| |
|
|
1954 m. 1 sausis
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
Kritiškos pastabos septynių šimtmečių (1253-1953) perspektyvoje
I. Šaltiniai ir tyrinėjimai apie Mindaugo laikus.
II. Mindaugo varžovas — jo sūnėnas Tautvilą Dausprungaitis.
III. Kiti galutinai neišspręsti klausimai (sostinėsvieta, Mindaugo atkritimas pagonybėn ir žemių dovanojimo dokumentai).
IV. Mindaugo kelias į karaliaus garbę.
V. Valdovų karūnavimas Europoje 13-me amžiuje ir Mindaugo karūna. VI. Mindaugo karūnavimo ceremonijų klausimas ir iškilmių vieta. VII. Karūnavimosi reikšmė.
I.
". . . Viešpataujant šviesaus prisiminimo Mindaugui, kuris, jam priėmus krikšto sakramentą, buvo Apaštališkojo autoriteto vardu vainikuotas karaliumi, tačiau žiauriai užmuštas piktos valios sūnų..." (Theiner I p. 79).
Tas reikšmingas sakinys iškelia pirmojo ir paskutinio Lietuvos karaliaus tragiškai užbaigto gyvenimo tris svarbiausius faktus. Jis buvo parašytas popiežiaus Klemenso IV laiške čekų karaliui Otokarui II, kai dar tebuvo praėję penkeri metai (1268) nuo karališkos šeimos išžudymo, kai Roma rūpinosi apsaugoti Lietuvos karūną ateičiai. Su tais įdomiais žodžiais ("clarae memo-riae Mindota ) glaudžiai siejasi taip pat ir klausimas, ar Mindaugas išliko krikščionimi. Tuo būdu paliečiama plati problematika, per paskutinį šimtą metų davusi progos įvairiems svarstymams. O tai atsitiko ypač todėl, kad tiesiogiai apie Mindaugą šaltinių nėra daug. Kai palygini, pvz., su Vytauto D. laikų keliolika kronikų ir šimtų šimtais raštų, tai čia tiesiogiai apie Mindaugą versmių tėra dalelė. Tai bus per tuziną Romos bulių, dešimtis Mindaugo ar jo vardu surašytų donacinių dokumentų ir dvi kronikos, būtent Ipatjevo arba Volynijos metraštis ir Ei-lėtoji Livonijos kronika. Tiesa, čia neminime Henriko (vad. "Latvių") kronikos, kuri pateikia mums brangių ir ankstybų priešmindauginių žinių apie Lietuvą (iki 1227).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė KAZYS BRADŪNAS
|
RUDENS GIEDRA
Lygumos ligi dangaus pratįso.
Jau rūkai daubosna supūsti.
Gluosnių rankose voratinkliai suplyšo...
Ir keliuosi aš anksti, anksti
Į pirmąsias mišias.
Laikas rudenio maldas kalbėti —
Greit širdis nušalnos.
Ir pro debesų auksinį rėtį
Vakaro žara pradės byrėti
Jau be dulkių dienos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ALGIRDAS LANDSBERGIS
|
NEW YORKO KRANTINĖS
Nauji krantai bematant atsivers 
Šviesiai ūmu
Dangaus, gėlės, moters
Ir skausmo atsivėrimu.
Krantinės kils, tartum
Mieguistos šlaunys,
Ryto šiurpesiu
Skalaudamosis,
Tiesdamosis.
Už jų (kaip gūdžiai
Švinta nelytėtas miestas)
Prakaitas ir rūdys,
Meilė — neramioji
Nuramintoja.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė SONĖ TOMARIENĖ
|
Kitą kartą, dar baudžiavos laikais, gyveno labai turtingas ponas. Turėjo jis dešimtis dvarų, šimtus tarnų, tūkstančius baudžiauninkų. Bet vis dar jam negana! Važiuoja kartą ponas iš pokylio keturiais namo ir žiūri: ant griovio kranto sėdi baudžiauninkė ir ganosi ožkelę pagrioviais.
— Kaip drįsti mano pievoje savo ožką ganyti? — sušuko jis.
— Tik pagriovėliais, ponuli, tik pagriovėliais,— teisinosi žmona.
— Veskit ožką į dvarą, — paliepė jis tarnams.
— Pasigailėk, ponuli, neatimk ožkelės, — meldė moteriškė.
Veltui buvo jos ašaros: atėmė jai ožkelę ir dar įsakė atimti ožkas visų, pagrioviais ganančių.
Pareina namo baudžiauninkė verkdama. Turėjo ji sūnų Rimą Rimutį. Ir klausia Rimutis:
— Ko taip verki, mamyte?
— Kaip neverkti, kad ponas paskutinę ožkelę atėmė? Kaip dabar gyvensime, ką valgysime, be pieno lašelio, be jokio uždaro?
— Neverk, mamyte, aš nubėgsiu miškan ir pririnksiu uogelių.
Grįždamas su uogomis Rimutis sutiko pamiškėje bejodinėjantį poną.
— Ką čia nešies? — užklausė ponas.
— Uogeles savo mamytei.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JUOZAS KĖKŠTAS
|
NU AU SOLEIL NOIR
Šiame pasauly debesys lyja
vėju ir alkiu. Lygumų upės
po kapinynais
kaitrą džiovina, medžiams palieja
gyvybės sultį aitrią ir karčią.
Lygumų upės po kapinynais.
Meilės mikrobai graužia ir graužia
mirusį sapną. Troškulio bokštai
grūmoja dangui
ir saulės tamsai. Badas atėjo,
karas ir maras. Ugninis sparnas
dainą suplėšė ir eilių griaučiai
byra skeveldrom
į nuogą žemę: šakalu rauda
mirties oazėj.
(Moterų kūnai vėjuotam danguj plevėsuoja
lyg totalinis skausmas
žemės, kurios vaisiai reiškia
meilės ir gyvybės mirtį).
|
|
ATGIMIMAS ARCHITEKTŪROJE: FRANK LLOYD WRIGHT |
 |
 |
 |
|
Parašė V. KIAULĖNIENĖ
|
Dabartinį architektūros stovį galėtume palyginti su sveikstančiu žmogum. Liga buvo ilga ir slėgė tarytum košmaras, bet ateitis atrodo šviesi ir kupina pažadų. Ta atbundančios architektūros šviesa yra tokia nauja ir netikėta, kad mes vos nesuabejojam, ar čia realybė, ar miražas. Keli šimtmečiai net buvo sunaikinę pasveikimo viltį. Nuo viduramžių architektūra tolydžio krito, kartais pasiekdama beviltišką laipsnį.
Gotinis laikotarpis, savo architektūrai ir skulptūrai įkvėpimo sėmes daugiau realybėje negu iškilnume, paliko tokio grožio ir tobulumo paminklų, kad jiems lygių retai randame bet kurioj kitoj gadynėj. Gražu visų pirma dėl to, kad tikra. Architektūros šaltinis buvo išorinė gamta ir mene pasinėręs žmogus. Išreikšdama jausmus, o ne pojūčius, toji architektūra atspindėjo krikščionybės mokslo viršūnę. O tikra architektūra yra ir turi būti savo epochos aspiracijų atspindys. Pasakyčiau daugiau: ji yra tos epochos dvasia, išorinė išraiška tos vidujinės jėgos, kuri sudaro jos buvimo pagrindą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė St. Golšanskis
|
Motto: Ne politika turi išgelbėti religiją, bet religija politiką.
J. Balmes.
Maždaug prieš pusantrų metų ta pačia antrašte "Aiduose" pasirodė A. Maceinos straipsnis (Aidai, 1952 m. Nr. 4), sprendžiąs katalikų politinės vienybės problemą. Minėtas straipsnis buvo principinio pobūdžio, todėl jis yra aktualus ir šiandien. Ten buvo iškeltas dar vis gyvas klausimas, ar mūsų katalikai politinėje savo veikloje turi tenkintis viena politine partija, ar geriau telktis į dvi ar kelias. Profesorius atsakė, kad "daugingumas (suprantama partijų S. G.) politinėje mūsų veikloje yra mūsų stiprumo laidas".
