| |
|
|
8 spalis
|
Ežiomis per kaimų laukus ėjo du seneliai.
Abu keliavo tylėdami — jis pirmas, ramstydamasis lazda ir paskendęs savo mintyse, o jinai trepleno paskui, basa, apsivilkusi senoviškais drabužiais, su eglučių raštais bei kriputėmis, ir vis stengėsi perprasti, ko jos vyras šiandien toks apniūkęs, kad štai nuo pat miesto net burnos nepravėrė.
Gerokai atsilikęs, sekė berniukas, jų anūkėlis, kurio galva retkarčiais kyštelėdavo pro rugius.
Buvo patsai vasaros vidudienis.
Kiek tik akys aprėpė, aplinkui laukuose ir pievose nieko nematei, tik tuos du karšinčius, slenkančius pro javų lysias.
Grįžo namo iš bažnyčios, palaidoję savo giminaitį Juozą Sarpalių. Rado jį negyvą jo paties vaikai, išėję į griovius kmynų pasirinkti. Gulėjo žmogus užvirtęs, mėlynas akis pastulbinęs į dangų, o ant smilkinio buvo sukrešėjęs kraujas. Nei policija, nei kaimynai taip ir negalėjo pasakyti, kas jį užmušė. Vyras buvo geras, nesipyko — ir kam jis galėjo pareiti į kelią! Taip Juozą Sarpalių užkasė po beržais,— ir tu jo neprikelsi. O ten, ant žemės parpuldama, verkė jo žmona, kad ją reikėjo net nuo kapo atplėšti. Striūbavo sūnūs ir dukterys, maži našlaičiais palikę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
AMŽINAS VAGABUNDAS (eil.) |
 |
 |
 |
Ėjom iš lėto, niekad nesustodami.
Išėjom vieną rytą, labai seniai, ak taip, labai seniai.
Ėjome vieškeliais, stepėm, takais, lygumom.
Pilkos barzdos, ilgų vėjų taršomos. Plaukai apkloti dulkėm,
spygliais, šakom, kartais gėlėm.
Girdėjome nakty laukinių žvėrių staugimą, kai miegojom prie
ramios ugnies.
Ir lašančių aušrų jone girdėjom paukščių riksmą.
Ir matėm storas gyvates, savo klausimą rašančias ir šliaužiančias
per smėlį.
Ir ilgą, tolimą dramblių bandos atsakymą.
Buivolai ir bizonai, platūs kvaili hipopotamai, kieti krokodilai,
silpni kolibrai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŠKASIS NACIONALIZMAS LIBERALIZMO ŽENKLE |
|
|
|
(Tęsinys)
7. Formaline lietuvybe prieš žmogiškąjį turinį
Kaip liberalų skelbiamas žmogaus prigimties gerumas, suvestas į individualumą, laisvę ir demokratiškumą, nereiškia jokio esminio turinio, taip ir nacionalistinis žmogaus prigimties blogumas, gelbstimas tautiškumu ir totalistinës valstybes botagu, taip pat dar nieko nepasako apie esminę pasaulėžiūrą. Ir vieno ir antro turinys bei pasaulėžiūra yra tik formaline. Formalinė ji yra ta prasme, kad jų išpažįstamos žmogiškosios būsenos pačios savimi dar nėra žmogaus siekinių esmė. Bet tų būsenų déliai viena ir kita "pasaulėžiūra" atsisako kaip tiktai to, ko žmogus siektų, būtent — esminio, idėjinio turinio.
Esminiai klausimai, į kuriuos žmogus j ieško atsakymo, negali būt patenkinti formalybėmis. Tai berods jaučia, net prasitaria, patys tų "pasaulėžiūrų" atstovai. J. Pronskaus žodžiais, "žmonija tragiškai yra reikalinga tikėjimo ypač šiandien. Nes kiekvienas tikėjimas stengiasi pateikti atsakymą į didžiuosius klausimus, ką žmogus turi daryti su savo likimu ir kaip geriausiai išgyventi savo gyvenimą. Siuo punktu sutinka ne tik visų religijų pasekėjai, bet ir bereliginiai. Faktiškai visų religijų bendras bruožas yra, kad jos turi reikalą su žmogaus problemomis" (op. cit.).
suklumpa ties vienu formaliniu politiniu klausimu, kurį sau stato dažnas liberalas ir nacionalistas, būtent: "Ar religija tinkamai atlieka savo didžiąją misiją, kai vadovavusi tautos gyvenimui per ilgus šimtmečius, ji leidžia išsivystyti tokiai padėčiai, kad komunizmas įsigalėtų?" (cit. iš J. Pronskaus, t. p.). Ši abejone juos verčia kalbėti apie religijos krizę ir savąsias viltis kreipti į grynai politines formalines sistemas. "Veltui būtų gaišti laiką, laukiant, kad bet kuri esamųjų religinių sistemų savo noru imtųsi iniciatyvos (pakeisti šiandieninę nepakenčiamą pasaulinę padėtį, Y). Religija, kaip ji buvo suprantama per du tūkstančius metų, yra pasiekusi krizės" (J. Pronškūs, t. p.). Vadinas, nesitikėdami iš religijos "iniciatyvos" politinei padėčiai pakeisti (keistas religijos paskirties supratimas!), vieni ir antri viliasi, kad tik liberalizmas arba nacionalizmas galėtų tai padaryti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
LIETUVIŠKIEJI "DŽIUNGLIŲ" HEROJAI |
|
|
|
"Sudiev kvietkeli, tu brangiausis; Sudiev ir laime, man biednam, Matau — paskyrė teip Aukszcziausis, Jog vargt ant svieto reik vienam!"
Upton Sinclair, The Jungle. cituota iš 1947 m. laidos, 9 p.
I
Kolektyvizmas kaip socialinis ir literatūrinis judėjimas yra palikęs ryškias ir charakteringas žymes Amerikos gyvenime. Europa davė jam pradžią. Markso dialektinis materializmas ar kai kurios jo modifikacijos nuspalvino šį judėjimą. Pranašavimas apie "neišvengiamą kapitalizmo žlugimą ir proletariato pergalę" paveikė ne vieną Amerikos intelektualą bei rašytoją. Plačiausiai žinomi pirmųjų atstovai yra Danielius DeLeon (1852-1914) ir Thorstein Wehlen (1856-1929), o antrųjų — Jack London (1876-1916) ir Upton Sinclair, gimęs 1878 m. Pastarojo "Džunglės", vienas iš geriausių jo romanų, yra skirtas lietuvių emigrantų gyvenimui pavaizduoti. Jį mes kiek plačiau panagrinėsime.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Pereitų metų "Draugo" premijuotasis Alės Rūtos romanas "Trumpa diena" yra dar vienas įrodymas, kad kūrybinis žodis neslopsta ir nemiršta ir nelengvose tremties sąlygose.
Visa pereitojo tremties dešimtmečio grožine raštija sukasi bemaž be išimties apie prarastąją ir su ilgesiu minamąją žemę. Rodos, kitaip ir negalėtų būti, netekus to, kas brangiausia, su kuo iš mažumės suaugta. Ir gyviausiai tai pergyvena toji karta, kuriai pačiam gyvenimo pavasary teko nuo savo brangiosios tėviškės atsiplėšti. Tai kartai kaip tik priklauso ir Alė Rūta, po siauresnio pobūdžio lyrikos bei prozos bandymų išėjusi štai ir su šiuo paskutiniuoju stamboku veikalu.
Savo laiške premijos įteikimo proga autorė apie savo veikalą bei jo atsiradimą rašė: "Rašiau jį, slegiama nostalgijos, didelio Lietuvos ir ypač kaimo ilgesio. Aprašydama tuos vaizdus, gesinau pasiilgimo troškulį, kurdama situacijas ir charakterius, panašius į buvusių brangių žmonių, išgyvenau, tarytum, Tėvynės artimumą, tarytum buvau sugrįžusi tenai pasidairyti, pasisveikinti, pasikalbėti, lyg ir išgyventi vėl aną dieną, kuri buvo tokia trumpa ne vien Bronei (vyriausiai veikėjai) ir kuri mums visiems baigėsi raudomis". (Draugas, 1955. 1. 15).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
