundytojas buvo pasiryžęs grįžti atgal. Be abejo, negalėjo grįžti prie prisikėlusiojo ir Tėvo dešinėje sėdinčiojo Kristaus. įžengimas į dangų išvadavo net ir žmogiškąją Kristaus prigimtį nuo bet kokių velnio puolimų. Užtat velnias grįžo prie Kristaus, besiskleidžiančio žemės erdvėje ir laike: jis grįžo prie mistinio Jo Kūno, prie Bažnyčios kaip bendruomenės, prie regimosios jos Galvos. Kaip anuomet dykumoje Kristus, taip šiandien istorijoje popiežius yra kiekvieną kartą iš naujo gundomas tais pačiais dalykais: duona, dieviškąja gilia ir žemiškąja valdžia. Kiek popiežius yra Kristaus vietininkas žemėje ir regimoji Bažnyčios Galva, tiek jis nebuvo ir nebus sugundytas, nes tai yra laiduota paties Išganytojo ne tik šv. Petrui, bet ir visiems Žvejo žiedą nešiojantiems vyrams. Vis dėlto kiek popiežius yra žmogiškoji asmenybe, tiek jis gali gundytojui paklusti ir nesykį yra paklusęs. Šventųjų išnykimas popiežiaus soste kaip tik ir yra tokio paklusimo apraiška. Bažnyčios istorija teikia mums daugybę pavyzdžių, kurie rodo, kaip nekartą popiežiai nusilenkė duonos gundymui; nusilenkė vilionei naudoti dieviškąją savo gsVą priešams sutrypti; nusilenkė pagundai prisiimti žemiškąją valdžią ir su ja surištą didybę. Žinoma, krikščioniui liūdna yra regėti, kad ištisus amžius popiežiaus sostas pasilieka šventas tik savo pareigų dėliai. Mums norėtųsi, kad kiekvienas popiežius elgtųsi gundytojo atžvilgiu, kaip elgėsi Kristus, nesileisdamas su dykumų dvasia į jokias sutartis ar diskusijas (plg. Mat 4,4-10). Tačiau atsimenant, kad ir pats šv. Petras šiuo atžvilgiu nesykį svyravo tiek savo pažiūrose, tiek savo elgesyje, popiežių svyravimas ir linkčiojimas istorijoje darosi suprantamas. Jis virsta net savotiška Bažnyčios apologija, nes rodo, kad Kristaus įsteigtoji dievažmogiškoji Bendruomenė išsilaiko pasaulio audrose ne žmogiškąja išmintimi ar prigimtąja dorove, bet pačia Šventąja Dvasia, nepaisant žmogiškųjų suklupimų bei nuodėmių.
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kazys Bradūnas   
RYTAS
Sidabro paukščiai suplasnojo,
Sučiulbo aukso inkilai,
Ir ąžuoliniame altoriuj
Pragydo medžio angelai.

Išsprogo sienoje sienojai
Ūgiu pavasario žaliu.
Medines bažnytėlės rojuj
Širdis pavirto varpeliu.

VASARA
Guli kalvos tvankiam tingume,
Dega naktys be lašo rasos.
Aš meldžiuosi mėnulio tarme,
Aš grimstu į bedugnę šviesos

Nesutemstančio vasaros laiko,
Kur nėra valandų,
Kur įkaitę stiebai neišlaiko
Brandumo grūdų.

GENTIS
Mano gentį grūdina smūgiai —
Skamba skydas, apkaltas variu.
Aš jos buitį, kaip upę, geriu.
Po milžinkapių augančiais kūgiais
Gula kartos,
Kad vaikų vaikai
Gimtiį. grūdo gajumo.
Skaityti daugiau...
 
Duobės PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Jankus   
Ketvirtadienį Paparčiuose buvo linų myni-mo talka, ir tėvas turėjo eiti, bet pasišoviau aš. Negalėjau eiti ir eiti iš kampo į kampą, kaip narve uždarytas vilkas. Reikėjo už ko nors užsikabinti, kur nors patį save nublokšti. Pati sveika prigimtis verste vertė tvertis ko nors. O čia pavaduoti tėvą buvo ir gera ir garbinga. Tam, kas skatino žmones apie mane geru žodžiu prasitarti, aš visada buvau jautrus. Taip pat galvojau, kad bus ir Antanas. Jeigu ne linus minti, tai naktipiečiuose, nes Paparčių, paprastai, niekas iš turtingesniųjų nevengdavo.

Bet Antano nebuvo, jis turėjo didelių reikalų mieste. Niekas nieko tikra nežinojo, bet kalbos buvo, kad jis tenai užmetęs tinklą kažin kam labai svarbiam. Kažin kam surištam su akademija, su profesūra ar dar kuo svarbesniu. Jis niekam nieko nesakęs, bet pati Genienė prasitarusi Paparčių mamelei. Tenai rūgo mūsų tolimo užkampio mąstymui kažin kas labai didelio. Apie tai šnekėjo ir vienas ir kitas, ir kiekvienas turėjo manęs paklausti, ar aš tikrai nežinąs, ką jis tenai pradėti žada. Aš nieko nežinojau, ir žinoti nenorėjau. Man tik buvo nuostabu, kad linamyny buvo Vitalija. Turėjo ateiti tarnaitė. Taip bent sakė prieš savaitę, bet dabar tarnaitei atsiradę svarbesnių darbų. Keistas dalykas, kai tarnaitei svarbesnių dalykų atsitinka, negu pačiai šeimininkei, bet vistiek Vital'ja buvo čia, ir visam tam gandų debesėlyje apie didelius jos Antano reikalus stovėjo ji pati prie paprastų papilkėjusio ąžuolo mintuvų su šiurkščia pralaužtų linų sauja, maža tokia, gyva, nuo greito judėjimo raustančiais veidais, vis storiau apnešamais tirštomis linų dulkėmis.

Ir Antanas turėjęs būti, bet jo vieton geležinėm rankom laužia dideles linų saujas du berniukai ir puslaužius meta mergaitėms. Tos pyksta ir plūstasi, bet juodu nekreipia dėmesio: jiems įprasta šiurkštaus savo darbo dalį taip pat šiurkščiai numesti silpnesniam. Aš laužiu Vitalijai, ir negaliu taip daryti. Kad ir norėčiau, negaliu. Galvoju: apversiu, gyvačiuke, tave saujų saujomis, ir žinokis, išsikapstyk pati, o ausyse skamba: Jonas, Jonelis, Joneliukas, ir negaliu. Dirbu dvigubai skubiau už kiekvieną kitą ir jai paduodu saujas jau beveik gatavas. Iš karto tai keistai malonu, paskum pasidaro sunku: rankos ima gelti ir delnai dega, bet greitumo nelėtinu. Aš jėgų turiu. Žinau, kad jų užteks ligi pusiaunakčio, o paskum bus viskas baigta.   Mes nė vieno žodžio dar nepasisakėm, ir man beveik gera, kad užsitiesiau tokį greitą darbą: nėra kada kalbėti, o ji tegu turi laiko pagalvoti. Tegu atsimena kiekvieną žodį, kurį kalbėjo apie Joną ir apie Joneliuką. Man tai vistiek. Dabar visiškai vistiek. Kaip didelis raudonas kalnas, kyla dvasioj pasiryžimas, ir žirau, kad rytą išvažiuoju pirmuoju traukiniu, kad dirbsiu kaip velnias, kad pasiliksiu universitete ir pasidarysiu profesorius, kad išvažiuosiu universiteto pinigais užsienin pagilinti studijų, kad savo akimis pamatysiu amžiais sukrautus meno turtus ir savo pirštais paliesiu senus pastatus ir architektūros stebuklus, kad sugrįšiu širdį prisikrovęs pirmųjų šaltinių vertybių, ir kas man tada bus visi Antanai, nors vienon krūvon rudėti. Kalnas augo didyn ir didyn, ir mano g'l-vojimas virto piktumu, virto pagieža, kaip didėja baisios audros gūsiai, ir aš žinojau, kad padarysiu viską iš grynos pagiežos, kad pats save iškelsiu augščiau viso kito. Nebejaučiau rankose nei skausmo, nei degimo, tik nuostabų didelį saldumą, ir dirbau taip greitai, kad ji vos spėjo sklaidyti pusiau gatavas saujas.

—    Ar pašėlai, Jonai, — išblaškė man ugninį kalną. — Kad būčiau žinojęs pati toki darbininką esant, nebūčiau tos talkos nė kvietęs.

Šalia manęs stovėjo Papartis ir sklaidė saują linų.

—    Ir mergaičių nebūtų reikėję: pats viską iš karto sugebi padaryti, o mergaitė, žiūrėk, vistiek pro saujų kalną neišsikasa.
Skaityti daugiau...
 
ATBUNDANČIOS TAUTOS ŽYGIAI IR VEIKĖJAI PDF Spausdinti El. paštas
PROF MYKOLO BIRŽIŠKOS "LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS"

Skaitant dviejų tomų "Lietuvių tautos kelią", vis tarp eilučių pasivaidena nusmailintos sidabrinės barzdelės autorius, seno stiliaus akademikas. Jis daugiau kaip pusė šimtmečio nuolat rašo, tyrinėja, Lietuvoje daug metų mokė, profesoriavo, rektoriavo abiejuose valstybės universitetuose, nuolat visuomeniškai veikė, kovojo už lietuvių teises Vilniuje ir Kaune už Vilnių ir t.t. ir t.t. Negali nesistebėti, kad jis, vargdamas visokiose tremties sąlygose Vokietijoje (1944-47), kurios jo mokslo darbui, žinoma, buvo tapusios tokios nepalankios, užsispyrė ir surašė į dvi knygas puspenkto šimto puslapių kondensuoto teksto (224 p.-222 p.) apie lietuvių tautą, jos kultūrą, veikėjus ir jų žygius.

Pirmąjį "Liet. t. kelio" tomą (1952), be kitų, visuomenei buvo pristatęs A. Tyruolis ("Draugas" 1952. XI. 29) ir J. Jakštas ("Aidai" 1953 p. 278). Antrasis tomas yra organiška tąsa. Jis apima pusantro skyriaus, t. y. IV-jo skyriaus ("Liaudis virsta tauta") pabaigą: "B. Švinta" ir platų V-jį skyrių: "Tauta bręsta didžiajam žygiui".

Chronologiškai yra tai du žymūs mūsų istorijos laikotarpiai: visas tautinis atgimimas nuo spaudos uždraudimo iki jos atgavimo (1864-1904) ir pagaliau pilnas dešimtmetis prieškarinio veikimo iki 1915 m. vokiečių okupacijos. Šis paskutinis svarbus lietuvių tautinio subrendimo laikotarpis, deja, mūsų jaunesnei kartai iki šiol buvo palikęs tokis neryškus ir miglotas. O juk spaudą atgavus tuoj buvo imtasi svarbaus ir viešo kultūrinio bei visuomeninio veikimo. Tas dešimtmetis (1904-14) beveik netyrinėtas. Kas buvo rašyta, liko padrikai išmėtyta šiandien sunkiai bepasiekiamoje periodikoje, ar nebegaunamų atsiminimų nuotrupose. Pas prof. M. B. šis gana įdomus mūsų gyvenimo vystymosi periodas yra rūpestingai apžvelgtas. II t. jis yra beveik dvigubai platesnis už 40-ties metų epochą prieš tai (138 psl. prieš 84). Jeigu ir būtų čia dar iš I-jo tomo pridėta IV-jo skyriaus A dabs ("Aušrai dar nepasirodžius"), ji tik parodytų, kad per 40 psl. vis labiau kalbama apie veikėjus ir jų darbus iki 1864 m.

Šitokia proporcija jau pakiša minti, į kokių raštų skaičių reikia priskirti prof. B. veikalą. Jis pats I-jį tomą yra pavadinęs "Galvojimai apie tautą savyje ir kaimynų tarpe". Iš tikrųjų tai ir yra — per ilgus mokslinio darbo metus — susikristalizavusios autoriaus mintys, jo samprotavimai apie lietuvius šimtmečių bėgyje. Tai yra "visuomeninko-kultūrininko, atskirto nuo savo krašto ir tautos, tik galvojimai — ir nieko daugiau" (T. I p. XI), paremti "vien savo atmintimi, ilgamečiu savo patyrimu dirbant visuomeninį, politinį ir kultūrinį, tautinį darbą". O juos rašant nesiremta "raštais nei dokumentais, moksline, ar kitokia literatūra" (t. p. VII p.). Be abejo, žilagalvis tremtinys mokslininkas buvo tragiškoje padėtyje, kad negalėjo pasinaudoti savo surinkta medžiaga Lietuvoje, savo biblioteka ir gausiomis Vilniaus ir Kauno un-tų bibliotekomis bei archyvais.
Skaityti daugiau...
 
PROF. J. NADLERIS IR JO NAUJAUSIOJI LITERATŪROS ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Tyruolis   


Pernai (1954 m.) žinomajam literatūros istorikui J. Nadleriui suėjo 70 metų amžiaus. Nors šios sukakties proga jis teišleido autobiografinio pobūdžio veikalėlį "Das kleine Nachspiel" (Mažas epilogas), tačiau dar 1951 metais J. Guentherio leidykloj Vienoj išleistoji jo vieno tomo vokiečių literatūros istorija būtų galima laikyti žymesniu tos sukakties paminėjimu.

Šia proga tenka prisiminti, kad Nadleris ir mums lietuviams nebuvo svetimas. Jo santykiai su lietuvių akademiniu gyvenimu užfiksuoti ir minėtoj autobiografijoj, kuri šiaipjau daugeliu atvejų yra apologinio pobūdžio. Nemaža mūsų germanistiką studijuojančio jaunimo savo literatūrines studijas gilino pas prof. Nadlerį, ypač kai jis tebedirbo mums kaimyniniame Karaliaučiaus universitete. Jis ir vieną kitą lietuvį germanistikos doktorantą yra išleidęs į pasaulį. Daug vilčių šioj mokslo srity buvo teikęs Sibire nukankintasis dr. I. Skrupskelis. Persikėlimas į Vienos universitetą Nadleriui mažiau beteike progų su lietuviais bendrauti. Tačiau dar ir karo metu mūsų žmonėms jis padėdavo kuo galėdamas. Taip ir šių eilučių autorius savo disertacinę temą anie Herderio santykius su Pabaltijo valstybėmis yra gavęs iš Nadlerio Vienoje.

Jau anksti savo gyvenime Nadleris ėmė garsėti savo naujojo metodo literatūros istorija. Jo, matyt, iš prigimties turėta palinkimo į istoriją ir geografiją, nes dar 1904 m. jis jau buvo svarstęs Pragos universitete užsirašyti studijuoti tuos dalykus. Tačiau nulėmė literatūra, filologija. Kai 1905 m. vasaros semestre jis klausė Augusto Sauerio septynioliktojo   šimtmečio   literatūros,   jam paaiškėjo, kad gamtovaizdis (Landschaft) yra svarbus literatūros evoliucijos momentas. Jis jau tada susidaręs planą ar schemą, pagal kurią visa vokiečių literatūra buvo galima padalyti sritimis, pradedant seniausiais laikais ir baigiant Hugo von Hofmannsthal. Savo paskutiniosios literatūros istorijos tome Nadleris prisipažįsta, kad tas planas esąs ir jo tos knygos embrionas.

Tuo tarpu Saueris vis toliau vystė savo literatūros ir tautotyros saviveikos teoriją, ir jo 1907 m. rektorato kalba "Literatūros mokslas ir tautfetyra" turėjo žymios įtakos tolimesniam Nadlerio literatūros planui.
Skaityti daugiau...
 
Algirdas Landsbergis: KELIONĖ. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. Raginis   
Algirdas  Landsbergis:   KELIONĖ.
Romanas. Draugo Bendradarbių Klubo leidinys. Chicago, 1954 m. 259 p. Kaina $2.50.
Algirdas Landsbergis reiškiasi poezijoj, dramoj ir beletristikoj. Paskutiniu laiku daugiausia jį matėme grožinėje prozoje. Apie tai mums liudija ir jo romanas "Kelionė", laimėjęs "Drauge" premiją. Su šiuo veikalu autorius į mūsų literatūrą žengia rimtai ir su savitu pasauliu bei žodžiu.

"Kelionės" rėmai nėra komplikuoti. Knyga turi šiek tiek bendro su vadinamaisiais kelionių romanais. Skirtumas tasai, kad čia veikimas eina ne normaliose, o karo metų aplinkybėse, — bėgimas iš Lietuvos, prievartinis darbas vokiečių fabrike, nacių žlugimas ir galutinis vyriausio veikėjo apsisprendimas: atsigręžti prieš .raudonąjį tvaną! Į šiuos spielčius įspraudžiamos įvairios scenos ir žmonės. Matome paskutinį Lietuvos vaizdą, kelionę svetur, darbus prie mašinų, pokarinę suirutę, idėjiškai skirtingus personažus — nacinės, komunistinės, krikščioniškos spalvos, arba ir visai be jokių spalvų. Visa tai lengvai galėtų sutilpti ir mūsų tradicinio romano apimtyje. Tačiau Algirdas Landsbergis, psichologine prasme, prašoksta ligšiolinę mūsų grožinės prozos vagą ir įneša moderninės psichologijos, vietomis gan gausiai. Jo knygos lapuose randame ir pasąmanio, ir sapnų, ir dar kitų ne taip jau racionalių savybių, jeigu žiūrėti senesnės psichologijos akimis. Pačiam gi romanui tai išeina tik į sveikatą: duoda naujų atspalvių. Tiesa, pasaulinėje literatūroje visa tai nėra kokia šviežiena, bet negalima būtų tarti, kad ir patsai A. Landsbergis čia neįneštų originalumo. Būtent — pasąmoninis gyvenimas jo romane yra sukontroliuotas ir suveržtas. Jis neišeina į lankas, o yra santūrus ir naujosios psichologijos pastangomis pasinaudoja tik tiek, kiek tai reikia jo meniniam uždaviniui.

Šį bruožą — naujus psichologinius atspalvius — autorius daugiausia taiko savo pagrindiniam veikėjui Juliui. Kiti atžymėti maždaug tradicinio realizmo ženklu. Jų čia yra visa maišatis — iš visų žemės kraštų — rusų, armėnų, prancūzų, olandų, vokiečių ir dar kitų. Taip kad Julius jų tarpe yra vienintelis žmogus iš mūsų krašto. Autorius iš jo nenorėjo padaryti kokio apvalaus personažo, o paliko jį, lyg kokį veidrodį, kuriame atsimuša ir įvykiai, ir kiti žmonės. Pro jo akis matome pasaulį, ir kartais kyla įspūdis, lyg knyga būtų rašyta pirmo asmens vardu. Tokiais atvejais vyriausias veikėjas yra sunkiau apčiuopiamas. Jis mažiau turi galimybės gyventi, kaip kad iš knygos lapų išeina ir gyvena Eugenija Grandet, Pjeras, Skirgaila ir visa minia kitų. Užtai "Kelionėje" daug daugiau sučiuopiami yra visokie Weissai, Hildės, Grigorijai, Lcrenzo ir panašūs. Daugelis ju yra visokių vėjų perpūsti ir be moralinės atsakomybės. Viena, čia jie galėjo būti savo aplinkumos paveikti, antra — čia gal atsimuša kai kurių autorių mintis, kad nereikia puritoniškai žiūrėti į žmogaus veiksmų pavaizdavimą. Iš visų jų savo dvasiniu atsparumu išsiskiria Grigorijus, tikrasis krikščionis, panašus į tuos geruosius krikščionis, kokių galime rasti didžiuosiuose rusų romanuose. Jisai "Kelionėje" nėra atsitiktinis veikėjas, o reikalingas visai idėjinei knygos sąrangai, privedančiai prie įspūdingo ir prasmingo finalo. Šio finalo šviesoje kaip tik ir tektų nusverti visą romano mintį, o ne kabinėtis prie pavienių slidžių scenų. Tokį idėjinį įprasminimą vėl reikėtų laikyti nauja žyme dabartinėje mūsų beletristikoje, kuri linkusi savo herojus išgelbėti iš bolševikų nagų. bet nepagalvoja, kas išdrįs stoti veidas į veidą prieš komunizmą, atsigręžti ir savo dvasine jėga kovoti, net jeigu šis apsisprendimas tokiam žmogui ir reikštų ėjimą į tikrą mirtį.
Skaityti daugiau...
 
VILNIUS TARP AUDRŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Musteikis:   

Jeronimas Cicėnas: VILNIUS TARP AUDRŲ, Chicago, Terra, 1953 m. Viršelį piešė Paulius Augius, žemėlapį ir Vilniaus planą darė Sk. šlapelis. Foto nuotraukos: V. Augustino, St. Kolupailos, J. Gimbuto ir kt. 567 psl. (Kaina nepažymėta).

Kasdieniai vargai ir rūpesčiai toli nuo tėvynės slopina jos aidą ir migdo giedresnės ateities viltį. Reikia stipraus žodžio ir galingo skundo, kad nelaimingos tėvynės vaizdas vėl akinančiai stotų prieš mus. Tokį kamuojamos ir kovojančios tėvynės vaizdą, paremtą nenumaldomais tikrovės faktais, ir pateikia Jeronimas Cicėnas savo svaria knyga, pavadinta "Vilnius tarp audrų".

Autorius, žinomas vilnietis ir kovotojas, savitu stiliumi atkuria Vilniaus ir jo krašto istoriją, prabėgomis' paliesdamas praeities šimtmečius ir apsistodamas ties dvidešimtojo šimtmečio lenkų okupacija. Storoka knyga apima įvairiausią medžiagą: istorinius duomenis, laikraščių iškarpas, lenkų ir lietuvių statistinių duomenų ištraukas, savo paties ir kitų lietuvių vilniečių pergyvenimus, gausybę meniškų Vilniaus fotografijų ir nuotraukų su vilniečiais veikėjais ir kt. Pagrindinis knygos motyvas — lietuvių kova už savo teises, savo kalbą, kultūrą ir žemę — jungia visus įvairios apimties skirsnius ištisoje knygoje. O autoriaus intymus priėjimas prie visa, ką jis pergyveno ir permąstę, padarė šią knygą, sakytume, šiltą ir savą kiekvienam lietuviui, o taip pat patikimą neutralaus svetimtaučio akyse.

Štai — 1919 m. sausio 1 d. "saulei gremzdant už Basanavičiaus parko... Gedimino kalne suriogsėjo šūvių su tartinė. Kas gyvas žvilgterėjo ir apstulbo. Bokšte žvarbiame vėjuje plevėsavo Lietuvos vėliava..., pirmąsyk po amžių". Toliau — vilniečių viltys ir laikysena nepriklausomybės' karų metu, Suvalkų sutartis, simuliuojamas Želigovskio "sukilimas", svetimųjų "taikos" pastangos, nekaltų lietuvių persekiojimai, areštai, mušimai, žudymai. Lietuviškoji rezistencija, stiprėja, prasiverždama į legendą, išaugusiais Šiaudinio ir kitų didvyrių žygiais. Lenkų pastangos pateisinti okupaciją statistinėmis tautybių pasiskirstymo Vilniaus krašte, machinacijomis čia perkošiamos per tikrovės faktus ir sudūžta kaip, propagandinis burbulas. Deja,... tas, burbulas jau yra naudojamas užsieny pasirodžiusiose knygose svetimomįs kalbomis.

Lietuvių kova dėl privačių mokyklų ir už. savo kalbą bažnyčiose, kur anot lenkų, "propagandą... veda labiausiai puslaukiniai, pusiau stabmeldžiai kunigai, o ją palaiko keli doresni, bet apakę vyrai", rodo grubius lenkų kėslus į dvasinį genocjdą nukreiptą prieš lietuvių tautinę sąmonę.
Skaityti daugiau...
 
NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS PINIGAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dipl. ekon. J. Rečionis   
Jonas K. Karys: NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS PINIGAI. Istorija ir numizmatika. New York, 1953. 255 f. Kaina $5.00

Jonas K. Karys atliko naują, didelį ir reikšmingą lietuvių tautos kultūrai darbą. Jo "Nepriklausomos Lietuvos Pinigai" nėra vien laisvosios Lietuvos pinigų istorija ir numizmatika, kaip oficialiai pažymėta, bet ir išgarsėjusio lito savo rūšies mokslinis "romanas". Vyriausiuoju veikėju čia tikrai žengia litas, sveikai gimęs, gražiai užaugęs ir jokių vėjų nepalenktas Neprikl. Lietuvos piniginis vienetas, o jo fone ir aplink: iš letargo prisikėlusi tauta, ekonominis chaosas pradžioje, spartus sveikimas, nedideliais maišais patyrimo, bet didelėmis lietuviškomis širdimis valdininkai, ministerial...

Buvęs artimai su Lietuvos pinigais susirišęs dipl. ekon. Jonas Karys (piniginių ženklų gamin. įstaigos vedėjas) pateikė mums retai taip nuodugniai apdirbtą veikalą: tiek turiniu, tiek jo pagrindimu, tiek stipriu ir kartu lengvu mokslišku stiliumi. Faktų išryškinimui panaudota apie 50 įvairiausių šaltinių bei veikalų.

"Nepriklausomos Lietuvos Pinigai" yra bene pats pirmutinis šios rūšies literatūroje visam pasauly veikalas, kuriame visi piniginiai ženklai — metaliniai ir popieriniai, ėjusieji Neprikl. Lietuvoj, aprašyti ir dar nuotraukomis pavaizduoti. Ne škicais ar (piešiniais, kurie dažnai pereina istorijon su klaidomis bei klaidelėmis, o tikrais, natūralaus dydžio vaizdais. Kas iš mūsų būtų kada pamatęs ar bent žinojęs, sakysim, Panevėžio revoliucininkų prieš tautos laisvę nukreiptus, 1918 m. skleistus popierinius "pinigus", jei ne J. Kario rūpestingumas? Kur šiandien, juoba kada nors vėliau, lietuvis galėtų pamatyti popierinius 1922 m. centukus, kai mūsų besikeliąs gyvenimui kraštas neturėjo iš ko pasigaminti monetų ?

Toliau — istorija, autoriaus apibūdinta objektyviai ir tiksliai.

Didelių audrų Lietuvos ekonominiame gyvenime ūžta. Valstybė kūrėsi iš nieko, šeši pirmojo kabineto ministerial (tiek jų ir tebuvo), pasidalinę pirmąją paskolą po 620 dolerių, pradėjo naujos valstybės rūmo statybą... Iš gyventojų neteko daug tikėtis, nes jie patys, karo nusiaubti, Raukėsi visokeriopos paramos. Okupanto primesti ostpinigiai per kelis metus pavirto į blogo popierio skutelius. Paskui, jau lito laikais, pasaulinės ūkio krizės, pinigų suirimas.

Kantrus lietuvis pakėlė viską. Audroms aprimstant, Lietuvos ūkinis gyvenimas šuoliais kilo augštyn, geryn. Ir tuomet, kai viso pasaulio valstybių pinigai galvotrūkčiais virto nuo savo auksinių pedestalų, Lietuva parodė savo stebuklą: litas nė nekrustelėjo! Tai retas įvykis žmonijos pinigų istorijoje, kuriuo mes su knygos autoriumi didžiuojamės.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Gabija, literatūros metraštis spaudos atgavimo penkiasdešimtmečiui ir tremties dešimtmečiui paminėti. 1954 m. išleido Gabijos leidykla, 335 Union Ave., Brooklyn, N. Y. Redaktoriai Jonas Aistis ir Stepas Zobarskas, dail. Pranas Lapė. Įrišta į kietus viršelius, 552 psl., kaina $6.50. Metraštyje išspausdinta niekur iki šiol nepaskelbta naujausia septyniasdešimties autorių kūryba: poezija, proza, drama ir straipsniai. Knyga gaunama leidykloje ir pas spaudos platintojus.

Dr. Juozapas Skvireckas, Kauno Arkivyskupas Metropolitas: BENDRASIS JVADAS | ŠVENTĄJĮ RASTĄ. II laida. Roma, 1954. Išleido kan. Dr. J. Končius. 59 p.

Atolas. L. K. F. Metraštis. Redagavo A. Krausas, bendradarbiaujant A. Karazijienei, A. Zubriui. Melbourn, 1954. Išleido Lietuvių Kultūros Fondo Australijos Valdyba. 240 p.

Aloyzas Baronas: ANTRASIS KRANTAS, novelės. Nidos Knygų Klubo leidinys nr. 5, 132 psl.

Sv. Kryžiaus Lietuvių parapijos 50 metų istoriniai bruožai. Redagavo kun. K. Barauskas ir kun. A. Bendziūnas. Išleista lietuvių ir anglų kalbomis. Teksto 154 psl., kita dalis skelbimai bei sveikinimai. Viršelis dail. R. Viesulo.
Skaityti daugiau...
 
AMERIKOS VIDURAMŽIŲ AKADEMIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Jakštas   
Tuo pažiūrėjimu atrodo keista, kad Jungtinėse Amerikcs Valstybėse, o ne kur Europoj veikia štai jau prieš 28 metus įsikūrusi akademija, skirta speciališkai Europos viduramžiams tirti. Jos iniciatoriai buvo akademikai, dirbantieji įvairiose augštosiose mokyklose. Mat, Amerikos akademinėse studijose vis dar gyvi saitai su Europos dvasiniais lobiais, iš kurių daigų išaugo ir Amerikos civilizacija.

Ne vienu mostu įkurta Amerikos viduramžių akademija. Ji, kaip dedasi su daugeliu žmogaus kūrinių, steigėsi, vystėsi pamažu iš senesnių mokslo institucijų, kol virto savaiminga korporacija. Tad ji, kaip kiekvienas visuomenės tvarinys, yra vystymosi padaras, atseit turi savo istoriją.

Pirmas akstinas akademijos užuomazgai buvo nuo seniau veikiančios naujųjų kalbų draugijos (Modern Language Association) suvažiavimas New Yorke 1920 m. gruodžio m., kur jos pirmininkas prof. J. M. Manly padarė tiesiog epochinės reikšmės programinį pranešimą. Jis kvietė mokslininkus, užuot paskirai dirbus, susiburti į sekcijas, žinoma, tos pačios draugijos ribose ir, artimai ben-dradarbiaujant.varyti mokslinius tyrinėjimus.

Prof. J. M. Manly raginimo pasėkoj prie naujųjų kalbų draugijos įsikūrė grupė, pasivadinusi pradžioj nevykusiu vardu: Lotynų kultūros įtaka viduramžių literatūrai. Grupei pirmiausia rūpėjo viduramžių literatūros ir lotynų kalbos mokymas augštosiose mokyklose. Tam reikalui ji išsiuntinėjo universitetams ir kolegijoms tam tikras anketas, klausdama, kaip tie dalykai dėstomi. Viduramžių lotynų kalbos dėstymui sustiprinti ji pavedė tada žinomam viduramžių raštų tyrinėtojui Čikagos profesoriui Ch. H. Beeson parengti tos kalbos prozos ir poezijos antologiją, kuri buvo išspausdinta 1925 m.

Tačiau Amerikos medievistai, besirūpindami lotynų kalba ir literatūra, nejučiomis plėtė savo veikimo sritį, stengdamiesi paliesti ir kitas gyvenimo apraiškas, štai jau antrame naujųjų kalbų draugijos suvažiavime 1921 m. gruodžio m. lotynų grupėj perskaitomas žinomo medievisto — iš klasikinės filologijos per-simetusio į viduramžius — Harvardo profesoriaus E. K. Rand silabusas. Jis, nubrėždamas grupei lotynų literatūros tyrimo gaires, pirmiausia pastebi, kad tiriant literatūros veikalą, reikia atsižvelgti į aplinką, kurioje autorius kūrė. Tuo būdu ke'ia-mas reikalas liesti įvairias gyvenimo sritis ryšium su literatūros veikalų nagrinėjimais. Jau čia, turint galvoj gal grupės veiklos išsiplėtimą, kilo mintis, kad ši grupė galėtų būti viduramžių lotynų kultūros akademijos pradmuo, ši viduramžių studijų išplėtimo mintis konkrečiai formuluojama po metų, atseit 1922 m. suvažiavime, kur grupei siūloma prisijungti prie bendros visas humanitarinių mokslų draugijas aprėpainčios korporacijos, vadinamosios Amerikos mokslo draugijų tarybos (American Council of Learned Societies). šiuo projektu lotynų grupė parodė, kad ji nenorinti apsiriboti vien kalbiniais tyrinėjimais ir todėl siekianti būti nariu tos tarybos, kuri Jai laiduotų platesnį veikimą. Šiame suvažiavime lotynų grupė ryžosi atlikti pirmą didelį darbą; iš naujo perdirbti ir išleisti žinomą Du Cange lotynų kalbos žodyną, pirmą kartą išleistą dar 17 a. Deja, šis didelis sumanymas, nors buvo keliamas dar keletą metų ir įneštas į tarptautinę akademijų sąjungą, ligšiol neįvykdytas ir, rodos, jau užmirštas.
Skaityti daugiau...
 
Trumpai PDF Spausdinti El. paštas
•    Popiežius Pijus XII prieš Kalėdas išleido encikliką Kinijos katalikams. Enciklikoje aiškioje šviesoje pastatoma dabartinė skaudi religijos padėtis. Raginama laikytis katalikų tikėjimo ir šalintis komunistų organizuojamos "tautinės bažnyčios".

•    Herderio leidykla Preiburge i. Br. išleidžia vokiečių kalba Antano Maceinos veikalą "Pikto problema". Knyga bus atspausdinta pavasarį.

•    Pasirodė dr. P. Joniko studija "Mūsų pavardės ir jų atsiradimas". Aprašoma lietuvių pavardžių raida, jų svetinimas, Amerikos lietuvių pavardės, pavardžių rūšys, lietuvių pavardės kitose tautose.

•    Speciali lietuvių komisija Amerikoje ruošia miškininkų žodyną. Darbas bus baigtas maždaug po metų ir bus dar išverstas į vokiečių bei anglų kalbas, žodynas apims apie penkis tūkstančius terminų.
Skaityti daugiau...
 
Į ARTIMĄJĄ PRAEITĮ ŽVELGIANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Mockus   
1. Veiklos galimybes
Kasdieninis gyvenimas rirda savo keliu. Jo eigoi lyg ir nepastebime, kad nuo tragiškųjų mūsų šalie i pavergimo dienų jau eina penk'olikti metai, kad nebedaug metų betrūksta ligi to, kai naujojo pavergimo metų skaičius pasieks Nepriklausomybės metų skaičių. Deja, šiuo laiku galime kalbėti tik apie emigracijoj esančios tautos dalies visuomeninį gyvenimą, nes krašte likusios tautos dalies reiškimasis vyksta visiškos priespaudos aplinkybėse ir mums apie jį kalbėti sunku.

Pats visuomeninis veikimas svetur turi reikštis labai skirtingose aplinkybėse, negu tai buvo savame krašte. Jeigu vyresnioji emigraciios karta tai mažiau juto, nes paliko kraštą vos bundantį naujam gyvenimui, tai naujausioji emigracija tai ypač aštriai junta, nes paliko kraštą su pražystančia kultūra ir dideliu noru laisvai gyventi. Esminis skirtumas tarp veiklos savo krašte ir emigracijoj glūdi supratime, kad ten savaime susidaro kolektyvinė kūrybos nuotaika ir su tuo sur'šta visuomeninio pareigingumo dvasia, o čia viskas eina vis didėjančio išsibarstymo keliu ir bet koks veikimas rem'a-si atskirų individų geros valios pasireiškimu. Laimingesnės yra tos tautos, kurios pajėgė įkurdinti vienoje vietoje didesnį skaičių savo emigrantų. Tačiau ir ten laikas atneša savaime suprantamą visokeriopą nutolimą nuo tėvų krašto. Ogi mums niekada nepasisekė sukurti vienoj vietoj didesnės emigrantų kolonijos. Išimtį sudaro gal viena kita mažesnė vietovė JAV ar kitur, tačiau laikas ir čia atneša savaime suprantamą sumaišymą. Kalbos apie naujaus:os grynai politinės emigracros kompaktinio įkurdinimo galimybes ir liko tik kalbomis. Vargu ar ir buvo įma~o-ma ką labai konkretaus pasiekti. Nieko ypatingo nepasiekė ir kitų tautų panašaus likimo žmonės — visi yra išstatyti greitos asimiliacijos pavojui. Betgi mūsuose apie kompaktinę emigraciją buvo atsakinsrų žmonių daug kalbama, lygiai kaip daug buvo tik kalbama ir apie kitus dalykus. Turint galvoj, kad jėgų nėra daug, kad asimiliacijos pavojai yra dideli ir ateina greitai, iš esmės turime mesti tuščio nerealaus planavimo metodus ir pereiti į labai konkrečios bei kiek galima stipresnės veiklos perijodą, apjungdami tam tikslui visas gyvąsias jėgas.

Yra praėję jau keletas metų — apie penketas — nuo to laiko, kai didesnis skaičius nuo bolševikinio siaubo Tėvynę palikusių žmonių iš vargingų stovyklų Vokietijoj pasipylė po visą pasaulį gyventi nauju neįprastu gyvenimu. Didesnė dalis mūsų tokio likimo tautiečių pasiekė JAV ir čia vienaip ar kitaip įsikūrė. Ten, kur iš seno buvo platesnė mūsų emigracija, ta proga atsirado kalba apie naują kraują ir apie jo tinkamiausią panaudojimą. Gi ten, kur senosios emigracijos mažiau būta, naujai atvykusiems teko viską organizuoti nuo pradžios. Dabar jau galime ramiai kalbėti apie tų naujų ateivių panaujintą lietuviškąjį gyvenimą. Tuose kraštuose, kur senoji emigracija buvo ypač stipri skaičiumi ir kur savo laiku gyvenimas ėjo tikrai labai gyvai, bet emigracijos sunkumai jau jį buvo gerokai prislopinę, gana aštriai iškilo senųjų ir naujųjų santykių klausimas. Būta aštrokų susidūrimų, kurie nėra visai aprimę, tačiau palengva blėsta. Tų kraštų prieky stovi JAV, kuriose lietuviškoji emigracija skaičiais tikrai siekia pusę milijono. Iš to pusmilijo-nio tik keliasdešimt tūkstančių buvo apjungta įvairių organizacijų. Tik parapijos turi didesnius skaičius, tačiau parapijos saitai labai skirtingi nuo kitų orgnizacijų saitų. Visa vyresnioji veikėjų karta jau pasiekė ne jauno amžiaus — jaunesnių kaip 60 m. mažai begalima rasti. Juos kiek papildė, pastiprino nedidelis skaičius Lietuvoj augusių, bet svetur gimusių asmenų, kurie suaugę grižo kaip sąmoningi lietuviai į emigracinius kraštus. Laikas geriau kaip kas kitas parodė visiems, kad nauji pastiprinimai mūsų lietuviškam gyvenimui buvo labai reikalingi ir atėjo laiku. Iš kitos pusės visiems taip pat jau paaiškėjo, kad ir naujausioji emigracija nebuvo atrenkama, kad atvyJ ko visokių nuotaikų ir visokio plauko žmonių, ir kad toli gražu ne visų pasireiškimu galima džiaugtis. Laikas taip pat parodė, kad ir turintiems gerų norų naujose aplinkybėse žymiai sunkiau reikštis. Dideli atstumai, neįprasto darbo nuovargis, laiko stoka, vis didėjantis daugelio abejingumas, rodos, visų pripažintiems šventiems idealams gerokai pakerta net ir pasiryžėlius. Galime pasidžiaugti ir pasididžiuoti, kad tokių pasiryžėlių vistiek dar daug esama ir kad jų pasiryžimu remiasi visas mūsų visuomeninis gyvenimas. Yra daug tokių pasiryžėlių likę via retėjančiose senosios emigracijos eilėse, yra jų žymiai mažiau, bet tikrai yra ir emigracijoj išaugusioj kari toj. Juos visus tenka papildyti naujausiąją emigracijos karta. Jų visų suburtos jėgos ir pateisina mūsų artimiausią praeitį bei duoda gerų vilčių ateičiai.

Visa visuomeninė veikla reiškėsį ir reiškiasi dviem pagrindinėm kryptim — politine ir kultūrine. Kulturinis dabarties gyvenimas yra daugiau šakotas ir jam savaime norime skirti daugiau dėmesio. Tačiau jis, sunkiai atjungiamas nuo politinių nuotaikų ir todėl tenka ir jas paliesti.

Politinės nuotaikos
Nenorime čia liesti tarptautinėsi konjunktūros, tik trumpai užsiminti mūsų lietuviškąjį politinį gyvenimą svetur. Neturime esminių nuomonių skirtumų Tėvynės laisvinimo klausimais. Neturime taip pat daug nuomonių skirtumų ir dėl reikalo tureti vieningą laisvinimo vadovybę. Nėra taip pat politinės grupės, kuri nevertintų diplomatinių atstovybių vaidmens ar neigtų jų reikalingumą. Sunkumai atsiranda, kai reikia praktiškai vieningai dirbti vyriausiojoj laisvinimo institucijoj ir kai tenka, rasti būdus suderinti visų institucijų, veiklą. Turime apgailestauti, kad tarp Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Lietuvos diplomatų dal;es pastaraisiais metais santykiai gerokai paaštrėjo ir kartais pasiekė nepateisinamų ribų. Šita prasme reikia, linkėti ateičiai daugiau abipusės geros valios ir gyvesnio viešos atsakomybės supratimo. Šalia VLIKo, likusio su susilpnintomis jėgomis Europoje, JAV susidarė jo antrininkas,, kurio tikslai ir amžius gal greitai labiau paaiškės, nes ligi šiol visuomenei per mažai apie tai žinoma. Atrodo, kad daugiausia svorio tame antrininke turi amerikiečių sudaryto Liet. Laisvės Komiteto nariai, kurie ir ima reikštis jau lyg ir kaip trečias vadinamasis veiksnys mūsų politiniam gyvenime.

Pati Lietuvos byla tarptautinėj arenoj lyg ir randa daugiau dėmesio didžiuosiuose politikos centruose, tačiau ji, kaip ir daugelio panašaus likimo kitų tautų bylos, deja, dar tebėra giliai diplomatų stalčiuose, jeigu iš viso jos ten tikrai yra. Konkrečiai per pastaruosius metus gal daugiausia pasiekta, stiprinant kontaktą su kitų pavergtų tautų veikėjais ir plečiant rašytinę bei žodinę propagandą.
Skaityti daugiau...
 
Įvykiai PDF Spausdinti El. paštas
•    Vokietijoje Lietuvių Bendruomenė turi 8060 narių. Iš jų tarpo 2372 vaikai iki 18 metų, 3134 vyrai ir 2574 moterys. Pusė Bendruomenės narių gyvena stovyklose. Bendruomenė suskirstyta į 123 apylinkes bei seniūnijas. Jos žinioje dabar veikia 19 vargo mokyklų su 32 mokiniu ir Vasario 16 gimnazija. Dvasinius reikalus aptarnauja Sielovada, kuriai priklauso 20 kunigų.

•    Kunigaikštienės Birutės Draugijos lapkričio 20 d. surengtame koncerte programą išpildė Ona Katkauskaitė-Kaskas, Algirdas Brazis ir Vladas Jakubėnas.

•    Arkivysk. Juozapas J. Skvireckas, Kauno metropolitas, Kalėdų proga išleido ganytojišką laišką lietuviams katalikams tėvynėje ir tremtyje. Laiške kalbama apie Kristaus gimimo šventės' prasmę, paliečiant ir šį skaudų lietuvių tautos laikotarpį. Arkivyskupas išreiškia viltį, kad, Dievui padedant, liausis priešo siautėjimas. Pabaigoje suteikiamas ganytojiškas palaiminimas.

•    Amerikos Liet. Bendruomenės Loko finansų komisijos posėdyje nutarta pravesti Tautos Fondui aukų rinkliavą, kurios metu būtų platinama jo išleisti lietuvio pasai ir ženkleliai. Vajaus laikas nustatytas nuo gruodžio 1 d. iki vasario 1 d. Loko finansinė komisija spaudoje kreipiasi į visas LB apylinkes ir apygardas, į visas liet. organizacijas, paraoijas, draugiias ir klubus bei visus Amerikos lietuvius ir maloniai prašo į talką Tautos Fondui. Lietuvio pasų ir ženklelių reikalais prašoma kreiptis į finansų komisijos administratorių: A. S. Trečioką, 315 Walnut St., Newark 5, N. J.

•    Studentai ateitininkai tuojau po Kalėdų New Yorke, Bostone ir Čikagoje susirinko "Studijų Dienoms". Paskaitose gvildenta su moteryste bei šeima susiję klausimai.

•    Pernai suėjo 35 m., kai įsikūrė Šaulių Sąjunga. Tas įvykis buvo atitinkamai paminėtas lietuvių apgyventose vietovėse.

•    Šiais metais sueina 25 m. kai mirė kalbininkas Jonas Jablonskis. Lietuvių Kalbos Draugijos Čikagoje iniciatyva rengiamas paminėjimas. Į jo surengimą talkon kviečiamos organizacijos.

•    Toronte lietuvių Prisikėlimo parapijos pastatų kertinis akmuo pašventintas gruodžio 12 d. Po bažnytinių iškilmių buvo koncertas - literatūros vakaras.

•    VI. Braziulis, vadovavęs Lietuvos kariuomenės teatrui, 1949 m. Clevelande įsteigė dramos studiją. Dabar studiją lanko 30 mokinių, kurie reiškiasi vaidinimais Clevelande ir už jo sienų.

•    Praėjusį rudenį suėjo keturiasdešimt metų, kai įsikūrė Amerikos Lietuvių Tautinė Sandara. Jos iniciatorių tarpe buvo dr. J. Šliūpas, dr. K. Drangelis, J. Sirvydas, V. Jankauskas, rašytojos žemaitės sūnus dr. A. žimontas ir kiti. Sandara dalyvauja Amerikos lietuvių veikloje, įeina į Amerikos Lietuvių Tarybą, leidžia savaitraštį "Sandarą", kurios redaktorius Mikas Vaidyla yra Tarybos iždininkas.
 
•    Adomo Galdiko darbų paroda, kurią surengė Waterburio, Conn. meno muziejus, pasibaigė sausio pradžioje. Tiek lietuviai, tiek svetimtaučiai ją gausiai lankė.

•    Gruodžio 5 d. pirmą kartą atlaikytos pamaldos Putname Nekalto Pr. seserų statomos koplyčios rūsyje. Pati koplyčia dar nebaigta. Jei aukos plauks, manoma statybą baigti gegužės mėnesį. Statybos komitetui vadovauja prel. Pr. M. Juras.

•    Balfas iš USA valdžios gavo 6,900 kalėdinių siuntinių, kurie išėjo į Europą. Kiekvienam tremtiniui teko po siuntinėlį.

•    Gruodžio mėn. suėjo 30 metų, kai mirė kalbininkas prof. Kazys Būga.

•    Jau suėio penkeri metai, kai jaunimui leidžiamas Amerikoje mėnesinis laikraštis "Ateitis". Jį redaguoja Paulius Jurkus, talkinant J. Baužiui, G. Botyriui, V. Karečkaitei.
Skaityti daugiau...
 
AIDŲ GARBĖS PRENUMERATORIAI PDF Spausdinti El. paštas
Metinę prenumeratą 10 dol. prisiuntė šie skaitytojai: kun. dr. T. Narbutas, Brooklyn, N. Y., J. Bundza, Chicago, 111., kun. J. W. Yan-kowsky, New Haven, Conn , V. Daugėlienė, Kearny, N. J., dr. J. Petukauskas, J. Kazickas, New Rochelle, N. Y., kun. V. Pikturna, Brooklyn, N. Y., kun. P. Virmauskis, Boston, Mass., dr. A. Lipskis, Berwyn, 111., V. Kleiza, Chicago, 111., K. Valaitis, Philadelphia, Pa., J. Valickas, Buffalo, N. Y., kun. J. Vaitekūnas, Providence, R. I., kun. J. švagždys, Brockton, Mass., kun. V. Karalevičius, Bayonne, N. J., T. Varkalienė, Waterbury, Conn., B. Vitkus, Brockton, Mass., kun. J. Pragulbickas, Elizabeth, N. J.
Skaityti daugiau...
 
AIDAI SKIRIA PREMIJA UŽ MOKSLO VEIKALĄ PDF Spausdinti El. paštas
1.    Kultūros žurnalas "Aidai", leidžiami TT. Pranciškonų, skiria premiją už lietuvių mokslo veikalą, išspausdintą atskira knyga ar periodinėje spaudoje 1953 ir 1954 metais.

2.    Premija, $500 sumoje, skiriama už humanistinių mokslų veikalą (teologijos, filosofijos, literatūros mokslų ir meno mokslo, istorijos, kalbotyros, geografijos, archeologijs, folkloro, visuomeninių mokslų ir k.).

3.    Premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
Skaityti daugiau...
 
ŽENGIANT Į ŠEŠTUOSIUS METUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Red.   
Šiuo numeriu AIDAI pradeda šeštuosius metus Amerikoje — pradeda juos su nauju pasiryžimu tęsti savo kultūrinę misiją.

Penkeri metai laikraščio kelyje gali neatrodyti minėtini, kai neapžvelgiamos aplinkybės, kuriose jam tenka gyvuoti. Dabar Lietuvoje yra gesinama kiekviena kūrybinė kibirkštis, šiame liūdniausiame vergijos laikotarpyje nėra vilčių, kad tėvynėje susilauktume pastovių mokslo bei meno vertybių. Tremtyje gi dėl emigracinio gyvenimo nepriteklių taip pat labai sunkėja kūrybini.; darbas. Tai ir silpsta žmogaus dvasiniai polėkiai, mažėja knygos ir jų skaitytojai.

Kultūros žurnalas AIDAI, prieš penkerius metus pradėtas leisti Amerikoje, yra svarbus įnašas į tremties gyvenimą. Per tą laiką išėjo 51 numeris. Kiekvieno jo medžiaga prilygsta 100 puslapių knygai. AIDUOSE išsamiai yra gvildomi ne tik bendrosios ir tautinės kultūros klausimai, skelbiami lietuvių menininkų bei rašytojų naujausieji kūriniai, bet judinamos ir svarbesnė? dienų aktualijos.

Šis žurnalas per savo penkerius ėjimo metus Amerikoje nuolat kvietė ir skatino mūsy mokslininkus bei meno žmones į kūrybos darbą, jo rezultatus paskleisdamas visuose lietuvių apgyventuose kontinentuose. To žygio vaisiai ikišiol yra nuostabiai gražūs. Kultūros žurnalui talkon atėjo, nepaisydami medžiaginio atlyginimo, kurio jis nepajėgia duoti, galima sakyti, visi mūsų mokslininkai bei rašytojai, savo pasiaukojimu vaizdžiai parodydami, kiek dar šiandien yra idealizmo.  Jų dėka kiekvieną mėnesį žurnalas išeina pilnas svarios medžiagos, kuri niekados nepasens.
Skaityti daugiau...
 
Leidėjai PDF Spausdinti El. paštas
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis

Redakcijos nariai — T. Leonardas Andriekus, O. F. M„ Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas

Menine priežiūra — Telesforas Valius

Leidžia — Tėvai Pranciškonai
Skaityti daugiau...
 
Viršelio skelbimas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Red.   
AR JAU SKAITOTE VIENINTELĮ DU KARTU SAVAITĖJE IŠEINANTI LIETUVIŲ LAIKRAŠTI

DARBININKĄ?

ŠIS LAIKRAŠTIS, PRADĖTAS LEISTI PRIEŠ 40 METŲ, YRA ŽINOMAS VISAME LAISVAJAME PASAULYJE SAVO TVIRTA KRIKŠČIONIŠKA MINTIMI, SOCIOLOGINIŲ KLAUSIMŲ GVILDENIMU, TIKSLIA INFORMACIJA IŠ POLITINES SRITIES IR GAUSIOMIS KORESPONDENCIJOMIS IŠ LIETUVIŠKO GYVENIMO BEI VEIKIMO

DARBININKAS

TURI KŪRYBOS PRIEDĄ, KURIAME ATSISPINDI TREMTIES KULTŪRINIS PASAULIS, MOTERŲ, JAUNIMO IR ŠACHMATININKŲ SKYRIUS. IŠEIDAMAS DU KARTU SAVATEJE 8 PUSLAPIŲ DIDELIO FORMATO NUMERIAIS, JIS SAVO SKAITYTOJAMS GAUSIAI PATEIKIA STRAIPSNIŲ, ŽINIŲ, ĮVAIRENYBIŲ IR HUMORISTIKOS

DARBININKĄ

LEIDŽIA TĖVAI PRANCIŠKONAI, REDAGUOJA SIMAS SUŽIEDĖLIS, JUOZAS BRAZAITIS, PAULIUS JURKUS IR TE V. MODESTAS STE-PAITIS. O. F. M.
Skaityti daugiau...
 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai