| |
|
|
4 balandis
|
|
Parašė STEFAN GEORGE
|
|
PIEMENS DIENA
Į LAUKĄ peržiemoję bandos bėgo;
Ir jų piemuo, ilgai nebesirodęs,
Vėl traukė lyguma, kur upė šviečia.
Nubudę dirvos sveikino linksmai,
Dainuodami laukai ir vėl jam šaukė,
Bet jis šypsojosi tik sau ir ėjo
Su nuojauta nauja pavasario keliais.
Jis peršoko lazda ir upės vagą:
Sustojo kitame krante, kur auksas,
Tylios bangos uolienoje išplautas,
Jį džiugino, ir margos, daugiaformės
Ir dailios kriauklės reiškė laimę jam.
Nebegirdėjo jis ėriukų bliaujant,
Tik žengė sau į girią, prie griovos,
Kur upeliukai krinta tarp uolų,
Kuriomis laša samanos, ir nuogos
Šakytėm pilas tamsios bukų šaknys.
Šiurpioj tankių viršūnių tylumoj
Jisai užmigo, saulei kaitriai šviečiant
Ir vandeny greitom aukšliukėm nardant.
Nubudęs įkopė augštai į kalną;
Ir, temstant, grįžęs šventei, su malda
Jis dėjos lapų pašvęstų vainiką,
Ir į tamsų jau debesų šešėlių
Drungnumą skverbės jo skardi daina.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Č. GRINCEVIČ1US
|
Šitoji istorija, panašiai kaip ir daugelis kitų, prasideda, kad tas buvo anais senais, vadinasi, gerais laikais. Iš tikrųjų ne taip jau senai: tie, kurie geriau žino, sako, jog tai įvykę gal prieš kokia porą šimtų metų ar kiek daugiau.
Karų ir užpuolimų apnaikintas Kėdainių miestas, kaip ir seniau, vis dar sugebėdavo kuo nors sužibėti ir ryškiau išsiskirti iš kitų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vietovių. Taigi ir anais laikais, kai iš Dievo malonės, šviesiausio kunigaikščio Radvilos noru, o piliečių pritarimu, miesto burmistru buvo prakilnusis ponas Jaugėla, Kėdainiai garsėjo ne šiaip kokiu menku dyvu, bet savo laikrodžiu. Taip, tiesiog stebuklingu miesto rotušės laikrodžiu.
Rotušė stovėjo miesto centre, prie aikštės, šalia didžiulės, dar ir šiandien tebesančios su keturiais bokšteliais reformatų bažnyčios. Vyriausioji miesto galvos būstinė, kaip ir dera jos šviesiam paskyrimui, taip pat turėjo augštą, smailų bokštą, o tam bokšte ir buvo toji didžioji miesto pažiba, nuostabusis laikrodis, suteikęs ne tik Kėdainiams didelę šlovę ir garbę, bet ir visai Lietuvai pasididžiavimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. S.
|
Pernai gruodžio 4 suėjo 25 metai, kai Molino del'Orso miestelyje, itališkoje Šveicarijos dalyje, mirė vokiečių poetas Stefan George. Jo mirtį sekė ilgas ir šiaipjau gana natūralus užmaršties tarpas, lydintis dažno žymaus autoriaus nuėjimą nuo scenos. Tas užmaršties periodas faktiškai ir dabar tebesitęsia, nors jo vardas tolydžio vis dažniau minimas. Gi maždaug prieš dešimtį metų kalbėti apie George — ir dar palankiai - - daugelio nuomone, būtų buvęs ne tik politinis, bet ir intelektualinis netaktas. To pasekmėje šiandieninėj Vokietijoje, vieno kritiko teigimu, daug kam, ypač iš jaunesniųjų, jis esąs žinomas tik daiktavardžių rašymu mažąja raide ir kitomis ortografinė-mis bei tipografinėmis keistenybėmis. O juk prieš pirmąjį pasaulinį karą, jo metu ir tuoj po jo George buvo viena iš pačių įtakingiausių asmenybių Vokietijoje. Jo poveikis neapsirinkamai žymus tose vokiečių intelektualinio jaunimo kartose, kurios išaugo ir susiformavo tarp Verduno ir Stalingrado, o populiarumu jam galėjo prilygti tiktai Nie-tzsche. Tad kodėl gi jis buvo taip neįtikėtinai staiga ir taip visiškai užmirštas ?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Jonas Aistis
|
Vieni kūrėjai skaisčiai ir staiga suliepsnoja, bet staiga ir jaunystėje užgęsta, tačiau yra tokių, kurie dešimtmečius patveria gyvi ir kūrybingi. Imkime Faustą. Kiršą, užmarštin palydėjusi ne vieną rašytojų kartą, o jis nebuvo iš tų kurie kūrybinę karjerą praeina be kovos, be tezių, be reikalavimų. Ir štai jis, po pusės šimtmečio intensyvaus kūrybinio darbo, likęs lygiai kūrybingas ir jaunas, tik daugiau nusigiedrinęs, daugiau permatomas ir tyras, negu jaunystėje.
Stasys Santvaras kiek kitokio tipo poetas: jis niekad savo tezių neskelbė, nors jam pilietinės drąsos niekad nestigo ( ne visada ji buvo maloni, patogi ir dėkinga, ta drąsa, poetui), bet ir jis, manding, nors jaunas kūrybon išėjęs, bus jau pergyvenęs dvi poetų karti, nes ir nūdienė jaunoji poetų karta, atrodo, jau bus pasakiusi savo žodį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Aug. Raginis
|
Antanas Rūkas: SUŽALOTIEJI.
Romanas. Nidos Knygų Klubo Leidinys Nr. 24. Londonas, 1958 245 p. Kaina 1 doleris.
Iš autoriaus veikalų sąrašo, pridėto prie šios knygos, matome, kad Antanas Rūkas literatūros baruose pluša jau senokai. 1933 m. Šiaulių Valstybinis Teatras pastatė jo pjesę "Viršininkus", parašytą pagal Vinco Kudirkos to pat vardo satyras. Paskui jis dramatizavo žemaitės "Petrą Kurmelį" ir susilaukė gražaus pasisekimo su savo "linksmu trijų veiksmų nutikimu" — "Bu-buliu ir Dunduliu". Jis yra parašęs ir keletą kitų dramų, kurių dalis tebeguli rankraštyje. Galima būtų teigti, kad drama yra Antano Rūko duona ir druska, nes ir jisai pats yra teatralas. Tačiau jis turi ir lyrinę gyslą. Iš šios srities ligi šiolei yra pasirodę du jo rinkiniai: "Posmai", išėję 1938 metais Kaune, ir "Bokštai, meilė ir būtis", pasirodę 1951 m. jau Čikagoje.
"Sužalotieji" yra pirmas stambesnis Antano Rūko žingsnis grožinėje prozoje. Romanas daugiausia liečia vokiečių okupaciją Lietuvoje, pogrindinę veiklą, šiek tiek ir pirmąją bolševikų okupaciją bei nuklystama į tremties dienas Vokietijoje. Protarpiais randame ir ilgesingų išvykų į prieškarinės Lietuvos buitį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
