| |
|
|
7 rugsejis
|
|
Lietuvos aušrine istoriografija pagal Maironį ir Pietarį |
 |
 |
 |
|
Parašė JUOZAS JAKŠTAS
|
2.
, Apie mūsų tautinį atgimimą, prasidėjusį su "Aušros" pasirodymu (1883), nemaža rašoma istorijos veikaluose, kur jis vaizduojamas daugiau politiniu sąjūdžiu. Jam skiriama nemaža vietos ir literatūros istorijose, nes jis laikomas ir tam tikra literatūrine srove. Literatūros veikaluose randa vietos pirmoje eilėje Maironio ir Pietario kūryba. Jų kūriniai nagrinėjami beveik išskirtinai literatūriniu požiūriu. Tiesa, prabėgomis užsimenama, kad jų kūriniuose kalbama apie Lietuvos praeitį ir kartais pateikiami skaitytojams praeities užuominų turiniai. Tačiau užmirštama pažymėti, kad Maironio, Pietario ir kitų aušrininkų kūryba buvo iš esmės istoriška, atseit, bylojanti apie Lietuvos praeitį. Juk Lietuvos istorija buvo aušrininkams priemonė diegti lietuvių tautinį susipratimą, budinti tautinę sąmonę. Tam reikalui derėjo supažindinimas su tautos garbinga praeitimi, jos istorija. Tat literatūriniai aušrininkų veikalai buvo vis pramiešti istorinio turinio. Jų veikalai gali būti laikomi ir Lietuvos aušrinės istoriografijos pavyzdžiais. Ypač būdingi yra Maironis ir Pietaris aušrinei istoriografijai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Vladas Jakubėnas
|
("Veidu atgal" į nuobodumą; B. Budriūno kantata kaip antitezė; rezultatus — neblogas; kuriuo keliu toliau?)
Kas yra dainų šventė? Plataus masto susibūrimas, sakytume, lyg piknikas su jungtiniu choru, atliekančiu visiems žinomas dainas, kurių galima klausyti ar neklausyti — tautinė pareiga vis vien bus atlikta?
Ar tai yra tautos chorinės kultūros ir kūrybos išraiška, kurioje jungiasi liaudiški ir aukštesniojo meno elementai? Tada tai yra rimtas muzikinis įvykis, kurio klauso susikaupę tiek rimti muzikai, tiek ir plačiosios masės.
Šis klausimas ryškiai atsistojo prieš mus per šią dainų šventę liepos 4 Čikagoje. Jam išgvildenti tebūnie leista nors trumpai paliesti tai, ko mes taip bijome tautinių minėjimų prakalbose — sugrįžti prie praeities idėjų bei įvykių raidos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Politika ir menas dabartinėj vokiečių literatūroj |
|
|
|
|
Parašė RIMVYDAS ŠLIAŽAS
|
Po II pasaulinio karo vokiečių literatūra stovėjo prieš tą patį klausimą, kaip ir visas kraštas, būtent — kaip atsistatyti? Ši problema literatūrai buvo estetinė ir moralinė. Tautą slėgė baisi kaltė, kurią reikėjo suvokti ir pripažinti. Padėčiai suprasti pirma sąlyga buvo žvelgti į ją blaiviai, kritiškai, net skeptiškai. Nacizmo laikotarpis įrodė vokiečių intelektualui, kur nuveda pasitikėjimas dideliais šūkiais, vadais ir ideologijomis. Antrą kartą tokios klaidos padaryti nenorėjo. Šis blaivumas rado išraišką nauja literatūrine kalba, kuri pasižymi paprastumu ir dalykiškumu (Neue Sachlichkeit), ryškiai skirdamasi nuo tokio išdirbto stiliaus, kurio viršūnes buvo pasiekęs, pvz., Th. Mann.
Pirmasis pokarinės vokiečių literatūros laikotarpis apibūdinamas "Trūmmerliteratur'' (griuvėsių literatūra): išdaužytoje Vokietijoje skurdo ir bado aprašymas buvo pagrindinė tema. Tame laikotarpy susikūrė, tur būt, svarbiausias ir pajėgiausias vokiečių literatų sambūris Gruppe 47, taip pavadinta pagal savo įsteigimo metus. Šios grupės vystymasis išaiškina dabartinę vokiečių intelektualo ir rašytojo poziciją, būtent opoziciją egzistuojančiai sistemai — atsidūrimą kairėje pusėje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Juozas Kojelis
|
Prel. M. Krupavičius, tuometinis VLIKo pirmininkas, pirmajai Lietuvos diplomatų ir VLIKo atstovų konferencijai Berne, Šveicarijoje, 1946 metais paruošė referatą, kuriame sąlygas susipratimui pasiekti aptarė taip:
Todėl vieni kitus turime gerai suprasti. Opių klausimų negalima nei nutylėti, nei į vatą sukti. Reikalingi clara facta. Jie tik faciunt amicos. Ir jie, nors ir grubiais keliais veda, greičiau prie susitarimo ir susipratimo priveda.
Ne tik formaliose konferencijose ar tarpgrupiniuose pasitarimuose, bet ir spaudoje, svarstant Lietuvos laisvės ir aplamai lietuviškos veiklos problemas, pasikalbėjimų dalyviai irgi turėtų vieni kitus gerai suprasti, kad galėtų išlikti patikimi tos pačios veiklos partneriai. Tačiau tos rūšies svarstymai neišvengiamai veda prie esamos veiklos, tai veiklai vadovaujančių institucijų bei naudojamų priemonių kritiško įvertinimo. O tai kaip tik ir iššaukia nesusikalbėjimą ir nesutarimus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DAIL V. K. JONYNO 40 METŲ KŪRYBINIO DARBO SUKAKTIS |
|
|
|
|
Parašė Viktoras Vizgirda
|
V. K. Jonyną pažįstu labai seniai. Prisimenu Kauno meno mokyklos koridorius, kuriuose dūko šviesiaplaukis vaikinas. Tada mokyklos laiptai jam buvo per dideli — iš antro aukšto jis rankomis vis nučiuoždavo jų turėklais. Nemanau, kad jis tai prisimena, nors ir užaugęs ne visada naudoja kelius, kuriais kiti vaikšto.
Vėliau mūsų keliai vėl susiraizgė, kada Kaune buvo rengiama pirmoji ARS kolektyvo paroda 1932. Jaunoji nepriklausomos Lietuvos dailininkų karta tuo metu ryžosi pradėti naują tarpsnį lietuvių dailės gyvenime. ARS kolektyvo išėjimas viešumon buvo lyg ir netikėtas disonansas darnioje visuomenės ir sau vardą susidariusių dailininkų sutartinėje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
