|
TRISDEŠIMT ŠEŠTASIS TARPTAUTINIS EUCHARISTINIS KONGRESAS |
 |
 |
 |
 Eucharistinių kongresų tikslas ir jų pradžia
Eucharistiniai kongresai siekia išreikšti viešą pagarbą Altoriaus Sakramentui bei sukelti tikinčiuosiuose didesni pamaldumą. Jie gali būti tautiniai ir tarptautiniai. Pastariesiems pirmininkauja specialus popiežiaus legatas, ir jie organizuojami nuolatinio komiteto, kurio nariu ilgus metus išbuvo ir mūsų vyskupas Pranciškus Būčys. Tarptautinių Eucharistinių kongresų pradžia siekia 19 šimtmečio pabaigą — pirmasis tokio pobūdžio katalikų suvažiavimas įvyko 1881 metais Lille mieste, Prancūzijoj. Tolimesni kongresai buvo sušaukti šiose vietose — Paryžiuj, Jeruzalėj, Liurde, Romoj, Londone, Kvebeke, Čikagoje, Dubline, Sidnėjuj, Barcelonoj ir šiemet Rio de Žaneiro.
Rio de žaneiro miestas.
Rio de žaneiro yra Brazilijos respublikos sostinė, gyventojų priskaitoma netoli trijų milijonų, kartu ir milžiniškas uostas, kuriame galėtų tilpti visi pasaulio laivai. Didesnė miesto dalis yra Guanbaros įlankos vakarinėje dalyje, jo pakraščius apiplauna ir Atlanto vandenyno bangos. Kūgio pavidalo stati uola, pavadinta Cukraus Galva, lyg ir skiria Atlantą nuo miesto. Serra da Carioca kalnai yra miesto pietuose, kurių aštri Corcovado viršūnė iškyla iki 2100
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KULTŪRINĖS VEIKLOS BARUOSE |
|
|
|
Šį rudenį pertvarkyta lietuvių pranciškonų šv. Kazimiero provincijos vadovybė. Pagal ordino įstatus, tai daroma kiekvieną trimetį. Vienuolijos generalinio viršininko įgaliotinis arba vizitatorius atvykęs susipažįsta su provincijos veikla, išklauso pavienių vienuolių nuomonių ir visa tai referuoja Romai. Tenai gi, atsižvelgus į provincijos narių pageidavimus bei vizitatoriaus rekomendacijas, paskiriamas provincijolas ir padėjėjai.
Lietuvių pranciškonų šv. Kazimiero provincijai vizituoti šiemet buvo atsiųstas Tėv. Tomas Plassmannas, kunigų seminarijos rektorius ir žymus teologas. Po vizitacijos, kuri įvyko pavasarį, provincijolu ir ateinančiam trimečiui liko Tėv. Jurgis Gailiušis. Jam patarėjais duoti Tėvai: Justinas Vaškys, Viktoras Gidžiūnas, Placidas Barisa ir Pranciškus Giedgaudas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
 Platonas buvo pirmutinis senovinių Vakarų filosofas, ėmęs gilintis i grožio ir meno esmę. Jo pranokėjai — išskyrus nebent Demokritą, kuriam betgi daugiau rūpėjo techninis įvykdymas — tenkinosi atskiromis apie grožį pastabomis. Platonas jau ryžosi išaiškinti: ar tai, kas anuomet laikyta menu, būtent, kažkas vidurinis tarp pamėgdžiojimo ir vaizdavimo (kuo, pvz., Benedetto Croce laiko esant graikų žodį mimesis), yra protingas ir su dorybe bei filosofija surištas vyksmas, ar ne; ar skirtinas jis prie dvasios gyvenimo apraiškų — ar, galbūt, tėra vien tik žmogaus juslingumo padaras. Galop: kuo gi — tiesa ar iliuzija — pagrįstas tragedijos paveikumas ir aplamai scenos meno mums daromasis įspūdis? — Į visus šiuos klausimus gautieji atsakymai bei išvados buvo griežti ir statūs ir žymia dalimi meno kūrėjams nemalonūs.
Platono santykiai su menu iš tikrųjų buvo labai ypatingi. Pats būdamas nepralenkiamas poetas-kūrėjas, jisai, — vėl cituojant Crocės žodžius, — paskelbė "vienintelį tikrai didingą meno paneigimą, randamą idėjų istorijoje". O tatai seka iš jo filosofinės pasaulėžiūros.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NĖRA KO DANGSTYTI BEGĖDYSTĘ |
|
|
|
 Senai nebesigirdi naujųjų ateivių didžiavimosi, kad jie būsią tautiškai atsparesni, kad jie parodysią tremtinių idealizmą. Kažko ypatingo, tiesą pasakius, ir nereikėjo parodyti. Senieji ateiviai visur buvo sukūrę lietuviškuosius kolonijų židinius. Naujiesiems ateiviams teteko į juos įlieti šviežios nuotaikos. Dalimi tai padaryta, ir būtent tai padaryta tik dalies naujųjų ateivių. Tikrovė yra tokia: kai dalis kiek įmanydami stengiasi atlikti, ką laiko savąja pareiga lietuvybei, tai kita da is, ir būtent gana žymi, begėdiškai atsisako savo lietuviškųjų pareigų. Visa jų energija nukreipta tik į asmeninį įsigyvenimą. Tai ir verčia visus planus, šiaip realius pagal mūsų skaičių ir finansinį pajėgumą, tik svajonėmis. Be atgarsio praėjo įdomus Jul. Susmaro straipsnis "Naujienose" (1955. VI. 18), įvardintas "Nesėdėkime, kaip su nukirstomis rankomis". Jame buvo pasisakoma dėl Kultūros Fondo; jam dirbti, o ne "pastoviai merdėti", reikia ne kelių tūkstančių, o realiai pakankamos sumos. Autorius rašė: "Keli tūkstančiai — jokia pradžia. Reikia sukaupti kapitalą, kurio procentų užtektų metinei Kultūros Fondo sąmatai garantuoti". Autoriaus nuomone, reiktų sutelkti "apie šimtą tūkstančių". Labai teisingas ir savyje visiškai blaivus sprendimas. Reikia Kultūros Fondui ne kelių, o 100 000 dolerių kapitalo. Tai nėra fantastinė suma. JAV Lietuvių Bendruomenės rinkimuose dalyvavo netoli 7.000 žmonių. Tiek dar mūsų parodė nesą lietuvybei abejingi. Taigi, pakanka kiekvienam iš jų skirti tik po 10 dolerių, ir ana suma bus beveik pasiekta. O 10 dolerių yra veik visiems pakeliami. Bet ir vėl tas nelaimingas žodis visiems! Jis paverčia fantazija ir tai, kas savyje yra realu. Jei ne 7.000, o tik 700 žmonių ryšis stoti Kultūros Fondo kūrėjais, jau reikės po 100 dolerių. O ši suma jau nevisiems bus iš tiesų pakeliama. Bet jei liktų tik 70 žmonių, tai šiems jau reikėtų skirti po 1.000 dolerių, čia ir prieiname iš realių galimybių į nebeįtikimus skaičiavimus. Tikrai neatsiras 70, sutiksiančių pakloti po tūkstantinę, nors galinčių tai padaryti yra keleriopai daugiau.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
