| |
|
|
6 birzelis
|
|
Eilėraščiai ir "Aš buvau dideliame mieste" |
 |
 |
 |
|
Parašė Antanas Vaičiulaitis
|
SEKMINĖS*
Žaltvykslės ir kaukai seniai pradingo,
Dievai ir žmonės ūkanoj sapnuoja,
Užvožė amžių knygą pranašė Sibilė,
Neradus burto nė stebuklo. Ir tada, vaiski
Nelyginant aušra, jinai atsklinda: Meilė!
Padanges nutvoskia gaisais didingais,
Kalnų viršūnes rožių varsomis išrašo,
Vaivorykštę nuleidžia marių dugnui
Ir nykią širdį malone užlieja . . .
Atole piemenys lyg volungės oliuoja,
Nutyška basos per pienes mergaitės,
Nuo dobilo ant dobilo samanė dūzgia.
Niaurus, tamsoj smilksti vien Tu: Aklasis!
- - - - - - -
Anapus debesio, danguj traliuoja vyturėlis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Jurgis Janavičius
|
DAR SAULĖS DAUG
Alg. J.
Dar saulės daug,
vidudieniais tvankumo .. .
Dar žydi beladonos,
ir žydi imbiras ir sau
sapnuoja vasaros ramumą.
ARAS NUTŪPĖ
Nuostaba, nugulėta persiuntime,
išleipo ir nebe staigmena.
Bet tik, žiūrėk, bulgaras!
Pakuoja jau priemiestį.
Ak, mezgalais, topagumais
surišta ir kas bus, o Aras
nutūpė. Susitikimai čia pat.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
"Traviata" (Čikagos liet. operoj) |
|
|
|
|
Parašė Vladas Jakubėnas
|
Čikagos lietuvių operos šis sezonas keletu atžvilgių skyrėsi nuo įprastinių. Visų pirma: nebuvo pastatytas naujas veikalas, bet pakartota jau prieš keleris metus matytoji G. Verdi "Traviata". Šioje operoje, kaip ir aną kartą, nedalyvavo dėl jiems nevisai tinkamų vadovaujamų rolių mūsų žymūs solistai St. Baras ir D. Stankaitytė. Svarbiajai Alfredo rolei vėl teko pasinaudoti lenkų lyriniu tenoru S. Wiciku. Pastoviam dirigentui A. Kučiūnui prieš keletą metų išsikėlus vadovauti operos klasei Seattle universitete, jis "iš tolo" įvykdė keletą pastatymų. Tačiau pernai operos valdyba nutarė pasikviesti Hartforde profesoriaujantį V. Marijošių, buvusį žymų Kauno ir Vilniaus operų dirigentą. Tuo metu turėdamas vad. "sabbatical year" — atostogas, V. Marijošius galėjo gan daug laiko paskirti Čikagos operai; jo vadovybėje praėjo išskirtiniu menišku lygiu G. Verdi "Likimo galia". Buvo girdėti ir apie tolimesnius V. Mari-jošiaus planus, tačiau likimo keliai pasisuko kitaip. A. Kučiūnui, pastoviai ar laikinai, vėl apsigyvenus Čikagoje, jis natūraliu keliu grįžo prie savo keliolika metų laikytos Čikagos lietuvių operos dirigento ir meno vadovo pozicijos. Čia jam buvo tekę praeityje nelengvi pionieriški uždaviniai, keliant iki beveik profesinio lygio šį mūsų gyvybingą kolektyvą. "Traviatos" pakartojimas buvęs šiemet pasirinktas iš dalies dėl laiko stokos platesniems pasiruošimams, iš dalies prisimenant prieš 50 m. Kaune 1921 Naujųjų Metų išvakarėse pastatytąją "Traviatą", tada kuriant mūsų valstybinę operą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Zefirina Balvočienė
|
KAM JĮ VIENĄ?
Tu, kuris viršūnę kalno - -
debesį,
erelį,
saulę —- —-
jiems — takus šviesių žvaigždynų
Kam tik žmogų, jį tik vieną,
palikai vergijoj slėnių,
jei jo sielą visa ko aukščiau
-iškėlei?!
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Nelė Mazalaitė
|
 Tais, dar taip nesenais laikais, kai mūsų girios buvo ypatingai palaimintos, nes kaip skydas dengė nuo pavojų žmones, kurie savo tikėjimu ir svajonėmis priminė šventuosius, poetus ir senovės didvyrius, kartą jų medžioti pasikėlė didelė gauja rusų ir jų tarnų.
Jauniausias iš visų medžiotojų buvo Petras, kietas komunistas, įžūlus savo tautiečiams ir nuolankus rusų talkininkas. Tokiu jį užaugino dėdė, našlaitį, netekusį abiejų savo tėvų. O buvo jie, kaip ir dėdė, pataikūnai, bailiai ir neištikimi savo žemei nei savo žmonėms: jie buvo nubausti už tą išdavimą.
Petras nesvarstė priežasties nei teisybės — jis tiktai kaltino ir neapkentė. Ir dėdė, kaip darbštus velnias, niekuomet nemiegojo, jis nepaliovė kurstęs ugnį savo brolvaikio širdyje ir ta ugnimi degino ir naikino didelius dalykus.
Petrui nerūpėjo pasekmės — jis dalyvavo, kaip šautuvai, kaip degtuvas. Tokių pat žmonių jis regėjo aplinkui — jie niekuomet negalvojo, ar jie yra panaudojami, ar patys savo valia daro, ką daro.
Petras darė, ką dėdė įsakė. Jis žinojo, kad dėdei yra įsakoma iš aukščiau, bet, šiaip ar taip, jis iš anksto žinojo, jog jis tuojau pat, pirmas po dėdės — tiktai ne šitą kartą.
Dėdė buvo labai pasipūtęs iš didybės — tai jo nuopelnas, kad jie vyksta. Jis žinojo, jog buvo atėjęs jo laimėjimo metas — ordinai ir pinigai — galvojo jis, bet dar nepasakė net savo duondaviams, ko jis geidžia atlyginimui. Lygiai kaip nebuvo pasakęs savo augintiniui, savo įpėdiniui, giminei, kur yra prekė, mainai. Bet kas yra prekė — žinojo visi dalyviai: dėdė, kaip linksmas kailių pirklys, buvo iš anksto pardavęs dvidešimt partizanų — tą būrį, kuris įvarydavo siaubo tiktai paminėjus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
