Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1952 m. 8 spalis
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Antanas Musteikis — Kultūra mokslo šviesoj ......................................... 337
Stasys Santvara s — Eilėraščiai apie meisterį:
Gydytojas, Architektas, Sodininkas,  Mokytojas ..................................... 343

Pr. Gaidamavičius — Stigmatizuotieji naujoj šviesoj ................................ 344
Jonas Balys —Retos dainos — gražuolės ................................................ 343
Juozas Girnius — Laisvė ir religija ........................................................... 354
Bern. Brazdžionis — Vakaro perlai (eil.) .................................................. 360
V. K. Banaitis — Lietuvių muzikos raida ir Juozo Žilevičiaus vaidmuo .. 363
A.  Vaičiulaitis — Kaip Jonukas ant avino jodinėja ................................. 369

KŪRYBOS   PASAULYJE
LITERATŪRA
Bern. Brazdžioni s—Lietuvių poezijos kelias per 400 metų ..................... 373
A. Audrius — Jurgis Gliauda: Namai ant smėlio ...................................... 377
J. B. — Lietuva .......................................................................................... 378

RELIGINIS  GYVENIMAS
A. Maceina — Titulai ir ordinai Bažnyčioje .............................................. 379

MOKSLAS
Br. St. — Aukštosios mokyklos Amerikoje .............................................. 380

VISUOMENINIS GYVENIMAS
K.   Mockus — Žemaičių kultūrinis gyvenimas praeitojo karo metu ...... 382
A.  J. — Aristokratijos žlugimas ................................................................ 383
Skaityti daugiau...
 
KULTŪRA MOKSLO ŠVIESOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MUSTEIKIS   

2.   Dvi kultūros sąvokos

Kultūros sąvoka mūsuose yra viena iš tų, kurios laikomos aiškiomis, savaime suprantamomis ir elementariomis. Ją dažnai užtinkame moksliniuose rašiniuose, mene bei literatūroje, publicistikoje ir kasdieniuose pokalbiuose. Lengva pastebėti, kad, pvz., apie biologiją, fiziką, chemiją ar kitus mokslus bei jų problemas autoritetingą žodį paprastai taria tų mokslų specialistai, ir visi sutinka, kad kitaip ir būti negali. Kitaip su kultūra.

Apie kultūrą gi kalba ir rašo visi, ypačiai laikraštininkai, menininkai, rašytojai, visuomeninių organizacijų nariai. Jų suvokiama kultūra dažniausiai yra susijusi ar išplaukianti iš jų pačių veiklos, kurią apskritai galima būtų suvesti į meno, grožinės literatūros ir mokslo (ypatingai humanitarinių mokslų) apraiškas. Sį kultūros sąvoka yra Vakarų Europos etnocentriškumo išdava. Pirmosios europiečių mokslininkų studijos apie egzotiškų ("primityvių", "necivilizuotų") kraštų gyventojus, iš anksto laikant savąją "rasę" bei kultūrą aukštesne ir tuo pačiu svetimąsias kultūras įspaudžiant į apatinius palyginamosios skalės laiptus, padėjo įsišaknyti šiai populiariai kultūros sąvokai. Kitaip dar ši sąvoka yra apibrėžiama kaip "aukštojo tono" padarinys, sukuriamas rinktinio intelektualinio ir estetinio auklėjimo pagalba. Kultūra šia prasme yra tik retų asmenų, apdovanotų nepaprasta Dievo dovana, kūryba, kuria vėliau gali naudotis ir masės.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI APIE MEISTERĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS SANTVARAS   
1. GYDYTOJAS

Įnirtę vandenys nugriovė krantą —
ir ąžuolas pasviro iš šaknų   
Ir negirdėti sakalo skardžių dainų,
Ir sielon gniužtys šalto sniego krenta ...

Guliu nykioj palatoje prie lango
Ir vakaro sutingusioj žliejoj regiu:
Naktis man juodą šydą deda ant akių —
Uždengia sodą ir namus, uždengia dangų ..,

Staiga per juodą, gilią erdvių lanką
Baltam drabužy Jis ateina į mane   
Gal nebūty, o gal sunkiam sapne, —
Ant kaktos aš jaučiu gyvybes pilną ranką .

žvelgiu pro langą, ten arai vėl nardo,
Ten susiklosto baltos pusnys debesų   
Dar aš esu! O taip — dar aš esu! —
Užgeso ašmenys mirties ugninio kardo ...
Skaityti daugiau...
 
STIGMATIZUOTIEJI NAUJOJ ŠVIESOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P r. Gaidamavičius   
Yra žmonių, apie kuriuos kalba visas pasaulis. Juos iškelia mokslai, politiniai žygiai, sportas. Kad ir kaip būtų žinomi tie žmonės, nė vienas savo garsu nepaskleidžia antgamtinio pasaulio šviesos. Jų žygių garbė lieka jiems patiems arba jų tautoms.

Šalia profaninio garso žmonių yra sakralinio pasaulio nešėjų, kurie, anot A. Jakšto, "ne savo šviesą lieja, ne savo šviesa žėruoja". Tai žmonės, kurie yra gyvos antgamtinio pasaulio atšvaitos. Jų egzistencija prašoka fizinės egzistencijos rėmus ir savo svorį permeta dvasinin pasaulin.

Tas jų dvasingumas nėra vien kultūrinių vertybių puoselėjimas, jų kūrimas, o prasiveržimas naujon sritin, kur nutyla žemės kalba ir kur prasideda mistinis pasaulis. Negali pasakyti, kad šis mistinis pasaulis būtų jau pati antgamtis, "das ganz Andere", kurios nesiekia žmogiška sąvoka. Mistiniam pasauly žmogus pasilieka žmogumi su visa normalia prigimtimi, tik čia jis savo dvasiniu pakilimu pašoka tiek aukštai, kad kasdieninis gyvenimas nustoja savo centrinio svorio, savo traukos. Visas svoris persimeta idealinin pasaulin, kurio veikimas tampa toks realus ir toks trauklus, kad žmogus lieka gaute pagautas, ypač ekstazės metu. Tada žmogui žemė tėra fizinė bazė, kurios jis nebejaučia. Idealinis pasaulis jį taip užvaldo, kad jis kasdieniam gyvenimui tampa "nebenormalus" ir "neberealus". Toks buvo, pvz., mūsų O. Milašius. Jam mistinis pasaulis buvo toks realus ir taip apčiuopiamai pasiekiamas, kad jis jame gyveno kaip savoj realybėj. Užtat jis daug kam buvo keistas, "nenormalus", nesuprantamas. Antra vertus, kasdienė realybė Milašiui buvo perdaug įstrigusi medžia-gon ir mažiau suprantama nei mistinio pasaulio viršūnė. Jam tiesa nėra medžiaga. Išvadavimas ateisiąs iš dvasinio pasaulio, kai "mes nebedve-josime grąžinti jai tikrąjį vardą, būtent, Šventoji Dvasia". Milašiaus akimis žiūrint, "mūsų metas yra baisus ir gražus, kaip tikėjimo prisikėlimas, būdingas savo metafiziniu nerimu". Jis aiškiai mato, kad "mokslas, priėjęs medžiaginio pasaulio ribą, veltui bando slėpti nuo savo sekėjų išgąstį, kuris kyla mistinio pasaulio begalybės akivaizdoj. Ultragreito eismo priemonių ir apskritai mašinizmo išplėtimas, tų dirbtinių reikalų kreatūros kelia pačią kilmės ir ypač judesio problemą. Kas gi yra tame visame pastovaus, nekintamo? Štai klausimas, kuris kyšo iš po sustingusios moderniosios minios veido kaukes" (Les Arcanes).
Skaityti daugiau...
 
RETOS DAINOS — GRAŽUOLĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS BALYS   
Mūsų dainų lobyne visko yra. Literatus ar poetus gal daugiau domina grynai lyrines dainos ir jų nepaprastai grakščios išraiškos priemonės. Tautosakininkams įdomesnės pasakojamo pobūdžio dainos, kurios turi daugiau išvystytą siužetą, pasakoja apie kokį nors įvykį, dažniausiai tragiškai pasibaigiantį. Tai epiniai motyvai, kurių mūsų poezija nelabai daug teturi, o ir tų, kuriuos turime, dažnai nepastebime — juos nustelbia tūkstančiai lengvo romansinio pobūdžio dainų.

Pasakojamas dainas, arba balades, kurių yra apie trys šimtai tipų, galime paskirstyti į dvi-grupes: aiškiai tarptautines, dažnai tik daugiau ar mažiau "sulietuvintas", ir grynai lietuviškas, kurioms atitikmenų kitose tautose nerandame. Tokių bus maždaug po šimtą abiem grupėm. Tačiau yra ir tam tikro tarpinio tipo dainų: tuo tarpu yra neaišku, ar jos grynai lietuviškos, ar skolintinės. Šitokios dainos tautosakininkui yra tikras galvosūkis, kol tyrinėjimo ar laimingo supuolimo dėka mįslė pagaliau lieka išspręsta. Nemaža tokių mįslingų dainų pasisekė per pastaruosius dešimtį metų išaiškinti, tačiau geras jų būrys dar liko, laukdamos sprendimo. Ypač sunku, kai daina yra įdomi ir graži, bet labai reta, vos vienas kitas jos variantas teužrašytas. Tada galima apie ją, kaip apie kokią išdidžią gražuolę, sukti galvą per dienas ir naktis, o sprendimo vis nesurandi.
Skaityti daugiau...
 
LAISVĖ IR RELIGIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
KARL JASPERSO EGZISTENCINĖS METAFIZIKOS PAGRINDAI (IV)

1.   Filosofija, kaip laisvasis tikėjimas
a. Filosofinė religijos kritika. — Filosofija yra laisvas tikėjimas. Štai ta tezė, kuri Jaspersui lygiai atriboja filosofiją ir nuo mokslų, ir nuo religijos. Kiek filosofija yra tikėjimas, tiek ji nėra mokslas. Ir kiek filosofija yra laisvas tikėjimas, tiek ji nėra religija. Iš vienos pusės: filosofija nėra mokslas, nes iš viso filosofinis mąstymas neslepia savyje jokio pažinimo. Galima pažinti tik pasaulyje randamus objektus, o absoliutinės būties tenka jieškoti tikėjimu. Pagal tai mokslo ir filosofijos santykiai Jaspersui yra tolygūs žinojimo ir tikėjimo santykiams: kai mokslai, kreipdamiesi į patirtinę tikrovę, mums teikia žinojimą, tai filosofija, jieškodama "tikrosios būties", išauga iš tikėjimo. Tačiau, antra vertus, tai nieku būdu nereiškia, kad šis filosofijos išskyrimas iš mokslų ją priartintų prie religijos. Kas sekė mūsų ankstesnę Jasperso filosofinės minties analizę, tas negalėjo nepastebėti, kiek yra neteisinga filosofinių žurnalistų nukaltoji klišė: "Kai Heideggeris su Sartre atstovauja ateistiniam egzistencializmui, tai Jaspersas su Marceliu — krikščioniškajam egzistencializmui". Jei Gabriel Marceliui galima iš tiesų taikyti krikščioniškojo egzistencialisto vardą, tai Jaspersui šis vardas iš viso nedera, nes pagal jį filosofas iš viso negali savęs surišti jokia religija. Jei filosofija nėra mokslas, nes ji nėra iš viso žinojimas, tai lygiai filosofija Jaspersui nėra religija, nes ji nėra autoritetinis tikėjimas. Kai mokslai savyje slepia priverstinį žinojimą ir kai religija remiasi Apreiškimo prievarta, tai filosofija yra iš esmės laisvas tikėjimas, pagrįstas "laisva nelygstamybe". Šita tai prasme ir laiko Jaspersas savo egzistencinę filosofiją laisvės filosofija: kai kiekvienas žinojimas yra priverstinis, tai filosofija yra tikėjimas, ir būtent, ne autoritetinis, o laisvas tikėjimas.

Iš pradžių gali atrodyti: vistiek filosofija pagal Jaspersą turi likti artimesnė religijai, nes abi aptariamos tikėjimu ir tuo pačiu išskiriamos iš žinojimo. Tačiau taip nėra. Jei ir randa Jaspersas tikėjimą "politinėje įtampoje" su žinojimu, tai betgi vistiek jis neranda neperžengiamos prarajos tarp mokslo ir filosofijos. Nors filosofija ir nėra mokslas, tačiau ji suponuoja mokslinį pažinimą. Užtat ir negali būti principinės kovos tarp filosofinio tikėjimo ir mokslinio žinojimo. Mokslininkas gali filosofuoti, ir filosofas gali imtis mokslo. Kitaip religijos atveju. Kai įtampa tarp filosofijos ir mokslų lieka reliatyvi, tai įtampa tarp filosofijos ir religijos yra absoliuti. Filosofinį tikėjimą nuo religinio tikėjimo skiria, pagal Jaspersą, neperžengiama praraja. Kai filosofinis tikėjimas išreiškia "laisvą nelygstamybe", tai religinio tikėjimo nelygstamybe remiasi Apreiškimo autoritetu. Užtat, pagal Jaspersą, būti filosofu ir priklausyti religijai yra dvi viena antrą nesutaikomai išskiriančios galimybės. "Filosofui kaip tokiam yra galimas tikėjimas, bet ne religija".
Skaityti daugiau...
 
Vakaro Perlai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BERN. BRAZDŽIONIS   
Vakaras per dangų žengia
Tartum kilimų pirklys
Ir patiesia juos padangėj
žemę jais apjuost galjs.

Ir dangus takus pabarsto
Perlais, net nesuskaitau;
Aš į dainą juos suvarstau
Ir padovanoju tau,
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŲ MUZIKOS RAIDA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. K. BANAITIS   
IR JUOZO ŽILEVIČIAUS VAIDMUO

Peržiūrint kurio nors nusipelniusio kultūros darbuotojo darbus, įdomu apžvelgti jo atstovaujamos srities nueitą kelią, atžymėti to asmens ryšius su tautos kultūra ir jo įnašą į tautos dvasinį lobyną. Kaip apskritai visa kultūra, taip ir meno kultūra neatsiranda pati savaime. Ji turi būti kuriama ir ugdoma. Bet meno kultūros kūrybines vertybes negali sukurti betkas — vien tik gerų norų vedamas. Jas gali kurti tik paskiros asmenybės, iškilusios iš tautos gelmių ir apdovanotos ryškesniais gabumais. Šalia įgimtų gabumų, arba talento, dar reikia ir didelio išmokslinimo vienoje ar kitoje srityje, kad lengviau sektųsi nugalėti techniškas kliūtis, vykdant savo kūrybinius užsimojimus. Gabumai be tinkamo išsimokslinimo veda į technišką nepajėgumą, o iš čia — tik vienas žingsnis į tamsų nemokšišką pigumą bei diletantizmą, kurio apraiškų ir mūsų kultūros įvairiose srityse galima net su kaupu pastebėti. Įdomu, kad ryškesnės asmenybės, apdovanotos gilesniu protu, jau pačioje jaunystėje jaučia būtiną platesnio išsimokslinimo reikalingumą. Būdami net nepalankiausiose gyvenimo aplinkybėse, jie veržiasi aukštyn, nors dažniausiai jiems tenka nugalėti nepaprastai dideles kliūtis. Tik tuo būdu ir galima suprasti, kaip galėjo iškilti įvairios kultūros srityse visa eilė stiprių asmenybių dar Rusijos carų viešpatavimo laikais, kai lietuvių tauta dar buvo beveik beraštė, anot poeto vysk. Baranausko — ir tamsi ir juoda — ir kai apie Lietuvos valstybės atstatymą vos drąsesnieji, ir tai tik mintyse, te-išdrįsdavo pasvajoti. Tais niūriais ir, daugeliui atrodžiusiais, beviltiškais laikais iškilo ir pirmieji lietuvių muzikos kūrėjai kompozitoriai bei kiti šios srities darbuotojai. Užtenka prisiminti Juozą Naujalį, Česlovą Sasnauską, Miką Petrauską, M. K. Čiurlionį, kun. Teod. Brazį.
Po 1905 metų revoliucijos, sąlygoms paleng-vėjus, įsijungia eilė kitų mūsų muzikos veikėjų. Dar kiek vėliau, būtent, pirmojo pasaulinio karo metu, į šią garbingą mūsų muzikos meno pradininkų eilę stoja ir kompozitorius Juozas Žilevičius.
Skaityti daugiau...
 
KAIP JONUKAS ANT AVINO JODINĖJO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. VAIČIULAITIS   
Vieną karštą vasaros dieną Jonukas stovėjo pūdyme prie kaiminės. Vyrai po pietų dar buvo neišėję į darbą. Kiek tik akys užmato, laukai buvo tušti ir nuobodūs. Niekur nei žmogus keliavo, nei vanagas skrido. Net ir avys, priėdusios, nebėgo į avižas. Tik javai, pūstelėti vėjelio, suliūliuodavo. Tuomet visa miežių dirva sužvilgėdavo saulėje, lyg būtų sidabrinė. Paskui būdavo dar didesnė tyla, kurioje protarpiais girdėdavai iš toli atneštą dalgio plakimą.

Jonukas jau buvo visa ko prasimanęs: ir akmenėlius laidė, ir botagu pliauškino, ir dainavo "Garny, garny, ga-ga-ga — tavo pati ragana". Jis ir per griovį šoko, ir iš pienių bei sidabražolių vainiką pynė, ir žvalgėsi, ar kuris kaimynų berniukas neatbėgs su juo pažaisti.

Niekas nepasirodė. Jis žiūrėjo į laukus, į tolumoje dunksančią girią, sukdamas galvelę, ko čia nusigriebus. Taip besirūpindamas, jis pasi-griozdė kišeniuje ir rado kriaukšlį, tokį kietą, kad jau nė pakrimsti negalėjai.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŲ POEZIJOS KELIAS PER 400 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Bern. Brazdžionis   
Maironis



 Vytautas Mačernis












Lietuvių poezijos antologija, sudaryta poeto Jono Aisčio ir beletristo A. Vaičiulaičio, yra istorinis lietuvių poezijos rinkinys nuo lietuvių literatūros pradžios iki šių dienų. Jis apima 400 metų laikotarpį individualinės poezijos, pradedant autorium, mirusiu 1545 m., ir baigiant gimusiu 1924. Niekad anksčiau jokia antologija nereprezentavo tiek amžių, tokio autorių skaičiaus ir tiek kūrinių. Lietuvių poezijos antologija apima 163 poetus su 828 eilėraščiais ir didesnių veikalų ištraukomis. Iš gyvųjų antologijos poetų šiuo metu JAV-se gyvena 40, kituose kraštuose šiapus geležinės uždangos — 12. Daugiausia kūrybos pavyzdžių duota Donelaičio, Baranausko, Maironio (iki 30 psl.). Mažiausias eilėraštis yra J. Chądzinskio — ištrauka iš Ver Luciscanum (1648) — tik dviejų eilučių. Antologija pradedama parinktų liaudies dainų skyrium, o baigiama naujausiais liaudies kūriniais — partizanų dainomis. Senosios liaudies dainos pratęsia lietuvių poezijos amžių j rašto nesiekiamus laikus, kada gimė ir reiškėsi nežinomas lietuvių tautos genijaus poetas, o partizanų dainos užtikrina jį esant nemirusį ir sunkiausiose naujosios vergijos dienose.

Savųjų tarpe nėra reikalo kalbėti apie lietuvių kalbos kultūrą ir grožį, kuris žėri iš liaudies poezijos lobyno, gal tūkstančių, gal ir daugiau metų senumo. Gaila, kad į jas atkreiptas Europos romantikų dėmesys 18 šimtmetyje buvo tik kaip atdūsys už mirusįjį. Valstybės nepriklausomybės netekimas ilgiems metams prispaudė ir lietuvių kūrybinį augimą. Rusų pajungta, Lietuva merdėjo ne tik materiališkai, bet ir dvasiškai. Lietuvių tauta norėta paversti vergų, baudžiauninkų, geriausiu atveju — žemdirbių tauta, kuriai nereikia nei rašto, nei meno, nei kultūros, šviesa atėjo iš vakarų. Pirmoji knyga, parašyta Martyno Mažvydo, buvo ne tik pirmas katekizmas, tikėjimo pagrindų vadovas, bet ir pirmasis elementorius, rašto vadovėlis, ir pirmoji spausdintų eilių knyga, kurios įžanginiai žodžiai "Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit" šiltu jausmu nuteikia skaitytoją ir šiandieną.
Skaityti daugiau...
 
Jurgis Gliauda: NAMAI ANT SMĖLIO. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Audrius   
Jurgis Gliaudą: NAMAI ANT SMĖLIO. Romanas. Draugo Bendradarbių Klubo leidinys. Chicago, 1952. 221 p. Kaina $2.00.
Kartojama be galo, kad šiuo metu skaitančioji masė iš visų literatūros vagų labiausiai adoruoja romaną, kuris lietuvių literatūrai yra toks retas ir dažnai netvirtas, jog žodžiais "romano belaukiant" galima apibūdinti paskutiniųjų dešimtmečių opiau:ią mūsų literatūros klausimą. Nepriklausomasis metas romanui būdingas tik keliais kūriniais, kurių tarpe dominuoja Putinas "Altorių šešėliais" ir Grušas "Karjeristais". Tremtis iki šiol atnešė tik vieną didesnį laimėjimą visaprasmiškai lietuviškam romanui — "Kryžius". Kiti, beveik be išimties, tremties produkcijos romanai yra tik nedidelės prošvaistės, nepajėgiančios užlieti platesnio beletristikos lauko. Todėl su ypatingu smalsumu ir nedrąsa buvo žiūrima į "Draugo" konkurso brandumą ir rezultatą. Štai ir turime to konkurso "Namus ant smėlio".

Galima pilnai sutikti su J. W. Al-dridge, kad beletristikos knygą padaro didelę dramatiškas gilios ir originalios tematikos išnaudojimas. Originali tema neprivalo būtinai būti specifinė laiko arba vietos atžvilgiu, nes paprastai išlieka tosios knygos, kurių gyvenimas yra gyvenamas žmogaus bet kur ir bet kada. Aktualusis dienos momentas yra pavojinga injekcija literatūros kūriniui. Tik dėl šios priežasties tokio masto rašytojas kaip Hemingway savo kūriniais, parašytais po laiko ženklu, neįrodė, kad visą save būtų išsakęs. Panašus galimumas dvelkia ir iš "Namų ant smėlio" autoriaus, kurio knygos tema yra sunkiai apipavidalinama, nes ji dar karšta ir deganti, kaip iš kaitinamosios krosnies ištrauktas sunkus metalo gabalas. Rašymas pirmuoju asmeniu dalinai palengvina įforminimą ir savaime suteikia lygumo, tačiau, reikia pasakyti, kad iš tuo būdu rašomų knygų reikalaujama nee.linės gilumos bei minties. Ir modernieji autoriai to nepaneigė, nes, pavyzdžiui, Maugham savo viršūnę pasiekė ne vien "Of humane bondage", bet ir pir-maasmeninėmis knygomis "The Ra-zor's Edge" ir "The Moon and Six-pence". Marcel Proust savo didįjį kūrinį "Nustotojo laiko bejieškant" irgi parašė pirmuoju asmeniu. "Namai ant smėlio" tuo neeiliniu gilumu nepasižymi. Veiksmo stūmimas iki aukščiausios įtampos, Hedvygos nusižudymo, primena senos geometrinės teoremos įrodinėjimą, stengiantis tai atlikti kuo paprasčiau, nes autoriui norint atskleisti didesnę gilumą, bent Otono pomirtinio laiško gavimas neturėjo būti supintas su Molendruz tėvo atvykimu ir nukeltas atomazginėn romano dalin. Pagaliau, ir pats ta-liono (keršto teisės) principo vykdytojas Messkirchas jau prieš nužudymą turėjo būti išvestas ne tik kaip tėvas ir vokietis, bet ir kaip žmogus su baimės, svyravimo ir prieštaravimo jausmais.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVA, politikos žurnalas, PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. B.   
LIETUVA, politikos žurnalas, leidžiamas Patariamosios Lietuvių Grupės, bendradarbiaujant su Laisvosios Europos Komitetu, redaguojamas kolegijos — Juozo Audėno, Broniaus Ne-micko, Vinco Rastenio, Vytauto Vaitiekūno. Išeina kas trys mėnesiai, kaina metams 2 dol., atskiro nr. 50 c. Šio nr. — liepos-rugsėjo — 96 pusi.

Visa metrika surašyta. Pridėkim dar turinį — redakcinės kolegijos žodis, V. Sidzikausko: Ties lietuviškomis problemomis, V. Manelio: žemės valdymas išlaisvintoje Lietuvoje, J. Paplėno: Lietuvos socialinės politikos bruožai, J. Lanskoronskio: Taikos ir karo prielaidos, J. Puzino: Kalbotyra apie lietuvių protėvynę, Pavergtosios Europos išlaisvinimo deklaracijos, laisvinimo veiksnių veiklos apžvalga, dokumentai ir knygos. Turinį — tokį, koks jis yra — galima priimti teigiamai tik su viltimi, kad čia tėra pradžia ir kad kituose nr. žurnalas įsibėgės ir ims spręsti problemas, aktualias laisvinamos ir išlaisvintos Lietuvos reikalams, šiame nr. prie tokių klausimų, nors ir nedrąsiai, tėra priėjęs V. Manelis. Straipsniai kaip Lietuvos socialinės politikos bruožai ir Kalbotyra apie lietuvių protėvynę šiame žurnale be nuostolių galėtų būti ir praleisti. Su dideliu užsimojimu J. Lanskoronskio straipsnis savo turiniu dublikuojasi su V. Sudimanto nors ir trumpa tarptautinės politikos apžvalga. Naudingi yra įdėtieji praeities dokumentai.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Mykolas Vaitkus: Vienatvėje.    Eilėraščiai. 1944-1945. Išleido Nek. Pr. Seserų spaustuvė. Putnam, 1952.    182 p. Kaina 1,50 dol.

Balys Rukša: Ugnies Pardavėjas. Poezija. Išleido Baltija. Toronto,. 1952. 95 p.

K. Cirtautas: Skausmo pergalė. Worcester, Mass., 1952. 186 p.

Vytautas Kastytis: Kolektyvinė-Prausykla. Išleido "žiburiai". Torontas, 1952. 95 p.

Mykolas Biržiška: Lietuvių tautos. kelias. Išleido "Lietuvių Dienų" leidykla. Kaina 3 dol. Įsigyti galima. LD leidykloje — 9204 S. Broadway, Los Angeles 3, Calif.

Literatūros Lankai. Neperiodinis poezijos, prozos ir kritikos žodis. Nr. 1, Buenos Aires, 32 p. Redakcinio-Kolektyvo nariai: Kazys Bradūnas, Juozas Girnius, Juozas Kėkštas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka - Niliū-nas.
Skaityti daugiau...
 
TITULAI IR ORDINAI BAŽNYČIOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Maceina   

Prieš kiek laiko pasaulį aplėkė trumpa žinutė, kad popiežius Pijus XII uždraudė vyskupams prie savo pavardžių dėti pasaulinius titulus: grafus, markyzus, kunigaikščius.

Mūsų krašte šis dalykas iš viso nebuvo žinomas, nes mūsų konstitucija jokių kilmės titulų nepripažino. Tačiau Vakaruose titulai ilgus amžius turėjo didelės reikšmės, žmogus be titulo buvo žmogus be vertės.

Nenuostabu todėl, kad anais laikais nevienas ir vyskupas kokį titulą nešiojo. Nevienas buvo grafas, markyzas, hercogas ar kunigaikšis. Pasauliui demokratėjant, titulų reikšmė nyko. Buvo pradėta vis labiau žiūrėti ne kaip žmogus vadinasi, bet kas jis yra. Tačiau papročiai yra stiprūs. Jie yra stiprūs ne tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje. Todėl ligi pat paskutiniųjų metų pasauliniai titulai prie dvasiškių pavardžių buvo išlikę. Net toki šviesūs vokiečių kardinolai, kaip Preysing ir Galen vadinosi Graf von Preysing ir Graf von Galen. Salzburgo vyskupas vadinosi erchercogas. Savo dekretu popiežius visus šiuos titulus galop nubraukė. Nuo dabar vyskupai nebėra tituluoti pasaulio prasme. Ateidami į Bažnyčią, jie turi palikti pasaulio blizgučius už durų.
Skaityti daugiau...
 
AUKŠTOSIOS MOKYKLOS AMERIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Br. St.   

Kai keletas Europos universitetų savo pradžią gavo dar vidurinių amžių kultūros žydėjimo laikotarpy (Paryžiaus Sorbona, garsiosios viduriniais amžiais Bolonijos ir Paduvos mokyklos), o didele dalis jų išgyveno jau kelis amžius, tai Amerikoj, kur viskas nauja, seniausios aukštosios mokyklos — kolegijos - įsikūrė vidutiniškai prieš šimtą metų ar truputį seniau.

Nepaisant vėliau susidariusio rasių ir tautų mišinio, Amerika vis dėlto buvo ir pasiliko angliškos kultūros atžala, todėl ir aukštojo mokslo tvarka, programos ir tradicijos buvo paveldėtos iš anglų. Dabar, žinoma, jau einama savu keliu.

Pats aukštojo mokslo supratimas ir mokyklų paskirstymas kitoks  negu Europos kontinento kraštuose. Tenai aukštasis mokslas išskirtas į universitetus ir tolygaus laipsnio ir pobūdžio aukštąsias mokyklas. Cia gi po vidurinio mokslo yra dar keli mokyklų laipsniai: junior kolegijos, kurios maždaug atitinka dvejus paskutinius europietiškos gimnazijos metus; kolegijos, kurios dažniausiai yra undergraduate, t. y. teikia žemesnį mokslo laipsnį (B. A. — Ba-chelor of Arts, B. S. — Bachelor of Sciences, t. y. humanistinių ir tiksliųjų mokslų bakalauro); kolegijos— graduate, kurios gal tik pavadinimu skiriasi nuo universitetų, ir pagaliau universitetai. Yra taip pat įvairių specialybių aukštųjų mokyklų universiteto lygio — medicinos kolegijos, agrikultūros kolegijos, technologijos institutai (žinomiausi — Massachusetts Technikos Institutas ir Kalifornijos Technikos Institutas).
Skaityti daugiau...
 
ŽEMAIČIŲ KULTŪRINIS GYVENIMAS PRAEITOJO KARO METU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Mockus   

Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, Lietuva dar devynis mėnesius gyveno nepriklausomą gyvenimą. Nors politinė situacija nebuvo normali, tačiau kultūrinis gyvenimas vyko įprastu keliu.

Pirmaisiais bolševikinės okupacijos metais viskas skubiai buvo verčiama aukštyn kojomis ir todėl sunku būtų kalbėti apie to meto normalesnį darbą betkurioje gyvenimo srityje. 1941 metais bolševikų okupaciją pakeitusi vokiečių okupacija truko trejus su viršum metų, ir kultūrinėje srityje tame laikotarpy būta regimų laimėjimų. Okupantai vokiečiai savo konkretesnių planų platesnį vykdymą buvo atidėję pokario metams, o karo metu rūpinosi pirmoj eilėj išnaudoti mūsų kraštą ūkiniu bei kariniu atžvilgiais, o kultūrinėje srityje ne iš karto uždėjo ant mūsų krašto visu svoriu savo okupacinį režimą. Kadangi patys lietuviai labai vykusiai šį momentą išnaudojo, todėl kaikurio-se gyvenimo srityse galime iš to meto fiksuoti ir regimus laimėjimus, kultūrinėj ypač. Sakysime, mokyklų tinklas, ne tik nesumažėjo, bet kurį laiką buvo net ir smarkiai pakilęs. Nežiūrint to, kad daug kur mokyklų patalpos buvo paimtos karo reikalams, sugebėta susispausti ir darbas nebuvo nutraukiamas.
Skaityti daugiau...
 
ARISTOKRATIJOS ŽLUGIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. J.   
Jau N. Berdejavas savo knygoje "Naujieji viduramžiai" pranašavo senųjų luomų išnykimą. Aristokratija, kaip luomas, rusų revoliucijos buvo sunaikinta. Tas pat anksčiau atsitiko ir su prancūzų aristokratija, kurios likučiai gelbėjosi, pabėgdami į Angliją, ir veltui vėliau stengėsi atgauti pirmykštę vietą socialiniame gyvenime. Tačiau ne tik šie viršiniai sukrėtimai aristokratiją žudė ir pražudė. Pats gyvenimas ją vedė prie išnykimo. Senoji aristokratija kaip socialinis luomas neteko reikšmės todėl, kad žmonija atsistojo ant kitokio principo, būtent: gimimo aristokratiškumas, ateinąs savaime, buvo pakeistas dvasios aristokratiškumu, ateinančiu iš paties asmens veiklos. Aristokratinis principas pasaulyje pasiliks amžinai, nes juo laikosi visos dvasinės vertybės, kurias minia trypia ir niekina. Tačiau šis principas yra ir bus reiškiamas ne uždaro luomo, bet atskirų galingos dvasios asmenybių. Aristokratija kaip luomas atgyveno savo dienas.

Tai labai aiškiai pasakė pop. Pijus XII 1952 m. sausio 14 d., priimdamas Romos aristokratijos linkėjimus naujiesiems metams. Atsakydamas į kunigaikščio Colonnos kalbą, popiežius tarė: "Naujoji Italijos konstitucija neteikia jums kaip socialiniam luomui jokio ypatingesnio uždavinio, jokių savybių, jokių privilegijų. Vienas istorijos lapas užsivertė. Vienas skyrius yra baigtas. Socialinei ir ūkinei praeičiai yra pastatytas taškas. Prasidėjo naujas tarpsnis su visiškai kitokia gyvenimo forma. Galima apie tai mąstyti, kaip patinka, bet faktas yra aiškus. Tai yra likiminis istorijos žingsnis. Kai kas su panieka žiūrės į šitokį gilų pasikeitimą. Bet ką padės nešiotis kartelio širdyje? Galop visi juk turi nusilenkti tikrovei. .."
Skaityti daugiau...
 
Trumpai PDF Spausdinti El. paštas
Lietuvių pranciškonų šv. Kazimiero provincijai jų ordino vaodvybė trejiems metams paskyrė provinciolu T. Jurgį Gailiušį, patarėjais — T. Justiną Vaškį, T. Bernardiną Graus-lį, T. Leonardą Andriekų ir T. Pranciškų Giedgaudą.

Rugs. 3-4 d.d. jie, suvažiavę į Ken-nebunk Portą posėdžiams, vadovaujant vizitatoriui T. Motiejui Faustui iš New Yorko, išrinko vienuolyno viršininkus ir paskirstė kitas pareigas. T. Jonas Dyburys buvo parinktas "Aidų" administratoriumi. Kitais žurnalo reikalais leidėjų vardu pavesta rūpintis T. Leonardui Andrie-kui.
Naujos vadovybės paskyrimo proga lietuviai pranciškonai iš savo ordino centro per jo specialiai pasiųstą vizitatorių gavo nuoširdžių linkėjimų sėkmingai tęsti pradėtą religinę bei kultūrinę veiklą Amerikoje.

*    *       *
Rugsėjo 26 - 28 dd. Detroite įvyko Amerikos Lietuvių Katalikų Federacijos metinis suvažiavimas. Paskaitas laikė: prof. Balys Vitkus — šių dienų uždaviniai, Ed. Krause — Kraučiūnas — Šių dienų jaunimo problemos, prof. Antanas Kučas — Vysk. M. Valančius — Lietuvių tautos gelbėtojas ir prel. Jonas Balkū-nas — Vysk. Valančius ir šių laikų mūsų problemos. Suvažiavimas pasižymėjo dalyvių gausumu ir svarstytų klausimų aktualumu.
Skaityti daugiau...
 
Skelbimai ir leidėjai PDF Spausdinti El. paštas
AIDAI SKIRIA PREMIJA UŽ MOKSLO VEIKALĄ
1.    Kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas TT. Pranciškonų, skiria premiją už lietuvių mokslo veikalą, išspausdintą atskira knyga ar periodinėje spaudoje 1951 ir 1952 metais.
2.    Premija, $500 sumoje, skiriama už humanistinių mokslų veikalą (teologijos, filosofijos, literatūros mokslų ir meno mokslo, istorijos, kalbotyros, geografijos, archeologijos, folkloro, visuomeninių mokslų, ir k.).
3.    Premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
Skaityti daugiau...
 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai