| |
|
|
3 kovas
|
|
METAI: PAVASARIS, VASARA, RUDUO, ŽIEMA, IR VĖL PAVASARIS |
 |
 |
 |
PAVASARIS
Tarytum rubinais, rėdos rožių krūmai,
Ir toly skeldėja srovių suaižyti ledai —
Ak, išsidraikė debesėliai — erdvių dūmai,
Ar tai ne sapnas, kad į saulę tu skridai?...
Bet grįžteli atgal — tik dykuma, tik pelkė
Ir kryžiai, kryžiai — brolių kankinių kapai —
Ir nesavy tu nori šaukt: Griaustini, skelki! —
Tegu žmogaus prisikėlimą rykauja varpai!.. .
VASARA
Lyg mergina, keliavo vasara pro langus,
Laukuos, kaip auksas, grikiai ir kviečiai —
Tai tavo žemė ir beribiai dangūs —
Prie pabaigtuvių skobnio renkasi svečiai. . .
Bet žvilgteri atgal — lemtis tave išvijo gatvėn,
O tavo žemėj — svetima, raji banda...
Ir tu, kaip mariosna, pasineri skaudžion vienatven,
Širdies tikrai dar taip negėlė niekada...
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
VĖŽYS MODERNINIO MOKSLO ŠVIESOJE |
|
|
|
Lamennais yra pasakęs: "Kas gi yra istorija? Tai ilga žmonijos kentėjimų byla".
Be jokios abejonės, vėžys yra įnešęs didelį indėlį į žmonijos kančios istoriją. Šiandien daug kalbama apie vėžį. Apie jį kalba arti milijonas žmonių, kurie dabar serga vėžio liga Amerikoje. Kalba tie 200,000 žmonių, kurie kas metai čia miršta nuo vėžio. Kas 2-3 minutės Amerikoje nuo vėžio miršta vienas žmogus. Po širdies ligų vėžys daugiausia susargina ir daugiausia numarina žmonių. Apie vėžį kalba ir tie, kuriems reikia mažiausia 400 milijonų dolerių sumokėti tų vargšų ligonių gydymui ir slaugymui. Kalba giminės, artimieji ir draugai, kurie mato to nelemtojo slibino nasruose vieną ar kitą savo mylimųjų. Kalba plačioji visuomenė, kuri su išgąsčiu ir su baime klausia, kas daryti, kaip saugotis, kaip išvengti? Kalba ir tas, kuris šiandien jaučiasi visiškai sveikas, bet gal rytoj iš šviesios padangės trenks tas šiurpulingas ir išgąstingas žaibas . . . carcinoma, vėžys. Ši liga vis dar plečiasi. Per paskutinius 35 metus ligonių skaičius padidėjo 300%, nors gyventojų skaičius padaugėjo tik 30%.
Su vėžiu viskas atrodo taip paslaptinga. Jau pats to ligos vardas paslaptingas. Kodėl Hipokratas jau prieš beveik 2500 metų pavadino tą ligą vėžiu ar krabu? Tos ligos pasirodymas paslaptingas: netikėtai, staiga įšliaužia, žmogaus kūno svoris pradeda greitai kristi, oda įgauna graudulinės žvakės spalvą, kartais pasirodo kraujavimas, opa, votis, kurios nė jokiu tepalu negalima užgydyti ir kuri visai aplinkumai duoda nemalonų ir labai būdingą kvapą. Ligonis atrodo, kaip koks lavonas gyvųjų tarpe.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Vieną rytą pabundi kitaip. Ar debesys yra apsirasoję, ar saulė išsikedenus savo švitančius plaukus per visą dangų — žinai, kad bus kitaip: yra atėjęs gegužis. Laukimas ir nesakyti pažadai apsupa tave, septynerių metų žmogystėlė, ir ne tiktai tu — visi, kokio kas būtų amžiaus, yra atbudę gegužiui.
Tu jau esi mačius kiekvieną žolę kieme, patvoriuose, žardienoje — esi apuosčius scdą, nuo pat pirmo lapo prasiskleidimo, tačiau šiandieną dar kartą pamatai viską, aiškiau. Ir kad už kalvos auga balai, kad jau žydi jie, ir lankoje pilna lukštų, tiek pilna, jog ir tavo maža koja neišsitektų eiti neužkliūdama kokio žiedo. Lukštai pakalnėje, iš abiejų pusių kelio, šiame krante upei'o ir aname. Ir kaimyno lankoj iš vieno šono, ir kaimyno iš kito — o jeigu žiūrėsi nuo kalvos, matysi, kad ir tolimasis vienkiemis toks pat lukštuotas. Viskas atrodo užpilta medum ir saule, taip geltonuoja.
Ir labai kvepia topoliai. Tu galvoji, kad reiktų jų šakų prilaužyti šiam vakarui, tau keista, kad namiškiai nesusipranta, tačiau tu ir nepatarinėji, o veiki. Ir iš to nieko neišeina — stačiai juokinga palyginti pirmas topolių šakas ir tavo ūgį! O gal teisybę sako mama, jeigu sako: — Jievos ir topoliai kvepia medyje — troboje jie tiktai vargina.
Taigi, tegu sau stovi topoliai, tu eini iki upelio ir sėdi ant tilto, nukorus kojas žemyn, nors taip draudžiama, nes vistiek yra tiek vandens, kad griuvęs žemingalviui prigertum. Bet šiandien galima sėdėti! Ir nuo čia matai: prie pat kranto, net pasvirę į vandenį, į upelį — žydi. Žydi. Neužmaršuolės žydi. Ir tu sėdi augštai ant medinio tilto ir žiūri į jas, tarytum ganai mažus žydrius paukščius — iki pamatysi, kad ateina mama.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
ŽVILGSNIS Į ADOMO VARNO KŪRYBĄ |
|
|
|
 Jo 75 metų amžiaus ir 45 kūrybos metų sukakties proga
Savo prigimtimi ir pozityviomis būdo savybėmis Adomas Varnas yra reta mūsų senosios menininkų kartos asmenybė. Jis sunkųjį mūsų tautos prisikėlimo, o taip pat atstatymo metą nebuvo jaunuolis be širdies ir dailininkas be pareigos. Priešingai, jį mes randame visose mūsų gyvenamo momento sukrėtimo valandose, pasirengusį ne tik aptarti, bet ir patį dirbant darbą, kuris tuo metu atrodė būtinas. Ši jo būdo savybė dailininką Adomą Varną įrašo mūsų istorijos lapuosna ne tik kaip didįjį mūsų vyresniosios kartos kūrėją, jaunesnės kartos auklėtoją ir mokytoją, bet taip pat kaip nepamainomą visuomenininką, nudirbusį tokį barą, kad kiekvienos iš šių trijų sričių atskirai jau pakaktų nusipelnyti savosios tautos dėkingumui.
Visuomenine ir kultūrinė veikla
Užėjus pirmajam pasauliniam karui, dailininkas buvo baigęs meno studijas ir drauge su didele dalimi kitų lietuvių pasitraukė gilyn į Rusiją. Jau 1915 m. mes matome jį organizuojant nukentėjusiems nuo karo lietuviams šelpti rinkliavą ir dirbant lėktuvų fabrike, kaip braižytoją. 1916-1917 metais jis Petrapilyje organizuoja ir vadovauja Nukentėjusiems nuo Karo Šelpti D-jos techniniam komitetui ir pagaliau 1917-1918 metais dėsto Voroneže lietuvių mokytojų seminarijoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
". .. dainų nerūpestingų nedainavo ir nerašė poemų saule žydinčių".
Užrašas
1953 metais išėjusi Juozo Kėkšto poezijos knyga "Etapai" (Juozas Kėkštas, Etapai. Poezija 1933/1953. Išleido Venta. Noerdlinge, 1953), apimanti dvidešimties metų laikotarpį, kurioje šalia jau atskiruose rinkiniuose paskelbtos poezijos randame ir visiškai naujų dalykų, duoda pilną šio poeto ir žmogaus vaizdą. Poeto ir žmogaus, nes Juozo Kėkšto poezijoje, nežiūrint vėlesniuosiuose eilėraščiuose pastebimo linkimo į abstrakciją ir nesuinteresuotumą, poetas ir žmogus, giesmė ir kova, ėjo ir šiandien tebeina toje pačioje gretoje.
Kaip poetas ir kaip žmogus, Juozas Kėkštas už viską mokėjo grynu pinigu, t. y. pačiu savim. Jo kova nėra tik akinanti metafora, skirta kitiems uždegti: jis kovojo realiai. Kalėjimas ir laisvės ilgesys buvo jo realybe. Jis ir plaukė tikrais, ne poetinės butaforijos laivais, išgyveno realų jų sudužimą ir naujos žemės užtekėjimo viziją, paties poeto žodžius parafrazuojant. Tad jo liudijimai yra autentiški, išgyventi žmogiškai ir poetiškai, dideli savo pilkumu — kaip kraujo dėmės, kurios kalba tiems, kurie jas paliko.
Kaip poetas, Juozas Kėkštas išaugo naujausios poezijos poveikyje. Pormališkai jo beveik niekas neriša su tradicine poezija. Atsistojimas šalia tradiciios Juozo Kėkšto poezijoje tačiau reiškiasi ne jos griovimu (jis norėjc griauti tik skurdo ir kalėjimų sistemos tradiciją), bet visišku jos pripažinimu ir pakartojimo bei atnaujinimo neįmanomybe. Tiesa, būtų galima bandyti surasti šiokių tokių saitų su ugninga J. Slowack:.o poezija, bet ir tai tik ideologinėje plotmėje. Juozas Kėkštas formališkai brendo kovojančios poezijos įtakoje, kurios žodis norėjo tapti ginklu, kurios adeptai žengė milžiniškose laimes žiburio jieškotojų miniose. Pirmajame savo rinkinyje ("Toks gyvenimas" 1938) Juozas Kėkštas stovi idėjiškai angažuotos, kovojančios poezijos ir revoliucines kultūros tradicijoje. Vėliau jis pasuka daugiau estetiškai angažuotos poezijos kryptimi. "Rudens dugnu" rinkinys (1946) šia prasme yra pereinamojo laikotarpio gairė. "Staigiame horizonte (1946) J. Kėkštas žengia visiškai nauju keliu, šis rinkinys žymi jo artėjimą prie klasiškos Vakarų kultūros tradicijos formų ir nusisukimą nuo vadinamosios proletariato kultūros, nuo miniai suprantamo žodžio prie individualistines ir estetiniais motyvais pagrįstos formos.
Juozo Kėkšto poezija yra veiksmažodžio, ne būdvardžio poezija. Idėjos ir kalbinių elementų dinamika, ne vaizdas, yra jos centras. Ji yra nuoga, be papuošalų, nuoga kaip ugniakalnio žemė, Henri Michaux žodžiais išsireiškiant — kovos kietumo ir ne-permaldaujamumo liudininkas. Tai — juoda ir balta poezija, Frans Ma-zerel literatūroje. Ji dažnai yra kaip nuogas ir rūstus kalnynas, matomas čia pat, bet nepasiekiamas ir tolimas. Augščiausios jos viršūnes (Anapus upės, Maioli žydi aguonom, Diena naktin. Tolimosios skundas, Jeigu ateitų pas tave, Negyvo angelo daina etc) imponuoja savo šalta ir išdidžia jėga;
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
