|
Parašė JONAS AISTIS
|
JUS, kaip vos prasiskleidusi žiedą,
Iš seniai nuskambėjusių amžių skinu:
Man dar šiltos jūs ašaros rieda
Ir dar skamba nemirę aidai ligi nū
Jūsų gyvojo balso ir jūsų sapnų. . .
Ir kinietis, ir indas, ir graikas
Įstabiai artimi, giminingi, savi
Ir jų žodžiuose toliai ir laikas
Susilieja, ir plaukia nei upė žavi
Jie visi — amžinybėj jauni ir gyvi. .
Jų nostalgija, meilė, troškimai,
Ir jų polėkiai, džiaugsmas, karti neviltis
Tiktai nusmelkia visą, ir ima
Spinduliuoti many jųjų žodžiai šilti, —
Jais nušvinta manos kasdienybės naktis. . .
Brooklyn, 1953. 7. 28
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |