| |
|
|
4 balandis
|
|
ARKIV. J. MATULEVIČIAUS VILNIAUS GOLGOTA |
 |
 |
 |
|
Parašė J. VAIŠNORA, M. I. C
|
Adomas Galdikas
Prieš 25 metus Kaune amžinai užmerkė akis viena iš didžiausių ir skaisčiausių lietuvių tautos asmenybių — arkivyskupas J. Matulevičius. Tiek jam mirus, tiek 1934 m. jo palaikus pervežant Į amžino poilsio vietą, tiek metinėse mirties sukaktuvėse buvo spaudoje plačiai aprašytas jo gyvenimas ir veikla, pavadinant velionį "Vilniaus kankiniu", o jo tenai vyskupavimo laikotarpį "Matulevičiaus Golgota". Praslinkus jau šimtmečio ketvirčiui, atrodo, laikas būtų praskleisti bent iš dalies užuolaidą ir pažvelgti, kiek tasai dvasios milžinas yra iškentęs senojoje Lietuvos sostinėje, beeidamas savo aukštas ir sunkias pareigas. Tenai jis stengėsi būti visiems paslaugus, kad visus Kristui laimėtų, tačiau dalis jo ganomųjų už tą plačios širdies visuotinę meilę yra atsidėkoję šmeižtais, varginimais, grasinimais, puolimais, pažeminimais. Visa tai vysk. Matulevičius iškentėjo, atleisdamas savo kankintojams, laikydamasis dėsnio "Vince malum in bono", ir tai sudaro jam garbės vainiką.
Šiame straipsnyje panaudosime tiek jau spausdintą medžiagą, tiek ypačiai dar niekur nespausdintą — jo paties dienoraštį ir arti stovėjusių žmonių rašytuosius atsiminimus. Dažnai leisime kalbėti pačiam J. Matulevičiui, kad ryškiau būtų matyti jo mintys, siekimai, tikslai ir pergyvenimai. Tačiau ir dabar, dėl ypatingų aplinkybių, teks nutylėti kai kuriuos faktus ir vardus, kad neužgavus artimo meilės ir nepakenkus dar tebesantiems gyviems anos tragedijos dalyviams ir liudininkams. O jei kur teks paliesti skaudžius ir kai kam nemalonius dalykus, tai, Matulevičiaus pavyzdžiu, darysime ne tam, kad užgauliojus ar kam nors įskaudinus, bet tik tam, kad objektyviai nušvietus dalykus, jieškant jiems pateisinimo ir supratimo. Tokiu būdu pagerbsime ir patį "Vilniaus kankinį", kuris mokėjo atleisti ir didžiausiems savo priešams, dargi juos labiau, kaip nelaimingus sūnus palaidūnus, mylėti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Aloyzas Baronas
|
Jonas Dagys eina gatve sunkiai ir be prasmės. Pavakarys lekia degančiomis mašinų šviesomis ir debesimis, ryjančiais žvaigždes. Prietema. Dagio veido ir drabužių tamsumo. Be spalvos. Tikriau pilka. Dagiui kažko liūdna. Kažko trūksta, jis nežino ko, ir todėl velkasi, jieškoda-mas liūdesio priežasties. Dagys nesustoja ties rėkiančiu smuklės užrašu. Visa nuobodu ir šimtus kartų matyta. Eina kaip paskutinis kvailys porą kvartalų, norėdamas gatvėj rasti prasmę. Netoli kapinės. Dagys stabtelia, lyg tai būtų jo kelionės tikslas, ir nusišypso:
— Ne, i čia man nereikia eiti. Nereikia. Į čia mane atveš.
Paskui jis nori vilktis toliau, kaip pirma. Be prasmės ir tikro kelio. Dagys nori grįžti atgal, bet už tvoros kryžiai, krūmai ir medžiai. Du iš jų baltais liemenimis.
— Keista, — vėl sako Dagys, — keista. Beržai. Rodos, tik jie du šiam visam mieste.
Dagys stabtelia ties geležine tvora, atsišlieja žvilgsniu į baltą liemenį ir juokias :
— Kažin kiek jiems metų? Gal tiek, kiek man. Dvidešimt septyni. O gal mažiau. Kažin ar medžiai turi daugiau rievių, ar mano veidas ir siela?
