Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
6 birželis



VILNIUS ŽYDŲ POEZIJOJ PDF Spausdinti El. paštas
Nuo Gedimino laikų Lietuvos sostinė buvo sutraukusi daug žydų. Vilnius jiems pavirto antrąja Jeruzale. Apie jo reikšmę pereitais amžiais N. šapira sako: "Vilnius tada turėjo didžiausius talmudistus ir didžiausius paskutinių šimtmečių tikybinius autoritetus, lėmusius visą tikybinį žydų gyvenimą". Ne veltui vienas jų rašytojas, R. A. Braude, šaukė: "Iš Lietuvos žemės išeis Dievo žodis ir mokslo šviesa — iš Vilniaus miesto".

Be religinės įtakos, Lietuvos sostinė pavirto žydų minties gyvenimo ir kūrybos židiniu visam pasauliui. N. šapira sako ta prasme: "Kadangi Lietuvos žydai dėl ypatingų savo gabumų paskutiniais šimtmečiais įvairių žydų tautos dalių tarpe yra įsivyravę kultūros srityje, tai jų dvasinis centras, Vilnius, savaime virto žydų gyvenimo ir kūrybos centrine vieta — tikra Lietuvos Jeruzale, ko nesusilaukė nė vienas kitas žydų apgyventas miestas".

Tarp kita ko, naujoji hebrajų literatūra pradžią gavo Vilniuje, kuris pasiliko tos literatūros centru.

Daug garsių žydų rašytojų gimė Lietuvos sostinėje arba ten persikeldavo gyventi. Jų prisirišimas prie šio miesto randa gilią, mistišką išraišką daugelyje jų romanų, apysakų, poemų, eilėraščių.
Skaityti daugiau...
 
PASAULINIS VYKSMAS ISTORIJOS FILOSOFIJA PDF Spausdinti El. paštas
(Tęsinys)

Tačiau būtų neteisinga nematyti antgamtinių faktorių arba antgamtinių jėgų veikimo istorijoj. Iš Apreiškimo žinome, kad Dievas dalyvauja asmens veikime, nepanaikindamas jo laisvės, kad gali keisti išvidines, net išviršines to veikimo sąlygas. Kadangi bendruomenės gyvenimas susideda iš asmenų (arba individų) veikimo, tai augščiau minėtą tiesą turime pagrindo išplėsti į bendruomenės gyvenimą ir visuotinį istorijos vyksmą. Apreiškime taip pat kalbama apie pikta. Piktas gali būti suprantamas ne tik kaip metafizinė bendra sąvoka, bet ir kaip personifikuota jėga, galinti daryti įtakos žmonių veiksmams. Teisinga manyti, kad antgamtinė personifikuota pikto jėga veikia socialiniam gyvenime ir visoj žmonijos istorijoj. Įsižiūrėję daugelį visuotinojo gyvenimo faktų, kartais su nuostaba turime pripažinti, kaip sunku juos išaiškinti grynai gamtinėmis sąlygomis ir priežastimis, ir tenka priimti kitokių negu gamtinių jėgų veikimą. Ir tai esama reiškinių, tekančių iš metafizinių gėrio šaltinių, ir reiškinių, kuriuos sukelia negamtinės pikto jėgos. Šitoks teigimas nėra grįžimas į naivią gamtos jėgų personifikaciją nė primityvią mitologiją, jis yra viena išvada iš spiritualistinių ir krikščioniškų pažiūrų. Šiandien žmogus jau nedreba prieš jokias gamtos jėgas, jis pralaužęs net labai sunkiai prieinamas gamtos paslaptis. Bet iš to džiaugsmo gavosi mažiau negu laukta. Beveik sykiu su nusivylimo balsais bendra pasauline situacija, nepaisant pasiektų laimėjimų, ateina ir įsitikinimas, kad pasaulio likimą lemia ne tik mokslas ir protu suvokiami dalykai. Giliau įsiklausę turime pripažinti savo priklausomybę nuo kai kurių mistinių jėgų, kurios nepermatomai valdo žmonių ir bendruomenių likimą. "Yra pasauly daiktų, kurių jūsų filosofai nesapnavo".
Skaityti daugiau...
 
Pasaka apie gražiausią gaidį PDF Spausdinti El. paštas
Jeigu jūs manote, kad esate matę gražiausią gaidį, tai labai apsirinkate.
Gražiausią pasaulio gaidį augino teta Marcelė, gyvenusi prie Šušvės girių.
Ir koks tai gaidys buvo! Raudona skiauturė virto jam ant akių, žandus puošė balti auskarai, o plunksnos žėrėte žėrėjo — geltonos, žalios, mėlynos, rudos ir dar kitokios.

Gaidžio balso nė žodžiu neapsakysi. Kai jis, pasilėkėjęs ant tvoros, pragysdavo, — skersai ir išilgai nuskambėdavo per visą kaimą. Net gandras pasistiebdavo ant kraigo ir klausydavosi.
O gaidys kiaurą dienelę daugiau nieko ir neveikė, tik giedojo ir giedojo nuo aušros ligi sutemų. Kai ateidavo naktis, jisai plumpsėdamas įskrisdavo į obelį ir miegodavo ant šakos.
Kartą jam žvirbliai ėmė ir pasakė:

—    Lįstumei pas mus į palėpę. Nakčia pelėdos ar šeškai tave dar sudraskys.
Jisai tačiau tik suvasnojo sparnais ir nieko neatsakė: ką jam, gražiausiam iš visų gaidžių, beprasidėti su žvirbliais!

Ir, įspraudęs snapą po sparnu, jisai užmigo.
Ryto metą jisai nubudo pirmas iš visų paukščių ir pragydo skardžiai, žadindamas tetą Marcelę, piemenuką Jurgutį ir visus kitus.

Paskui jis nuplasnojo ant žemės ir žiūrinėjosi sau pusryčių.
Prie jo prilėkė žvirbliai ir čirškėjo:
Skaityti daugiau...
 
VEIKSMAŽODINIAI DAIKTAVARDŽIAI SU - IMAS IR ]Ų VARTOSENA PDF Spausdinti El. paštas
Vienas iš painesnių bendrinės kalbos vartosenos dalykų yra veiksmažodiniai daiktavardžiai su priesaga -imas. Tai yra dėl to, kad panašūs atitikmenys kitose kalbose yra gana dažnai visai kitaip vartojami, negu mūsų liaudinėj kalboj, todėl, rašydami apie kokius specialesnius ar abstraktesnius dalykus, neretai nusekame svetimais pavyzdžiais ir imame rašyti sakyti taip, kaip kad kiti rašo sako, visai negalvodami, ar tai sutinka su mūsų kalbos įpročiais, ar ne. Ši aplinkybė ypač dar tuo yra komplikuota, kad vienas kitas, šio dalyko kaip reikiant neištyręs, savo sprendimuose yra neryžtingas arba sprendžia pergriežtai. Taigi pravartu yra į tai kiek plačiau pažvelgti.

Visų pirma tenka pastebėti, kad su priesaga -imas (-ymas) sudaryti daiktavardžiai yra nevienodos reikšmės. Vienais atvejais jais reiškiame veiksmą (pvz. gyvenimas, krovimas, nėrimas..., matymas, rašymas, statymas...), kitais pažymime veiksmo išdavą, kokį konkretų daiktą, pvz.: audimas "audinys, audeklas", degimas "išdaga, degsnis", kirtimas "kirtis, randas; iškirstas miško plotas," malimas "malamieji javai, molė, malinys"...; kinkymai "pakinktai", maišymas "užmaišyta duonos tešla", pūdymas "nenaudojama žemė" ir kt.
Skaityti daugiau...
 
SAKRAMENTALINIO GYVENIMO POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas


"One may sing about it. It is the most Immediate and mystical way... dream of a life lived as a sacrament".
BERNARD BERENSON

Šioje "abstraktaus", "neobjektyvinio" ir panašiais vardais vadinamo meno gadynėje išeiti su kūriniais, sukurtais laikantis "ortodoksinės formos" principų, yra ir nepopuliaru ir rizikinga ir... moderniškai drąsu. Moderniojo meno, kaip dailės, taip ir literatūros srityje, nieko nebestebina jokios ekstravagancijos; atvirkščiai, — vis daugiau ir daugiau dėmesio patraukia "klasikiniai", "realistiniai" ir panašūs meniniai "išsišokimai". Ir literatūroje (šiuo atveju turint minty poeziją), po imagizmo, figūrizmo, verbalizmo, silabizmo ir dadaizmo bei surrealizmo, šiandieną "moderniausios" eilės yra ne išbarstytomis eilutėmis, suskaldytais žodžiais ar išmėtytais skiemenimis, bet rašytos grynų gryniausia proza, kurios pradininku kaikurie kritikai laiko A. Rimbaud, bet kurią į didžias poezijos augštumas ypač iškėlė Paul Claudel, o įvairiaip puoselėjo irgi prancūzai: J. P. Perse, A. Michaux, Fr. Ponge.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai