Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
6 birželis



ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Red.   
Francois Mauriac: GYVAČIŲ LIZDAS. Romanas. Iš prancūzų kalbos išvertė Jurgis Griška. Išleido Gabija, 1953 m. 282 psl. Kaina $2.60.
Sabik - Vogulov: RAUDONASIS SIAUBAS nugalėtoje Vokietijoje. Išvertė A. V., išleido Dobilas, Chicago-je 1953 m., 103 psl., kaina $1.25. Gaunarna pas E. Vilutį, 3736 Pulaski St., E. Chicago, 111.
W. S. Reymont: KAIMIEČIAI, Romanas. (It.) Išvertė F. Neveravičius. Išleido Nemunas, 352 psl., kaina 3 dol.
V. Kazokas: SAPNŲ PĖDOMIS. Eilėraščiai. Išleido M. Morkūnas, Chicago, 1953 m. 63 psl.
Giovanni Papini: POPIEŽIAUS CELESTINO VI LAIŠKAI ŽMONĖMS. Iš italų kalbos išvertė Dr. Petras Mačiulis. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas, 216 psl. Viršelį piešė R. Viesulas.
Kazys Binkis: BALTASIS VILKAS. Pasaka. Išleido Gabija, 1953 m. 36 p.
Skaityti daugiau...
 
SOLOVJOVO KELIAS Į VAKARUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Maceina   

Nors VI. Solovjovas tiek savo min-ties platumu, tiek jos gilumu nėra mažesnis metafizikas, negu F. Dostojevskis, vis dėlto pastarasis pasidarė greičiau pasaulyje žinomas, negu jaunesnysis jo draugas. Literatūrinė forma, prieinama visiems, praskynė Dostojevskiui kelią į Vakarus jau tuo metu, kai Solovjovas čia tebuvo pažįstamas dar tik atskirų Bažnyčios vienybe susidomėjusių asmenų. Net būtų galima kalbėti apie tam tikrą Dostojevskio užgožėjimą vakarietiškojo žmogaus sąmonėje: Vakarai pradejo žiūrėti į Rusiją ir apskritai į Rytus tiktai pro Dostojevskio prizmę, nebepastebėdami arba per maža pastebėdami kitus rusų mąstytojus bei rašytojus. Nepertraukiama veikalų eilė, prasidėjusi G. Brandes "Dostojevskiu" (1889), eina ligi pat šių dienų (pls;. Zenta Maurina, F. M. Dostojevvskij, 1953). Šiuo atžvilgiu Solovjovas buvo toli atsilikęs. Jeigu R. Lauth savo veikale "Die Philosophie Dostojetvvskij.s' (Muenchen 1950) galėjo priskaityti per šimtą studijų tiktai vokiečių ir prancūzų kalbomis, skirtų Dostojevskiui, tai Solovjovas tegalėtų pasigirti tiktai jų keliolika.

Todėl reikia džiaugtis, kad pastaraisiais metais Solovjovas vis labiau randa pripažinimo Vakaruose ir vis sparčiau žengia į europinio žmogaus minties pasaulį, šio mąstytojo idšjos atneša Europai šviesiąją senosios Rusijos pusę; jos atskleidžia mums aną tikrai "šventąją Rusiją", kurioje sakralinis gyvenimo pradas buvo toks gilus ir toks visuotinis. Iš Dostojevskio veikalų prabyla žmogus painiąja, tamsiąja, nuodėmingąja savo egzistencijos puse; jis prabyla kaip sukilėlis prieš Viešpaties tvarką ir net prieš Jį patį; jis kuria gyvenimą, sudūžtantį savo neprasmingume. Užtat Solovjovas sklaido žmogų kaip Dievo bendradarbį kosminiame išsivystyme, kaip dalyvį istorinėje išganymo eigoje, kaip Viešpaties patikėtini amžiniesiems Jo planams vykdyti. Istori.'a Solovjovui yra vienas ištisas didžiulis religinis aktas, kurio metu žmogus taria   savo   laisvą   'fiat'.   Tiesa,   ir Solovjovas neslepia ancs gilios dramos, išaugančios iš žmonijos apsisprendimo ne tik už Kristų, bet ir už antikristą. Vis dėlto apskritai jo filosofija yra susitelkusi ne tik apie šią skurdžią žemiškąją egzistenciją, kiek apie dieviškai turtingą žmogiškąjį idealą, šiuo atžvilgiu Solovjovas ateina į Vakarus kaip didysis Dostojevskio papildas, kaip naujo vaizdo nešėjas paklydusiai Europai.
Skaityti daugiau...
 
"ŠVIESUOMENE" IR "LIAUDIS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Alaušius   

Imame šiuodu žodžiu kabutėse, norėdami pabrėžti, kiek šie terminai šiandien sureliatyvėję socialines padėties atžvilgiu. Tiesa, ir anksčiau, nuo pat tautinio atgimimo ir tautinės šviesuomenės išaugimo metų, nebuvo principinės įtampos tarp šviesuomenės ir liaudies pačiu tuo, kad beveik visi mūsų šviesuoliai buvo liaudies vaikai.

