|
|
1985 m. 5 rugsėjis-spalis
|
|
PRELATAS VLADAS BUTVILĄ ATSIMINIMŲ PYNĖJE |
 |
 |
 |
Įvadinės pastabos
Iki šių dienų apie kun. Vladą Butvilą tebuvo parašyta tik keletas straipsnių. Kun. Jonas Gasiūnas parašė Panevėžio regiono Katalikų Veikimo Centras, (Juozas Masilionis, red., Panevėžys, 1963 m., 377 - 378 p.), (Santrumpa JGPR); kun. Titas Narbutas: Kanauninkas Vladas Viktoras Butvilą (LKMA Metraštis, I, 275 - 276 p.) (KTN) ir Lietuvių Enciklopedija (III, 389 p.).
Man atrodė, kad tas asmuo yra skandinamas užuomarštyje, ko jis nėra nusipelnęs. Jis vertas, mano giliu įsitikinimu, net atskiro leidinio, todėl parašiau mokinio atsiminimus Kun. Vladas Butvilą ir Drauge atspausdinau 1983 m. 4 - 6 nr. Po to kilo mintis įtraukti daugiau asmenų, jį pažinusių, ir sudaryti didesnį rašinį apie jo veiklą Aidams. Buvo kreiptasi laiškais ir spaudoje. Į laiškus atsiliepė visi teigiamai, išskyrus vieną. Tik vienas atsiliepė į kvietimą spaudoje. Štai jų sąrašas: Utenos Saulės gimnazijos mokytoja Ona Birietaitė - Vaičienė (OBV), buvęs Panevėžio vyskupo sekretorius kun. Jonas Gasiūnas (KJG), buvusios mokinės: Alodija Dičiūtė-Trečiokienė (ADT), Veronika Limbaitė - Andrašūnienė (VLA), Ona Rogulskytė-Karosienė (ORK), Ona Saladžiūtė-Čerškienė (OSC), Rožė Šukytė-Kriaučiūnienė (RŠK) ir mokiniai: Vytautas Apeikis (VA), Juozas Bulika (JB), Pranas Gasparonis (PG), Balys Graužinis (BG), kun. Juozas Prunskis (KJP), Juozas Vaičeliūnas (JV), ir aš pats.
Iš pradžioje paminėtų spaudinių ir tik ką išvardytų asmenų atsiminimų sudariau žemiau surašytą mūsų mielo ir brangaus asmens — prelato Vlado Butvilos — aprašą.
Pagal aukščiau minėtų spausdinių duomenis kun. Vladas Butvilą gimė 1891 m. Juodeikių kaime, Raseinių apskrityje. Mokėsi Telšių vidurinėje mokykloje (1904 - 1908), Kauno kunigų seminarijoje (1910 -1915). Kunigu įšventintas 1915 m. Paskirtas Utenos parapijos vikaru. Utenos apylinkėje suorganizavo daugiau kaip dešimtį lietuviškų mokyklų.1 1918 m. įkūrė Utenos Saulės gimnaziją. Joje mokytojavo ir 1920 - 1926 m. buvo jos direktorius. 1923 m. prie gimnazijos įsteigė dvimečius mokytojų kursus ir jiems vadovavo. Taip pat suorganizavo Utenoje ir ilgai veikusį liaudies universitetą (KTN, 275).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Tokia antrašte prieš porą metų (1983) pasirodė jau gerai mūsų ir amerikiečių visuomenei žinomo architekto Jono Muloko knyga. Medžiagą pateikė pats architektas, redagavo kun. P. Celiešius, datuota: Los Angeles, Californija, 1983 m.
Pačiam architektui Jonui Mulokui nebuvo lemta sulaukti šio leidinio, jis mirė 1983 metais gegužės 31 d., dar knygai nepasirodžius.
Knygos turiniu įdomiai ir išsamiai apimamas visas Jono Muloko gyvenimas. Penkių vaikų Lietuvos knygnešio Petro ir Onos Mulokų šeimoje Jonas, gimęs 1907 m. gruodžio mėn. 18 d., buvo vyriausias. Gilių lietuviškų tradicijų ir nuolatinių pavojų apsuptoje knygnešio šeimoje augo ir brendo drąsus, ryžtingas ir atkaklus Jono būdas. Jam bręstant, pastebimas domėjimasis aplinkos gamta, liaudies menu, kryžstulpiais, ornamentika ir aplinkinių bažnyčių grožiu ir jų konstrukcijų "mandrybėmis". Milžiniški mūro skliautai, juos remiančios kolonos, langų didumas ir į juos įrėmuoti žavingi spalvoti vitražai — viskas kažkaip paslaptingai sueidavo į visumą, keliančią susikaupimą, nuteikiančią maldai. Žavėjosi Jonas ir aplinkinių dvarų architektūra, stebėdamas ją iš lauko, nes iš vidaus ji buvo mažiau prieinama negu bažnyčios.
Jaunam Jonui Mulokui, beeinant vienuoliktus metus, Lietuva po pirmojo pasaulinio karo tampa nepriklausoma valstybė (1918 m.). Visuotinis entuziazmas, atgavus laisvę, ir didelis džiaugsmas, to laiko jaunimui turint galimybę siekti mokslo savo kalboj, apėmė visą kraštą. Kiekvienas kūrė planus ateičiai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JOHANN SEBASTIAN BACH 300 metų nuo jo gimimo |
|
|
|
Johann Sebastian Bach, vienas didžiausių pasaulinių kompozitorių, gimė 1685 kovo 21 d. Eisenache, Saxe-Weimar, Vokietijoje, — ten pat, kur ir protestantizmo steigėjas Martynas Liuteris. Trisdešimt metų karas buvo jau pasibaigęs. Po Westfalijos taikos 1648 metais Vokietijos valstybės be pasikeitimo išsilaikė iki 17 amžiaus galo. Tai padėjo klestėti kultūriniams centrams. Šalia Vienos, Muencheno, Dresdeno didelį kultūrinį vaidmenį atliko universiteto miestas Leipzigas, kur Bachas ilgiausiai dirbo. Vokietija buvo padalinta į mažas valstybėles, kurios savo kunigaikščių ir kitokių valdovų valdžioje išlaikė savo dvarus ir juose muzikus, laikomus ponų tarnais.
Johanno Sebastiano Bacho prosenelis Veit Bach buvo malūnininkas VVechmare, Turingijoje. Legenda sako, jog, maldamas grūdus, kad praskaidrintų nuobodulį, jis pats sau grojęs citra. Jo sūnus buvo smuikininkas. Pažymėtina, kad Bacho giminė muzikų profesijoje išsilaikė virš dviejų šimtų metų. Bachai sudarydavo muzikų gildąs. Jiems iš tos profesijos pasitraukus, 19 šimtmetyje gildų nariai buvo vadinami "Bachais". Johanno Sebastiano tėvas Johann Ambrosius Bach buvo smuikininkas ir tuo instrumentu groti mokė savo sūnų. Anais laikais buvo įprasta išlaikyti profesiją šeimoje: vaikai buvo mokomi muzikos instrumentais groti, kaip jie šiandien yra mokomi skaityti ir rašyti. Jų profesija buvo numatyta — jeigu esi muziko vaikas, būsi muzikas. Bachai užimdavo vargonininkų vietas bažnyčiose, tarnavo ponų dvaruose kaip kapelmeisteriai ir miestams kaip jų pavaldiniai. Muzikų profesija buvo laikoma garbinga, ir joje buvo galima rasti darbo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
ATEITININKIJOS DEIMANTINĖ SUKAKTIS PAMINĖTA CHICAGOJE |
|
|
|
Ateitininkijos sąjūdžio 75 metų sukaktis iškilmingai ir turiningai paminėta keturių dienų kongresu (rugpjūčio 30 - rugsėjo 2 dienomis) Chicagoje.
Kongresas praėjo darbo posėdžių, svarstymų, religinio susimąstymo ir demonstracinio pobūdžio renginių rėmuose. Buvo paskaitų, svarstybų, vien organizacinių reikalų nerpliojimo, religine nuotaika persunktų susitelkimų. . . Šauniai praėjo žodžio ir muzikos vakaras, iškilmingas atgaivos pobūvis, dailės bei literatūros parodos. Susilaukta gausaus atstovų ir svečių būrio. Atstovauta Australijos, Brazilijos, Italijos, Jungtinių Valstybių, Kanados ir Vakarų Vokietijos ateitininkams.
Didieji renginiai
Žodžio ir muzikos vakaras įvyko rugpjūčio 30 d. Jaunimo centro didžiojoje salėje, kuri buvo pilna klausytojų. Programoje reiškėsi beveik išimtinai jaunimas — skaitovai, aktoriai, muzikai, poetai. Rečituoti Brazdžionio, Bradūno, Mačernio kūriniai, skaityta Vaičiulaičio novelė apie Vilniaus dulkę, trylikametis smuikininkas Lapinskas grojo Kreislerio "Meilės liūdesį" ir Monti "Czardasą". Solistė Dalia Polikaitytė pasirodė su G. Gudauskienės dviem dainomis, violenčelistas Markus Gražulis pagrojo vieną Haydno kūrinį. Saulius Kubilius deklamavo ir skaitė savo eilėraščių. A. Kižytė skaitė Mačernio eilėraščius. Kanklininkės Mirga ir Auksė Bankaitytės paskambino porą Alf. Mikulskio kūrinių, o ką tik pasibaigusios studentų ateitininkų stovyklos choras darniai padainavo dvi dainas; jį paruošė muz. V. Ralys. Keturi jauni aktoriai suvaidino ištrauką iš Vinco Ramono "Kryžių". Režisavo Laima Lapinskienė. Vaidino L. Šulaitytė-Day, V. Olšauskas, V. Laniauskas ir V. Radvilas. Apšvietimu ir muzika pasirūpino komp. D. Lapinskas. Akompaniatorium buvo V. Neverauskas. Vakarui vadovavo Agnė Kižienė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠKĖMOS "PABUDIMAS" NEW YORKE |
|
|
|
Žengiame laiptais žemyn į kamerinį "Courtyard" teatrėlį. Lauke paliekame žaliuojančius medžius, jaukios Greenwich rajono gatvės klegesį. Viduje iš atviros scenos į mus žvelgia niūri kalėjimo celė Vilniuje, netrukus po antrojo pasaulinio karo pabaigos. 24-iems metams praėjus po jo mirties, Antanas Škėma debiutuoja New Yorke anglų kalba su savo "Pabudimu" — "The Awakening".
Belaukiant aktorių įžengiant, scenoje pradeda buriuotis prisiminimai. Pirmas susitikimas su Škėma 1949 metais Brooklyne — draugystės užuomazga. Vėl grįžta jo balsas, pasakojantis apie savo naują pjesę, vardu "Pabudimas", kurioje jis išreikš savo pasaulėjautą ir suteiks kūną bei balsą savo dar verdantiems prisiminimams iš pirmosios tarybinės okupacijos. Prieš akis stojasi jo išvyka 1953 metais į Montrealį, Kanadąj kur jis režisuos "Pabudimo" premjerą ir vaidins joje.
Atmintin grįžta ir ypatinga to laiko kultūrinė atmosfera. Ankstyvaisiais pokario metais Vakarų scenoje pirmavo Jean-Paul Sartre'o ir Alberto Camus'o pjesės — "Po užraktu", "Purvinos rankos", "Teisieji" — tikrovinės melodramos rūbais apvilktos filosofinės dramos. Su prancūzų egzistencialistais Škėmą sieja dvasinės giminystės ryšiai: ir jo pasaulėvaizdį gaubia absurdo skliautas; jo veikėjai taip pat grumiasi su savimi ir likimu kraštutinėse situacijose. Iš vienos perspektyvos, "Pabudimas" yra būdinga to laiko drama apie tironijąj rezistenciją ir kovotojų prieš tironiją moralines dilemas. Tačiau Škėma buvo daugiau negu paryžiškų madų sekėjas. Savitas asmeniškos ir tautinės patirties aiškintojas, jis neturėjo iliuzijų apie sovietinį totalitarizmai kaip Sartras, kuris savo debatuose su Camus'u tvirtino, jog jei Sovietų Sąjungoje ir būtų kone lageriu, jos negalima smerkti, nes ji esanti darbo žmonių viltis . . . (Vėliau Sartras pakeitė savo nuomonę, pasmerkė Čekoslovakijos užpuolimą ir kitus Kremliaus nusikaltimus). Laikas parodė, kad Camus ir Škėma buvo teisūs, pasisakydami už maištą, bet atmesdami totalitarinį mesijanizmą: Camus, neseniai įsileistas į Lietuvos sceną su "Kaligula", "pavojingesnis" Škima — tebe už draustas savo tėvynėje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