Paskui Dagį vėl pjauna ilgesys. Pirma norėjo eiti į kiną, bet dabar ne. Jis skuba į smuklę, atsisėda už stalo ir galvoja apie beržus. Jo tėvo namuos buvo visa alėja, ir tie medžiai kaip gyvi bėgo į vieškelį. Vienas paskui kitą lygia greta. Dagys sėdi ir nori prigirdyti aluje mintis ir ilgesį. Jis vėl galvoja apie viską. Apie beržus ant kapų ir alėją tėvo kieme. Dagys nebegali išvyti minties iš savo galvos ir grįžta atgal. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Lysandro Z. D. Galtier
|
MANO VAIKYSTĖS DIENOS
Mano vaikystės dienos ramiai įžvaigždintos
belankant lėtus pietų peizažus,
kurie išlaisvina antrąjį žvilgsnį;
mano atgailojimai be ašarų; lengvi nusišypsojimai,
kenčiančiojo mąstymai, prisiminimai saldūs,
kuriuos mažu pamažu laikas vis iš arčiau
Nuvalo ir išryškina;
ir tu, tvaningas atminime mylimų būtybių,
mirusių draugų, tų — o klajūnai! —
kurių smulkiausias artimumas mus priglaudžia, palengvina gyvenimą, ir tų,
kurių pėdas mažai jau kas besaugo — užmirštuoliai! —
(tu, kurs pasirodei man, pakilęs, poilsy besnaudžiant;
tu, tasai Antrasis, kuris gyveni many,
kurį visuomet jaučiu jieškojimuos,
ir tu, kurs karts nuo karto mane vadini,
švelniai paliesdamas man petį,
kai aš mažiausiai apie tai mąstau, kai to mažiausiai esu reikalingas),
ir jūs, paberti nostalgiški balsai,
taryt šešėliai seką man iš paskos;
ir jūs, dūminės rašalinės šmėklos, supusios mano pasveikimus be nerimo,
ir jūs, o jūs, dar jūs, manieji angelai,
dangaus tvarkytojai, aukštosios šviesos žiburiai,
ateikite, sugrįžkite, apginkite mane!
Nepalikite manęs šioje ne vien vidinėje vienatvėj,
mano kietoj, kietoj vienatvėj! |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė WALDEMAR GEORGE
|
ADOMAS GALDIKAS Triptikas (1937 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoj apdovanotas "Grand Prix")
 Gimė 1893 m. Mosėdyje — Žemaitijoje. Dailės studijas baigė 1916 metais Barono Stieglitzo Meno Akademijoje Petersburge. Dailininkas savo kūryba reiškiasi tapyboje, grafikoje ir teatro dekoracijoj, kurių parodas Paryžiuje surengė 1931 ir 1948 metais. Kaip grafikos profesorius, dėstė Kauno Meno Mokykloje nuo 1923 iki 1944 metų. Galdikas yra iliustravęs pirmąsias nepriklausomoje Lietuvoje išleistas knygas ir paruošęs projektus pirmiesiems popieriniams lietuvių pinigams. Dailininko paveikslai yra įsigyti Luksemburgo muziejaus Paryžiuje. Galdiko monografija, paruošta Waldemar George, išleista Paryžiuje. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1937 metais dailininkas už išstatytus kūrinius yra gavęs didžiąją premiją ir aukso medalį. Nuo 1948 metų A. Galdikas sekminqai dirba Paryžiuje B ALFO pirmininko kan. J. Končiaus dėka, kurio rūpesčiu buvo paskirta dailininkui stipendija. Nuolatinei stipendijai nutrūkus, dailininką parėmė jo buvęs mokinys A. Puida, gyvenantis Kanadoje.
Žinomame anglų meno žurnale "The Studio" 1950 m. liepos mėn. numeryje apie Adomo Galdiko kūrybą buvo įdėtas straipsnis ir vieno darbo reprodukcija.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė K. GRIGAITYTĖ
|
Kaip žolele maža tarp griuvėsiu,
Taip stiebias viltis lūkesy,
Kad Tave kada nors dar regėsiu
Kaip savąjj veidą namų šuliny.
Tenai, kur mes girgždinom svirtį
Ir audeklus tiesėm abi,
Sugrjšiu, galbūt, tik numirti —
Taip nuneša laikas toli...
Kaip pienės papurusios pūką
Išsklaidė mus vėjai Rytų.
Kokiame kelyje suklupus
Apraudi dienas savo Tu?
Aklieji juk praregi kartais —
Tokia yra Dievo valia.
Regiu aš Tave vis prie vartų
Bestovint balta skarele.
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