Visų pirma norėtume pakartoti svarbiausius argumentus ir pavyzdžius, kuriais ta tezė yra grindžiama. Cituoju: "Ji (Šv. Trejybės S. G.) yra vieninga visu tuo, kas plaukia iš dieviškosios prigimties, ir ji yra dauginga visu tuo, kas kyla iš asmens. Dievas yra vienas prigimties atžvilgiu, bet Jis nėra vienas asmens atžvilgiu". Toliau kalbama apie Bažnyčią: "... vienas yra Apreiškimas ir vienas mokomasis neklaidingas Bažnyčios autoritetas. Tačiau kiek jame yra srovių ir srovelių, krypčių ir teorijų! Kiekvienas didelis teologas ar filosofas Bažnyčios istorijoje yra sukūręs savo mokyklą, kuri amžių eigoje neišnyko, bet pasiliko ir ligi šiai dienai gyvena daugiau ar mažiau regimu būdu: šv. Augustinas, šv. Anzelmas, šv. Tomas, pal. Duns Skotas, Suarezas, New-manas, Moehleris, Solovjevas, Blondelis, Wustas. Ir Bažnyčia neturi nieko prieš šį įvairumą, nes jis yra mąstančios žmogaus dvasios kūrybiškumo išraiška." Kitoj vietoj sako: ". . . viena yra Kristaus apreikšta religija, kuria Viešpats yra garbinamas. Tačiau koks jame apeigų, ritų, liturgijų įvairumas. Šalia lotyniškosios liturgijos Bažnyčioje žymią vietą užima bizantinė; šalia jos stovi koptiškoji, syriškoji, mozarabiškoji, šv. Am-broziejaus ir kt. Ir Bažnyčia ne tik pakenčia šį įvairumą, bet jį gina ir saugo ..." Apie meną sakoma: "... meno srityje katalikai taip pat yra daugingi ir sykiu vieningi; daugingi savo stiliais, formomis, priemonėmis, vieningi savo siekimais ir meno įjungimu į Viešpaties Karalystę. Bažnyčia yra visuotinė ne tik tautų, bet ir kultūrų atžvilgiu". Toliau, pereinant prie politikos, teigiama: "Kas čia pasakyta apie mokslą, bendruomenę, kultūrą, meną, tas pat tinka ir politikai". "Būdama valstybės gyvenimo tvarkymas, politika neturi saro turinio, bet naudojasi tuo, kas yra sukurta ar sukuriama kitose srityse: moksle, mene, ugdyme, ūkyje; naudojasi ne šiems turiniams keisti, bet tik juos tvarkyti ir derinti vieną su kitu". Norime suprasti, kad tu-rininių vertybių kaip mokslas, menas ir t.t. sugretinime su "formaliniu dalyku", politika, loginis ryšys remiasi tvirtinimu, kad politika naudojasi tuo, kas, pvz. moksle yra sukurta, o ten yra įvairių krypčių, tuo pačiu, atitinkamai pagal kryptį moksle gali būti suformuota ir politinė pažiūra. Žodžiu, turininės vertybės su įvairiom kryptim ir variantais saisto "formalinį dalyką"— politiką.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
XVI AMŽIAUS LIETUVIŲ ASMENVARDŽIAI |
|
|
|
|
Parašė P. SKARDŽIUS
|
1. Liet. asmenvardžių svarba ir jų pažintis
Lietuvių asmenvardžiai yra įdomūs tiek kalbos mokslui, tiek kasdieninei gyvenimo praktikai: iš vienos pusės jie sudaro būdingiausią lietuvių vardyno dalį, daug kur rodo gilią praeitį ir atskleidžia žymesnes lietuvių būdo ypatybes; iš kitos pusės jų darysena iškelia visą eilę gražių lietuvių kalbos žodžių darybos atvejų, kuriais daug kas gali pasinaudoti parinkdamas lietuviškus krikštavardžius, atitaisydamas sudarkytas arba neskambias svetimas pavardes, sudarydamas tinkamesnius kalendorinių vardų sąrašus, pavadindamas literatūrinių veikalų veikėjus ir kt.
Ši lietuvių kalbos lobyno sritis, kad ir didžiai svarbi bei aktuali, visdėlto palyginti tebėr labai mažai teištirta: iš viso randame tik kelis žymesnius straipsnius, kuriuose nagrinėjami atskiri lietuvių vardyno atvejai, pvz. K. Būgos "Apie lietuvių asmens vardus" (Lietuvių Tauta, 1911, II 1, 1-52), A. Leskieno "Die lit. zweistaem-mingen Personennamen" (Indogerm. Forschungen, 1914-15, XXXIV 296-333), A. Salio "Mūsų lietuviškieji vardai" (Gimtoji Kalba, 1933, 49-51, 69-74, 86-96, 121-122) ir kt.
Šiame straipsnyje, skirtame platesnei visuomenei, aš bendrais bruožais, be gilesnių įrodinėjimų, esu pasiryžęs pavaizduoti XVI. a. liet. asmenvardžių, vardų bei pavardžių, vartoseną, tiek, kiek ji atsispindi XVI. a. Lietuvos inventorių aprašuose, K. Jablonskio surinktuose ir paskelbtuose pirmajame "Istorijos archyvo" tome (Kaune, 1934). Tai man pasirodė esant tikslinga dėl to, kad šiame veikale yra labai daug, bet plačiau lig šiol nenagrinėtos asmenvardinės medžiagos, iš kurios gana aiškiai matyti, kiek liet. asmenvardžių vartosena yra pakitėjusi per paskutiniuosius keturis šimtmečius. Plačiau ir specialiau liet. asmenvardžius, jų kilmę, darybą, reikšmę ir vėlyvesnes atmainas, nagrinėju savo dabar rašomame darbe "Senesnieji lietuvių asmens vardai".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė J. B.
|
Kai 1936 m. Nobelio literatūros premija buvo paskirta amerikiečiui Eugene Gladstone O'Neill, ne vienas save klausėme: — "O kas jis toks?"
Lietuvoje mes susipažinome su O'Neill tik 1938 m. rudenį, kada Algirdas Jakševičius savo drąsiam debiutui Valst. Teatre Kaune pasirinko jo veikalą "Marko milijonus". Vieniems mūsų šis veikalas buvo tikra revoliucija — įžvelgimas į gilesnio, filosofiškai poetinio teatro galimybes, kitiems — nuobodus vakaras. Neigiamo, ar bent abejingo, visuomenes nuosprendžio nepaveikė kritika, parodžiusi anuo metu nemažą susidomėjimo ir palankumo. Nepaveikė mūsų sveikos bei individualistinės prigimties nei "svetimi vėjai", kurie pūtė apie tai, kad Eugene O'Neill verčiamas į visas kultūrines kalbas, vaidinamas visuos penkiuos kontinentuos ir kad tik Shakespeare, o mūsų amžiuje — Shaw, pralenkia jį savo visuotiniu pripažinimu ir pastovia vieta repertuare.
Tiesa, O'NeiU'o "mada" lietuviškoje scenoje atsispindėjo dar du kartu: 1939 m. tas pats A. Jakševičius savo Akad. Teatro Studijos baigiamame spektakly pastatė jo vienaveiksmę dramą "Kur kryžius padėtas", o 1952 m. Čikagoje J. Blekai-tis tremtinių aktorių jėgomis parodė jo "Anna Christie". Kadangi abu reiškiniai negali būti lyginami savo reikšme su plataus masto, profesiniu "Marko milijonų" spektakliu, tai ir mūsų visuomenės santykio su dramaturgu jie nebus pakeitę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
o Pernai suėjo 60 m., kai gimė poetas kun. Kazimieras Žitkus. Jis yra išleidęs eilėraščių rinkinį "Ašarėlės" ir tikybos vadovėlių mokykloms.
o Leidykla Gabija tremties dešimtmečiui paminėti rengiasi išleisti 1954 m. tremties literatūros metraštį.
• Lietuvių Rašytojų Draugijai dabar priklauso 97 nariai.
|
|
Parašė L. M.
|
Pereitų metų lapkričio mėnesį Paryžiuje mirė žymus rusų senosios kartos rašytojas Nobelio premijos (1933) laureatas Ivan Bunin. Su Bunino mirtim išnyko paskutinis didžiųjų rusų prozaikų — Gogolio, Turgenevo, Dostojevskio, Tolstojaus ir Čechovo — tradicijos tęsėjas ir palikuonis, amžiumi priklausęs Gorkio, Kūprino, Andrejevo, Veresajevo kartai, bet savo kūrybinėmis tendencijomis stovėjęs Turgenevo ir Čechovo tradicijoje.
Ivan Aleksejevič Bunin gimė 1870 m. Voroneže, senoje ir kilmingoje šeimoje, davusioje Rusijai nemaža žymių žmonių, kurių tarpe randame poetą Vasilijų Žukovskį. Vaikystę ir jaunystę Buninas praleido bekraštės rusų provincijos gelmėse, savo tėvo dvaruose — turgeneviškose "bajorų gūžtose". Ten jis išgyveno ir sugėrė visą šio griūvančio pasaulio melancholiją, kuri vėliau ryškiai atsimuš literatūrinėje kūryboje. Finansinei tėvo padėčiai staiga pablogėjus, Buninas buvo priverstas mesti mokslą ir imtis darbo. Tais staigių persilaužimų metais Buninas taip pat pasirinko ir rašytojo kelią. Debiutavo eilių rinkiniu (1891), kuris praėjo niekeno nepastebėtas. Kritikos ir publikos dėmesį Buninas į save atkreipė prozos darbais, su kuriais jis gana greita pateko į pačius žymiausius to laiko Rusijos žurnalus. Jo vėlesnioji poezija taip pat susilaukė pripažinimo, ir konservatyviosios rusų kritikos Buninas buvo iškeltas kaip viena iš didžiausių tuometinės rusų poezijos vilčių. Pažymėtina, kad Bunino, kaip rašytojo, prestižas rėmėsi daugiausia konservatyvesniųjų sluogsnių balsais. Jų palankumą Buninas laimėjo savo klasicistinėmis tendencijomis ir abejingumu visiems naujiems sąjūdžiams. Nepalietė jo nei Maksimo Gorkio revoliucinis romantizmas, nei galinga simbolizmo srovė. Buninas visuomet pasiliko šaltas, tolimas ir svetimas šiems revoliuciniams sąjūdžiams ir tik savo gyvenimiškai neangažuoto: e estetinėse vizijose pasinėręs. Vos 37 metų sulaukęs, Buninas buvo išrinktas Rusų Akademijos nariu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIU TAUTOSAKOS LOBYNAS |
|
|
|
|
Parašė A. Mažiulis
|
BALYS, JONAS, RED., LIETUVIŲ TAUTOSAKOS LOBYNAS I-II, —
A TREASURY OF LITHUANIAN FOLKLORE I—II, 126 94 psl. in 89, Bloomington, Ind. 1951. Viršelis ir ženklas dail. V. K. Jonyno. Autoriaus leidinys- Kaina 3 dol.
I- Dvasios ir žmones. Liaudies sakmės. Ghosts and men. Lithuan-ian folk legends about the Dead.
Šiame Lobyno tome sutelkta 166 įvairūs pasakojimai apie Mirtį ir vaidulius (psl. 11—117). Visos sakmės, išskyrus tris, pirmą kartą spausdinamos1) Ir nors šis rinkinė-!is nėra didelis bei sakmėmis gausus, tačiau jis apima visos Lietuvos sritį, ne tik Sūduvą ir jos apylinkes, koks buvo J. Basanavičiaus "Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių". Tuo būdu šis rinkinėlis aną didįjį (Basanavičiaus) žymiai papildo ir praplečia, jau nekalbant, jog dabartinio rinkinio medžiaga tiksliau užrašyta.
Šiems pasakojimams J. Balys teikia ir trumpą įvadėlį (psl. 5—10), kur įterpta viena kita mintis, įdomi ne tik eiliniam skaitytojui, bet ir tautotyrininkui.
Lietuvis savo mirusiųjų nebijo, nes jie pikta nieko žmogui nedaro. Tik juos įžeidus arba nuskriaudus, visi vargai prasideda, mirusieji ima keršyti. Ir šis bruožas, būtent mirusiųjų savybė bei talka gyviesiems, paliudytas ne tik tautosakos, bet ir tautos gyvenimo visumos. Mūsų kaimų kapinaitės labai dažnai sutinkamos pačiose kaimų sodybose (pvz. Daveinių km., Dutų vis.) arba visiškai šalia jų, išskyrus tik maro kapinaites. Šis kapinaičių artumas liudija, kad lietuvis savo mirusiuosius nori išlaikyti kiek galint arčiau savo sodybų bei namų ir jų visai nesibaido. Tik pikta mirtimi mirusių, kurie paprastai ima vai-dintis, nelaidodavo savo kaimų kapinaitėse, bet išveždavo į pelkes, kemsynes ir kitas negyvenamąsias vietas. Tas jau daug vėlyvesnė, germaniška, pažiūra.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Amerikos Lietuvių Vardynas. I knyga. Su prof. K. Pakšto jvadu. Išleido Lietuvių Dienų leidykla. Los Angeles, 1913. 279 p.
Jeronimas Cicėnas: VILNIUS TARP AUDRŲ. Išleido Terra. Chica-go, 1953. 561 p. .
A. Vilainis: AMŽINI ŠEŠĖLIAI. Literatūriniai Reportažai. Išleido Nemunas, Chicago, 1953. 174 p.
F. M. Dostojevskis: NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ. Antrasis leidimas. Išvertė J. M. Balčiūnas. Išleido Nemunas. Chicagc, 1953. 301 p.
M. Springborn: PASKUTINIS PRŪSŲ SUKILĖLIS HERKUS MANTAS. Romanas. Antrasis leidimas. Nemunas, Chicago, 1953, 197 p.
Andersono Pasakos. Vertė J. Balčikonis. Trečiasis leidimas. Išleido Nemunas, Chicago, 1953. 210 p.
Andersono Pasakos. II. Vertė J. Balčikonis. Trečiasis leidimas. Išleido Nemunas, Chicago, 1953. 202 p. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
MOKSLAS RELIGIJŲ ISTORIJOJE |
|
|
|
|
Parašė J. Balys
|
Neseniai šiame žurnale M. Gimbutienė ir A. Musteikis diskutavo senosios lietuvių religijos klausimą, tačiau negalima pasakyti, kad tie straipsneliai būtų davę ką nors naujo ir esmingo. Kažkaip vis buvo nukalbama pro šalį. Atrodo, kad autoriai nesurado pradinio punkto, iš kurio galima būtų sėkmingai visą tą problemą rutuliuoti.
Stengiantis išsiaiškinti senovės lietuvių religijos kilmę ir prasmę, pirmiausia reikia atsiminti, kad ji negalėjo vystytis visiškai skirtingais keliais, negu religijos kitų tautu, esančių panašiose gamtinėse sąlygose ir atitinkamame kultūriniame tarpsnyje. Skirtumai ir savaimingumai, pareiną nuo tautos individualybės, matyti tik pasireiškimo formose, bet esmė visur ta pati. Be to, reikia nepamiršti, kad pagrindinė prielaida tekiems klausimams nagrinėti yra tyrinėtojo nusiteikimas surasti visus faktus, išaiškinti jų priežastis ir nustatyti pasekmes, bet nejieškoti tik to, "kas buvo gera, gražu, išmintinga, įdomu" senovės lietuvių religijoje, arba priešingai, kas joje buvo "nesąmonės ir prietarai". Tai yra grynai asmeniški nusiteikimai, kurių istorikui ar etnologui tokiais atvejais reikia stengtis atsikratyti, kiek tai žmogiškam netobulumui yra įmanoma.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Lietuvos Laisvės Komitetas
|
Ateinančiais, kaip ir praeitais mokslo metais, Mid European Studies Center numato skirti naujų stipendijų. Sąlygos joms gauti lieka tos pačios, kokios buvo anksčiau. Kandidatai turi būti ne jaunesni, kaip 18 metų ir ne senesni.kaip 32 metų. Jie turi būti kilę iš Lietuvos ar kitų Sovietų pavergtųjų Rytų ir Centro Europos kraštų ir privalo pasižadėti grįžti į gimtuosius kraštus, kaip tik tai bus galima.
Stipendijos skiriamos tik šių mokslų sričių studentams: agronomijos, odontologijos, inžinerijos, miškininkystės, medicinos, gamtos mokslų ir viešosios sveikatos. Studentams, turintiems bakalauro laipsnį, gali būti duodamos stipendijos ir šipms mokslams studijuoti: ūkio teorijai, užsienio prekybai ir politiniams mokslams.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KERSTENO KOMISIJOS TYRINĖJIMŲ APŽVALGA |
|
|
|
|
Parašė Dr. V. A. Dambrava
|
1953 m. lapkričio 30 dieną Atstovų Rūmų Pabaltijo komisija, kuriai specialia Kongreso rezoliucija (H.R. 346) pavesta ištirti Lietuvos, Latvijos ir Estijos pagrobimo aplinkybes ir dabartinę padėtį, pradėjo Vašingtone apklausinėti liudininkus. Vėliau apklausinėjimas buvo perkeltas New Yorkan, Detroitan ir Čikagon.
Pabaltijo komisiją sudaro Charles Kersten — pirmininkas, (Wise.) ir šie nariai; Bentley (Mich.), Madden (Ind.), Bonnin (Penna), Busbey (Iii.), Machrowich (Mich.) ir Dodd (Conn.). Komisijos narys Ray Madden anksčiau vadovavo Atstovų Rūmų pravestam Katynės žudynių tyrinėjimui.
Valst. sekretoriaus J. F. Dulles pareiškimas
Pirmasis Kongreso komisijoje liudijo Valstybės sekretorius John Foster Dulles, kuris kalbėjo apie Pabaltijo valstybių praeitį, dabartį ir ateitį.
Praeitis. Valstybės sekretorius J. F. Dulles pirmiausia nurodė, kad tos trys tautos 1918 metais paskelbė savo nepriklausomybę, o 1920 metais pasirašė taikos sutartis su Sovietų Sąjunga. Tomis sutartimis Sovietų Sąjunga be jokių rezervų pripažino Pabaltijo valstybių nepriklausomybę ir suverenumą. Sovietų Sąjunga tose sutartyse pareiškė, kad ji savo noru ir visiems laikams atsisako visų suvereninių teisių į Pabaltijo tautas ir Pabaltijo valstybių teritorijas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PROF. J. BRAZAIČIUI 50 METŲ |
|
|
|
|
Parašė J. Grinius
|
 Turbūt, nedaug tėra lietuviškos kultūros darbininkų, kurie nebūtų pažinę prof. Juozo Brazaičio dar nepriklausomybės laikais. Ir tada, ir dabar politiniuose sluogsniuose kai kas jį pavadina jaunųjų katalikų politikes atstovu, nors jis nėra tik politinis veikėjas ir nėra toks jaunas. Juk pernai gruodžio 9 d. jam sukako 50 metų. Jis nėra sukakčių šalininkas. Tačiau tikiuosi, kad jis man atleis šį straipsneli, nes tiek jo draugams bei bičiuliams, tiek žymiai daliai lietuviškosios visuomenės malonu Juozą Brazaitį šia proga prisiminti.
Kaip daugumas mūsų šviesuomenės, J. Brazaitis — ūkininko sūnus. Jis kilęs iš to paties Sūduvos krašto, kuris Lietuvai davė Basanavičių, Kudirką, Matulevičių. Ir gimnazi'os mokslus jis išėjo Marijampolėj, ten, kur seniau į kultūrinį bei visuomenini darbą tautinio atgimimo veikėjus ruošė Petras Kriaučiūnas. Todėl nenuostabu, kad nuo gimnazijos laiku mūsų sukaktuvininkas pajuto pareigą tarnauti lietuvių visuomenei. Tarnauti trejopu būdu — gyvu ir rašytu žodžiu ir organizuotu vei'd-mu. Iš čia trys jo darbo sritys. Nors J. Brazaičiui arčiausiai prie širdies veikti žodžiu ir raštu, tačiau ir organizuotame veikime jis nėra pasyvus nė eilinis.
žurnalistas ir literatūros kritikas
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PASTABOS PRIE P. MALDEIKIO STR. "DVIEJŲ KULTŪRŲ SANKRYŽOJE", AIDAI, NR. 9, 1953 |
|
|
|
|
Parašė J. Jakštas.
|
P. Maldeikio straipsnis vertas ypatingo dėmesio, nes kalba betarpiškai apie mus, naujakurius, ir paliečia tai, ką mes šiame krašte atsidūrę kasdien pergyvename ir jaučiame. Tik ne kiekvienas tai sugebame išreikšti žodžiai ir formuluoti bendresnėmis sąvokomis. P. Maldeikis, rodos, pirmas prabilo ir tapo mūsų jausmų, minčių ir pergyvenimų reiškėjas.
Mūsų svetimybės jausmą ir atly-žimą nuo mus supančios aplinkos autorius pirmiausia linkęs motyvuoti Naujojo Pasaulio ir mūsų paliktos Europos kultūrų priešingumu. Tam reikalui autorius leidžiasi į sudėtingą problemą — parodyti Europos ir Amerikos kultūrų skirtingumus, net jų priešingumus. Nors, iš kitos pusės, autorius meta prielaidą, kad skirtumo tarp tų kultūrų nesą, nes abi kilusios iš tos pačios šaknies, būtent — krikščionybės, kuri savo rėžtu išaugo iš antikinės elenistinės-romėniškos kultūros.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Arkivysk. Jurgio Matulevičiaus palaimintuoju paskelbimo byla sėkmingai eina pirmyn. Romos Kurija apie garbingąjį velionį renka informacinę medžiagą. Iš Marijonų Kongregacijos puses bylai tvarkyti paskirtas kun. dr. K. Rėklaitis, M.I.C. Bažnytinėj terminologijoj tokias pareigas einas asmuo vadinamas postu-latorius. Jo uždavinys pateikti reikalingą medžiagą apie kandidatą į šventuosius ir Romos Kurijoje atstovauti vienuoliją.
• Sausio 9 d. suėjo dešimt metų, kai Clevelande per gaisrą mirė pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, būdamas 70 metų amžiaus, ši sukaktis buvo atžymėta surengtais minėjimais ir spaudoje. "Smetona priklauso prie tų veikėjų, kurių vardas pastoviai įsipynė į lietuvių visuomenės ir valstybės istoriją", šia proga pastebėjo "Darbininkas" (1954-1. 8). Tenka pažymėti, kad Amerika priglaudė ir trečiąjį Lietuvos prezidentą Dr. K. Grinių, o antrasis, A. Stulginskis, buvo rusų ištremtas į Sibirą.
• Australijos Lietuvių Bendruomenės savaitraščio redaktoriui Juozui Žukauskui pasitraukus, redaktoriau i pareigoms Krašto Valdyba pakvietė Jurgį Kalakauską-Kalakonį. |
|
Skaityti daugiau...
|
"AIDAI" SKIRIA LITERATŪROS PREMIJĄ
Mėnesinis kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas TT. Pranciškonų, pamečiui skirs po vieną $500.00 premiją ut premijos komisijos geriausiu pripažintą grožines literatūros ir mokslo veikalą, šiuo skelbiama jos taisyklės:
1. 1954 metais antrą kartą premija bus skiriama už grožinę literatūrą: poeziją, noveles, apysakas, romaną ar dramą.
2. Už premijos komisijos geriausiu pripažintą veikalą skiriama premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
3. Premijos komisija vertins 1952-1953 m. pasirodžiusius viešumon grožines literatūros kūrinius ir tais metais parašytus, bet dėl dabartinių sąlygų negalėjusius būti išspausdintais kūrinius tų autorių, kurie juos prisius komisijai.
4. Eilėraščių rinkinys, skiriamas premijai, turi sudaryti nemažiau 32—48 puslapių knygą, jeigu ji būtų išspausdinta. Novelių ar apysakų rinkinys turi būti nemažiau kaip 100 puslapių dydžio spausdintos knygos. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
