Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
2 vasaris



ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Jonas Gailius: KAIP JIS JĄ NUŽUDĖ. Caracas — Venezuela, 1954. 127 p. Kaina $1.25.

East and West. Published by Alliance Publishing Co., London. 1954. No. 3.

Zenonas Ivinskis: DIE DRUCKEREI DER JESUITEN IN VILNIUS UND DIE ERSTEN LITAUISCHEN KATHOLISCKEN BUECHER. Sonderdruck aus Commentationes Balticae I./1953. 27-67 p.

Zenonas Ivinskis: KIRCHENGESANG IN LITAUEN IM XVI.-XVII. JAHRHUNDERT. Sonderdruck aus Commentationes Balticae I./1953. 69-106.
Skaityti daugiau...
 
ŽMONIJOS LIKIMO APMĄSTYMAS PDF Spausdinti El. paštas
Didžiųjų žmonijos sukrėtimų valandomis krikščioniškojo pasaulio dėmesys nuolat vis grįždavo prie paskutiniosios N. Testamento knygos — Šv. Jono Apreiškimo.

Vieni ten godžiai jieškodavo atsakymo į katastrofinių įvykių sužadintus gyvenamojo momento klausimus, kiti baimingai tenorėdavo surasti paguodos nepakeliamos kančios audrose, dar kiti, kontempliuodami nelaimių sukeltas apraiškas bei ženklus ir lygindami juos su Apreiškimo knygoje užrašytais ženklais bei stebuklais, tarėsi matą juose pasaulio galo artėjimo įrodymą ir jam su rezignacija ruošdavosi. Didžiausia tačiau krikščionių dalis visais tais sunkiaisiais laikais imdavo į rankas Apreiškimo knygą, jieškodami šv. Jono regėjimuose sau tikrosios paguodos, padrąsinimo ir įkvėpimo tęsti toliau gyvenimo kovą.

Nenuostabu tad, kad ir šio paskutinio pasaulinio karo įvykių sukrėsti žmonės vėl ima į rankas Apreiškimo knygą, ją skaito, studijuoja ir stengiasi jos šviesoje žvelgti į visų paskutiniųjų tragiškų įvykių eigą, jieškodami protą ir širdį patenkinančių atsakymų.

Kun. V. J. Bagdanavičius taip pat giliau susidomėjo šv. Jono Apreiškimo knyga ir pasinėrė į josios studijas 1944 metais, didžiųjų lietuvių tautą palietusių sukrėtimų įtakoje. Jo didelė ir įdomi studija apie "žmonijos likimą šv. Jono Apreiškimo knygoje", kaip tos knygos leidėjas autorių pristatydamas pastebi, yra ilgų studijų bei apmąstymų rezultatas.

Autorius nesitenkino tik kai kurių šv. Jono Apreiškimo vietų analize, ryškesnių simbolinių vaizdų lukštenimu bei jų gretinimu su istorinėje tikrovėje besivystančiais įvykiais. Jis savo studijoje veržiasi į pačias gelmes, jieškodamas visų Apreiškimo knygoje aprašytų įvykių šaknų, to viską jungiančio ir viską įprasminančio centro, kuris jam padėtų orientuotis nuostabiai kontrastingų vaizdų daugybėje. Savo studijų ir apmąstymų rezultatą jis pateikia ir mums augščiau minėtoj knygoj. Sunku būtų ją įglausti į skriptūristinių bei grynai teologinių veikalų eilę. Metodas, dalykų parinkimas bei grupavimas ir stilius veikiau nurodo į istorijosofinį josios pobūdį. Tai vienintelė tokios srities ir tokios apimties studija lietuvių kalba. Ją perskaičius, kaip savo pratarties žody pastebi vysk. V. Padolskis, mes daug mieliau ir su didesniu susidomėjimu imame į rankas šv. Jono Apreiškimo knygą.
Skaityti daugiau...
 
APIE LIETUVIŲ KABOS DĖSTYMĄ PDF Spausdinti El. paštas
Sausio 15 dieną "Darbininko" redakcijoje Brooklyne įvyko Federacijos šauktas pasitarimas lietuvių kalbos ir lietuviškojo auklėjimo klausimais. Posėdyje dalyvavo ir lietuvių vienuolynai, kurių rankose yra lietuviškos mokyklos — šv. Kazimiero, šv. Pranciškaus, Jėzaus Nukryžiuotojo, Nekalto Prasidėjimo, Tėvų Marijonų, T. Pranciškonų, Saleziečių vienuolynų atstovai. Be to, buvo atvykę Federacijos valdybos, Kultūros Instituto ir lietuvių Katalikų laikraščių redakcijų nariai. Išaiškėjo, kad lietuviško švietimo reikalams aptarti veikia Lietuvių Seserų Institutas. Iš viso posėdžiui reikšmingiausia buvo tai, kad jame dalyvavo tos, kurių rankose yra daugiausia lietuviškų mokyklų, būtent — seserys vienuolės. Jos padarė ir pagrindinius pranešimus; Motina Aloyza (pranciš-kietė) kalbėjo apie vadovėlius, Sesuo Eucharista (kazimierietė) — apie lietuvių kalbos mokymą ir Motina Anunciata (J. N.)—apie vaikų literatūros leidimą. Pastaroji, tarp kita ko, nurodė šiuos išleistinus dalykus: 1. istorinės apysakėlės, 2. žymesnių lietuviškų eilėraščių rinkinys vaikams, 3. dramelių rinkinys vaikams, 4. pasakėčių rinkinėlis, 5. medžiaga iš lietuviškų tradicijų, papročių. 6. geografiniai Lietuvos aprašymai. 7. mokytojoms lietuviškų žaidimų ir dainelių rinkinėlis.

Daug palankių diskusijų posėdyje susilaukė Sesers Eucharistos pranešimas, čia jį ir dedame ištisai.

Redakcija

Pasidalinsiu keliomis žinutėmis vadovėlių ir svetimos kalbos mokymo pradžios mokyklos klausimais.

Pirmiausia — vadovėlių klausimas. Gal kai kuriems tai sena pasaka, tačiau prašau dovanoti, jei išbandysiu jūsų kantrybę.
Skaityti daugiau...
 
SURREALIZMAS IR MŪSŲ LAIKAI PDF Spausdinti El. paštas
Būdinga, kad kai kurie surrealizmo menininkai, kaip Chirico, Arp, Dali, yra kartu ir poetai. Meno ir literatūros artimumas šioj srovėj net labiau pabrėžtas kaip kitose. Poeto G. Apollinaire kūrinio vardas dar iš 1917 m. atžymėjo šį naują, stilių tiek mene, tiek literatūroje.

Jeigu Andrė Breton surrealizmo manifestas 1924 m. yra šio judėjimo pradžia, tai jis jau gali pasigirti trijų dešimtų metų egzistencija. Stojęs prieš tradicinės, buržuazinės pasaulėžiūros vertybes, surrealizmas taikėsi prie naujojo žmogaus ir pasaulio supratimo ir mokslinio tyrinėjimo. Draug su Freudo psichoanalize surrealizmas pripažino tamsias, pasąmonines jėgas savo programoj ir veikaluos. "Reikalas eina apie chaotišką pažmogiškų jėgų prasiveržimą", sako A. Weis (Hochland, 1953, 6).

Šiandien surrealizmas, kaip radikaliai naujas tikrovės aiškintojas, reiškiasi ne tik menu ir literatūra, bet veržiasi ir į filmų pasaulį, kur daugeliu atvejų meniškumas yra abejotinas, arba bent techninė pažanga užtušuoja netikrumą ir surrealistinį pagrindą. Surrealizmas jau daros toks visuotinis, jog ir į nepro-graminę literatūrą veržiasi ir ją persunkia.

Aišku, jei žvelgsim plačiau, rasim, kad surrealizmas jau buvo ir tolimesnėj praeity įsišaknėjęs. Jo žymių bus ir baroko kuriozinėj bei mons trozinėj kūryboj, Goyos fantastikoj, net vėlyvųjų viduramžių temose (paskutiniojo teismo pabaisos). Bet reikšminga, kad nei laiko dvasios nei pavienių kūrėjų fantastika nepretendavo į meninę pasaulėžiūrą, kaip tat atsitiko su surrealizmu.

Čia ir susiduriam su kūrėjo valios įdiegimu į jo veikalą, kurio siužetas imamas ne iš išorinio pasaulio, bet iš vidaus vaidinių ir jausmų. Tat, žinoma, charakteringa ir visam moderniajam menui. Bet surrealizmui ypač artimas magiškasis sapno pasaulis ir vizijos. Sapnas daros tikrove, ir surrealizmas šiuo atveju stoja bent prieš materialistinį pozityvizmą. Užtenka čia priminti Mare Chagall pasakos motyvus. Tuo keliu juk ir ekspresionizmas (vokiškasis) buvo pasinešęs.

Bet būdingas surrealizmo santykis su realybe: ji labai šalta ir blaivi, kai p tat matyt iš italų surrealisto, dabar neoklasiko, Chirico "pittoria metafísica". Panašiu tikrovės kietumu pasižymėjo vokiškasis "naujasis daiktiškumas".

Šiandien literatūros istorija pabrėžia glaudų surrealizmo ryšį su dar viena trumpalaike literatūrine srove — dadaizmu, kurio gimtinė buvo Ciurichas pirmojo pasaulinio karo metu ir kurio mirimo metais laikomi 1922 m. Vaiko dadavimas ("da-da") — nemažas psichologinis laimėjimas. 1924 m. programiniam žody Bretón randa reikalo iškelti, kad "grynasis psichologinis automatizmas" turi leisti kalbėti minties funkcionavimui. Proto kontrolė neturi įsikišti. O tai jau yra pasąmonės pasireiškimas, ir psichoanalizei tai yra tikriausioji realybė. Menas, perdaug pabrėždamas proto dominavimą, sugriauna žmogaus vienybę, sako surrealizmas. Turi kilti nauja meno forma, kur žmogus, gyvulys ar daiktas iškeliami iš jų prasmingumo ribų ir kur tikrovė suliejama su fantazija iš pasąmonės ir sapno.
Skaityti daugiau...
 
VYTAUTO AUGUSTINO FOTO MENAS PDF Spausdinti El. paštas
Vytautas Augustinas mūsų foto istorijoje užima itin svarbią vietą. Iki jo ano meto fotografai daugiau ar mažiau domėjosi Lietuvos senėnom, etnografija, o Vyt. Augustinas, pasirodęs viešai 1933 m., pasuka visai kitu keliu. Jis siekia meniškoje nuotraukoje užfiksuoti besikuriančią jaunąją Lietuvą. Atsidėjęs per metų metus fotografavo krašto pažangą. Dešimt metų dirbo šitoje srityje ir savo plano neišbaige. Dar reikėjo laiko, kad būtų užfiksavęs visą Lietuvą su jos gamta ir miestais.

Šis posūkis į besikuriančią Lietuvą dar žymus ir tuo, kad su V. Augustino pasirodymu auga bendrai susidomėjimas foto menu. Vėliau susirūpino net vyriausybe, kaip kraštui pagaminti daugiau gerų foto meisterių. Buvo galvota apie foto klases prie amatų mokyklų, šiais tikslais ir V. Augustinui buvo pažadėta stipendija į Pragą, bet dėl karo ja pasinaudoti negalėjo.

V. Augustino foto menas turi savitą ir ryškų veidą. Praėjo jis ramus pro senovę ir, sustojęs ties dabartimi, jieškojo grožio ir giedrumos. Galėjo būti ir užmirštas kampelis, bet jo nuotraukoje jis pasirodė gražus, suidealintas, prisunktas idiliškos lyrines nuotaikos.

Svarbiausią vietą jo foto mene užima gamta. Jis rytų augštaitis su tradiciniu gamtos pajautimu.

Kai dailininkas atsistoja prieš gamtą, jis yra kur kas laisvesnis nei fotografas. Gali būti dailininkas ir kraštutinis realistas, bet vistiek jis vienokiu ar kitokiu būdu tvarko ir pakeičia piečiamą peisažą. Jeigu kokia šaka dengs gilumą, jis lengvai ją praleis. Nereikia jam ir valandų valandas laukti, kol susiklostys tinkamai debesys ir geru kampu nušvies saulė. Jis atmintyje išlikusį vaizdą gali perkelti paveikslan, pats tinkamai susitvarkyti apšvietimą.

Fotografas gi yra gamtos sargas. Jis priverstas skaitytis su gamta iki kraštutinumo. Negali jis pastumti medžio, išversti tvoros, pakreipti upės vagos. Jis gali nuotraukon perkelti tik tai, ką pats mato savo akim. Gamtovaizdis jam yra didelė scena, kur svarbiausią vaidmenį vaidina apšvietimas. Vienu dienos laiku tas vaizdas bus vienoks, kitu — kitoks. O kad pilnai atsektų peisažo mintį, parodytų jo grožį, fotografui reikia valandų valandom, dienų dienom ir net metais tykoti savo grobio. Jis panašus į medžiotoją, kuris, pastebėjęs žvėrelio pėdas, laukia tik momento. Ir fotografas pirma pastebi savo "grobį" — peisažą ir budi su kamera, kada jis prasivers pilname savo apšvietime.

Atėjęs iš augštaitiško kaimo, V. Augustinas atsinešė tą "medžiotojo uoslę". Lengvai jis atsekė, kur gali būti tikslus ir geras "šūvis". Tada su didele kantrybe laukė, kada išsipildys jo vizija.

Gamtos pajautimą jis pagilino atmosferinėm studijom. Jis susekė, kada būna geriausias apšvietimas, kada skaidriausi debesys ir vandenys. Susidarė net savitą fotografavimo tvarka. Geriausią apšvietimą duoda ankstus rytas ir vakaras (vasara po 5 v.). Vidurdieniais jis niekada nejudino kameros, už tai ankstų rytą jis "medžiojo". Švarus oras davė galimybės ryškiai apčiuopti daiktus. Čia prisidėjo horizontalus saulės apšvietimas, kuris pastatams suteikė aiškius kontūrus. Rytmečiais medžiojo rūką, šviesos ir šešėlių žaismą.

Kaip nuotraukos su rytmetiniais apšvietimais turi giedrumą, taip vakarinės — lengvą melancholiją. O kai vakare nulijo lietus ir pasirodė pažemyje saulė, tai daiktai ir laukai sušvyti tiesiog ilgesinga šviesa. Toks yra vienas iš gražiausių jo vaizdų — Videniškio bažnytkaimis.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai