Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1984 m. 4 liepa-rugpjūtis



IEŠKANT GYVENIMO DRAUGO, DRAUGĖS . . . PDF Spausdinti El. paštas
Ilgą laiką išeivių lietuvių prozoj vyravo kone išimtinai traumatiniai tėvynės praradimo pergyvenimai. Ilgainiui tą nepriklausomybės laikų gerbūvio, bolševikmečio, bėgimo į Vokietiją tematiką ėmė nustelbti romanai bei novelės, kuriuose buvo aprašomi naujakurystės svečiose šalelėse pergyvenimai. Vienok pagrindiniais veikėjais nemažiau likdavo savi tautiečiai. Retas kas pamėgindavo išvesti scenon kitataučius. Išimtimis būtų Belgijoj gyvenantis E. Cinzas. Gal dar A. Landsbergis. Buvo tačiau natūralu tikėtis, jog, pagausėjus mūsų spaudoj turistinių kelionių aprašymams, kas nors pasinaudos tokiais įspūdžiais, kad suteiktų savo prozos kūriniui egzotiškesnį foną. Taip ir atsitiko. Neseniai pasirodęs Petro Melniko romanas "Pakirsta šaka" ženklina tokį posūkį.

Tos gyvos (bent pradžioj) apysakos veiksmas vyksta Italijoj — melodramatinių operų gimtinėj. Jos spalvinguose miestuose — Florencijoj ir Romoj. Jos veikėjų sąstatas toks, kad tautybės pasidalina lygiomis: trys italai prieš tris lietuvius. Atseit, turime dviejų pasaulėjautų sandūrą.Ar gal teisingiau — pagrindinio pasakotojo, lietuvio pasimetimą chaotiškame, impulsyviame pietiečių pasaulyje. Rėksnių, karštakošių, mušeikų vaizdas pasitinka skaitytoją nuo pat pirmų knygos puslapių. Tą įspūdį padidina dar ir tai, kad pasakotojas nepašykšti skaitytojui savo komentarų apie neramią, logikos nepaisančią, autoritetų negerbiančią italo prigimtį; italo, kuris padūkauja su Savonarola ar Mussoliniu jų cirkiniuose išsidirbinėjimuose, kartu degindamas knygas, paveikslus arba dalyvaudamas karinėse avantiūrose, o po to juos sudegina ar pakaria už kojų; italo, kuriame jis nebeįžiūri senojo romėno palikuonio: "Kieta lotynų kalba sušvelnėjo ir sumoteriškėjo, netikdama kasdienei realybei. Ji jau negimdė sieloje senojo romėnų griežtumo. Ir Serenos išlepinta kalba, jos neapsisprendžiantis charakteris ir lepus, neaiškus elgesys išmušdavo mane iš vėžių", skundžiasi pasakotojas vėliau. Visa knyga mirgėte mirga tokiom sentencijom, apmąstymais ir, jei daugumoj tos pastabos skamba gerokai nusišėrusiom klišėm, "Pakirsta šaka" yra vienas retų lietuviškų veikalų, kuriame taip atvirai atskleidžiamas išeiviškosios savimonės konfliktas su rafinuota Viduržemio jūros pasaulio civilizacija.
Skaityti daugiau...
 
KONSTANTINO AVIŽONIO RINKTINIŲ RAŠTŲ III TOMAS PDF Spausdinti El. paštas
Konstantino Avižonio rinktinių raštų trečiąjį tomą 1982 metais išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija. Nelengva surinkti ir išleisti svarbesnio istoriko visus darbus, nes kartais beveik neįmanoma net sudaryti pilną bibliografinį sąrašą jo visų straipsnių. Tačiau dr. Angelė Avižonienė yra apsiėmusi išleisti savo velionio vyro, mirusio 1969 metais, visus istorinius veikalus, net tuos, kurie liko tik rankraščiuose. Avižonis buvo vienas iš svarbiausių nepriklausomybės laikais parengtų istorikų, tyrinėjęs Lietuvą po Liublino unijos. Kadangi net ir dabar mažai rašoma apie šį laikotarpį, Lietuvos istorijos mėgėjai ir specialistai gali tik sveikinti šį darbą ir linkėti sėkmingo užbaigimo.

Geras istorikas turi turėti daug talentų. Dažnai jis turi mokėti daug kalbų, būti pasiryžęs daug valandų praleisti archyvuose, rinkdamas medžiagą, kurią vėliau turi apipavidalinti ir apibendrinti, paskelbdamas savo tyrimų išvadas. Vieniems laikotarpiams yra gana ribotas šaltinių skaičius, o kituose galima tik paskęsti medžiagos gausume. Kai šaltinių yra maža, istorikas bando ištraukti iš mažiausių detalių informaciją, kurią jis panaudoja, kurdamas pilnesnį tam tikro laikotarpio gyvenimo vaizdą. Kai yra labai daug medžiagos, visko neįmanoma aptarti, tad istorikas turi apriboti studijų temą, bet taip, kad jo išvados būtų suderinamos su kitais to laikotarpio aspektais. Istorikai tad turi sugebėti iš mažų detalių sukurti platesnį vaizdą, o iš medžiagos gausumo turi atrinkti ir aptarti kas reikšminga, nepaskęsdami smulkmenose.
Skaityti daugiau...
 
TĖV. BENEVENUTO RAMANAUSKO, O.F.M., KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Tėv. Benvenuto Ramanausko, O.F.M., knyga Aš savo dalį atlikau, parašyta šv. Pranciškaus Asyžiečio 800 m. gimimo sukakčiai paminėti, yra turininga dovana mūsų visuomenei. Turininga dovana, nes veda skaitytoją į nuostabiai patrauklią maldos sampratą: malda nėra tik žodžiai, bet yra butinė ir buitinė žmogaus būsena gyvenime.

Šv. Pranciškus buvo maldos žmogus. Jis drįso melstis visu savo gyvenimu. Mums įprasta melstis atsargiai — žodine malda. Mat nedrąsu gilintis į Dievo paveikslą ir panašumą savyje ir artime. Dievo paveikslo ir panašumo pažinimas savyje ir artime veda į būtinumą jį įgyvendinti. Tėvas Benvenutas savo knygoje rašo apie pranciškoniškąją maldos drąsą pasakojimu apie šv. Pranciškų, rizikavusį būti asmeniu-malda savo amžiaus lūžiuose ir baimėse.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Alė Rūta: PIRMIEJI SVETUR Draugo premijuotas romanas Viršelis — Rasos Arbaitės. Išleido Lietuviškos knygos klubas. Chicaga. 1984. 378 p. Kaina 12 dol.

PEDAGOGINIS LITUANISTIKOS INSTITUTAS. 1958 - 1983. Redagavo Robertas Vitas. Leidėjas — Pedagoginis lituanistikos institutas. Chicaga. 1983. 128 p.

Jonas Minelga: ŽIOGAS MUZIKANTAS. Eilėraščiai vaikams. Išleido JAV LB Švietimo taryba. Leidimą parėmė Lietuvių Fondas. Chicaga. 1983. 70 p. Kaina 4 dol. Iliustravo Diana Kizlauskienė.

Re v. Pranas Dauknys: THE HESISTANCE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITU LAMA AGAINT HELIGIOUS PERSECU-TION. (Doktorato disertacija Šv Tomo popiežiškame universitete Romoje). Roma. 176 p.
Skaityti daugiau...
 
ŽENGIANT Į PENKIASDEŠIMTUOSIUS METUS PDF Spausdinti El. paštas
Visiems lietuvių kultūros puoselėtojams ir išlaikytojams išeivijoje jau iš anksto malonu pranešti, kad ateinančiais metais AIDAI minės savo gyvavimo keturiasdešimtmetį. Tai labai ilgas bei sudėtingas laiko tarpsnis, vertas ne tik leidėjų, redaktorių, prenumeratorių, bet ir visų lietuvių nuoširdaus dėmesio. Tai sukaktis, kuri kiekvieną kultūros mylėtoją verčia klausti save: kiek aš per tą keturiasdešimtmetį prisidėjau prie kultūros žurnalo AIDŲ išlaikymo? Ar, būdamas pakankamo išsilavinimo ir mokėdamas lietuvių kalbą, bent prenumerata palaikau šį dvasinį kultūros ramstį?

AIDAI, dr. Vytauto Bieliausko 1944 m. pradėti leisti Muenchene paprastu informaciniu biuleteniu, našiai augo į kultūros žurnalą. 1945 m. rugsėjo mėnesio AIDAI jau turėjo kultūrinio leidinio veidą ir užmojus. Ten leidėjas rašo: "Mūsų leidinys yra visų pirma informacinio pobūdžio, liečiąs lietuvių aktualijas. Antrasis jo tikslas yra duoti skaitytojams straipsnių, straipsnelių, rašinių, eilėraščių, žodžiu, tai, ką mes suprantame kultūrinės srities aktualijomis". Šuoliai į kultūrinį lauką tikrai buvo spartūs. Tų pačių metų kiti Aidų numeriai jau pasižymėjo aiškiu kultūriniu bei kūrybiniu pobūdžiu. 1945-ieji yra laikomi AIDŲ gimimo metais (Vytautas J. Bieliauskas, Aidų pradžia, 1975, Nr. 1).
Skaityti daugiau...
 
More Articles...
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai