Parašė Vytautas Pikturna
|
Po II Vatikano susirinkimo krikščionijoje prasidėjo gyvas judėjimas, kai kur net įtampa. Prof. A. Maceina skundžiasi: "Praėjo vos keleri metai, ir padangė ima temti. Dar daugiau: joje renkasi debesų, gresiančių tikra audra Bažnyčioje" (Bažnyčia ir Pasaulis, p. 12). Ne tik tarp tikinčiųjų, bet net ir Bažnyčios hierarchijoje pastebimos priešingos linkmės: "progre-sistų" ir "tradicionalistų", arba 11 konservatyviųjų". Įtampa kyla, nes abu sąjūdžiai priešingai supranta Bažnyčią po II Vatikano susirinkimo, neįsigilina į pakeitimų reikalingumą.
Pats pirmasis II Vatikano susirinkimo dokumentas yra konstitucija "šventoji liturgija". Remiantis ta konstitucija, liturgijoje įvesta gana daug pakeitimų. Jie ne vieną krikščionį taip paveikė, kad pradžioje jautėsi pasimetęs arba net klaidingai įtarė, kad Bažnyčia ne atsinaujina, tik prisitaiko prie protestantų. Tai dėl to, kad ne visur atkreiptas reikiamas dėmesys į tos konstitucijos pabrėžtą reikalą šiam liturginiam atsinaujinimui tinkamai paruošti Bažnyčios narius.
|
Skaityti daugiau...
|