Senoji praraja, skyrusi dvarą ir kaimą, buvo pakirsta baudžiavos panaikinimu ir galutinai užlyginta žemės reforma. Niekas negalėjo praeities ilgėtis, nes ji buvo radikaliai persunkta socialine neteisybe: palikti dirbančiuosius tamsoje, o šviesą rezervuoti ponams. Tautinės valstybės atstatymas buvo pagrįstas kaip tik šiuo ilgus istorinius amžius trukusios socialines neteisybės pašalinimu. Bet kokią socialinę sistemą imsime, visada liks joje tam tikra socialinė diferenciacija, ir užtat visada joje bus galima tam tikra socialinė įtampa. "Mėlyno kraujo" aristokratiją mūsų laiko socialinėje struktūroje pakeičia "baltų rankų" valdininkija (plačiausia to žodžio prasme). Principiškai valdininkija privalo tarnauti visuomenei. Deja, tarp "principų" ir "faktų" visada lieka didesnis ar mažesnis tarpas, kur šių principų realizavimas faktiniame gyvenime priklauso laisvai žmogaus valiai. Užuot tarnavusi visuomenei, valdininkija neretai ima parazitiškai įsitaisyti viešpačiais. Nenuostabu, kad daugiau ar mažiau ši pagunda kuždėjo ir mūsų valdininkiš-kajai šviesuomenei puoselėti "baltų rankų" kultą ir tuo pačiu "juodas rankas" stumti paniekon (jei ne kita prasme, tai bent šia: laimingas esu, kad galiu savąsias rankas išlaikyti baltas).
Skaityti daugiau...
 
KELIOS PASTABOS ILIUSTRACIJOS MENO KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. M.   
Klasiškas meno istorijoje menininko ir publikos konfliktas nuolatos grįžta ir įvairiomis formomis pasikartoja aktualioje kasdienybėje. Publika visais laikais norėjo ir dabar tebenori menininką suvaržyti savo skoniu bei estetiniu interesu. Publika visuomet reikalavo, kad meno kūrinys jai būtų be jokių pastangų suprantamas, nereikalautų nieko iš žiūrovo ir būtų nelyginant koks desertas po normalių pietų. Kartais neklaužadai dailininkui publika bandė taikyti net sankcijas, kišdamasi ir į grynai techninius dalykus ir, žinoma, niekad nepagalvodama, kad nevisuomet kaltas būna uždavinys, kad būna kartais kaltas  ir sprendėjo nepasiruošimas

Pereitame (5) Aidų Nr. skaitėme Jono Aisčio straipsnį (pastabas) "Apverstos iliustracijos proga", kuriame mūsų tik ką minėta, konfliktas dar kartą suaktualinamas. Jonas Aistis savo pastabose stovi publikos tribūnoje ir "vox populi" titulu dėsto savo samprotavimus dėl M. Katiliškio "Užuovėjos" iliustracijų, darytų R. Viesulo, ta proga padarydamas keletą ginčytinų pastabų iliustravimo klausimu apskritai. J. Aisčiui atrodo, kad R. Viesulo iliustracijos blogos. Tai yra skonio dalykas. Man atrodo, kod jos toli gražu nėra tokios blogos. Bet ne mano uždavinys čia įrodinėti jų gerumą. Tik pastebėsiu, kad Jono Aisčio argumentacija yra pernelyg populiari, anekdotinė. Apversto aug-štyn kojom paveikslo anekdotas tokiais atvejais buvo panaudotas šimtus kartų. Daugiau norėčiau paliesti tik bendresnio pobūdžio priekaištus ir teigimus iliustravimo meno klausimais.
Skaityti daugiau...
 
DĖL "SPAUDOS BANDITŲ" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Alaušius   
Jau daug kartų buvo aštriai pasisakoma prieš "spaudos banditus", suprask: šmeižikus, prisidengusius slapyvardžiais ar slapyraidžiais. Neseniai vėl šiuo klausimu "Lietuvių Dienose" (šių metų trečiame numeryje) pasisakė prof. St. Kolupaila: "Slapukas spaudoje lygus ginkluotam banditui su kauke: ir pagautas meluojant jis neparodo veido, tik pakeičia kaukę. Nelygi kova su maskuotu priešu, kai tenka teisintis dėl nebūtų dalykų. Spauda yra viešoji tribūna: garbingas asmuo privalo turėti drąsos viešai pasirodyti, o nesislapstyti po redakcijos suolu. "Aušros" laikais autoriai turėjo racijos slėpti savo vardus nuo žiaurios policijos. Kokį moralinį pasiteisinimą turėtų spaudos slapukai laisvoje šalyje su standartine piliečių etika?".

Jei tenka vis iš naujo šį klausimą kelti, yra ženklas, jog jis vis nenustoja savo aktualumo. Todėl ryžtamės ir mes šiuo klausimu pasisakyti. Visai sutikdami su prof. St. Kolupailos pareikštų slapukų šmeižikų pasmerkimu, norime betgi keliomis distinkcijomis klausimą  platėliau   paryškinti.

1.    Kada iš viso norima pasisakyti prieš slapyvardžių naudojimą, yra pavojaus sudaryti įspūdžiui, jog principiškai slapyvardžiai yra smerktini. Tiksliau betgi būtų pasakyti: principiškai yra smerktinas kiekvienas netiesos skelbimas, nežiūrint, ar būtų prisidengiama slapyvardžiu ar būtų turima drąsos (lygu: neturima gėdos) sava pavarde pasirašyti. Pats slapyvardžių vartojimas savyje negali būti smerkiamas, nes gali būti slapyvardžiais naudojamasi įvairiais motyvais, morališkai neprikišamais. Jei yra žmonių, sergančių liga matyti savo pavardę atspaustą, tai lygiai yra žmonių, kurie panašiai viešumos nemėgsta.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai