Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1952 m. 4 balandis
Turinys PDF Spausdinti El. paštas
L.  Dambriūnas — Kalbos mokslas ir mūsų bendrine kalba ....................... 145
A.   Maceina — Katalikų vienybe ................................................................ 153
Bernardas   Brazdžionis — Dienos iš dangaus: Dienos iš dangaus,
Atsišaukęs gandas, Palmes žodžiai,  Mozaika, Atminimų vartai (eil.) ........ 157

J. Vaišnora, M. I. C. — Arkiv.  J.   Matulevičiaus  Vilniaus Golgota ........ 158
Aloyzas Baronas — Prašviesėjimas ............................................................. 170
Lysandro Z. D. Galtier — žmogus čia atėjo, Mano
vaikystes dienos (eil.), išvertė Juozas Kėkštas ........................................... 175

Waldemar  George — Adomas Galdikas ..................................................... 177
Kotryna Grigaityte — Sesei tėvynėje (eil.) .................................................. 181

KŪRYBOS   PASAULYJE
LITERATŪRA
Juozas   Lingis—Knut Hamsuno mirties proga ............................................ 182
J. Kėkštas — Ispanų poetai apie kūrybinį patyrimą ir poezijos tematiką .. 183

KNYGOS IR ŽURNALAI
Aug.  Raginis — Faustas Kirša: šventieji akmenys ..................................... 184
Aug. Raginis — Dr. Jonas Balys: Lietuviškos pasakos .............................. 185
J. L s. — Peeter Arumaa ............................................................................... 186
Juozas   Lingis — Apophoreta Tartuensia  .................................................. 186

MOKSLAS
A.   Maceina — Egzistencializmas ir krikščionybe ...................................... 187

VISUOMENINIS GYVENIMAS
Antanas Musteikis — Organizacinio karščio paraštėje .............................. 190
Al.   Baronas — Ties pravertais langais ....................................................... 191
NKVD technika tardant  ............................................................................... 192
Skaityti daugiau...
 
KALBOS MOKSLAS IR MŪSŲ BENDRINĖ KALBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. DAMBRIŪNAS   

Tarp kalbos mokslo ir bendrinės, kasdien vartojamos kalbos esama panašaus santykio, kaip tarp technikos, medicinos mokslo ir tų mokslų praktiško panaudojimo kasdieniame gyvenime. Kiekviena literatūrine arba bendresniu žodžiu vadinama bendrinė kalba yra normuojamoji kalba. Kiekvienai normai pagrįsti reikia principų. Praktinės kalbos ugdymo darbui tų principų kaip tik ir tenka j ieškotis kalbos moksle. Suprantama, kad kalbiniai principai nėra kalbininkų protinės spekuliacijos padaras. Jie yra pačios kalbos gyvenimo stebėjimo bei tyrinėjimo išdava. Vadinas, pirmesnė yra pati gyvoji kalba, o dėsniai sudaromi pasiremiant jos faktais. Nors šie dėsniai neturi tokio visuotinumo pobūdžio kaip gamtos dėsniai, vis dėlto, reguliuojant bei normuojant bendrinės kalbos gyvenimą, jie yra gana instruktyvūs. Tiek kalbos istorijos, tiek jos struktūros dėsnių tyrimas leidžia pasidaryti kai kurių išvadų ir praktiniam bendrinės kalbos reikalui.

1.   Istorinė kalbotyra

Dabartinio kalbotyros mokslo amžius nėra ilgas. Jo gimimo data gerai žinoma — tai 19 amžiaus pirmasis ketvirtis. Per pirmąjį savo gyvenimo šimtmetį kalbotyra domėjosi daugiausia kalbos gyvenimo praeitimi, jos istorija. O kadangi domėtasi ne viena kuria kalba, bet visomis pasaulio kalbomis ir tyrinėta lyginant vienos kalbos faktus su kitos kalbos faktais, vieną kalbų grupę su kita kalbų grupe, tai šis mokslas vadinamas dar lyginamuoju kalbų mokslu arba lyginamąja kalbotyra.
Skaityti daugiau...
 
KATALIKŲ VIENYBĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. MACEINA   
Paskutines Vakarienės metu Kristus meldėsi ne tik už apaštalus, "bet ir už tuos, kurie per jų žodi įtikės" į Jį; meldėsi, kad "visi būtų viena" (Jo 17, 20-21). Vienybės prašymas buvo svarbiausias šios maldos objektas. Nuostabiausia tačiau šioje maldoje yra tai, kad Kristus apaštalų ir apskritai tikinčiųjų vienybę laikė sąlyga pasauliui įtikėti į Jo pasiuntinybę. Visi turį būti, pagal Kristų, viena todėl, "kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi mane siuntęs" (17, 21); visi turį susijungti "tobuloje vienybėje, kad pasaulis pažintų, jog Tu esi mane siuntęs" (17, 23). Kitaip sakant, krikščionių vienybė turinti būti Kristaus pasiuntinybės liudijimas. Kur vienybės nėra, ten pasaulis negalįs iš krikščionių būties pažinti Kristaus, kaip Tėvo Siųstojo. Todėl Kristus ir meldė savo dangiškąjį Tėvą išlaikyti vienybę Jo įsteigtoje Bažnyčioje. Katalikų vienybė yra esminis krikščioniškojo gyvenimo bruožas.

Kokia yra ši vienybė? — Jos pobūdi nurodė pats Kristus minėtoje maldoje. Jis kalbėjo savo Tėvui: "Prašau . . . , kad visi būtų viena, kaip Tu, Tėve, esi manyje ir aš Tavyje, kad ir jie būtų mumyse viena" (17, 20-21). Vadinasi, Šv. Trejybės vieningumas Kristaus yra nurodytas, kaip krikščionių vieningumo pirmavaizdis. Krikščioniškoji vienybė turinti būti Šv. Trejybės vieningumo atvaizdas žemiškoje tikrovėje. Tai, kas šioje didžiojoje paslaptyje yra dieviškai tobula, turi atsispindėti Bažnyčioje, jos narių santykiuose vienas su kitu, jų grupėse, bendruomenėse ir draugijose. Be abejo, jokia žmogiškoji tikrovė, net ir labiausiai šventa, neatspindės Šv. Trejybės vieningumo bent kiek pakenčiamai. Tačiau šis vieningumas stovi kaip amžinas idealas bei kvietimas, kaip matas ir norma, kaip pirmavaizdis ir apsprendė jas visų mūsų bendruomeninių pastangų. Todėl vykdyti Šv. Trejybės vieningumą katalikų bendruomenėje yra amžinas uždavinys, kuriam yra pašaukti visi laikai ir visos tautos.
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Bernardas Brazdžionis   


DIENOS IŠ DANGAUS

Jūs ateinat, metai, iš beribes,
Jūs ateinat, dienos, iš dangaus,
Ir kaip žiburys, tamsoj sužibęs,
Neužsidegsite daugiaus.

Ir kai ant keliones tako krenta
Amžių ryto pirmas spindulys,
Tolumoj regiu, kaip saulę, krantą,
Atsiplėšt nuo žemės negalįs:

Gaila grįžt iš vidurio kelionės,
Gaila neregėtų valandų,
Gaila žemės vieškelių ir klonių,
Gaila žemės sodų ir žiedų...

žemės soduos ir žieduos paskendęs
Užmirštu jus, dienos iš dangaus,
O jūs bėgat, tartum upės vandens,
Ir nebesugrįšite daugiaus...
Skaityti daugiau...
 
ARKIV. J. MATULEVIČIAUS VILNIAUS GOLGOTA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. VAIŠNORA, M. I. C   

Adomas Galdikas


Prieš 25 metus Kaune amžinai užmerkė akis viena iš didžiausių ir skaisčiausių lietuvių tautos asmenybių — arkivyskupas J. Matulevičius. Tiek jam mirus, tiek 1934 m. jo palaikus pervežant Į amžino poilsio vietą, tiek metinėse mirties sukaktuvėse buvo spaudoje plačiai aprašytas jo gyvenimas ir veikla, pavadinant velionį "Vilniaus kankiniu", o jo tenai vyskupavimo laikotarpį "Matulevičiaus Golgota". Praslinkus jau šimtmečio ketvirčiui, atrodo, laikas būtų praskleisti bent iš dalies užuolaidą ir pažvelgti, kiek tasai dvasios milžinas yra iškentęs senojoje Lietuvos sostinėje, beeidamas savo aukštas ir sunkias pareigas. Tenai jis stengėsi būti visiems paslaugus, kad visus Kristui laimėtų, tačiau dalis jo ganomųjų už tą plačios širdies visuotinę meilę yra atsidėkoję šmeižtais, varginimais, grasinimais, puolimais, pažeminimais. Visa tai vysk. Matulevičius iškentėjo, atleisdamas savo kankintojams, laikydamasis dėsnio "Vince malum in bono", ir tai sudaro jam garbės vainiką.

Šiame straipsnyje panaudosime tiek jau spausdintą medžiagą, tiek ypačiai dar niekur nespausdintą — jo paties dienoraštį ir arti stovėjusių žmonių rašytuosius atsiminimus. Dažnai leisime kalbėti pačiam J. Matulevičiui, kad ryškiau būtų matyti jo mintys, siekimai, tikslai ir pergyvenimai. Tačiau ir dabar, dėl ypatingų aplinkybių, teks nutylėti kai kuriuos faktus ir vardus, kad neužgavus artimo meilės ir nepakenkus dar tebesantiems gyviems anos tragedijos dalyviams ir liudininkams. O jei kur teks paliesti skaudžius ir kai kam nemalonius dalykus, tai, Matulevičiaus pavyzdžiu, darysime ne tam, kad užgauliojus ar kam nors įskaudinus, bet tik tam, kad objektyviai nušvietus dalykus, jieškant jiems pateisinimo ir supratimo. Tokiu būdu pagerbsime ir patį "Vilniaus kankinį", kuris mokėjo atleisti ir didžiausiems savo priešams, dargi juos labiau, kaip nelaimingus sūnus palaidūnus, mylėti.
Skaityti daugiau...
 
PRAŠVIESĖJIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aloyzas Baronas   
Jonas Dagys eina gatve sunkiai ir be prasmės. Pavakarys lekia degančiomis mašinų šviesomis ir debesimis, ryjančiais žvaigždes. Prietema. Dagio veido ir drabužių tamsumo. Be spalvos. Tikriau pilka. Dagiui kažko liūdna. Kažko trūksta, jis nežino ko, ir todėl velkasi, jieškoda-mas liūdesio priežasties. Dagys nesustoja ties rėkiančiu smuklės užrašu. Visa nuobodu ir šimtus kartų matyta. Eina kaip paskutinis kvailys porą kvartalų, norėdamas gatvėj rasti prasmę. Netoli kapinės. Dagys stabtelia, lyg tai būtų jo kelionės tikslas, ir nusišypso:
—    Ne, i čia man nereikia eiti. Nereikia. Į čia mane atveš.

Paskui jis nori vilktis toliau, kaip pirma. Be prasmės ir tikro kelio. Dagys nori grįžti atgal, bet už tvoros kryžiai, krūmai ir medžiai. Du iš jų baltais liemenimis.
—    Keista, — vėl sako Dagys, — keista. Beržai. Rodos, tik jie du šiam visam mieste.

Dagys stabtelia ties geležine tvora, atsišlieja žvilgsniu į baltą liemenį ir juokias :
—    Kažin kiek jiems metų? Gal tiek, kiek man. Dvidešimt septyni. O gal mažiau. Kažin ar medžiai turi daugiau rievių, ar mano veidas ir siela?
Paskui Dagį vėl pjauna ilgesys. Pirma norėjo eiti į kiną, bet dabar ne. Jis skuba į smuklę, atsisėda už stalo ir galvoja apie beržus. Jo tėvo namuos buvo visa alėja, ir tie medžiai kaip gyvi bėgo į vieškelį. Vienas paskui kitą lygia greta. Dagys sėdi ir nori prigirdyti aluje mintis ir ilgesį. Jis vėl galvoja apie viską. Apie beržus ant kapų ir alėją tėvo kieme. Dagys nebegali išvyti minties iš savo galvos ir grįžta atgal.
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Lysandro Z. D. Galtier   
MANO VAIKYSTĖS  DIENOS

Mano vaikystės dienos ramiai įžvaigždintos
belankant lėtus pietų peizažus,
kurie išlaisvina antrąjį žvilgsnį;
mano atgailojimai be ašarų; lengvi nusišypsojimai,
kenčiančiojo mąstymai, prisiminimai saldūs,
kuriuos mažu pamažu laikas vis iš arčiau
Nuvalo ir išryškina;
ir tu, tvaningas atminime mylimų būtybių,
mirusių draugų, tų — o klajūnai! —
kurių smulkiausias artimumas mus priglaudžia, palengvina gyvenimą, ir tų,
kurių pėdas mažai jau kas besaugo — užmirštuoliai! —
(tu, kurs pasirodei man, pakilęs, poilsy besnaudžiant;
tu, tasai Antrasis, kuris gyveni many,
kurį visuomet jaučiu jieškojimuos,
ir tu, kurs karts nuo karto mane vadini,
švelniai  paliesdamas man  petį,
kai aš mažiausiai apie tai mąstau, kai to mažiausiai esu reikalingas),
ir jūs, paberti nostalgiški balsai,
taryt šešėliai seką man iš paskos;
ir jūs, dūminės rašalinės šmėklos, supusios mano pasveikimus be nerimo,
ir jūs, o jūs, dar jūs, manieji angelai,
dangaus tvarkytojai, aukštosios šviesos žiburiai,
ateikite, sugrįžkite, apginkite mane!
Nepalikite manęs šioje ne vien vidinėje vienatvėj,
mano kietoj, kietoj vienatvėj!
Skaityti daugiau...
 
ADOMAS GALDIKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė WALDEMAR GEORGE   

ADOMAS   GALDIKAS  Triptikas   (1937 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoj apdovanotas   "Grand Prix")
Gimė 1893 m. Mosėdyje — Žemaitijoje. Dailės studijas baigė 1916 metais Barono Stieglitzo Meno Akademijoje Petersburge. Dailininkas savo kūryba reiškiasi tapyboje, grafikoje ir teatro dekoracijoj, kurių parodas Paryžiuje surengė 1931 ir 1948 metais. Kaip grafikos profesorius, dėstė Kauno Meno Mokykloje nuo 1923 iki 1944 metų. Galdikas yra iliustravęs pirmąsias nepriklausomoje Lietuvoje išleistas knygas ir paruošęs projektus pirmiesiems popieriniams lietuvių pinigams. Dailininko paveikslai yra įsigyti Luksemburgo muziejaus Paryžiuje. Galdiko monografija, paruošta Waldemar George, išleista Paryžiuje. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1937 metais dailininkas už išstatytus kūrinius yra gavęs didžiąją premiją ir aukso medalį. Nuo 1948 metų A. Galdikas sekminqai dirba Paryžiuje B ALFO pirmininko kan. J. Končiaus dėka, kurio rūpesčiu buvo paskirta dailininkui stipendija. Nuolatinei stipendijai nutrūkus, dailininką parėmė jo buvęs mokinys A. Puida, gyvenantis Kanadoje.
Žinomame anglų meno žurnale "The Studio" 1950 m. liepos mėn. numeryje apie Adomo Galdiko kūrybą buvo įdėtas straipsnis ir vieno darbo reprodukcija.
Skaityti daugiau...
 
SESEI TĖVYNĖJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. GRIGAITYTĖ   
Kaip žolele maža tarp griuvėsiu,
Taip stiebias viltis lūkesy,
Kad Tave kada nors dar regėsiu
Kaip savąjj veidą namų šuliny.

Tenai, kur mes girgždinom svirtį
Ir audeklus tiesėm abi,
Sugrjšiu, galbūt, tik numirti —
Taip nuneša laikas toli...

Kaip pienės papurusios pūką
Išsklaidė mus vėjai Rytų.
Kokiame kelyje suklupus
Apraudi dienas savo Tu?

Aklieji juk praregi kartais —
Tokia yra Dievo valia.
Regiu aš Tave vis prie vartų
Bestovint balta skarele.

 
KNUT HAMSUNO MIRTIES PROGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Lingas   

Gražiai atbaigtų asmenybių, pastovių paminklinių statulų, tautinių paminklų literatūros istorijoje jieškoto-jai šių metų vasario 19 d. giliai atsiduso ir apgailestavo, kad tos dienos liūdna žinia — Nobelio premijos laureato Knut Hamsuno mirtis — nepasiekė jų prieš 13-14 metų. O kaip tą dieną gailėjosi jo gimtoji Norvegija, kad 92 metų sulaukęs jos dainius senelis mire per vêlai. Ne, ilgo amžiaus Hamsunui niekas nepavydėjo, bet niekas negalėjo užmiršti 1940 m., kada jis, Hitleriui siautėjant jo gimtoje žemėje, ragino savo tautiečius nesipriešinti vokiečiams. Nuo to laiko jis pasidarė krašto išdavikas, o po karo apie didįjį dainių buvo taip tylu, kaip Anykščių šilelyje. O buvo laikas, kada norvegas žvejas savo laivus, ūkininkas savo galvijus jo didvyrių vardais vadino. Laikas yra kerštingas.

Margas buvo Knut Hamsuno gyvenimas. Gimė jis 1859 m. rugpjūčio 4 d. gražioje Gudbrandsdaleno provincijoje. Jo tėvas buvo ūkininkas ir siuvėjas. Tarp šiaurines Skandinavijos ūkininkų tai labai paprastas reiškinys — kalnų žemė viena neišmaitina, reikia turėti ir šalutinį amatą.
Skaityti daugiau...
 
ISPANŲ POETAI APIE KŪRYBINĮ PATYRIMĄ IR POEZIJOS TEMATIKĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Kėkštas   
Savaitraštis "Correo Literario" buvo paskelbęs ankietą, nukreiptą į įvairių sričių menininkus: poetus, dramaturgus, beletristus, esejistus, dailininkus, meno ir literatūros kritikus, filmų režisierius bei scenarijų autorius ir t. t. Klausimai lietė ispanų meno ir literatūros aktualias problemas.

Poetams, dramaturgams, beletristams ir dailininkams buvo duoti du klausimus: 1. Ką iki šiol esu sukūręs; ar esu patenkintas savo darbais; kaip galėčiau apibūdinti ligšiolinę savo kūrybą? 2. Ką veiksiu ateity; ar patyrimas turi įtakos mano orientacijai ir siekiamiems meno tikslams; kokį naują veikalą ruošiu, kokia, mano nuomone, turėtų būti šių dienų ispanų poezijos (novelės, dramos, dailės) tematika?

Ankietoje dalyvavo daug žymių senesniosios ir naujosios kartos ispanų poetų, beletristų, dailininkų, dramaturgų ir kitų. Didelio laikraščio formato 14-kos puslapių specialus "CŽr-reo Literario" beveik visas buvo skirtas atsakymams į ankietą.
Skaityti daugiau...
 
Faustas Kirša: ŠVENTIEJI AKMENYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. Raginis   

Faustas Kirša: ŠVENTIEJI AKMENYS. Didaktiniai eilėraščiai. Išleista prel. Pr. M. Juro lėšomis. Viršelis dail. T. Valiaus. Brooklyn, 1951. 112 p.
Kai pažvelgi atgal, ilgas kelias veda į tas dienas, kada Faustas Kirša įžengė į lietuvių poeziją. Per visą tą laiką jis pasiliko ištikimas poezijos balsui. Ne jį vieną prieš ketu-riadešimt metų nešė gaivūs kūrybos ir jaunystės vėjai. Tik jis vienas iš tos kartos stambiųjų nenuklydo nuo eilėraščių meno. Putinas reiškęs visur — ir dramoj, ir romane, vis grįždamas prie lyrinių versmių. Balys Sruoga išaugo į dramaturgus. Tokia pat dalia nutiko ir Kazį Binkį.   Faustas Kirša nuo "Aidų aidužių" ligi "Šventųjų akmenų" nepašly-damas neša poeto krivulę, mažai te-nuviliotas iš kelio.

Jo poetinį augimą atžymi du tarpsniai: viena, jisai yra "Aidų aidužių" autorius, o antra — visos vėlesnės savo kūrybos. "Aidų aidužiai" buvo lengvi ir žaismingi. Juose dainavo poetas estetas, dar nepagautas būties problemų. Grakštūs ir melodingi buvo tie jo posmai:
Vos dangaus aušra sutemo,
Siela tarė: būsiu vienas,
Tarsi ašara, kur gema
Skaidrint vienumoj blakstienas.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŠKOS PASAKOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. Raginis   
LIETUVIŠKOS PASAKOS. Sudarė Dr. Jonas Balys. Iliustravo A. Vaičaitis. Antras leidimas. Išleido LKSD Knygos Klubas. Chicago, 1951 m. 230 p. Kaina $2.50.
šios pasakos yra viena iš įdomiausių lietuviškų knygų, pasirodžiusių paskutiniu metu. Nėra tai pirmas leidimas ir nevisiška naujiena, bet tai nė kiek nemažina veikalo vertės, kuri yra pastovi. Tokios vykusios atrankos lietuvių kalba mes dar neturėjome, čia kiekviena pasaka, nuo pat pirmosios ligi paskutinės, skaitytoją žavi. Jei tokių rinkinių turėtume daugiau, jie galėtų lengvai pavirsti mūsų broliais Grimais ar kuo nors panašiu.

Pirmiausia krenta į akį kiekvienos pasakos nuotykio vientisumas. Tokiuose Basanavičiaus rinkiniuose dalis pasakų praranda savo pirmykštę giją, o epizodus išrutulioja beveik į naujas pasakas ir tuo būdu nustelbia pirminį įvykį, šioje knygoje bemaž nėra tokių peršokimų į kitus bėgius. Pasakojimai eina nuosekliai, nesimėtant į šalis ir nesusimaišant keliose intrygose. Tik vienoj kitoj rasime pašalinių epizodų persvarą.
Skaityti daugiau...
 
PEETER ARUNIAA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Ls   
Sur l'histoire des adjectifs en-u en balto-slave (Atspaudas iš Arsbok 1948-1949. Slaviška Institutet vid Lunds Universite).

Kaune buvusiam švedų kalbos lektoriui, dabar jau profesoriui, K. O. Falkui persikėlus profesoriauti i Lundą, prasidėjo kiek gyvesnis veikimas bei susidomėjimas baltų-slavų kalbomis, ypač kai venas kitas Pabaltijo baltologas-slavistas rado sau priebėgą švedų mokslinėse įstaigose.
Skaityti daugiau...
 
APOPHORETA TARTUENSIA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Lingis   
APOPHORETA TARTUENSIA, Išleido Societas litterarum estonica in Svečia, Holmiae MCMLDC.
šį gražų paminklą Tartu universiteto atkūrimo 30 metų proga pastatė 52 estai mokslininkai tremtyje, iš kurių 36 yra Švedijoje, 5 Amerikoje, 5 Vokietijoje, 2 Kanadoje ir 1 Turkijoje. Prie jų prisidėjo dar du švedai — prof. Birger Nermanas ir Per Wieselgren, kurie taip pat buvo Tartu un-to profesoriai. Iniciatyvos tam darbui ėmėsi į Švediją persikėlusi ir dabar čia veikianti Estų Mokslų Akademija.

Šio gražaus didelio 472 p. leidinio vainiką sudaro 51 trumpa mokslinė studijėlė anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Tik du straipsniai yra estiškai ir trys švediškai, bet ir tie su gana plačiomis vakarų Europos kalbų santraukomis.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI: PDF Spausdinti El. paštas
Nele Mazalaitė: GINTARINIAI VARTAI. Išleido LKSD knygos klubas. Chicago, 1952 m. 248 p. Kaina 2 dol.
R. Spalis: DIDŽIOSIOS ATGAILOS. Novelės. Išleido Tremtis, 1952 m., 352 p.
GABIJA, trimėnesinis literatūros žurnalas Nr. 2. Red. Stepas Zobars-kas. 96 psl., kaina 1 dol. Dalyvauja 20 autorių. Adresas: Gabija, 335 Union Ave., Brooklyn 11, N. Y.

 
EGZISTENCIALIZMAS IR KRIKŠČIONYBĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Maceina   

Manosios "Jobo dramos" recenzijoje kun. Dr. V. Rimšelis kelia įdomų klausimą, "ar verta yra laužtis į krikščioniškąjį galvojimą su egzistencialistų idėjomis", ir čia pat atsako, kad neverta, kadangi "duoti krikščioniškai galvosenai naujus būdus pagal egzistencializmo sąvokas yra veik neįmanoma: arba reiktų daiktus kitais vardais vadinti, pakeisti visai sąvokas, arba seniau turėtomis sąvokomis paneigti krikščioniškojo mokslo turinį' 1). Tai yra toks pat nusistatymas, koks išryškėjo ir 1947 m. šv. Tomo akademijos sukviestame filosofų kongrese Romoje, kur buvo irgi pasisakyta, kad krikščioniškieji ir egzistenciniai principai esą nesuvedami po vienu stogu. "Tikrasis katalikybės suegzis-tencinimas, — kalbėjo tėvas Tocca-fondi, — reikštų katalikiškosios teologijos sugriovimą" 2).

Nusistatymas yra labai įdomus, tačiau ne tuo, kad jis yra neigiamas, bet tuo, kad jo tėvų ir protėvių randame visą Bažnyčios istorijos metą nuo pat jos pradžios. Visais laikais yra buvę Bažnyčios atstovų, kurie (ne Bažnyčia kaip tokia!) bet kurioje naujybėje regi nemažų pavojų ir jau iš anksto nuo jų nusigrįžta ir net pasmerkia, nepasistengę net tinkamai suprasti tikrojo jų turinio. Socialinių doktrinų ir institucijų istorija yra labai pamokantis šiuo atžvilgiu pavyzdys, šiandien mes drąsiai teigiame, kad socializmas neturįs nieko naujo: jo skelbiami socialiniai principai glūdį krikščionybėje. Ir iš tikro! Tačiau ar taip buvo socializmo pradžioje? — Šiandien taip pat nesiliaujame kartoję, kad demokratija galinti būti atremta tik į krikščionybę. Ir visai teisingai! Bet ar tą pat būtume galėję teigti devynioliktojo   šimtmečio   viduryje?   —
Skaityti daugiau...
 
ORGANIZACINIO KARŠČIO PARAŠTĖJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Musteikis   
Į sąmoningą bendruomenę
Organizacinėje srityje mūsų pastangos parode konkrečių ir žymių rezultatų. Teisininkai, inžinieriai bei architektai, mokytojai, lituanistikos institutas ir kitų profesijų darbininkai daugiau ar mažiau yra išplėtę savo veiklą atitinkamų draugijų plotmėje. Panaši veikla aukštesnėje pakopoje Alte, Vlike ir pasaulio lietuvių bendruomenėje, atrodo, išsemia organizacines galimybes tremtyje bei emigracijoje. Kad tos pačios organizacijos kitokiomis sąlygomis (ne tremties bei emigracijos) galėtų būti vadinamos kitais vardais ir jų veikla šiek tiek keistųsi, netenka abejoti, tačiau jų paskirtis greičiausia išliktų ta pati: lietuvybės išlaikymas mumyse pačiuose ir mūsų išblaškytoje tautoje, neskiriant pirmenybės kuriai nors vietovei. Mums lygiai svarbūs lietuviai okupuotoje Lietuvoje, Sibiro vergų stovyklose, Amerikose, svetimšalių legione ir visur, kur tik jie bebūtų. Dabarties organizaciniai rėmai visus juos apima ir visų jų veiklos apraiškos juose randa atitinkamą vietą. Šiuos rėmus mes sukūrėme sąmoningai ir mes juos apčiuopiame gana konkrečiai. Mes taipogi žinome, koks paveikslas privalo būti tuose rėmuose, ir jį vadiname lietuvybe, tačiau nuoširdžiai pasakyti, kad mes jį sąmoningai ir konkrečiai pažįstame, negalėsime, šia proga pabandykime paliesti šio pažinimo galimybes ir svarbą.
Skaityti daugiau...
 
TIES PRAVERTAIS LANGAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Al. Baronas   
Už pinigus parduodam laiką ir kraują. Be tų dalykų neįmanoma gyventi, ir kova dėl jų sudaro didelę gyvenimo dalį. Ne tik individualiai jieškome pinigo, bet įvairios draugijos su nemažesne aistra daro tą patį. Turime įvairiausių organizacinių vienetų, kurie turi nemažas kasas ir kurios mažiausiai prasidaro kultūriniams reikalams. Neverta apie tai būtų ir kalbėti, nes kiekvienas suvartoja gėrybes, kaip jam atrodo tinkamiausia, jei ne paradoksas, kad kaip tik tos organizacijos daugiausia pinigo sukala su menininkų pagalba. Ne piniginis atvejis, net ir šį faktą prisiminus, rūpi, bet tai, kad su tais pinigui gaudyti pasirodymais mes praveriam svetimiesiems langus. Svetimieji pamato mūsų namų vidų ir iš to sprendžia apie mūsų meninį supratimą bei išsiauklėjimą.

Nedaug tegali sužinoti svetimieji iš mūsų pačių knygų, nes kalba mažai kam suprantama. Daugiau gali pažinti iš dailininkų darbų, o daugiausia iš scenos menininkų pasirodymo. Ir keisčiausia, knygai, kuri išsilieka mūsų pačių kieme, mes dažnai būnam labai neatlaidūs, dailininkams esame daugiau atlaidūs, gi apie muzikos ir dainos meno atstovus mes labiausiai bijom prasitarti ir, jei prasitariam, nors ir puse lūpų, kitaip, negu manytų ar norėtų pats aptariamasis, kyla triukšmas. Ne tik literatūroj, bet ir kitose meno rūšyse neturim kritikų. Bet literatūroj kažkodėl įprasta ir griežčiau pasikalbėti, gi apie dainos menininkus visą laiką kalbama banaliausiais sakiniais: "buvo savo vietoj", "sėkmingai atliko savo uždavinį", džiugino skambiu balsu", "buvo pilnoj aukštumoj" ir taip be galo po kiekvieno parengimo seka tokie posakiai ir vertinimai, kurių tėra tik vienas tikslas — kaip nors tylomis prašliaužti, neužkabinus menininko, paminint įvykusį vakarą.
Skaityti daugiau...
 
NKVD TECHNIKA TARDANT PDF Spausdinti El. paštas
Maskvoje Vesnino gatvėje stovi didelis raudonų plytų namas, be jokio užrašo, dideliais geležiniais vartais, kurie atsidaro tik tada, kai kas nors, pabeldęs į juose esantį mažutį langelį, parodo pakvietimą ar tarnybos pažymėjimą. Tai yra "Eksperimentinės teismo medicinos institutas". Pirmajame jo aukšte yra administracijos patalpos, visi kiti aukštai skirti kalinių vienutėms ir bandymų kabinetams. Šio instituto uždavinys yra dvejopas. Visų pirma jis turi NKVD duoti žinių apie kalinio laikymąsi, jo psichinį stovį, jo atsakingumo laipsnį. Tai yra maždaug toks pat uždavinys, kokį teismas stato ir visų šalių šios rūšies institutams.

Tačiau Maskvos įstaiga turi dar ir kitą uždavinį, kuris yra nebe praktinis, bet jau mokslinis, būtent: surasti ir išvystyti metodus, kaip palaužti žmogaus valią, padarant jį NKVD užmačių įrankiu.
Institutas turįs padaryti, kad žmogaus asmenybė būtų suardyta, kad ji netektų centrinės kontrolės, pasidarytų visiškai atvira svetimai dvasiai ir klusni jos žodžiui.

Kaip jis tai pasiekia?
Instituto psichiatras, patyręs gydytojas ir geras psichologas, stebi jam pavestą žmogų ir pačiu šiuo stebėjimu ardo jo psichinį vieningumą. Atskiri veiksmai čia gali būti labai įvairūs.
Skaityti daugiau...
 
Leidėjai PDF Spausdinti El. paštas
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis     •    
Menine  priežiūra — Telesforas  Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
Skaityti daugiau...
 
Viršeliai PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai