| |
|
|
3 kovas
|
|
Parašė ALOYZAS BARONAS
|
Labai niūri pavasario diena. Nėra nei vėjo, nei saulės, nei lietaus, tik kažkoks ilgesys ir rūkas. Žiūrėdamas iš trečio namo augšto į tylinčius parko medžius, belapius ir pilkus, lyg jų šakų tarpai būtų pripildyti švelnios miglos, norėjau surasti graudulio priežastį. Pro medžius matyti žalsvas bažnyčios bokštas, pilki namai ir telefono vielos. Širdin plūsta atsiminimai, nuosekliai vyniojasi kaip šilko rietimas ir sklaidosi lengvai kaip šventraščio lapai, sukeldami daug rūpesčio, ir paguodos, ir kažkokio atsakomybės jausmo. Tačiau neramumo priežasties negaliu rasti, nes jis, kaip ir daugelis gyvenime dalykų, gali ateiti be priežasties. Lyg kapuose sakomo pamokslo metu mąstai apie gyvenimo trapumą ir menkystę ir nori kaip galima jo daugiau.
Tokioje kvailoje dvasios būsenoje negali būti vienas. Aš nutariau aplankyti savo draugo, chemijos studento Faustino, tėvą, kuris jau ilgokai sirgo. Draugo jau nebemačiau geras laiko tarpas jokioj šventėj, minėjime ar nugėri-me. Ir ši pavasario diena, pilna melsvai pilko rūbo, puikiausiai tiko tam tikslui.
Tačiau vykti tingėjau ir tą ūkanotą popietę, vis pažvelgdamas į žalią bažnyčios stogą, mąsčiau, kad greit susprogusios medžio šakelės susilies su jo žalumu, ant stogo saulėje suksis girti karveliai, rytais skambins nežinomas melodijas varpas, bus visa tas pat ir kita. Bemąstydamas beveik suradau graudumo priežastį. Dirbau, mokiausi, būtinai norėjau baigti technologiją. Kai baigiau, dirbau atomo srityje, tačiau vistiek kažko trūko. Aš kažko nebuvau pasiekęs, nebuvau radęs to, ko jieško-jau. Ir dar blogiau: pasiekęs praradau tikslą, nebežinojau ko siekti, ir to siekimo trūkumas užpuldavo kartais labai sloginamai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
ODŲ IR KAILIU GAMYBA SENOVĖS LIETUVOJE IKI XVI - TO AMŽIAUS PABAIGOS |
 |
 |
 |
|
Parašė JONAS MATUSAS
|
Kad rašinys būtų lengvai paskaitomas, iš pradžių apžvelgsime odų ir kailių gamybos organizaciją ir pačius gaminius, paskui tai įsta-tysime į istoriškai-kultūrinius rėmus, atseit, duosime to meto Vakarų Europos ir Lietuvos gamybos bendrą vaizdą, pagaliau, priedo pavidalu, išvardysime panaudotus šaltinius ir mokslinę literatūrą. Pačiame dėstyme ištraukas iš veikalų svetimomis kalbomis duosime lietuviškai, o citatų originalus nukelsime į priedą.
I
KAILININKAI, ODININKAI IR JŲ GAMINIAI
1. Kailiniukai
Kailiai ir kailininko amatas yra artimai susiję su medžiokle. O ši Lietuvoje yra garsi nuo senų senovės. Istoriniai šaltiniai ją pradeda minėti nuo 11-to amžiaus. Kadangi medžioklė, kaip tokia, būdama speciali tema, neįeina į šį rašinį, čia tik išvardysime žvėrių kailius. Lietuvoje iki 16-to amž. pabaigos šaltinių paliudyti kailiai: lokių, briedžių, vilkų, elnių, šernų, lūšių, vebrų, stirnų, sabalų, lapių, širmuo-nėlių, kiaunių, šeškų, žebenkščių, kiškių, voverių, ožkų, avių, ėriukų ir rosomakų1. Vidurinių Vidurinių amžių papročiu, istorijos šaltiniai daugiausia kalba apie gatavus kailinius drabužius, vadinasi, kai viena ar kita proga valdovas kurį savo augštą svečią apdovanoja (pvz., Vytautas Didysis — keliaujantį diplomatą Gilbertą Lanoy). Apie pačius gi tų kailių dirbėjus bei paruošėjus — labai maža.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
OKUPUOTOSIOS LIETUVOS LITERATŪRA* |
|
|
|
|
Parašė Jonas Aistis
|
Rusams lengviau buvo priimti revoliuciją dėl to, kad ją darė rusai, kad tai buvo ir tautinis dalykas, o mažoms tautoms ji neša ir nutautimo, didelės tautos įtakos baimę. (Petras Cvirka RAŠTAI, XII, 175-176)
Pirmosios okupacijos ir karo metų tarybine lietuvių literatūra ribojosi išimtinai propagandiniais dalykais, dėl to jos apimtis ir reikšmė yra daugiau negu menka ir vargu ar įmanoma būtų ji literatūros mastu vertinti. Reikia padaryti išimtis vienai Salomėjai Nėriai, kuri dėl susidėjusių sąlygų ir grynai asmeniškų priežasčių pradėjo rašyti lietuviška patriotine tema ir sukūrė tikrai puikių eilių. Visi kiti okupacijos šaukliai, neišskiriant net ir Petro Cvirkos, literatūros vengte vengė. Iš vadinamųjų tre-čiafrontininkų būrio niekas iki šiol reikšmingesnio veikalo nepaskelbė. Priežastys sunku net numatyti.
Pirmaisiais pokario metais buvo dėtos gana didelės pastangos išjudinti lietuviškąjį raštą. Į tą darbą buvo pritraukta nemaža neutralių rašto žmonių, nesigailint jiems net atsakingųjų grožinės literatūros redaktorių postų. Bet tais laikais buvo labai gyvas lietuvių atsparos partizaninis karas. Padėtis buvo aštri, įtempta ir netikra. Okupantai, norėdami palaužti rezistenciją, pradėjo žemės ūkio kolektyvizaciją, ir tada partizaninė kova dar labiau užvirė. Prasidėjo dažni masiniai nekaltų žmonių išvežimai, kurie palietė ir rašytojus. Tai tokiame įvykių fone turėjo vystytis sovietinė lietuvių literatūra.
Literatūros raida nebuvo palanki dar ir dėl to, kad keli tikri rašytojai ir ištikimi bolševikinės tvarkos ramsčiai pačiais pirmaisiais antrosios rusų okupacijos metais pasitraukė iš gyvųjų tarpo: Salomėja Neris (1945), L. Gira (1946) Petras Cvirka (1947)... |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE |
|
|
|
|
Parašė Zenonas Ivinskis
|
Štai turime stambų veikalą apie Marijos garbinimą Lietuvoje. Knygos gale pridėtoje bibliografijoje apie Mariją lietuvių kalba autorius mini 170 pozicijų. Tame sąraše nė iš tolo nerasime panašaus veikalo. Iki šiol teturėjome religinio ir pusiau istorinio turinio knygučių apie Marijos šventes, atskiras jos šventoves, gegužines pamaldas ir kt. Kun. dr. J. Vaišnoros knyga yra pirmoji, kurioje Marijos garbinimas Lietuvoje yra nagrinėjamas įvairiais atžvilgiais, paliečiant eilę iki šiol netirtų klausimų daug vietos užimtų išdėstyti knygos turiniui, čia turime tenkintis trumpute apžvalga ir keliomis pastabomis.
Po įvadinio istorinio žvilgsnio apie Marijos garbinimą Lietuvoje plačiai išdėstytas jos garbinimas liturginiu būdu (jos šventės, mažosios Marijos valandos, Marijos mėn. Dar daugiau vietos skirta bendruomeniniam Marijos garbinimui (brolijos, Marijos vardo vienuolijos, procesijos ir maldingos kelionės, Lietuvos pasiaukojimas Marijai). Autorius toliau nagrinėja liaudies pamaldumą į Mariją, pradėdamas nuo jai skirtų maldų ir giesmių, ir baigdamas apie Mariją liaudies mene. Visa tai užima pusę knygos (9-213). Antrojoje dalyje per 190 psl. (217-407) yra aprašytos Marijos garbei pašvęstos vietos, išaiškinant jos vardo bažnyčių kilmę, duodant stebuklingų Marijos paveikslų istoriją ir atskiromis vyskupijomis aprašant Marijos šventoves Lietuvoje. Paskirstydamas diecezijomis, Kauno metropolijoje autorius davė 34 Marijos šventovių aprašymus. Pirmoje vietoje yra aprašytos Vilniaus arkivyskupijos 18 šventovių, priklausančių į Lietuvos plotą 1920 m. sienose (pvz., įtraukta Barūnai, Brėslauja, Vyšniavas). Suimdamas tiek daug Marijos garbinimo klausimų, šis veikalas savo enciklopediniu pobūdžiu didele dalimi gali būti laikomas Lietuvos plotui Marija-nine enciklopedija, kokia, pvz., yra leidžiama vokiškos kultūros kraštams.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė B. M.
|
Studia Lituanica I. MAŽOJI LIETUVA, New Yorkas, N.Y., 1958 m. Paruošta Lietuvos Vakarų Komisijos pastangomis ir parama. Leidžia Lietuvos Tyrimo Institutas — Lithuanian Research Institute, Inc., — 70 Fifth venue, New York, 11, N. Y. Spaudė Lietuvių Enciklopedijos spaustuvė Bostone. Tiražas 1,500 egz., 327 psl. Kaina 5. dol.
Tai penkių mokslinių studijų apie Mažąją Lietuvą rinkinys. M. Gimbutienė pateikia Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalgą; J. Lingis nagrinėja arklą baltų srityse; J. Gimbutas aprašo lietuvių sodžiaus architektūrą Mažojoje Lietuvoje; J. Balys vaizduoja Mažosios Lietuvos tautosakos ir J. Žilevičius — Mažosios Lietuvos muzikos bruožus.
209 priedai (paveikslai, brėžiniai, žemėlapiai, gaidos, dainų tekstai) paryškina ir dokumentuoja kruopščiai ir sąžiningai paruoštas studijas. Be lietuviško jų teksto, randame santraukas anglų ir vokiečių kalbomis. Gausi bibliografija atskleidžia ne tik panaudotų mokslinių šaltinių apstumą, bet ir parodo atskirais smulkesniais klausimais besidominčiam skaitytojui, kur rasti daugiau medžiagos. Tiek lietuvių, tiek svetimų kalbų stilius sklandus. Techniškai sudėtingame veikale maža korektūros klaidų ir kitokių trūkumų.
Mažosios Lietuvos ir apskritai Rytprūsių problemas čia nagrinėja atitinkamų sričių žinovai: archeologe, etnografas, architektas, folklorininkas ir muzikologas. Jie kompetentingai ir dokumentuotai atskleidžia įvairius Mažosios Lietuvos lietuviškumo aspektus, jos lietuviškos kultūros originalumą, laipsnį ir ribas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
